Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, Nedzingės valsčiuje, Vadėnų kaime (dabar – Varėnos r.), o krikštytas Nedzingės parapijos bažnyčioje 1905 m. kovo 20 d. Jo tėvas buvo Tomas (Tamošius) Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė. Šibailos visas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės apskr., Panoterių valsč., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygoje 1930 m. rugsėjo 17 d. akto įraše Nr. 49 ir sovietmečiu jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės apskr., Kurklių valsč., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. akto įraše Nr. 30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai –Juozu.
Tomas Šibaila ir Ona Bingelytė tuokėsi apie 1884 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Gardino apskr., Marcinkonių valsč., Dubininko kaime. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs ir sumanūs. Tarnaudami samdiniais, jie nematė šviesesnės ateities, todėl nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus ir pardavinėjo Lenkijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiem gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į Nedzingės valsč. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.
Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias – Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininko k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas gimė 1885 m. gegužės 5 d, Jonas 1889 m. liepos 11 d., Janina 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininko k. ir krikštyti Marcinkonių parapijos bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedzingės parapijos bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad Šibailos Vadėnų kaime pirko žemės sklypą XX a. pradžioje.
Šibailų ir kitiems Nedzingės apylinkės vaikams meilę bei pasiaukojimą Tėvynei ir neapykantą priešams išugdė XX a. pradžioje kilęs nedzingiečių tautinis susipratimas ginant lietuvių kalbą ir matytos tėvų kovos dėl valstybės nepriklausomybės. Vaikystėje susiformavęs patriotizmas Juozui Šibailai išliko visą gyvenimą, todėl, gindamas Tėvynės laisvę nuo sovietinių okupantų, ryžosi net savo gyvybę paaukoti.
Nedzingės bažnytkaimis įsikūręs prie 22 km ilgio Nedzingės upelio (Merkio intako), piečiau nuo Nedzingės ežero, apie 27 km į pietus nuo Alytaus, 14 km į vakarus nuo Varėnos. Nedzingės bažnyčią įkūrė 1844 m. sulenkėjęs nedzingiškis, Rusijos kariuomenės generolas V. Žilinskis, todėl visos pamaldos vyko tik lenkų kalba, nors XIX a. pradžioje Nedzingės parapijoje lietuviškai kalbančių buvo 4 000, o lenkuojančių apie 500 gyventojų. Lietuvių tautinis susipratimas ir kova dėl gimtosios kalbos teisių prasidėjo 1901 m. atvykus į Nedzingės parapiją kun. Kazimierui Steberiakui. Parapijiečių prašomas jis pradėjo grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią. Nesutarimai aukščiausią laipsnį pasiekė 1910 metais. Į ginčą įsivėlė net Vilniaus gubernijos gubernatorius, kurstydamas lenkus prieš lietuvius ir atvirkščiai. Buvo įvesta sustiprinta apsauga ir kiekvieną sekmadienį budėdavo rusų policija. Byla atsidūrė teisme, bet ginčai nesibaigė. Po to lenkuojantys ėmė rinkti gyventojų parašus, reikalaudami tik lenkiškų pamaldų. Netekę kantrybės lietuviai atėmė jų prašymus su surinktais parašais ir sunaikino. Nuo 1911 m. visos pamaldos jau vyko lietuviams priimtina tvarka, o lenkams buvo sakomas specialus pamokslas. Šis lietuvių laimėjimas užrūstino V. Žilinskį, todėl jis nutraukė klebonui žadėtą mokėti 400 rublių metinį atlyginimą. Šie įvykiai Nedzingės parapijoje turėjo didelės reikšmės lietuvių tautinei savimonei. Dar XX a. pradžioje Nedzingės gyventojai, neturėdami lietuviškos mokyklos, patys mokė lietuviškai savo vaikus, samdydami daraktorius. Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje Nedzingės apylinkėje pasireiškė stiprus lietuvių sąjūdis prieš bet kokius okupantus.
Nedzingėje partizanų užuomazgų irgi būta jau 1918 m. rudenį. Lapkričio mėn. pabaigoje Nedzingės apylinkės apie 35 vyrai, paraginti mokytojo Vinco Kopkos ir kun. K. Steberiako, nuginklavo okupacinę vokiečių administraciją. Taip pasielgta su Nedzingės dvaro ūkvedžiu, pienininku ir ūkio darbus prižiūrėjusiais vokiečių kareiviais. Veiksmams vadovavo Jokūbas Sluškonis iš Pilvingių k. Buvo išrinktas komitetas, kuris žmonėms grąžino okupantų iš jų paimtus gyvulius. Iš Merkinės atvykus didesniam vokiečių kareivių būriui, visi išsislapstė, tik J. Sluškonis buvo sužeistas ir uždarytas į Alytaus kalėjimą. 1918 m. gruodžio mėn. lietuviai Nedzingėje suplėšė lenkų agitatoriaus atsišaukimus, o jį patį išvijo. Mat lenkai stengėsi priversti kaimų gyventojus pareikšti, kad jie nori jungtis prie Lenkijos. Partizanai veikė ir Sovietų Rusijos bolševikų valdžios laikotarpiu nuo 1919 m. sausio mėn. vidurio iki balandžio 20 d. Partizanai platino lietuviškas proklamacijas, kurių gaudavo per Antaną Kunkulį. Nedzingėje tebesant bolševikams, 1919 m. vasario mėn. pabaigoje čia ėmė rodytis lenkų kareiviai. Partizanai prieš lenkus sukiršino Merkinėje stovėjusius vokiečius. Šie nušovė į Nedzingę jojusį lenkų raitelį su arkliu. Tuo laiku partizanai sugavo ir lenkų šnipą Morkų Baliukevičių iš Burokaraisčio k., tačiau lenkai Nedzingės apylinkę vis tik užėmė. Lenkijos kariuomenės daliniai stovėjo Nedzingės ir Lesagūrų dvaruose, o keletas žandarų – Nedzingės bažnytkaimyje. Veikė ir lenkuojantys gyventojai. Išrinkę savo „gminą“ (tarybą), jie skelbė, kad visi vietos žmonės prijaučia lenkams. Labiausiai pasipriešinusius Benediktą Makarevičių iš Vadėnų k. ir Juozą Celencevičių iš Panedzingio k. lenkai kelias dienas išlaikė daboklėje. Partizanų eilės gausėjo. Iš atskirų būrelių 1919 m. rudenį sudarytas slaptas Nedzingės partizanų būrys. Jo steigėjas ir vadas – mokytojas Ignas Balčiūnas. Iš Alytaus gauta ginklų. 1920 m. žiemą partizanai buvo pasirengę pulti lenkus Meškučių k., tačiau juos iš ten išvarė Lietuvos kariuomenė. Netrukus lenkai pasitraukė ir iš Nedzingės. 1920 m. rugsėjo mėn. iš partizanų susidarė rimtesnė ginkluota jėga, padėjusi Lietuvos kariuomenei saugoti fronto liniją Dokučkos–Vartalaukio k. ruože. Tautinis atgimimas ir Nepriklausomybės kovos paliko ne tik Juozui Šibailai, bet ir kiekvienam jaunuoliui neišdildomus laisvės troškimo jausmus.
Šibailų vyriausias sūnus Edvardas žuvo 1914 m. – Pirmojo pasaulinio karo metu. Ištekant dukrai Janinai, tėvas davė 6 ha žemės kraitį, sūnų Karolį pasiliko ūkininkauti, o sūnus Juozą ir Tomą išleido į mokslus.
Tėvas Tomas Šibaila mirė 1925 m., o motina Ona Šibailienė (Bingelytė) mirė 1930 metais.
Karolis Šibaila ūkininkavo Alytaus apskr., Merkinės valsč., Vadėnų k., kur turėjo apie 35 ha ūkį.
Tomas Šibaila įstojo į 1922 m. vasario 13 d. Lietuvos Vyriausybės įsteigtą Lietuvos universitetą Kaune. Jį baigęs įgijo statybininko–architekto kvalifikaciją. Dirbo Geležinkelių valdyboje techniku.
Juozas Šibaila savo kelią į mokslo pasiekimus taip aprašė:
[…] Mokytis pradėjau pas seserį Janiną, kuri verpdama išmokė mane skaityti iš elementoriaus. Pramokęs skaityti iš elementoriaus, ėjau pas kaimo daraktorką mokytis skaityti iš maldaknygių, katekizmų ir šventųjų giesmių giedoti. Pusantrų metų lankiau rusų pradžios mokyklą, kurios baigiau tris skyrius. Kilus karui mokiausi pas įvairius daraktorius rusų, vokiečių ir lietuvių kalbų bei kitų dalykų. Mokslas prasidėdavo baigus gyvulius ganyti, o pasibaigdavo – išginus gyvulius į lauką. 1919 metais įstojau į Alytaus progimnazijos 2-ąją klasę, o 1921 metais – į Alytaus vienų metų mokytojų kursus, kuriuos baigiau 1922 metais. 1922–1923 metais mokiau Jiezno pradžios mokykloj, o 1923–1924 metais Ryliškių pradžios mokykloje. 1924 m. lankiau Aukštadvaryje vasaros mokytojų bendro lavinimo kursus, o tų pačių metų rudenį įstojau į Aukštadvario dvimečius mokytojų kursus, kuriuos baigiau 1926 metais. […]
Iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo mokytojo Juozo Šibailos tarnybos įskaitos lapo sužinome, kad jis Jiezno pradinėje mokykloje (Alytaus apskr. Jiezno valsč.) pradėjo eiti mokytojo pareigas 1922 m. gruodžio 1 d., nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. perkeltas dirbti mokytoju į Ryliškių pradinę mokyklą (Alytaus apskr. Merkinės valsč.), kurioje dirbo iki 1924 m. rugsėjo 1 d.
Švietimo ministro įsakymu nuo 1926 m. spalio 20 d. mokytojas J. Šibaila paskirtas dirbti Pasodos pradinės mokyklos (Ukmergės apskr. Panoterių valsč.) vedėju. 1927 m. liepos 20 d. – rugpjūčio 20 d. lankė Švietimo ministerijos organizuotus kūno kultūros kursus ir atliko praktikos darbus. 1929 m. balandžio 23 d. J. Šibailai pripažintas pradinių mokyklų mokytojo vardas ir cenzas. 1930 m. rugsėjo 1 d. perkeltas dirbti į Panoterių pradinę mokyklą (Ukmergės apskr. Panoterių valsč.) vedėju. 1930 m. liepos 1 d. – rugpjūčio 17 d. lankė Švietimo ministerijos organizuotus pedagoginius darbų kursus ir atliko praktikos darbus. 1931 m. gegužės 1 d. – birželio 31 d. lankė žemės ūkio kursus Kaune. Nuo 1934 m. gegužės 1 d. iki 1940 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Staškūniškių pradinės mokyklos (Ukmergės apskr. Kurklių valsč.) vedėju. 1937 m. balandžio 1 d. buvo suteiktas į I laipsnio vyr. mokytojo cenzas. Nuo 1940 m. rugpūčio 1 d. paskirtas Balninkų pradinės mokyklos (Ukmergės apskr. Balninkų valsč.) vedėju. 1941 m. sausio 1 d. suteiktas II laipsnio vyr. mokytojo cenzas. Vokiečių okupacijos metais J. Šibaila dirbo Balninkų pradinėje mokykloje.
1928 m. Juozas Šibaila vedė iš Ukmergės apskr., Pašilės valsč., Antakalnio k. kilusią, 1902 m. gimusią Oną Augustinaitę, Martyno. 1929 m. Panoteriuose gimė jų duktė Danutė, kuri mirė nesulaukusi net metukų. Ona Augustinaitė augo ir pradinius mokslus baigė Rusijoje, Saratovo srityje, prie Volgos. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, ji kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir baigė Kėdainių mokytojų seminariją. Tuokėsi Kauno bažnyčioje (sutuokė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas), o vestuves šventė Kaune pas Onos brolį, Lietuvos kariuomenės kapitoną, aviacijos lakūną Adomą Augustiną (1898–1978). Sovietų okupacijos metais Adomas buvo nuteistas ir kalėjo Krasnojarsko kalėjime. Grįžęs į Lietuvą gyveno Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio miesto kapinėse, vienoje kapavietėje su Ona Šibailiene ir jos sūnumi Kęstučiu.
Staškūniškių k. gyventojas M. Kanceravičius, dirbęs po J. Šibailos Staškūniškių pradinės mokyklos vedėju, pagal mokinių tėvų susirinkimo protokolus nustatė, kad Juozas Šibaila su žmona Ona atvyko dirbti į Vaičiuliškį 1934 m., ir abu dirbo mokytojais. Prieš sovietų okupaciją Vaičiuliškio pradinė mokykla buvo uždaryta, o vietoje jos greta Vaičiuliškio k., prie pat plento, buvo pastatyta nauja didelė dviejų aukštų mūrinė Staškūniškių pradinė mokykla, kurioje Šibailų šeima gyveno ir dirbo mokytojais. 1940 m. vasaros pabaigoje mokytojai Šibailos su trim vaikais persikėlė dirbti į Balninkų pradinę mokyklą.
Balninkų miestelis įsikūręs gražioje vietoje tarp Piršėno ir Alaušų ežerų, 25 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, 20 km į šiaurės vakarus nuo Molėtų prie Anykščių–Želvos kelio. Gražios ir Balninkų apylinkės, nes valsčiuje buvo ne mažiau kaip 10 didesnių bei mažesnių stačiais aukštais krantais ežerų. 1338 m. minima Balninkų pilis, joje po 1410 m. buvo LDK kunigaikščių dvaras. XVI a. antroje pusėje karalius Žygimantas Augustas suteikė Balninkams Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą. 1655 m. Balninkus apiplėšė ir sudegino Maskvos kariaunos, o XVIII a. – švedai. 1570 m. karalius Žygimantas Augustas pastatė Balninkuose pirmąją medinę Romos katalikų bažnyčią, kurioje lietuviškai buvo skaitomos evangelijos ir sakomi pamokslai. Prie parapijos buvo mokykla. 1781 m. joje mokėsi 31 mokinys (8 šlėktos, 4 miestiečiai ir 19 valstiečių). Po 1863 m. sukilimo mokykla uždaryta, o vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais atkurta. 1910 m. kun. Jusius su parapijiečiais pastatė naują mūrinę Šv. Stanislovo bažnyčią.
Pietiniame Piršėno ežero krante ant stataus aukšto šlaito buvo Steikūno dvaras ir mokykla, kurioje iki antrosios sovietų okupacijos dirbo J. Šibaila. Čia palyginus su Staškūniškių k. buvo daug įstaigų ir žymiai aktyvesnis gyvenimas. 1923 m. Balninkuose buvo dvaras, 117 sodybų, kuriose gyveno 651 gyventojas. Veikė pradinė mokykla, valsčiaus savivaldybė, paštas, sveikatos bei veterinarijos punktai, policijos nuovada, smulkaus kredito draugija, kooperatyvas, pieninė, malūnas ir kt. įstaigos. Iki 1944 m. veikė pradinė mokykla, 1944–1949 m. – progimnazija. Darbas mokytojams Šibailoms sekėsi gerai, jie gyveno visavertį gyvenimą ir buvo juo patenkinti. Čia buvo šviesesnės visuomenės, turėjo su kuo pabendrauti, aktyviai pasireikšti ir kur laisvalaikį praleisti.
Juozas Šibaila buvo „Aušrininkų“ organizacijos (1920–1926 m.), Lietuvos Šaulių sąjungos (į LŠS XIX Alytaus šaulių rinktinės Jiezno šaulių būrį kandidatu įstojo 1922 m.), Lietuvos tautinio jaunimo „Jaunosios Lietuvos“ (nuo 1933 m.; 1937 m. paskirtas Kurklių valsč. apylinkės vadu), Lietuvos tautininkų sąjungos (nuo 1938 m.) aktyvus narys. VI Ukmergės šaulių rinktinės, Kurklių šaulių būrio vadas, o vėliau VI Ukmergės šaulių rinktinės, Balninkų šaulių būrio vado Jono Steikūno pavaduotojas. Taip pat priklausė Mokytojų ir švietimo darbuotojų profesinei sąjungai bei Lietuvos mokytojų sąjungai. Laisvalaikiu grojo armonika ir labai mėgo žvejoti. O. Šibailienė buvo aktyvi Balninkų mokyklos mokytoja, užaugino tris sūnus: Vytautą (g. 1930 m.), Rimvydą (g. 1931 m.) ir Joną Kęstutį (g. 1935 m.). Ona ir Juozas Šibailos buvo aktyvūs, neeiliniai mokytojai ir priklausė Balninkų visuomenės elitui. Mokytojai Šibailos užjausdavo ir padėdavo neturtingiems gabiems mokiniams.
Juozą Šibailą atsiminimuose geru žodžiu minėjo Ukmergės raj., Balninkų sen., Trakų k. gyventojas, buvęs jų mokinys Vytautas Stasiūnas. Jis prisiminė, kaip kartu su tėvais vokiečių okupacijos metais gyveno Pusvaškių k. ir pėsčias apie 3 km vaikščiojo į Balninkų pradinę mokyklą. Atsivėrus kojoje žaizdai, jam sunku buvo nueiti į mokyklą ir pradėjo praleidinėti pamokas. Pastebėjęs tai J. Šibaila pasikvietė mokinio tėvą ir tarėsi, kaip ligos metu sudaryti sąlygas vaikui lankyti mokyklą. Mokytojas pasiūlė, kol pagis Vytauto koja, nemokamai jį išlaikyti savo bute. Taip mokyklos lankymas buvo išspręstas.
Juozas Šibaila buvo apdovanotas: Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m. gegužės 15 d.), „Trijų liepsnų“ 3-ojo laipsnio ordinu (1937 m. birželio 13 d.), Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio medaliu (1938 m. rugsėjo 8 d.). 1938 m. vasarą jis su Lietuvos šaulių sąjungos narių ekskursija lankėsi Čekoslovakijoje – „Sakalų“ organizacijos sąskrydyje.
Gražų daugumos lietuvių ir mokytojų Šibailų gyvenimą sudrumstė 1940 m. birželio 15 d. sovietų okupacija. J. Šibaila nupiešė raudono ožio portretą su Stalino galva ir laikė jį mokykloje užkištą už koklių krosnies. Po kurio laiko valytoja, valydama klasę, jį aptiko.
1941 m. birželio 14 d. Oną Šibailienę (Augustinaitę) ir sūnus Vytautą, Rimvydą bei Joną Kęstutį ištrėmė į Altajaus kraštą, kur jie išbuvo 15 metų iki 1956 m. lapkričio 6 d. J. Šibaila tuo metu žvejojo ir liko neištremtas. Jis tą dieną, matyt, jausdamas pavojų, meškeriojo ginkluotas pistoletu. Pamatęs ateinančius jo suimti keletą okupantų pakalikų, J. Šibaila pasislėpė nedidelio miškelio tankiame lazdyno krūme ir pasiruošė gynybai, bet tie, apieškoję miškelį, jo nerado. J. Šibaila juos gerai matė iš arti ir pažino. Tai buvo žmones trėmę žydų tautybės asmenys iš Balninkų mstl.
Šaulių sąjungos nariai Juozas Šibaila ir Stumbras turėjo ryšį su Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sukilėlių štabu Kaune. Balninkiečiai, gavę žinią, kad 1941 m. birželio 22 d. naktį prasidės Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas, greitai pasiuntė savo žvalgus prie Kauno–Zarasų plento išsiaiškinti padidėjusį karinės technikos judėjimo intensyvumą. Grįžus žvalgams ir pranešus, kad plente labai intensyvus karinio transporto eismas, balninkiečiai, nesulaukę karo pradžios, sukilo prieš okupantus karo išvakarių naktį. Jie suėmė valsčiaus milicininkus bei sovietinius aktyvistus ir, išlaisvinę Balninkus, savo dispozicijoje išlaikė iki Vokietijos kariuomenės dalinių atvykimo. Kurklių mstl. teko vaduoti du kartus, nes pirmuosius lietuvių sukilėlius besitraukianti Raudonoji armija išstūmė. Išlaisvinę valsčiaus centrus, sukilėliai kovojo su besitraukiančias raudonarmiečiais. Vien Kurklių valsč., Trakinių k. J. Šibailos, Paškevičiaus, Zabulionio vadovaujami sukilėliai nukovė ir paėmė į nelaisvę apie 300 raudonarmiečių, nes vokiečiai pasirodė tik po trijų dienų nuo karo pradžios.
Pirmomis karo dienomis sukilėliai tikėjosi atgauti valstybės Nepriklausomybę, bet netrukus, įsitikinę, kad vokiečiai niekuo nesiskiria nuo kitų okupantų, nustojo juos remti, pasitraukė į pogrindį ir laukė tinkamo momento, kada ginklu galės atgauti Nepriklausomybę.
Vokiečių okupacijos metais J. Šibaila, mokytojaudamas Balninkų pradinėje mokykloje, gerai sugyveno su Balninkų valsč. policijos vachmistru, policininkais ir kitais tarnautojais, nes visi jie nekentė vokiečių. Policininkai pranešdavo gyventojams, kada ir ko atvyks vokiečiai: duoklės rinkti ar gaudyti žmonių darbams į Vokietiją. Kazys Strazdas atsiminimuose rašė:
Vokiečių okupacijos laikotarpiu aš mokiausi Juozo Šibailos vadovaujamos Balninkų progimnazijos 5-oje ir 6-oje klasėse. Atmenu, kai įpusėjus vokiečių okupacijai atvyko į Balninkus vokiečių būrys gaudyti trijų vyrų darbams į Vokietiją. Tomis dienomis mes, mokiniai, į mokyklą ateidavome, bet pamokų klasėse beveik nebūdavo. Juozas Šibaila ir mes, jo mokiniai, dažnai stovėdavome Piršėno ežero pietiniame aukštame krante prie mokyklos, nuo kurio gerai matėsi kitoje ežero pusėje slėnyje įsikūręs Balninkų miestelis, ir stebėdavome vokiečių veiksmus. Kai vokiečiai su policininkais išsirikiavo eiti gaudyti vyrų, Juozas Šibaila mokiniams girdint prasitarė: „O kad čia būtų kulkosvaidis“. Šis jo pasakymas mums labai patiko. Mes iš karto supratome, kad tai mūsų mokytojas. Todėl mes jį mėgome, gerbėme ir juo pasitikėjome. Kelias dienas vokiečiai gaudė Balninkų vyrus, bet nė vieno tinkamo nerado, nors net pamaldų metu buvo apsupę bažnyčią. Nusibodus slapstytis, susidėję pinigų valsčiaus gyventojai papirko tris savanorius vyrus. Vokiečiai su savananoriais patenkinti išvažiavo, tačiau kitą dieną savanoriai jau laisvai vaikščiojo Balninkų gatvėmis, tik nežinau, ar jie pabėgo, ar už gautus pinigus išsipirko.
1944 m. pradžioje J. Šibaila įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos Vietinę rinktinę (LVR) ginti Vilniaus krašto gyventojų nuo lenkų „Armijos krajovos“ teroro ir tikėjosi baigiantis karui atgauti Nepriklausomybę.
1944 m. liepos 24 d. sovietams antrą kartą okupavus Ukmergę, prasidėjo raudonasis teroras. Prieš naują okupaciją kilo stiprus partizaninis pasipriešinimas. Tai buvo dviejų skirtingų santvarkų, dviejų ideologijų susidūrimas, tiesos ir melo dvikova. Ukmergės apskr. iš Balninkų, Kavarsko ir Kurklių valsč. sudarytame 2-ame rajone partizaniniam judėjimui organizuoti ir vadovauti Lietuvos Laisvės Armijos vadovybė paskyrė mjr. J. Naviką, o jo pavaduotoju – Balninkų mokyklos vedėją J. Šibailą. J. Naviko partizaninė veikla šiame rajone neužfiksuota, todėl tikrasis šio rajono partizanų organizatorius ir vadas buvo J. Šibaila-Diedukas. Jį partizanų gretose matė ir pažinojo daugelis Balninkų ir Kurklių valsč. gyventojų, nes jam teko mokytojauti abiejuose valsčiuose. Čia jis turėjo didelį autoritetą. J. Šibaila-Diedukas okupantus sutiko jau su 50 ginkluotų partizanų būriu, kurį sudarė buvę šauliai, 1941 m. sukilėliai, policininkai ir keli LVR savanoriai. Šį J. Šibailos-Dieduko vadovaujamą trimis rankiniais kulkosvaidžiais, dešimčia automatų bei šautuvais ginkluotą būrį okupantai pastebėjo ir pradėjo persekioti jau 1944 m. liepos mėnesį. J. Šibaila-Diedukas buvo drąsus, sumanus, energingas vadas, geras organizatorius ir oratorius. Jis sugebėdavo taip nuteikti partizanus, kad jie, būdami išvargę, nusiminę ir net sužeisti, imdavo šypsotis, atgaudavo viltį, pamiršdavo skausmą.
Aplinkybių verčiami vyrai voromis traukė į miškus ir rinkosi didesnę patirtį turinčius vadus. Balninkų, Kurklių ir kt. valsčių apylinkėse partizanai labiausiai vertino J. Šibailos-Dieduko patirtį. Jo vadovaujamoje rinktinėje telkėsi Lietuvos kariuomenės puskarininkių vadovaujami partizanų būriai: Alfonso Morkūno-Plieno, Nikodemo Liškausko-Beržo, A. Saugūno-Vėtros, Viliaus Karaliūno-Viržiaus, Alfonso Miklušio ir kt. 1944 m. rugsėjo–spalio mėn. 2-ojo (Balninkų, Kavarsko, Kurklių valsč.) ir 3-iojo (Pabaisko, Šešuolių, Želvos, Žemaitkiemio valsč.) rajonų partizanai susijungė į J. Šibailos-Dieduko vadovaujamą Balninkiečių laisvės rinktinę. Rinktinę sudarė trys padaliniai: J. Šibailos-Dieduko, A. Morkūno-Plieno ir Alfonso Bagdono-Arelio. J. Šibailos-Dieduko dalinį, veikusį Ukmergės apskr. Balninkų, Šešuolių ir Želvos valsč. apylinkėse sudarė 150 partizanų. A. Bagdono-Arelio vadovaujamą padalinį sudarė Ukmergės apskr. Kurklių valsč. bei Utenos apskr. Alantos ir Skiemonių valsč. veikusios 50–100 partizanų grupės.
Buvęs Juozo Šibailos mokinys Vytautas Stasiūnas prisimenė, kaip 1945 m. kovo mėn. Juozapinių naktį buvo atėjęs pas jo tėvą Juozapą Stasiūną, gyvenusį Pusvaškių k., J. Šibaila-Diedukas su 35 partizanų grupe, tarp kurių buvo keturi Juozai. Jie pasveikino tėvą Juozapą vardo dienos proga, pasikalbėjo ir kukliai atšventę pernakvojo. Pasikalbėjimo metu J. Šibaila skundėsi, kad labai pasiilgo savo šeimos.
1945 m. balandžio 22 d. J.Šibailos-Dieduko vadovaujamas junginys ir dar keturi būriai apsistojo stovyklauti Molėtų valsč., Vilijočių k. Anksti rytą pasirodė NKVD kareivių pastotės, prasidėjo mūšis, kurio metu tik vienam kareiviui pavyko pabėgti.
1945 m. birželio 27 d. Trakinių kautynėse žuvo daug rinktinės partizanų kartu su Balninkų valsč., Paužuolių k. gimusiu dalinio vadu psk. A. Bagdonu-Areliu.
Mokytojai draugai (visi gimę 1905 m.) Šibailų sodyboje, Vadėnų k. Iš kairės: Antanas Saulevičius, Petras Makaraitis ir Juozas Šibaila. 1934 m. vasara. Nuotr. iš G. Lučinsko rinkinio
1950 m. kovo 15 d. Prezidiumo pirmininko įsakyme nurodoma, kad įstatymų projekte daromos pataisos. 9 str. pakeistas taip: LLKS tarybos branduolį sudaro pirmininkas ir Prezidiumo sekcijų vadovai. Pagal šį pakeitimą J. Šibaila-Merainis išlieka Prezidiumo branduolyje, nes Prezidiumo sprendimai turėjo lemiamą reikšmę. J. Šibailos-Merainio vadovaujama sekcija buvo Jūros srityje ir buvo vadinama LLKS taybos Prezidiumo 2-ąja sekcija, o jos šifruotas žymėjimas buvo – Y.
1949 m. lapkričio 3 d. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas aktu Nr. 17 paskyrė tris savo pavaduotojus: pirmuoju – A. Ramanauską-Vanagą, antruoju – J. Šibailą-Merainį, o trečiuoju – L. Grigonį-Užpalį. Už partizaninės veiklos nuopelnus J.Šibaila-Merainis apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais, o 1950 m. gegužės 30 d. aktu Nr. 22 jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Iš partizanų veiklos darbo rezultatų galima spręsti, kad intensyviausiai LLKS partizanų vadai dirbo 1949 m. žiemą, apsigyvenę netoli štabo įrengtuose bunkeriuose. 1949 m. vasarą J. Šibaila-Merainis įtemptai dirbo Prisikėlimo apygardos Mumšelių miške įrengtame bunkeryje; rudeniop, spalio mėn., persikraustė į Radviliškio apskr., Balandiškių k. Stasio Sajaus sodybos daržinėje po šienu įrengtą bunkerį ir išbuvo ten iki 1950 m. vasario mėn. Po kiekvienos nesėkmės nuolat buvo tobulinama sistema – nuo sutartinių slaptažodžių pereita prie adresavimo pramintomis pavardėmis. Pavyzdžiui, Antanina Petkutė – tai siunta, skirta LLKS tarybos Prezidiumo 2-os sekcijos vadovui J. Šibailai-Merainiui. 1949 m. rugpjūčio 13 d. žuvus J. Šibailos-Merainio padėjėjui B. Liesiui-Nakčiai, Sąjūdžio spaudą J. Šibaila-Merainis leido beveik vienas, jam talkino tik jaunas partizanas Viktoras Šniuolis-Vytvytis, išmokęs spausdinti rašomąja mašinėle. Todėl į žuvusio vietą buvo pasiųstas A. Liesys-Tvanas.
LLKS okupuotoje Lietuvoje sprendė ne tik partizaninio judėjimo, bet ir valstybės bei jos užsienio reikalų klausimus. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas J. Šibaila-Merainis žvelgė į Lietuvą tarytum nuo aukšto kalno, aprėpdamas žvilgsniu ne tik tos dienos įvykius, bet ir tai, kas bus po dešimties, dvidešimties ir daugiau metų. Jam vienodai svarbu buvo ne tik išlaikyti partizanų organizacijos struktūrą ar turėti nuomonę apie būsimosios valstybės modelį, bet ir neišblaškyti gyvybės kaina sukaupto dvasinio turto, laisvės kovų liudijimo. Šių duomenų rinkimas turėjo didžiulę reikšmę ne tik kovoje už laisvę užsienyje, bet ir tam, kad jaunos kartos turėtų supratimą apie partizanus ir LLKS tikslus. J. Šibailos-Merainio skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą. Jis tikėjo, kad jo svajonės ir viltys neišnyks be pėdsakų ir kada nors bus brangios ir suprantamos visuomenei kaip garbinga Naujųjų laikų Lietuvos istorijos dalis.
J. Šibaila-Merainis, atsakydamas į LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko prašymą pareikšti savo nuomonę būsimos Lietuvos valstybės sienų klausimu, 1950 m. vasario 15 d. rašė: „Kito negeisdamas, savo neapleisk“. Jo nuomone, atkurtos Lietuvos valstybės siena turėtų būti buvusi tarpukario Lietuvos teritorija su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu. 1950 m. liepos mėn. J. Šibaila savo nuomonę sienų klausimu Dieduko slapyvardžiu paskelbė visuomenei 1950 m. išleistame LLKS tarybos biuletenyje Nr. 2. Prezidiumo pirmininko paprašytas pareikšti nuomonę dėl Baden-Badeno protokolo, J. Šibaila-Merainis 1950 m. gegužės 5 d. Prezidiumo pirmininkui rašė: „Pritariu visiems LLKS atstovų susitarimams su užsienio lietuviais tada, kai susitarimo dvasia nepriešinga LLKS dvasiai, išplaukiančiai iš Lietuvos valstybės nemarumo. Šiuo atveju mano nuoširdžiausias pageidavimas, kad užsienio lietuviai, atsižvelgdami į tą šventą lietuvišką pasiryžimą apginti Lietuvos valstybės tiesą, kurią parodo gindamas Lietuvos partizanas, darydami visus nutarimus neieškotų nacionalistų, kurių nerado net po bolševikmečio vokiškoji okupacija“.
1950 m. gegužės 26 d. J .Šibaila-Merainis LLKS tarybai plačiau išdėstė savo požiūrį į VLIK-ą ir Baden-Badeno susitarimus. Jis rašė, kad Baden-Badeno protokolui jo nepritarimas aiškiai pareikštas jau anksčiau. Jis nurodė, kad su Sąjūdžio atstovavimu užsienyje yra netvarka. Netenka abejoti tuo, kad tuo momentu, kai realiai spręsis Lietuvos valdžios klausimas, partijos ar jų sajungos gali nepageidauti mūsų vieningumo, bet tikėti, kad į užsienį išvykę lietuviai jau šiandien tam dirvą rengia, būtų nepasitikėjimas savo tauta. Todėl iš naujo peržvelgęs protokolus, jis priėjo išvadą, kad MGB pastangomis iškeltas Sąjūdžiui vadovauti agentas J. Markulis-Erelis su Maskvos pagalba pirmiausia krašto rezistencijos atstovus suvedė su tais užsienyje esančiais lietuviais, kurie negali būti ramūs dėl demokratines Lietuvos respublikos atstatymo. Rašte jis rašė: „Man atrodo, kad ir šėtonas gudriau sugalvoti negali. Gaunamos per MGB lietuvių spaudos iškarpos tvirtina protu ir sąžine nesuvokiama dalyką, kad partizanai – daugiau negu bėdos vaikai“. Žinias apie VLIK-ą jis pavadino kaip gyvą lietuvišką gyvenimą. Protokolo tvirtinimu, jis savo nuomonės nekeitė, nes negalėjo sutikti, kad ten buvo sąmoningas krašto rezistencijos atstovavimas. Ta pačia proga jis sveikino VLIK-o siekimą atkūrus nepriklausomą Lietuvą prie jos prijungti Karaliaučiaus sritį. Po tokio J. Šibailos-Merainio pasisakymo LLKS silpnais ryšiais su užsienio lietuviais rimtai susirūpinęs J. Žemaitis-Vytautas nusprendė 1952 m. pasiųsti į užsienį įžvalgų politiką J Šibailą-Merainį su A. Ramanausku-Vanagu ryšiams su užsienio lietuviais sustiprinti, bet J. Kimštas-Žalgiris nuo šito sprendimo J. Žemaitį-Vytautą atkalbėjo, motyvuodamas silpna J. Šibailos-Merainio sveikata.
Ginkluotųjų pajėgų centralizacija ir vyriausiosios vadovybės sudarymas leido bent iš dalies sumažinti MGB poveikį rezistencijai kuriant centrus ir vienijant judėjimą legaliai gyvenančių asmenų pagrindu bei iniciatyva. Vieningos vadovybės sudarymas sudarė galimybę parengti aukšto lygio karinius politinius dokumentus. J. Šibaila-Merainis, būdamas LLKS tarybos Prezidiumo branduolio nariu ir Visuomeninės dalies viršininku, visą laiką iki pat mirties nuosekliai vykdė 1949 m. LLKS tarybos priimtą strateginį sprendimą: pasipriešinimą nukreipti dvasine kryptimi, ginti tautos savimonę ir moralę. Šia kryptimi dirbo pats, skatino kitus ir leido jo paties redaguojamą spaudą, kuri dešimtmečiui pristabdė lietuvių tautos proto pavergimą. Partizanų kova leido Vakarams nepripažinti Lietuvos Respublikos užgrobimo ir užtikrino ambasadorių pripažinimą, aukso atsargų neliečiamybę ir nepriklausomos valstybės statusą atkuriamuoju laikotarpiu. J. Šibailos-Merainio žodžiais tariant, partizanai už pasiaukojimą Tėvynei gavo labai nedaug ir labai daug: žinojimą, kad „aš tik žmogumi lietuviu perėjau bolševizmą“.
J. Žemaitis-Vytautas, J. Šibaila-Merainis ir L. Grigonis-Užpalis buvo tos pačios kartos žmonės, jie suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio, buvo bendraminčiai. J. Šibaila buvo smulkaus sudėjimo, silpnos sveikatos, gilaus šalto proto, labai įžvalgus politikas – partizanas, kuris dvasia jautėsi milžinas esąs. Jis gerai sugyveno su partizanais, mėgo juos ir sunkiu momentu paguosdavo, o savo balninkiečius partizanus vadindavo anūkėliais, todėl jį partizanai gerbė ir mylėjo kaip tėvą. J. Šibaila suprasdavo, išklausydavo ir bent geru žodžiu padėdavo patekusiems į bėdą žmonėms. 1949 m. kovo mėn. buvo suimta, užverbuota ir paleista ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna. Grįžusi į Prisikėlimo apygardą, ji papasakojo štabo nariams apie užverbavimą, bet ryšių įgaliotine dirbti nebegalėjo. Nevilties apimta I. Vilimaitė-Stirna guodėsi J. Šibailai-Merainiui, su kuriuo ne vieną mėnesį buvo praleidusi bunkeriuose ir kurį gerbė kaip mokytoją bei tėvą: „Žinau, kad praeitais metais buvau apjuodinta vyresniųjų akyse, bet laikas pamažu viską atidengia. Žmogus, nežinantis, kuo jį kaltina, kartais būna atkaklus, bet yra Dievas, kuris teis visus nežiūrint į nieką…“. 1952 m. I. Vilimaitė-Stirna Maironio rinktinėje išleido du rinktinės laikraščio „Mano gimtinė“ numerius. Tų pačių metų spalio 3 d. Tytuvėnų valsč., Vilkiškių k. MGB-istams apsupus bunkerį, ji su dviem partizanais atsisakė pasiduoti ir susisprogdino.
1950–1951 m žiemą partizanų spaudai platinti J. Šibaila-Merainis pateikė racionalų pasiūlymą. Jis suprato, kad spauda ypač reikalinga lojaliai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikusiems asmenims, todėl jis pradėjo jiems partizanų spaudą siųsti paštu.
1951 m. rugpjūčio 10 d. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto rašytas laiškas J. Šibailai-Merainiui rodo, kad 1950 m. liepos 22 d. žuvus L. Grigoniui-Užpaliui, ilgam laikui buvo nutrūkęs ryšys tarp partizanų vadų Vytauto ir Merainio, ir jų ryšiai su sritimis. Pietų Lietuvos partizanai, matyt, laikė J.Žemaitį-Vytautą ir J. Šibailą-Merainį žuvusiais, nes A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1951 m. pradžios pradėjo vykdyti Vytauto ir Merainio pareigas. Tai patvirtina LLKS tarybos biuletenio išleidimas.
Šis gandas atsispindėjo ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fondo operatyvinių bylų kartotekos kortelėje Nr. 42586. Čia rašoma, kad 1950 m. nužudytas LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas Juozas Šibaila (žūties tiksli data ir aplinkybės nenurodytos), o 1952 m. rugpjūčio 21 d. J. Šibaila išbrauktas iš operatyvinės įskaitos dėl pastarojo mirties.
Su kuo, keliese bei kokiose vietovėse 1951 m. veikė J. Šibaila-Merainis, galima spręsti iš LGGRTC Rezistentų (pasipriešinimo dalyvių) teisių komisijai pateiktų kario savanorio bei laisvės kovų dalyvių statusui gauti pretendentų rezistencinės veiklos bei kario savanorio liudytojo parodymų. Aleksandros Caforkienės-Radzevičiūtės-Debesėlio rezistencinės veiklos aprašyme rašoma, kad po 1951 m. liepos 8 d. jos vyro, būrio vado Caforkaus žūties iki 1952 m. ji, Juozas Šibaila-Merainis ir Viktoras Šniuolis-Vytvytis veikė Šiaulių raj., apsistoję Gudelių k. Daukšų sodyboje įrengtame bunkeryje. Viktoras Šniuolis-Vytvytis (buvęs J. Šibailos-Merainio adjutantas) patvirtino Vaclovo Taraškevičiaus pateiktus faktus, kad jis kartu su Merainiu 1951 m. persikėlė į Radviliškio raj., Grinių k. Vaclovo Taraškevičiaus sodyboje įrengtą bunkerį. Birutė Valentenienė-Molotokaitė teigė, kad kartu su Rustemu Viktoras Šniuolis-Vytvytis, Juozas Šibaila-Merainis ir Antanas Liesis-Žiedas 1951 m. veikė apsistoję Raseinių raj., Rinkšelių k. įrengtame bunkeryje ir t. t.
Tuo metu pagrindinis J. Šibailos-Merainio palydovas buvo jo adjutantas V. Šniuolis-Vytvytis. J. Šibaila, keliaudamas iš vieno bunkerio į kitą, ir ypač juose apsistojęs ilgesniam laikui, veltui laiko neleido. Jis niekad nesiskyrė su plunksna ir redagavo atskirus straipsnius arba leidinius, rūpinosi jų leidyba ir Visuomeninės dalies viršininko pareigomis.
Pusmetį prieš mirtį J .Šibaila-Merainis apie sunkią partizanų dalią rašė: „Partizanas perneša viską, pakelia visus sunkumus, su šypsena veide net gyvybę aukoja, kad jo mirtis išlaikytų Tautą gyvą“. Jis gerai suprato ir partizanams nuolat primindavo, kad miršta tik atskiri žmonės, bet ne Tautos. 1952 m. partizanų spaudos laikraštyje „Aukštaitis“ J. Šibaila-Merainis prisimena žuvusį Rytų Lietuvos srities vadą mjr. Antaną Slučką-Šarūną, kurio įtaką teko patirti pačiam. Kai 1948–1949 m. žygyje J. Šibaila pavargo ir nebeturėjo jėgų, jis pasiskundė Rytų Lietuvos srities vadui A. Slučkai-Šarūnui. Pastarasis ramiai nusišypsojo ir ranka parodė žygio kryptį. J. Šibaila-Merainis stebėjo ir džiaugėsi Šarūno džiaugsmu, kad pagaliau ir Rytų Lietuva atiduoda Sąjūdžio reikalui savo pareigą Tėvynei. Šis A. Slučkos-Šarūno džiaugsmas liko J. Šibailai įsakymu, kurio neįvykdymo, kaip jis pats rašė laikraštyje „Aukštaitis“, „net sapnas nedrįso gundyti“.
Partizanų vadas Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis. XX a. 6-as dešimtmetis. Nuotr. iš Vytauto Zabielsko archyvo
J. Žemaičiui-Vytautui pasiūlius, J. Šibaila-Merainis slapčiomis iš būstinės į būstinę raitas bei pėsčias keliavo į rytus ir artėjo prie savo partizaninės kilmės rajono ir 1951 m. gruodžio mėn. pasiekė Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį. Visą žiemą J. Šibaila-Merainis prabuvo kartu su Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnais, redaguodamas ir leisdamas spaudą. Palikdamas Žemaitiją, į kurią buvo atkeliavęs 1948 m. rudenį, J. Šibaila-Merainis laikė savo pareiga atestuoti partizanus, parinkdamas kiekvienam tinkamą žodį. 1952 m. balandžio mėn. iškeliavo į Vyčio apygardą – Ramygalos raj. Žibartonių k. ir 1952 m. gegužės mėn. Karsakiškio miške susitiko su J. Kimšto-Žalgirio pavaduotoju, buvusiu girininku, atsargos leitenantu Povilu Žiliu-Audrūnu. J. Šibailos-Merainio nurodymu J. Kimštas-Žalgiris sukvietė Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį, kuris įvyko 1952 m. birželio 7–9 d. Jame dalyvavo J. Kimštas-Žalgiris, jo pavaduotojas P. Žilys-Klevas-Audrūnas, J. Šibaila-Merainis, Vyčio apygardos vadas Bronius Karbočius-Bitė ir kt. Posėdžiams vadovavo J. Šibaila-Merainis. Tuo metu Rytų Lietuvos srityje buvo likusios tik dvi apygardos. Sąskrydyje buvo nutarta iš Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų likučių sukurti trečią apygardą. J. Šibaila-Merainis gerai įvertino srities visuomeninės dalies veiklą, nes srities štabe dirbo žinomas poetas Bronius Krivickas.
J. Šibaila-Merainis, vadovaudamasis prieš metus gautu J. Žemaičio-Vytauto nurodymu, perėmė iš J. Kimšto-Žalgirio LLKS tarybos Prezidiumo 3-iosios sekcijos vado pareigas, nes J. Žemaitis-Vytautas nerimavo dėl J. Kimšto-Žalgirio ir jautė galint jį palūžti. J. Kimštas-Žalgiris liko tik srities vadas, kas jam nepatiko. Dėl silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus J. Šibaila-Merainis nebenorėjo likti žiemoti miško bunkeryje, todėl prašė J. Kimštą-Žalgirį padėti pereiti į savo buvusį veiklos rajoną Ukmergės apylinkėse – ten, iš kur buvo išėjęs partizanauti, nes nori ten gyventi ir, jeigu reikės, mirti. Jis tikėjosi pažįstamame krašte rasti pas ūkininkus prieglobstį. J. Kimštas-Žalgiris patarė kol kas likti Karsakiškio miške, nes pats ketino keliauti į Ukmergę. J. Šibaila-Merainis, paliktas nepažįstame rajone, be jokios paramos, vienu metu buvo net ištinęs iš bado.
Netrukus J. Kimštas-Žalgiris buvo suimtas, priešo užverbuotas ir ėmė jam dirbti. Rašydamas atsakymą į nuoširdų J. Šibailos-Merainio laišką, J. Kimštas dėjosi įsižeidęs dėl kaltinimo pesimizmu ir gyrėsi aktyviai veikiąs, bet neprisipažino, kad – MGB nurodymu. Vykdydamas MGB sumanymus, siuntė buvusį būrio vadą, tapusį smogiku, pas ryšininkus ir liepė paruošti vietą J. Šibailai-Merainiui apgyvendinti. J. Kimštas paslaugiai MGB-istams aiškino, kad tardomas J. Šibaila dėl silp-nos sveikatos kankinimų neišlaikytų, bet praktiškiau būtų jį įkurdinti DKA partizanų bunkeryje ir juo naudotis, jam to nežinant.
Užverbavus LLKS tarybos narį J. Kimštą, MGB atsirado galimybė perimti LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko postą, per kurį atsivertų perspektyva sunaikinti visą Lietuvos pogrindį. Didžiausia kliūtis šiam planui įgyvendinti buvo J. Šibaila-Merainis, kuris pats pažinojo A. Ramanauską-Vanagą ir, gerbdamas J. Žemaičio-Vytauto valią, galėjo palenkti Aukštaitijos partizanų vadus – LLKS tarybos narius – balsuoti už A. Ramanauską-Vanagą. Todėl MGB delsė Prezidiumo pirmininko rinkimus ir stengėsi sunaikinti J. Šibailą-Merainį. Jeigu nepavyktų sunaikinti J. Šibailos-Merainio ir J. Kimštui užimti LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko posto, siūlyti į jį paties J. Šibailos-Merainio kandidatūrą, o J. Kimštui, padedant MGB agentams, kontroliuoti jo veiksmus, po to – sunaikinti.
MGB labai norėjo suimti J.Šibailą-Merainį, ieškojo įvairių būdų. Naudojo ir buvusį partizaną Siaubą (agentą „Šaltinį“), suimtą partizaną Povilą Puodžiūną-Žėrutį (agentą „Mokytoją“) ir dar ne vieną išdaviką.
Išdavikų – buvusio Vytauto apygardos vado Juozo Bulkos-Skrajūno, Žaibo, buvusio LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo Jono Kimšto-Žalgirio, Žygūno ir buvusio Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro – išdavystėmis 1952 m. rudenį MGB vieną po kito naikino Rytų Lietuvos srities partizanų junginius. Prieš Naujuosius metus, kai šalyje dar veikė apie tūkstantis partizanų kovotojų, J. Šibaila-Merainis parengė Naujųjų metų pasveikinimą, kurį pasirašė LLKS tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas.
Nepakėlęs tardymo kankinimų, suimtas partizanas Vincas Navarauskas nurodė, kad bunkeris yra Ramygalos raj., Dovydų miške. 1953 m. vasario 11 d., vedamas anksčiau suimto partizano, karinis MGB-istų dalinys, paieškos metu Šiaulių srities, Ramygalos raj. (kitame dokumente – Kėdainių raj.), netoli Dovydų k., miške aptiko gerai sniego paklotu užmaskuotą bunkerį. Apsupus bunkerį, mūšio metu žuvo du jame buvę ir ginklu pasipriešinę partizanai: LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Rytų Lietuvo srities sekcijos bei Visuomeninės dalies viršininkas, pogrindžio ideologas bei organizatorius, LLKS įstatų, antisovietinių biuletenių, LLKS tarybos Prezidiumo laikraščio „Prie rymančio rūpintojėlio“ redaktorius, vadovavęs visiems Lietuvos pogrindžio spaudos štabams, buvęs Balninkų mokyklos mokytojas, plk. Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis, Gruodutis (kartais vadinamas Petras Strazdaitis, s. Petro) ir jo pavaduotojas ltn. Povilas Žilys-Audrūnas. Pas žuvusiuosius rasta ir paimta: automatas, automatinis šautuvas, 100 šovinių, radijo imtuvas ir susirašinėjimo medžiaga. Manoma, kad jų kūnai buvo išniekinti Panevėžyje.
Žuvus J. Šibailai-Merainiui, nustojo eiti rotatoriumi ir rašomosiomis mašinėlėmis leidžiami LLKS leidiniai, nors laisvoji spauda Lietuvoje buvo leidžiama iki 1959 m. vasario mėn.
Juozas Šibaila labai ilgėjosi 1941 m. į Sibirą ištremtos šeimos ir rengėsi ją aplankyti, bet tremtyje buvęs jo sūnus Vytautas Šibaila teigė, kad tėvas pas juos nebuvo atvykęs. Ona Šibailienė tremtyje buvo gerbiama, nes buvo draugiška, raštinga ir gerai mokėjo rusų kalbą. Ji sunkiai tremtyje gyvendama padėjo likusiems vienišiems, ištremtiems vaikams. Kartu su O. Šibailiene buvusi tremtyje Antanina Vasiliauskienė su savo sūnumi Kęstučiu pabėgo iš tremties ir apsigyveno Panevėžyje. Netrukus ji buvo susekta, suimta ir nuteista, o jos nepilnametis sūnus grąžintas į buvusią tremties vietą. O. Šibailienė priglaudė A. Vasiliauskienės sūnų ir išlaikė, kol ši grįžo iš kalėjimo.
1956 m. lapkričio 6 d. O. Šibailienė ir jos sūnūs Vytautas, Rimvydas ir Jonas Kęstutis buvo paleisti iš tremties. 1963 m. pirmas į Lietuvą grįžo Jonas Kęstutis ir apsigyveno Panevėžyje. O. Šibailienė į Tėvynę grįžo ir apsigyveno pas sūnų Joną Kęstutį 1970 m. Sūnus Rimvydas 1968 m. gegužės 10 d. žuvo Sibire motociklo avarijoje, o paskutinis į Tėvynę grįžo Vytautas ir apsigyveno Kupiškyje.
1993 m. vasario 28 d., būdama 90-ies metų, Panevėžyje mirė buvusi mokytoja Ona Šibailienė. Tais pačiais metais gegužės 29 d., būdamas 58 metų, mirė jauniausias jos sūnus Jonas Kęstutis. Abu palaidoti Panevėžio miesto kapinėse. Likęs gyvas vyriausias sūnus Vytautas pastatė vienoje vietoje palaidotiems: motinai, broliui Jonui Kęstučiui ir dėdei Adomui Augustinui atminimo paminklą, o jame įrašė ir savo žuvusį tėvą Juozą Šibailą (1905–1953) su viltimi, kad kada nors suradęs tėvo palaikus, juos perkels į paminkle įamžintą vietą.
1997 m. gruodžio 17 d. LGGRTC Rezistentų (pasipriešinimo dalyvių) teisių komisija Juozui Šibailai pripažino kario savanorio teisinį statusą ir dimisijos pulkininko leitenanto laipsnį (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus ginant tėvynę Juozas Šibaila (po mirties) apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
2001 m. liepos 14 d. giminių ir rėmėjų iniciatyva atidengtas Juozo Šibailos-Dieduko, Merainio ir Povilo Žilio-Audrūno, Klevo žuvimo vietoje atminimo paminklas. Norintiems jų žuvimo vietą aplankyti reiktų apie 3 km važiuoti nuo Truskavos per Gerdvilų k. Kavarsko kryptimi iki Dovydų miško. Miško elektros linijos proskyna eiti apie 1 km. Dešinėje pusėje apie 150 m nuo linijos stovi tvorele aptvertas paminklas su užrašu: „Šioje vietoje 1953 02 11 d. žuvo šie partizanai: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas, g. 1903 m., LLKS Visuomeninės dalies viršininkas, ir Povilas Žilys-Klevas, g. 1918 m., LLKS Tarybos prezidiumo narys“. Duobė šalia paminklo liudija buvus didelį bunkerį. Deja, žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.
2020 m. vasario 7 d. „Lietuvos pašto“ įstaiga išleido dailininkės Aušrelės Ratkevičienės sukurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“. Bloke – du pašto ženklai: 0,81 Eur vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, 0,84 Eur vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6 500 vnt. Su pašto ženklais išleistas pirmos dienos vokas, kurio proginis antspaudavimas įvyko vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.
Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.
J. Šibailos-Dieduko vadovaujama Balninkiečių laisvės rinktinė veikė Ukmergės apskr. Balninkų, Molėtų, Želvos valsč. ir buvo suskirstyta į keturias grupes, kurioms vadovavo A. Saugūnas-Vėtra, P. Mieželis-Vilkas, A. Morkūnas-Plienas ir Eduardas Valiūnas. 1945 m. prie J. Šibailos-Dieduko vadovaujamos rinktinės prisijungė Kauno universiteto studento mediko Jono Jūro-Karoso vadovaujamas partizanų būrys.
1945 m. vasario 9 d. Lietuvos sovietinė vyriausybė paskelbė atsišaukimą į lietuvių tautą, žadantį dovanoti pasipriešinimo dalyviams jų „kaltes“. Partizanų vadovybė šį atsišaukimą demaskavo, bet nutarė netrukdyti partizanams legalizuotis, tik reikalavo palikti daliniui gerus ginklus. Amnestija paveikė nežymią partizanų dalį ir lauktų rezultatų okupantui nedavė, nes 1945 m. birželio–rugpjūčio mėn. iš visų Ukmergės apskr. žuvusių, suimtų ir legalizuotų partizanų 15,1 proc. sudarė legalizuoti, 24,2 proc. suimti ir 60,7 proc. žuvę. 1945 m. spalio mėn. atvykus į Balninkiečių laisvės rinktinę Jono Misiūno-Žalio Velnio vadovaujamo štabo viršininkui ltn. Aleksui Zepkui-Piliakalniui, prasidėjo J. Šibailos-Dieduko vadovaujamos Balninkiečių laisvės rinktinės perorganizavimas į Didžiosios Kovos apygardos (DKA) B rinktinę. 1945 m. gruodžio 1 d. įsakymu apygardos vadas J. Misiūnas-Žalias Velnias B rinktinės vadu paskyrė A. Morkūną-Plieną, o rinktinės štabo viršininku J. Šibailą-Dieduką, be to, pastarasis redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“.
Tuo metu B rinktinėje buvo 3 batalionai, kuriuos vėliau papildė dar du: 4-asis batalionas veikė Jonavos ir Veprių valsč., 5-asis – Taujėnų ir Kavarsko valsč. 1945 m. pabaigoje okupantai, remiami šarvuočių bei lėktuvų, puolė Užumakių miške ilgiau apsistojusią J. Šibailos-Dieduko vadovaujamą rinktinę. Aukų buvo abiejose pusėse, bet rinktinės kovotojai pasitraukė nesunaikinti. Po šių kautynių Balninkų apylinkėje J.Šibailos-Dieduko nebesigirdėjo, o tarp nukautųjų nebuvo. Nebesigirdėjo dėl to, kad jis persikėlė į kitus valsčius, o netrukus rinktinę perorganizavus į DKA B rinktinę ir paskyrus J. Šibailą-Dieduką šios rinktinės štabo viršininku, jis tiesiogiai partizanams nebevadovavo ir pakeitė dislokacijos vietą. Šiuo J. Šibailos-Dieduko išvykimu iš Balninkų valsč. ir paskyrimu į naujas pareigas suskubo pasinaudoti NKVD-istai, per savo agentus paskelbę melagingus gandus, kad Juozas Šibaila, palikęs mirčiai partizanus, pats pabėgo į Lenkiją. Šiuo melu enkavedistai stengėsi sumenkinti J. Šibailos-Dieduko autoritetą ir sumažinti pavieniui besislaps-tančių partizanų trauką į jo vadovaujamą rinktinę.
NKVD parengė planą lik-viduoti J. Šibailą-Dieduką ir jo vadovaujamus partizanus. Plane numatė atstatyti ryšį su partizanų dalinį sekusiais agentais: „Pačtaljonu“, „Briedžiu“, „Driuku“, verbuoti naujus šnipus, skirti du operatyvininkus iš apskrities NKVD skyriaus šiam darbui koordinuoti. Matyt, šios priemonės nebuvo pakankamos, nes partizanų veikla apygardoje tęsėsi. Balninkų, Kurklių, Skiemonių valsč. apylinkėse pasirodė septynių smogikų būrys, kurie plėšikavo ir žudė nekaltus žmonės partizanų vardu. Partizanai surengė pasalą ir sugavo prievartautojus iš Ukmergės apskr. NKVD skyriaus.
1946 m. vasario 18 d. ištremiami į Sverdlovo srities Novaja Lelia vietovę du Juozo Šibailos broliai su šeimomis: Karolis su žmona Teofile bei sūnumi Juozu ir Tomas su žmona Felicija bei dukra Gražina. Karolio duktė Aldona tuo metu mokėsi Žemės ūkio akademijoje Kaune ir liko neištremta.
Įsiskverbus į DKA vadovybę MGB agentui Juozui Markuliui-Ereliui ir 1946 m. gegužės 18 d. atvykus provokatoriui kpt. „Griežtui“, MGB pradėjo apygardos kontrolę, sunaikino DKA vadovybę ir išsklaidė be vadovybės likusius DKA A rinktinės partizanus, 1946 m. rugpjūčio 14 d. suimtas J. Misiūnas-Žalias Velnias. 1946 m. pabaigoje gavęs kpt. „Griežto“ įsakymą pranešti jam ryšininkų pavardes, slapyvardžius, ginklų sandėlių vietas, A. Morkūnas-Plienas, pasitaręs su J. Šibaila-Dieduku, atsisakė vykdyti kpt. „Griežto“ įsakymą ir 1946 m. gruodžio mėn., nutraukęs visus ryšius su MGB kontroliuojama DKA vadovybe, išvengė DKA A rinktinės likimo.
1948 m. rugpjūčio 14 d. DKA B rinktinei suteiktas apygardos statusas ir užmegzti ryšiai su srities vadovybe. 1948 m. rugpjūčio mėn. Kalnų srities vado įsakymu DKA vadu paskirtas A. Morkūnas-Plienas ir jam suteikiamas partizanų kapitono laipsnis. J. Šibaila-Diedukas liko DKA štabo viršininku ir nuo 1948 m. lapkričio 12 d. paskiriamas Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo, kuriam priklausė Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardos, viršininku. Tuo metu J. Šibaila-Diedukas jau turėjo partizanų jaunesniojo leitenanto laipsnį, tačiau nerasta žinių, kada ir kas jam jį suteikė. Manoma, kad jis karinį laipsnį gavo tarnaudamas Lietuvos Vietinėje rinktinėje (kaip mokytojas). Ukmergėje tarnavęs „plechavičiukas“ Petras Čepkauskas prisiminė Juozą Šibailą tarnavusį LVR ne eiliniu.
Tuo metu DKA buvo apie 100 kovotojų, o ryšio su išsklaidytais DKA A rinktinės partizanais neturėjo. Pamažu partizanų gretos retėjo, būriai ir jų skaičius mažėjo, agentų tinklas plėtėsi, ryšiais jau nebebuvo galima pasitikėti, nes daugelis ryšininkų priešo buvo iššifruoti ir sekami, o kai kurie perverbuojami, todėl partizanų veikla darėsi vis sudėtingesnė.
Išaiškinus MGB agentą J. Markulį-Erelį, DKA A rinktine ir BDPS komitetu imta nepasitikėti. Tapo visiškai aišku, kad partizanams vadovauti ir rezistencijai užsienyje atstovauti reikia naujos organizacijos. 1947 m. sausio 12 d. Tauro apygardoje, netoli Pilviškių mstl. partizanų vadų suvažiavime nutarta įkurti naują BDPS prezidiumą, tiksliau – komitetą pakeisti prezidiumu.
1948 m. birželio 20 d. įvyko LLA Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų rinktinių vadovybės vadų bei štabų narių suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir J. Šibaila-Diedukas. Susirinkę partizanai, apžvelgdami nueitą kelią, nulenkė galvas prieš mūšio lauke žuvusius ginklo brolius partizanus. Siekiant vienybės kovoje ir tikint sulaukti laisvos Lietuvos, suvažiavimas priėmė nutarimą iš 13-kos punktų, tarp kurių 6-ajame buvo pasmerktas BDPS komiteto vardą suteršęs išdavikas J. Markulis-Erelis. 9-uoju punktu nutarta sukurti vieningą vyriausiąją vadovybę (karines, politines institucijas), o jeigu tokia jau sukurta ir veikia, pasiųsti savo atstovus ir įsigungti į bendrą darbą. Po nutarimu pasirašė 22 suvažiavimo atstovai, tarp jų DKA rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas bei rinktinės štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas ir kt.
1947 m. sausio 12 d. Tauro apygardoje ir 1948 m. birželio 20 d. Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų suvažiavimuose gvildenti klausimai rodo, kad pribrendo reikalas kurti naują organizaciją, kuri imtųsi vadovauti visos Lietuvos partizanams. Tuo tikslu 1948–1949 m. partizanų vadovybėje buvo svarstomi centralizacijos klausimai, aptariamas iniciatoriaus Jono Žemaičio-Vytauto įsakymas Nr. 1, skelbiantis vieningos Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio organizacijos sukūrimą. Ruošiami nauji Sąjūdžio dokumentai, kuriuose atsispindėtų partizaninės karinės veiklos taktika. Šioje srityje daug dirbo J. Žemaitis-Vytautas, partizanų ideologas J.Šibaila-Diedukas ir kt. partizanų vadai.
1948 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Karaliaus Mindaugo srities vadų (srities vado, Vytauto bei Algimanto apygardų vadų ir DKA štabo viršininko) sąskrydis. Jame buvo nutarta deleguoti į vyriausiąją vadovybę srities vadą Joną Kimštą-Žalgirį ir DKA štabo viršininką J. Šibailą-Dieduką (vėliau jis slapyvardį pakeitė į Merainio).
1948 m. lapkričio mėn. Šiaurės Rytų Lietuvos srities atstovai J. Kimštas-Žalgiris ir J. Šibaila-Merainis, lydimi Broniaus Liesio-Nakties, atvyko Į Dukto miškus. Lapkričio 12 d. vyko BDPS Prezidiumo posėdis. Posėdyje dalyvavo Merainis, Vytautas, Žadgaila ir Žalgiris. Buvo nutarta Vieningą laisvės kovos organizaciją (VLKSO) pavadinti Ginkluotomis pajėgomis. Vytautas, Žalgiris, Merainis ir Žadgaila atleisti iš einamų pareigų dėl perėjimo į naujas pareigas. Šiame posėdyje buvo aptarti apygardų ir sričių organizacinių struktūrų suvienodinimo klausimai. Sričių bei apygardų vadovybėms rekomenduota artimiausiu metu išrinkti sričių vadus ir siųsti juos tvirtinimui į BDPS Prezidiumą. Paskutiniais jo egzistavimo metais Prezidiumo pirmininku buvo J. Žemaitis-Vytautas, o nariais: Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Žadgaila ir partizanų vadų suvažiavime dalyvavęs DKA štabo viršininkas, Šiaurės Rytų Lietuvos srities štabo narys J. Šibaila-Merainis.
1949 m. vasario 2-osios naktį į Miknaičių k. Stanislovo Mikniaus sodybą (Radviliškio raj., Grinkiškio apyl.) atvyko visos Lietuvos Sąjūdžio vadai ir S. Mikniaus sodyboje po klėtimi bei viraline įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvyko apie 20 d. trukęs visos Lietuvos sričių partizanų įgaliotinių suvažiavimas. 1949 m. vasario 10 d. jungtiniame BDPS bei Karo tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo laikinai einantis BDPS Visuomeninės dalies viršininko pareigas J. Šibaila-Merainis, nutarta, kad priešas lig šiol savo tikslams naudoja Sąjūdžio pavadinimą, o priešo agentų į Sąjūdžio vadovybę įsiskverbimo metu išleisti įstatai, instrukcijos bei kitokie raštai klaidina. Dėl to nutarta BDPS pavadinti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu (LLKS). Po šiuo protokolu pasirašė LLKS Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas, sekretorius ir šeši tarybos nariai, tarp jų ir J. Šibaila-Merainis.
1949 m. vasario 11–17 d. posėdžiuose J. Šibaila-Merainis referavo apie Sąjūdžio ideologinį darbą. Jo nuomone, ideologinį darbą gali dirbti žmogus, kuris nepalinksta prieš likimą, nebūna kitų likimo kalviu ir kartu su visa žmonija kuria savo gyvenimą.
J. Šibaila-Merainis, Prezidiumo pirmininkui pasiūlius, vienbalsiai išrenkamas LLKS Visuomeninės dalies viršininku. LLKS tarybą sudaro Prezidiumo pirmininkas ir sekretorius, Gynybos pajėgų vadas ir štabo viršininkas, Visuomeninės dalies viršininkas, Visuomeninės dalies tautinio ir politinio skyrių viršininkai, Sričių štabų vadovybės ir Apygardų vadai. Sąjūdyje J. Šibaila-Merainis vadovauja visuomeninei veiklai. Jis asmeniškai atsakingas už Sąjūdžio narių dalyvių ir kitų krašto gyventojų dvasinį parengimą išlaisvinimo kovos lemiamu etapu ir yra atsakingas už LLKS spaudą. Čia buvo svarstyta partizanų uniforma, karinių laipsnių suteikimas, bausmių statutas ir kt. klausimai. Pasirinkta prieškarinės Lietuvos kariuomenės apranga ir nutarta teikti partizanams karinius laipsnius. J. Šibaila-Merainis suvažiavime pateikė 12-os punktų politinę Sąjūdžio programą, kurios galutinis tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas. Svarstytinų klausimų susikaupė tiek daug, kad, kaip prisipažino J. Šibaila-Merainis, neliko laiko pasidalyti išgyvenimais ir partizaninio gyvenimo patirtimi. Vis dėlto atokvėpio minutę, kai užgesdavo žibalinė lempa, nuaidėdavo partizanų daina.
1949 m. vasario 16 d. buvo paskelbta LLKS tarybos deklaracija, kurią pasirašė LLKS tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS tarybos nariai: Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Alfonsas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila. Keturi iš jų buvo mokytojai, du studentai, vienas buhalteris ir vienas karininkas. Tai buvo valstybės tęstinumą patvirtinantis dokumentas, konstatuojantis, kad LLKS taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias teisėtas politinis organas, reiškiantis Tautos valią, ištikimybę demokratijos ir krikščioniškosios moralės principams ir vadovaujantis politinei karinei Tautos išsilaisvinimo kovai. Šią dek-laraciją atspausdino 1 100 egz. tiražu ir išplatino ją Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinė. Tuo metu šiame S. Mikniaus požemio bunkeryje buvo Lietuvos Respublikos prezidentūra ir parlamentas. Čia sprendėsi Nepriklausomybės atkūrimo klausimai ir buvo dedami valstybės konstituciniai pamatai. Vėliau J. Šibaila partizanų spaudoje rašė, kad tuo momentu „prieš save regėjom motiną – Tėvynę“. Dabar iš Miknių sodybos trobesių išlikęs tik gyvenamasis namas. Prie jo sienos pritvirtinta atminimo lenta skelbia: „Šioje sodyboje 1948 m. buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būstinė, kurioje 1949 m.vasario 16 d. vyko visos Lietuvos vadų suvažiavimas ir buvo pasirašyta deklaracija“.
Tuo metu, kai bunkeryje buvo svarstomi valstybės ir Tautos egzistencijos klausimai, Vilniuje vyko Lietuvos Komunistų partijos VII suvažiavimas, kur buvo skelbiami nutarimai dėl masinės kolektyvizacijos, „buožijos“ likvidavimo ir kovos su „buržuaziniais nacionalistais“, o Maskvoje sudarinėjami naujo masinio trėmimo planai. J. Šibaila šį suvažiavimą tiksliai pavadino – „Lietuvos laidojimo klausimu“.
1949 m. svarstant LLKS tarybos Prezidiumo posėdyje vyriausiosios vadovybės periodinio leidinio steigimą, Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, kaip atsakingas už spaudą, pasiūlė leidinį pavadinti „Prie rymančio rūpintojėlio“. Tai buvo laikraštis partizanams ir gyventojams.
Nuo 1949 m. vasario mėn. J. Šibaila-Merainis išrinktas LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju, įėjo į LLKS tarybos Prezidiumo branduolį, buvo Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio rūpintojėlio“ redaktorius, parengė LLKS politinę programą, išleido leidinį „Sutemų keleivis“ ir partizanų maldyną „Rūpintojėlis“.
J. Šibaila-Merainis, tobulindamas spaudos darbą, 1950 m. vasario 16 d. pasirašė nutarimą Nr. 103, kuriuo LLKS spaudai leisti įsteigiamos dvi leidyklos: „Romuva“ ir „Tarka“, o LLKS leidinių redaktoriumi paskirtas Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis. Iš to galima spręsti, kad jam teko dirbti daug ir atsakingai, nes J. Šibaila-Merainis ne tik redagavo LLKS leidinius, bet ir atliko savo tiesiogines pareigas.
1950 m. sausio 25 d. LLKS įsakymu Nr. 1 skiriant A. Ramanauską-Vanagą visos Lietuvos partizanų gynybos pajėgų vadu, J. Šibaila-Merainis balsavo už jo kandidatūrą. Tačiau A. Ramanauskas-Vanagas netrukus šias pareigas perdavė J. Žemaičiui-Vytautui. Jo įsakymu ir pritarus LLKS Prezidiumui bei tarybos daugumai, srityse numatyta įkurti tris vyriausios vadovybės sekcijas, o jų vadovams: A. Ramanauskui-Vanagui, J. Šibailai-Merainiui ir J. Kimštui-Žalgiriui suteikta laisvė sprendžiant kai kuriuos pogrindžio veiklos klausimus.
1950 m. kovo 15 d. Prezidiumo pirmininko įsakyme nurodoma, kad įstatymų projekte daromos pataisos. 9 str. pakeistas taip: LLKS tarybos branduolį sudaro pirmininkas ir Prezidiumo sekcijų vadovai. Pagal šį pakeitimą J. Šibaila-Merainis išlieka Prezidiumo branduolyje, nes Prezidiumo sprendimai turėjo lemiamą reikšmę. J. Šibailos-Merainio vadovaujama sekcija buvo Jūros srityje ir buvo vadinama LLKS taybos Prezidiumo 2-ąja sekcija, o jos šifruotas žymėjimas buvo – Y.
1949 m. lapkričio 3 d. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas aktu Nr. 17 paskyrė tris savo pavaduotojus: pirmuoju – A. Ramanauską-Vanagą, antruoju – J. Šibailą-Merainį, o trečiuoju – L. Grigonį-Užpalį. Už partizaninės veiklos nuopelnus J.Šibaila-Merainis apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais, o 1950 m. gegužės 30 d. aktu Nr. 22 jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Iš partizanų veiklos darbo rezultatų galima spręsti, kad intensyviausiai LLKS partizanų vadai dirbo 1949 m. žiemą, apsigyvenę netoli štabo įrengtuose bunkeriuose. 1949 m. vasarą J. Šibaila-Merainis įtemptai dirbo Prisikėlimo apygardos Mumšelių miške įrengtame bunkeryje; rudeniop, spalio mėn., persikraustė į Radviliškio apskr., Balandiškių k. Stasio Sajaus sodybos daržinėje po šienu įrengtą bunkerį ir išbuvo ten iki 1950 m. vasario mėn. Po kiekvienos nesėkmės nuolat buvo tobulinama sistema – nuo sutartinių slaptažodžių pereita prie adresavimo pramintomis pavardėmis. Pavyzdžiui, Antanina Petkutė – tai siunta, skirta LLKS tarybos Prezidiumo 2-os sekcijos vadovui J. Šibailai-Merainiui. 1949 m. rugpjūčio 13 d. žuvus J. Šibailos-Merainio padėjėjui B. Liesiui-Nakčiai, Sąjūdžio spaudą J. Šibaila-Merainis leido beveik vienas, jam talkino tik jaunas partizanas Viktoras Šniuolis-Vytvytis, išmokęs spausdinti rašomąja mašinėle. Todėl į žuvusio vietą buvo pasiųstas A. Liesys-Tvanas.
LLKS okupuotoje Lietuvoje sprendė ne tik partizaninio judėjimo, bet ir valstybės bei jos užsienio reikalų klausimus. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas J. Šibaila-Merainis žvelgė į Lietuvą tarytum nuo aukšto kalno, aprėpdamas žvilgsniu ne tik tos dienos įvykius, bet ir tai, kas bus po dešimties, dvidešimties ir daugiau metų. Jam vienodai svarbu buvo ne tik išlaikyti partizanų organizacijos struktūrą ar turėti nuomonę apie būsimosios valstybės modelį, bet ir neišblaškyti gyvybės kaina sukaupto dvasinio turto, laisvės kovų liudijimo. Šių duomenų rinkimas turėjo didžiulę reikšmę ne tik kovoje už laisvę užsienyje, bet ir tam, kad jaunos kartos turėtų supratimą apie partizanus ir LLKS tikslus. J. Šibailos-Merainio skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą. Jis tikėjo, kad jo svajonės ir viltys neišnyks be pėdsakų ir kada nors bus brangios ir suprantamos visuomenei kaip garbinga Naujųjų laikų Lietuvos istorijos dalis.
J. Šibaila-Merainis, atsakydamas į LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko prašymą pareikšti savo nuomonę būsimos Lietuvos valstybės sienų klausimu, 1950 m. vasario 15 d. rašė: „Kito negeisdamas, savo neapleisk“. Jo nuomone, atkurtos Lietuvos valstybės siena turėtų būti buvusi tarpukario Lietuvos teritorija su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu. 1950 m. liepos mėn. J. Šibaila savo nuomonę sienų klausimu Dieduko slapyvardžiu paskelbė visuomenei 1950 m. išleistame LLKS tarybos biuletenyje Nr. 2. Prezidiumo pirmininko paprašytas pareikšti nuomonę dėl Baden-Badeno protokolo, J. Šibaila-Merainis 1950 m. gegužės 5 d. Prezidiumo pirmininkui rašė: „Pritariu visiems LLKS atstovų susitarimams su užsienio lietuviais tada, kai susitarimo dvasia nepriešinga LLKS dvasiai, išplaukiančiai iš Lietuvos valstybės nemarumo. Šiuo atveju mano nuoširdžiausias pageidavimas, kad užsienio lietuviai, atsižvelgdami į tą šventą lietuvišką pasiryžimą apginti Lietuvos valstybės tiesą, kurią parodo gindamas Lietuvos partizanas, darydami visus nutarimus neieškotų nacionalistų, kurių nerado net po bolševikmečio vokiškoji okupacija“.
1950 m. gegužės 26 d. J .Šibaila-Merainis LLKS tarybai plačiau išdėstė savo požiūrį į VLIK-ą ir Baden-Badeno susitarimus. Jis rašė, kad Baden-Badeno protokolui jo nepritarimas aiškiai pareikštas jau anksčiau. Jis nurodė, kad su Sąjūdžio atstovavimu užsienyje yra netvarka. Netenka abejoti tuo, kad tuo momentu, kai realiai spręsis Lietuvos valdžios klausimas, partijos ar jų sajungos gali nepageidauti mūsų vieningumo, bet tikėti, kad į užsienį išvykę lietuviai jau šiandien tam dirvą rengia, būtų nepasitikėjimas savo tauta. Todėl iš naujo peržvelgęs protokolus, jis priėjo išvadą, kad MGB pastangomis iškeltas Sąjūdžiui vadovauti agentas J. Markulis-Erelis su Maskvos pagalba pirmiausia krašto rezistencijos atstovus suvedė su tais užsienyje esančiais lietuviais, kurie negali būti ramūs dėl demokratines Lietuvos respublikos atstatymo. Rašte jis rašė: „Man atrodo, kad ir šėtonas gudriau sugalvoti negali. Gaunamos per MGB lietuvių spaudos iškarpos tvirtina protu ir sąžine nesuvokiama dalyką, kad partizanai – daugiau negu bėdos vaikai“. Žinias apie VLIK-ą jis pavadino kaip gyvą lietuvišką gyvenimą. Protokolo tvirtinimu, jis savo nuomonės nekeitė, nes negalėjo sutikti, kad ten buvo sąmoningas krašto rezistencijos atstovavimas. Ta pačia proga jis sveikino VLIK-o siekimą atkūrus nepriklausomą Lietuvą prie jos prijungti Karaliaučiaus sritį. Po tokio J. Šibailos-Merainio pasisakymo LLKS silpnais ryšiais su užsienio lietuviais rimtai susirūpinęs J. Žemaitis-Vytautas nusprendė 1952 m. pasiųsti į užsienį įžvalgų politiką J Šibailą-Merainį su A. Ramanausku-Vanagu ryšiams su užsienio lietuviais sustiprinti, bet J. Kimštas-Žalgiris nuo šito sprendimo J. Žemaitį-Vytautą atkalbėjo, motyvuodamas silpna J. Šibailos-Merainio sveikata.
Ginkluotųjų pajėgų centralizacija ir vyriausiosios vadovybės sudarymas leido bent iš dalies sumažinti MGB poveikį rezistencijai kuriant centrus ir vienijant judėjimą legaliai gyvenančių asmenų pagrindu bei iniciatyva. Vieningos vadovybės sudarymas sudarė galimybę parengti aukšto lygio karinius politinius dokumentus. J. Šibaila-Merainis, būdamas LLKS tarybos Prezidiumo branduolio nariu ir Visuomeninės dalies viršininku, visą laiką iki pat mirties nuosekliai vykdė 1949 m. LLKS tarybos priimtą strateginį sprendimą: pasipriešinimą nukreipti dvasine kryptimi, ginti tautos savimonę ir moralę. Šia kryptimi dirbo pats, skatino kitus ir leido jo paties redaguojamą spaudą, kuri dešimtmečiui pristabdė lietuvių tautos proto pavergimą. Partizanų kova leido Vakarams nepripažinti Lietuvos Respublikos užgrobimo ir užtikrino ambasadorių pripažinimą, aukso atsargų neliečiamybę ir nepriklausomos valstybės statusą atkuriamuoju laikotarpiu. J. Šibailos-Merainio žodžiais tariant, partizanai už pasiaukojimą Tėvynei gavo labai nedaug ir labai daug: žinojimą, kad „aš tik žmogumi lietuviu perėjau bolševizmą“.
J. Žemaitis-Vytautas, J. Šibaila-Merainis ir L. Grigonis-Užpalis buvo tos pačios kartos žmonės, jie suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio, buvo bendraminčiai. J. Šibaila buvo smulkaus sudėjimo, silpnos sveikatos, gilaus šalto proto, labai įžvalgus politikas – partizanas, kuris dvasia jautėsi milžinas esąs. Jis gerai sugyveno su partizanais, mėgo juos ir sunkiu momentu paguosdavo, o savo balninkiečius partizanus vadindavo anūkėliais, todėl jį partizanai gerbė ir mylėjo kaip tėvą. J. Šibaila suprasdavo, išklausydavo ir bent geru žodžiu padėdavo patekusiems į bėdą žmonėms. 1949 m. kovo mėn. buvo suimta, užverbuota ir paleista ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna. Grįžusi į Prisikėlimo apygardą, ji papasakojo štabo nariams apie užverbavimą, bet ryšių įgaliotine dirbti nebegalėjo. Nevilties apimta I. Vilimaitė-Stirna guodėsi J. Šibailai-Merainiui, su kuriuo ne vieną mėnesį buvo praleidusi bunkeriuose ir kurį gerbė kaip mokytoją bei tėvą: „Žinau, kad praeitais metais buvau apjuodinta vyresniųjų akyse, bet laikas pamažu viską atidengia. Žmogus, nežinantis, kuo jį kaltina, kartais būna atkaklus, bet yra Dievas, kuris teis visus nežiūrint į nieką…“. 1952 m. I. Vilimaitė-Stirna Maironio rinktinėje išleido du rinktinės laikraščio „Mano gimtinė“ numerius. Tų pačių metų spalio 3 d. Tytuvėnų valsč., Vilkiškių k. MGB-istams apsupus bunkerį, ji su dviem partizanais atsisakė pasiduoti ir susisprogdino.
1950–1951 m žiemą partizanų spaudai platinti J. Šibaila-Merainis pateikė racionalų pasiūlymą. Jis suprato, kad spauda ypač reikalinga lojaliai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikusiems asmenims, todėl jis pradėjo jiems partizanų spaudą siųsti paštu.
1951 m. rugpjūčio 10 d. LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto rašytas laiškas J. Šibailai-Merainiui rodo, kad 1950 m. liepos 22 d. žuvus L. Grigoniui-Užpaliui, ilgam laikui buvo nutrūkęs ryšys tarp partizanų vadų Vytauto ir Merainio, ir jų ryšiai su sritimis. Pietų Lietuvos partizanai, matyt, laikė J.Žemaitį-Vytautą ir J. Šibailą-Merainį žuvusiais, nes A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1951 m. pradžios pradėjo vykdyti Vytauto ir Merainio pareigas. Tai patvirtina LLKS tarybos biuletenio išleidimas.
Šis gandas atsispindėjo ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fondo operatyvinių bylų kartotekos kortelėje Nr. 42586. Čia rašoma, kad 1950 m. nužudytas LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas Juozas Šibaila (žūties tiksli data ir aplinkybės nenurodytos), o 1952 m. rugpjūčio 21 d. J. Šibaila išbrauktas iš operatyvinės įskaitos dėl pastarojo mirties.
Su kuo, keliese bei kokiose vietovėse 1951 m. veikė J. Šibaila-Merainis, galima spręsti iš LGGRTC Rezistentų (pasipriešinimo dalyvių) teisių komisijai pateiktų kario savanorio bei laisvės kovų dalyvių statusui gauti pretendentų rezistencinės veiklos bei kario savanorio liudytojo parodymų. Aleksandros Caforkienės-Radzevičiūtės-Debesėlio rezistencinės veiklos aprašyme rašoma, kad po 1951 m. liepos 8 d. jos vyro, būrio vado Caforkaus žūties iki 1952 m. ji, Juozas Šibaila-Merainis ir Viktoras Šniuolis-Vytvytis veikė Šiaulių raj., apsistoję Gudelių k. Daukšų sodyboje įrengtame bunkeryje. Viktoras Šniuolis-Vytvytis (buvęs J. Šibailos-Merainio adjutantas) patvirtino Vaclovo Taraškevičiaus pateiktus faktus, kad jis kartu su Merainiu 1951 m. persikėlė į Radviliškio raj., Grinių k. Vaclovo Taraškevičiaus sodyboje įrengtą bunkerį. Birutė Valentenienė-Molotokaitė teigė, kad kartu su Rustemu Viktoras Šniuolis-Vytvytis, Juozas Šibaila-Merainis ir Antanas Liesis-Žiedas 1951 m. veikė apsistoję Raseinių raj., Rinkšelių k. įrengtame bunkeryje ir t. t.
Tuo metu pagrindinis J. Šibailos-Merainio palydovas buvo jo adjutantas V. Šniuolis-Vytvytis. J. Šibaila, keliaudamas iš vieno bunkerio į kitą, ir ypač juose apsistojęs ilgesniam laikui, veltui laiko neleido. Jis niekad nesiskyrė su plunksna ir redagavo atskirus straipsnius arba leidinius, rūpinosi jų leidyba ir Visuomeninės dalies viršininko pareigomis.
Pusmetį prieš mirtį J .Šibaila-Merainis apie sunkią partizanų dalią rašė: „Partizanas perneša viską, pakelia visus sunkumus, su šypsena veide net gyvybę aukoja, kad jo mirtis išlaikytų Tautą gyvą“. Jis gerai suprato ir partizanams nuolat primindavo, kad miršta tik atskiri žmonės, bet ne Tautos. 1952 m. partizanų spaudos laikraštyje „Aukštaitis“ J. Šibaila-Merainis prisimena žuvusį Rytų Lietuvos srities vadą mjr. Antaną Slučką-Šarūną, kurio įtaką teko patirti pačiam. Kai 1948–1949 m. žygyje J. Šibaila pavargo ir nebeturėjo jėgų, jis pasiskundė Rytų Lietuvos srities vadui A. Slučkai-Šarūnui. Pastarasis ramiai nusišypsojo ir ranka parodė žygio kryptį. J. Šibaila-Merainis stebėjo ir džiaugėsi Šarūno džiaugsmu, kad pagaliau ir Rytų Lietuva atiduoda Sąjūdžio reikalui savo pareigą Tėvynei. Šis A. Slučkos-Šarūno džiaugsmas liko J. Šibailai įsakymu, kurio neįvykdymo, kaip jis pats rašė laikraštyje „Aukštaitis“, „net sapnas nedrįso gundyti“.
J. Žemaičiui-Vytautui pasiūlius, J. Šibaila-Merainis slapčiomis iš būstinės į būstinę raitas bei pėsčias keliavo į rytus ir artėjo prie savo partizaninės kilmės rajono ir 1951 m. gruodžio mėn. pasiekė Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį. Visą žiemą J. Šibaila-Merainis prabuvo kartu su Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnais, redaguodamas ir leisdamas spaudą. Palikdamas Žemaitiją, į kurią buvo atkeliavęs 1948 m. rudenį, J. Šibaila-Merainis laikė savo pareiga atestuoti partizanus, parinkdamas kiekvienam tinkamą žodį. 1952 m. balandžio mėn. iškeliavo į Vyčio apygardą – Ramygalos raj. Žibartonių k. ir 1952 m. gegužės mėn. Karsakiškio miške susitiko su J. Kimšto-Žalgirio pavaduotoju, buvusiu girininku, atsargos leitenantu Povilu Žiliu-Audrūnu. J. Šibailos-Merainio nurodymu J. Kimštas-Žalgiris sukvietė Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį, kuris įvyko 1952 m. birželio 7–9 d. Jame dalyvavo J. Kimštas-Žalgiris, jo pavaduotojas P. Žilys-Klevas-Audrūnas, J. Šibaila-Merainis, Vyčio apygardos vadas Bronius Karbočius-Bitė ir kt. Posėdžiams vadovavo J. Šibaila-Merainis. Tuo metu Rytų Lietuvos srityje buvo likusios tik dvi apygardos. Sąskrydyje buvo nutarta iš Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų likučių sukurti trečią apygardą. J. Šibaila-Merainis gerai įvertino srities visuomeninės dalies veiklą, nes srities štabe dirbo žinomas poetas Bronius Krivickas.
J. Šibaila-Merainis, vadovaudamasis prieš metus gautu J. Žemaičio-Vytauto nurodymu, perėmė iš J. Kimšto-Žalgirio LLKS tarybos Prezidiumo 3-iosios sekcijos vado pareigas, nes J. Žemaitis-Vytautas nerimavo dėl J. Kimšto-Žalgirio ir jautė galint jį palūžti. J. Kimštas-Žalgiris liko tik srities vadas, kas jam nepatiko. Dėl silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus J. Šibaila-Merainis nebenorėjo likti žiemoti miško bunkeryje, todėl prašė J. Kimštą-Žalgirį padėti pereiti į savo buvusį veiklos rajoną Ukmergės apylinkėse – ten, iš kur buvo išėjęs partizanauti, nes nori ten gyventi ir, jeigu reikės, mirti. Jis tikėjosi pažįstamame krašte rasti pas ūkininkus prieglobstį. J. Kimštas-Žalgiris patarė kol kas likti Karsakiškio miške, nes pats ketino keliauti į Ukmergę. J. Šibaila-Merainis, paliktas nepažįstame rajone, be jokios paramos, vienu metu buvo net ištinęs iš bado.
Netrukus J. Kimštas-Žalgiris buvo suimtas, priešo užverbuotas ir ėmė jam dirbti. Rašydamas atsakymą į nuoširdų J. Šibailos-Merainio laišką, J. Kimštas dėjosi įsižeidęs dėl kaltinimo pesimizmu ir gyrėsi aktyviai veikiąs, bet neprisipažino, kad – MGB nurodymu. Vykdydamas MGB sumanymus, siuntė buvusį būrio vadą, tapusį smogiku, pas ryšininkus ir liepė paruošti vietą J. Šibailai-Merainiui apgyvendinti. J. Kimštas paslaugiai MGB-istams aiškino, kad tardomas J. Šibaila dėl silp-nos sveikatos kankinimų neišlaikytų, bet praktiškiau būtų jį įkurdinti DKA partizanų bunkeryje ir juo naudotis, jam to nežinant.
Užverbavus LLKS tarybos narį J. Kimštą, MGB atsirado galimybė perimti LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko postą, per kurį atsivertų perspektyva sunaikinti visą Lietuvos pogrindį. Didžiausia kliūtis šiam planui įgyvendinti buvo J. Šibaila-Merainis, kuris pats pažinojo A. Ramanauską-Vanagą ir, gerbdamas J. Žemaičio-Vytauto valią, galėjo palenkti Aukštaitijos partizanų vadus – LLKS tarybos narius – balsuoti už A. Ramanauską-Vanagą. Todėl MGB delsė Prezidiumo pirmininko rinkimus ir stengėsi sunaikinti J. Šibailą-Merainį. Jeigu nepavyktų sunaikinti J. Šibailos-Merainio ir J. Kimštui užimti LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko posto, siūlyti į jį paties J. Šibailos-Merainio kandidatūrą, o J. Kimštui, padedant MGB agentams, kontroliuoti jo veiksmus, po to – sunaikinti.
MGB labai norėjo suimti J.Šibailą-Merainį, ieškojo įvairių būdų. Naudojo ir buvusį partizaną Siaubą (agentą „Šaltinį“), suimtą partizaną Povilą Puodžiūną-Žėrutį (agentą „Mokytoją“) ir dar ne vieną išdaviką.
Išdavikų – buvusio Vytauto apygardos vado Juozo Bulkos-Skrajūno, Žaibo, buvusio LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo Jono Kimšto-Žalgirio, Žygūno ir buvusio Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro – išdavystėmis 1952 m. rudenį MGB vieną po kito naikino Rytų Lietuvos srities partizanų junginius. Prieš Naujuosius metus, kai šalyje dar veikė apie tūkstantis partizanų kovotojų, J. Šibaila-Merainis parengė Naujųjų metų pasveikinimą, kurį pasirašė LLKS tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas.
Nepakėlęs tardymo kankinimų, suimtas partizanas Vincas Navarauskas nurodė, kad bunkeris yra Ramygalos raj., Dovydų miške. 1953 m. vasario 11 d., vedamas anksčiau suimto partizano, karinis MGB-istų dalinys, paieškos metu Šiaulių srities, Ramygalos raj. (kitame dokumente – Kėdainių raj.), netoli Dovydų k., miške aptiko gerai sniego paklotu užmaskuotą bunkerį. Apsupus bunkerį, mūšio metu žuvo du jame buvę ir ginklu pasipriešinę partizanai: LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Rytų Lietuvo srities sekcijos bei Visuomeninės dalies viršininkas, pogrindžio ideologas bei organizatorius, LLKS įstatų, antisovietinių biuletenių, LLKS tarybos Prezidiumo laikraščio „Prie rymančio rūpintojėlio“ redaktorius, vadovavęs visiems Lietuvos pogrindžio spaudos štabams, buvęs Balninkų mokyklos mokytojas, plk. Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis, Gruodutis (kartais vadinamas Petras Strazdaitis, s. Petro) ir jo pavaduotojas ltn. Povilas Žilys-Audrūnas. Pas žuvusiuosius rasta ir paimta: automatas, automatinis šautuvas, 100 šovinių, radijo imtuvas ir susirašinėjimo medžiaga. Manoma, kad jų kūnai buvo išniekinti Panevėžyje.
Žuvus J. Šibailai-Merainiui, nustojo eiti rotatoriumi ir rašomosiomis mašinėlėmis leidžiami LLKS leidiniai, nors laisvoji spauda Lietuvoje buvo leidžiama iki 1959 m. vasario mėn.
Juozas Šibaila labai ilgėjosi 1941 m. į Sibirą ištremtos šeimos ir rengėsi ją aplankyti, bet tremtyje buvęs jo sūnus Vytautas Šibaila teigė, kad tėvas pas juos nebuvo atvykęs. Ona Šibailienė tremtyje buvo gerbiama, nes buvo draugiška, raštinga ir gerai mokėjo rusų kalbą. Ji sunkiai tremtyje gyvendama padėjo likusiems vienišiems, ištremtiems vaikams. Kartu su O. Šibailiene buvusi tremtyje Antanina Vasiliauskienė su savo sūnumi Kęstučiu pabėgo iš tremties ir apsigyveno Panevėžyje. Netrukus ji buvo susekta, suimta ir nuteista, o jos nepilnametis sūnus grąžintas į buvusią tremties vietą. O. Šibailienė priglaudė A. Vasiliauskienės sūnų ir išlaikė, kol ši grįžo iš kalėjimo.
1956 m. lapkričio 6 d. O. Šibailienė ir jos sūnūs Vytautas, Rimvydas ir Jonas Kęstutis buvo paleisti iš tremties. 1963 m. pirmas į Lietuvą grįžo Jonas Kęstutis ir apsigyveno Panevėžyje. O. Šibailienė į Tėvynę grįžo ir apsigyveno pas sūnų Joną Kęstutį 1970 m. Sūnus Rimvydas 1968 m. gegužės 10 d. žuvo Sibire motociklo avarijoje, o paskutinis į Tėvynę grįžo Vytautas ir apsigyveno Kupiškyje.
1993 m. vasario 28 d., būdama 90-ies metų, Panevėžyje mirė buvusi mokytoja Ona Šibailienė. Tais pačiais metais gegužės 29 d., būdamas 58 metų, mirė jauniausias jos sūnus Jonas Kęstutis. Abu palaidoti Panevėžio miesto kapinėse. Likęs gyvas vyriausias sūnus Vytautas pastatė vienoje vietoje palaidotiems: motinai, broliui Jonui Kęstučiui ir dėdei Adomui Augustinui atminimo paminklą, o jame įrašė ir savo žuvusį tėvą Juozą Šibailą (1905–1953) su viltimi, kad kada nors suradęs tėvo palaikus, juos perkels į paminkle įamžintą vietą.
1997 m. gruodžio 17 d. LGGRTC Rezistentų (pasipriešinimo dalyvių) teisių komisija Juozui Šibailai pripažino kario savanorio teisinį statusą ir dimisijos pulkininko leitenanto laipsnį (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus ginant tėvynę Juozas Šibaila (po mirties) apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
2001 m. liepos 14 d. giminių ir rėmėjų iniciatyva atidengtas Juozo Šibailos-Dieduko, Merainio ir Povilo Žilio-Audrūno, Klevo žuvimo vietoje atminimo paminklas. Norintiems jų žuvimo vietą aplankyti reiktų apie 3 km važiuoti nuo Truskavos per Gerdvilų k. Kavarsko kryptimi iki Dovydų miško. Miško elektros linijos proskyna eiti apie 1 km. Dešinėje pusėje apie 150 m nuo linijos stovi tvorele aptvertas paminklas su užrašu: „Šioje vietoje 1953 02 11 d. žuvo šie partizanai: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas, g. 1903 m., LLKS Visuomeninės dalies viršininkas, ir Povilas Žilys-Klevas, g. 1918 m., LLKS Tarybos prezidiumo narys“. Duobė šalia paminklo liudija buvus didelį bunkerį. Deja, žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.
2020 m. vasario 7 d. „Lietuvos pašto“ įstaiga išleido dailininkės Aušrelės Ratkevičienės sukurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“. Bloke – du pašto ženklai: 0,81 Eur vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, 0,84 Eur vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6 500 vnt. Su pašto ženklais išleistas pirmos dienos vokas, kurio proginis antspaudavimas įvyko vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.
Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.
Lietuvos pašto ženklų blokas, kuriame pavaizduotas partizanas Juozas Šibaila-Merainis. 2020 m. vasario 7 d. Nuotr. iš G. Lučinsko rinkinio
Gintaras Lučinskas,
Alytus
