Antradienis, 17 spalio, 2023
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienosApie dabartinius knygnešius, išskirtinius skaitytojus ir orią senatvę

Apie dabartinius knygnešius, išskirtinius skaitytojus ir orią senatvę

Šių metų sausio 24 d. Marcinkonių kaimo gyventoja Apolonija Šlapokienė atšventė savo 100 metų amžiaus jubiliejų…

Veriasi Marcinkonių bibliotekos durys, labinuosi su Sigita. Apsikeičiame naujienomis, persimetame keliais žodeliais apie gyvenimą. Nenoriu trukdyti. Žinau, namuose Sigitos laukia mama Apolonija, o jos rankose  – sunkus, knygų pilnas krepšys.

– Jau perskaitėte? – stebiuosi.

– Taip, o mama daugiausia. Atskubėjau, kad nenuobodžiautų.

Knygų lentynos pažįstamos. Pageidavimas – rasti plonais viršeliais ir įdomių : bus lengviau mamai Apolonijai rankose laikyti ir nepabos. Skaito labai noriai.

Taip kas mėnesį, kartais dažniau.

– Ar daug tokių skaitytojų turite? – klausia Sigita.

– Išskirtinis atvejis.

– Aplankykit, – pakviečia.

Nepraleidžiu progos.

Už lango sninga, o ant stalo jaukiame kambaryje žiedų kekėmis apsipylusios orchidėjos. Sveikinimų liudininkės, atkeliavusios iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

– Mamos jubiliejų minėjome draugių rate, – pastebi dukra Sigita. – Telefonu kalbėjosi ir sveikinimus perdavė net devyniasdešimtmetė mamos draugė.

Ponia Apolonija šypsosi. Albume randa nuotrauką savo ir tos draugės. Gražuolės.

Ir dabar p. Apolonijos veidas ramus, atviras. Akys spindi, pasakojimas liejasi sklandžiai, nenutrūkdamas – apie gražuolę mamą Eleną, kilimo iš Dubičių, apie tėtį Juozą, 18 metų amžiaus jaunuolį, caro kareivių sugautą beariant ir išvežtą prievarta į Rusiją. Ilgas jo kelias buvo atgal Lietuvon.

Apolonija labai norėjo mokytis. Ne tik pradžios mokykloje, bet ir siuvėjos amato. Padėjo pažįstama siuvėja Marytė. Siuvamąją parūpino tėveliai – rankinę, nenaują. Pirmas darbas – suknelė. Kaip ja žavėjosi kaimynės!

Sekėsi. Viską darė pati: braižė brėžinius, kirpo, siuvo. Darbas patiko. Kūrė su meile, tad užsakymų niekuomet netrūko.

– Dabar siuvimo mašiną padovanojau muziejui, – sako. Ranka patapšnoja skaitomų knygų krūvelę:

– Turiu daug laiko, kad tik Dievas sveikatos duotų.

Vartome albumus. Dėmesį patraukia dvi susiglaudusios moterys.

– Tai aš ir mano mamytė Elena, – šypsosi Apolonija.

Metų daug, jie bėga spėriai, palikdami prisiminimų vėrinį. Kiekvienam savitą ir nepakartojamą.

O aš lenkiu galvą oriai senatvei ir dėkoju už jaukų priėmimą namų šeimininkams Rimui ir Sigitai.

Rūta Sakalienė

Marcinkonių bibliotekininkė

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai