Penktadienis, 8 liepos, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienos1972-ųjų protestai prieš sovietinę okupaciją. Stasys Stonys

1972-ųjų protestai prieš sovietinę okupaciją. Stasys Stonys

Gegužės 14 dieną suėjo lygiai 50 metų, kuomet protestuodamas prieš sovietinį režimą Kauno miesto sodelyje, priešais tuometinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu iš trijų litrų stiklainio, susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta, palikęs priešmirtinį raštelį: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; skelbiama, kad kauniečio pavyzdžiu pasekė dar 12 lietuvių, o vienas jų – iš Rudnios kilęs jaunuolis Stasys Stonys…

Geležinė sovietų uždanga

Manoma, kad 1972-ųjų antisovietinius protestus Lietuvoje išprovokavo 1969 metais Prahoje susideginęs Janas Palachas, protestavęs prieš politinę sovietų santvarką. Smerkdamas Ukrainos rusifikaciją 1969 metų vasarį Kijeve bandė nusižudyti ir Nikolajus Bereslavskis, o tų pačių metų balandį, sukilęs prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai, Rygoje susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Taip pat spėjama, kad viena iš disidentinio judėjimo priežasčių Lietuvoje galėjo būti ir tuometinio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Ričardo Niksono apsilankymas Sovietų socialistinių respublikų sąjungoje (SSRS) 1972-ųjų gegužę.

Prieš pusę amžiaus tragiškai žuvusio vakarinės mokyklos moksleivio Romo Kalantos, tapusio pilietinio nepaklusnumo okupacinei santvarkai Lietuvoje simboliu, pavardė pažįstama daugeliui. Apie jo demonstraciją, įvykusią 1972 metų gegužės 14 dieną, kalbėta ir Kauno partiniame-ūkiniame aktyvo susirinkime, kuriame Lietuvos komunistų partijos veikėjas ir ilgalaikis jos vadovas Antanas Sniečkus išrėžė: „Pamatysite, dabar šitas smradas (smarvė – aut.) iš Kauno nueis per visą Lietuvą“.

Taip ir atsitiko. Susideginimą, kaip protesto formą prieš sovietinę okupaciją, pasirinko ir daugiau žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių, bet apie juos žinoma kur kas mažiau. Čia pasidarbavo Sovietų sąjungos specialiosios tarnybos (KGB) pareigūnai, slopinę informacijos sklaidą, o susideginusius nušvietę kaip šizofrenikus, alkoholikus ir psichiškai nenormalius.

Ir vis dėlto žinia apie maišto akcijas pasiekė laisvąjį pasaulį, mat apie jas rašė kai kurių valstybių žiniasklaida. Štai, pavyzdžiui, lietuvių išeivijos JAV katalikų laikraštyje „Darbininkas“, ėjusiame nuo 1915-ųjų, keliais sakiniais užsimenama apie 1972 metais susideginusius asmenis ir apie mūsų kraštietį Stasį Stonį, irgi protestavusį prieš totalitarinę sovietų sistemą. „Šaltiniai taip pat davė pirmas smulkmenas apie susideginusį gegužės mėn. Varėnoje, pietų Lietuvoje. Jis vadinosi Stonis, 23 metų, šaltkalvis (plumber). Stonis rengėsi nusižudyti gegužės 28 miesto turgaus aikštėje. Jis ir trys draugai atėjo į aikštę ir iškabino Lietuvos vėliavą, bet Stonis nespėjo susideginti, kai įsikišo vietos milicija ir jo tris draugus suėmė. Stonis ištrūko ir susidegino aikštėje rytojaus dieną“, – rašoma 1972 metų liepos 14 dienos „Darbininko“ leidinyje Nr. 30.

Artimųjų prisiminimai

Apie S. Stonio asmeninį gyvenimą ir 1972-ųjų pavasarį pavyko sužinoti daugiau detalių. Už tai „Merkio kraštas“ dėkoja S. Stonio broliui Romui, patikėjusiam jų giminaitės Dalios Misiūrienės surinktą medžiagą. Pats ponas Romas anuomet dar buvo labai jaunas, todėl prisiminimai apie vyriausią brolį Stasį išblėsę.

S. Stonys gimė 1949 metų rugsėjį Varėnos rajone, Rudnios kaimo ambulatorijoje, kilęs iš daugiavaikės valstiečių šeimos su 3 broliais ir 1 seserimi. S. Stonys augo Noškūnų kaime, senelio statytame name. 1964 metais jis baigė 8 klases Rudnioje, o vėliau mokėsi santechniko profesijos Vilniuje ir 3 metus tarnavo sovietiniame kariniame Baltijos jūros laivyne. Grįžęs iš kariuomenės gyveno bendrabutyje ir dirbo Varėnoje. Remiantis giminaičių prisiminimais, S. Stonys buvęs stipraus charakterio, tikslo siekiantis ir darbštus žmogus. Artimieji jį prisimena tėvų namuose beariantį lauką ir skaldantį malkas.

Iš kur toks stiprus laisvės troškimas?

 D. Misiūrienė pažymi, kad S. Stonys nenešiojo ilgų plaukų, juolab jam negalima „priklijuoti“ turinčio psichikos sutrikimų, girtuoklio ar hipio etiketės.

Taip pat tiksliai nežinoma, ar S. Stonys priklausė slaptai pogrindžio organizacijai „Laisva Lietuva“, tačiau jaunesnis S. Stonio brolis, kaip rašo D. Misiūrienė, apie tai yra užsiminęs. Pasak D. Misiūrienės, negalima remtis ir artimųjų pasakojimais, nes abu S. Stonio tėvai – Antanas ir Jadvyga – mirė 1989 metais. Kita vertus, S. Stonio giminaičiai vengdavę apie jį kalbėti, taip norėdami apsaugoti kitus šeimos vaikus.

Šaltiniuose ir spaudoje skirtingai įvardijama, kurią gegužės dieną protestuodamas prieš sovietų valdžią susidegino S. Stonys: vienur rašoma, kad gegužės 29-ąją, kitur – gegužės 28-ąją. O štai D. Misiūrienė patikslina, kad S. Stonys mirti pasirinko gegužės 23 dieną, apsipildamas degiu skysčiu prie Varėnos centrinio pašto. Praėjus 5 dienoms, S. Stonys mirė Vilniaus KGB ligoninėje nuo daugybinių nudegimų – buvo apdegę 50 proc. jo kūno, ir daktarai S. Stonio tėvams konstatavo, kad jis neišgyvens. Anot D. Misiūrienės, toje pačioje palatoje gulėjo dar vienas jaunuolis, S. Stasį sekantis agentas, turėjęs klausytis, ką S. Stonys, pabudęs iš komos būsenos, prasitars apie savo poelgį ir draugus.

D. Misiūrienės tvirtinimu, pirmąją dieną po S. Stonio susideginimo jo brolį Algį išsikvietė mokyklos direktorius, „profilaktiškai pritaikęs psichologinio poveikio priemones“ ir pasidomėjęs, ar šis lojalus režimui.

Kadangi buvo stengiamasi nesusieti šio įvykio su politiniu pasipriešinimu, o kaltinimai esant hipiu S. Stoniui netiko, sugalvota nelaimingos meilės versija, neva būta merginos iš Druskininkų, tuo paneigiant politinius motyvus.

Teigiama, kad KGB ir Lietuvos komunistų partijos centro komitetas buvo linkę šį įvykį tyliai užglaistyti – tąkart buvo užblokuotas įvažiavimas į Varėną, o S. Stonio laidotuvių metu budėjo milicija. S. Stonys palaidotas savo gimtajame kaime Noškūnuose, šalia senelių – Marijonos ir Felicijono Stonių.

Keldama klausimą „Iš kur tiek drąsos ir toks stiprus laisvės troškimas?“, D. Misiūrienė svarsto – gal iš S. Stonio senelės Marijonos, užauginusios dešimtį vaikų, 1939 metais prie Noškūnų-Varėnos kryžkelės su duona sutikusios Lietuvos karius ir dzūkiškai uždainavusios savo sudėtą dainą: „Sveiki, Lietuvos brolaliai, tvirti sūnūs Gedimino. Daugel vargo mes turėjom, kol Lenkiją nugalėjom“? O gal iš tėvo Antano ir dėdės Povilo, iškėlusių Trispalvę ant Rudnios bažnyčios bokšto, ar iš kitų šeimos narių, pagelbėjusių A. Baublio-Merkio partizanams…

Evelina Kuliešė

- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai