Apie buto nuomą, giminaičius ir pasitikėjimą

Kaip inteligentiškas dar tebedirbantis senjoras varėniškis (pavardė redakcijai žinoma) pateko į jį gerokai išvarginusią istoriją, „Merkio kraštui“ papasakojo jis pats su prašymu pagelbėti, ir, nors toji „istorija“ baigėsi redakcijos interesanto naudai, vos tik „Merkio kraštas“ pradėjo ja domėtis, ji galbūt sudomins ir kitus…

Šimtaprocentinis pasitikėjimas
Taigi mūsų redakcijos interesantas, buvęs vilnietis, savo pasakojimą pradėjo nuo to, kaip jis prieš keletą metų nusprendė mūsų rajone nusipirkti butą.
„Radau laikrašty skelbimą apie parduodamą vieno kambario butą gyvenvietėje netoli Varėnos, – prisiminė pašnekovas. – Nuvažiavau apžiūrėti to buto, susitikau su jo savininku, jaunu vyru, kuris, pasirodo, yra mano giminaitis, taip pat – su jo tėvu. Pasidžiaugėm vieni kitais, o ir nedidelis butas, atitekęs jaunajam mano giminaičiui kaip palikimas, man tiko, nors buvo labai apleistas. Tiesa, tuomet šiek tiek pritrūko pinigų jam nusipirkti, bet sutarėm dėl nuomos su išsipirkimu. Žodžiu, nuomosiuosi tą butą, mokėsiu nuompinigius, o kai susitaupysiu trūkstamą sumą (nes gaunu neblogą pensiją ir dar dirbu), jį tuomet ir nusipirksiu. Nepasirašėm jokių popierių, buvo tik žodinis susitarimas, nes pasitikėjau tais žmonėmis šimtu procentų – vis dėlto giminės!..“
Tad pirmiausia, ko griebėsi žmogus, išsinuomojęs butą, kurį tikėjosi jau po poros metų nusipirkti, – jį iš pagrindų susiremontavo, susipirko naują buitinę techniką, baldus ir visa kita, ko reikia.
Buto remontas užsitęsė 3,5 mėnesio, tad jo gana garbaus amžiaus nuomininkui, kaip jis pasakojo, teko gerokai pavargti: pačiam nuosavu automobiliu vežiotis remontininkus net iš kito kaimo, dažnai lakstyti į Varėną statybinių medžiagų, kas pareikalavo nemažai ir transporto išlaidų, ir sveikatos. Bet ko nepadarysi dėl savo svajonės – likusį gyvenimą ramiai nugyventi nuosavame jaukiame būste!
Bet tai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
O dar giminaitis!
„Susitvarkiau butą, kaip norėjau, pagyvenau jame dvejus metus ir jau turėjau jam nusipirkti reikiamą sumą pinigų, bet kai užsiminiau apie tai buto savininkui, tas ir sakys: apsigalvojau, buto nebeparduodu! – tęsė savo pasakojimą redakcijos interesantas. – Iš pradžių buvau šokiruotas, kad jis – o dar giminaitis! – sulaužė mūsų susitarimą ir mano pasitikėjimą. O paskui pabandžiau tartis, kad jeigu jau taip, – aš perku kitą butą ir išsikraustau, o jis man tegul bent iš dalies kompensuoja remonto išlaidas. Ir ne tik remonto. Tame jo bute yra mano pirkti baldai, virtuvės komplektas, skalbyklė, šaldytuvas, elektros instaliacija nauja…“
Beje, buto nuomininkas šių eilučių autorę buvo nusivežęs aprodyt tą butą – nedidelį, neprašmatnų, bet labai tvarkingą ir jaukų. Be to, nuomininko pasakojimą patvirtino ir jo artimiausia kaimynė. Žmogus taip pat parodė išsaugojęs daiktų pirkimo čekius už beveik 2 tūkstančius eurų ir pirktų daiktų sąrašą su jų kainomis bei buvo susirašęs buto remontininkų atliktus darbus su jiems išmokėtų atlyginimų sumomis, datomis ir su visa tai patvirtinančiais pačių remontininkų parašais. Tačiau buto savininkas savo nuomininkui, pasak pastarojo, kompensacijos mokėti neskubėjo.
„Net kai sumažinau prašomą sumą iki minimumo – 1,5 tūkstančio eurų, jis tvirtino, kad teturi tik tūkstantį, o 500 eurų, atseit, atiduos vėliau, bet aš juo jau nebepasitikėjau – pasakiau, kad palauksiu, kai turės visą sumą, – prisiminė redakcijos interesantas. – Tuomet jis pažadėjo paskambint ar atvažiuot, bet nei skambino, nei atvažiavo…“
Kaip sudrausminti žodžio laužytojus?
Tad buto nuomininkas, laukdamas kompensacijos, ir toliau gyveno tame bute dar kelerius metus – net po to, kai, susitaupęs dar daugiau pinigų, įsigijo jau nuosavą butą Varėnoje.
„Negavęs kompensacijos, nepaliksiu nuomojamo buto iš principo, – aiškino jis. – Kodėl su manimi, visą gyvenimą dirbusiu labai atsakingus darbus ir gerbiamu, kažkoks „pacanas“ elgiasi kaip su šiukšle – nesilaiko duoto žodžio, išsisukinėja? Tegul pagaliau išmoksta atsakyti už savo žodžius ir veiksmus, antraip mulkins ir kitus žmones. Juk aš ne tik žymiai pakėliau jo buto vertę, už savo lėšas atlikęs remontą, bet ir laikiausi susitarimų: kas mėnesį tvarkingai mokėjau nuompinigius, iš pradžių kurį laiką – po 50 eurų, paskui mano giminaitis ėmė zyzti, kad tokio buto Varėnoje nuoma kainuoja po 200 eurų, tad mokestį padidino iki 70-ies, o pastaraisiais metais jau mokėjau po 100 eurų nuomos ir atskirai komunalinius mokesčius. Beje, iki manęs ateidavo tik „Varėnos šilumos“ sąskaitos, o visų kitų buto savininkas net nerodydavo, kad ir kiek kartų prašiau, tik pasakydavo, kiek reikia mokėti už elektrą, šaltą vandenį ir panašiai…“
Ir štai vieną dieną buto savininkas savo nuomininkui pareiškė, kad buto jis nebenuomos, tad nuomininkas „per kelias dienas“ privalo išsikraustyti, bet apie kompensaciją neužsiminė.
„Tuomet jam leidau suprasti, kad be tų pinigų aš neišeisiu, antraip kreipsiuosi į atitinkamas instancijas, – prisiminė redakcijos interesantas. – Taip pat pasikalbėjau su jo tėvu, kad vyksta negražūs dalykai, ir užsiminiau apie „pradėtą procesą“, turėdamas omenyje jūsų redakciją. Tada iš mano akiračio dingo ir sūnus, ir tėvas, net į telefono skambučius nebeatsako. O kad neiškraustytų mano daiktų be manęs, perspėjau artimiausius kaimynus. Labai prašyčiau jus susisiekti ir pasikalbėti su tais mano giminaičiais – manau, vien pokalbis su žurnalistais labai juos sudrausmintų…“
Bet „Merkio kraštui“ šį kartą net neprireikė pasikalbėti su vadinamąja „kita puse“ – matyt, užteko žurnalistei kartu su buto nuomininku vien pasirodyti nedidelėje gyvenvietėje, kur visi vieni kitus pažįsta ir viską greitai susižino, nes, berods, jau kitą dieną nuomininkas telefonu šių eilučių autorei pranešė, kad buto savininkas su juo „atsiskaitė“, t. y. pagaliau sumokėjo visą ilgai prašytą kompensaciją…
Diana Zubavičienė