Apie tai šiame „Merkio krašto“ interviu kalba iš Dargužių kilęs Saulius Dabravolskas, beveik 30 metų dirbantis Varėnos rajono policijos komisariate, savo darbe matęs ir šilta, ir šalta, ne kartą apdovanotas už nuopelnus bei nepriekaištingą tarnybą…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Sauliau, papasakokite, kaip pradėjote policijos pareigūno karjerą ir kilote profesinės karjeros laiptais?
Saulius Dabravolskas. Mokiausi Valkininkų pagrindinėje mokykloje, o kai buvau vienuoliktokas, gavau šaukimą į privalomąją karo tarnybą. Mane paskyrė tarnybai Vidaus reikalų ministerijos dalinyje – prižiūrėt kalinius. Tada pirmą kartą pasijaučiau, kad esu pareigūnas. Mano amžinąjį atilsį tėvas pasakė, kad po tarnybos stočiau į policiją, nes turėsiu pastovų darbą ir atlyginimą. Šie tėvo žodžiai mane „užvedė“, ir įstojau į Policijos akademiją. Ten mokiausi vienerius metus ir įgijau policininko laipsnį, o būdamas 19-kos pradėjau dirbti Valkininkų seniūnijos apylinkės inspektoriumi. Ši vietovė man buvo gerai žinoma, nes gimiau ir augau Dargužiuose. Savo pareigas ėjau sąžiningai, nors, turiu pripažinti, dėl to sulaukdavau kai kurių gyventojų nepasitenkinimo…
Vėliau, sulaukęs 20-ies, sukūriau šeimą ir atsikrausčiau gyventi į Varėną. Paprašiau rajono komisariato vadovybės, kad iš Valkininkų mane perkeltų dirbti arčiau namų. Rajono komisariate gavau budėtojo padėjėjo pareigas. Kompiuterių tuo metu nebuvo, pranešimus užrašinėdavome ranka. Po kurio laiko budėtojų dalinyje atsirado pirmasis kompiuteris. Tuo metu naudotis technologijomis niekas nemokėjo. O aš norėjau tobulėti, naujovės manęs negąsdino, taigi savaraniškai išmokau naudotis kompiuteriu, o tada išmokiau ir kolegas.
mano domėjimasis kompiuteriais niekur nedingo ir vėliau, tą pastebėjo tuometinis policijos viršininkas komisaras Marijonas Čapkovskis, pasiūlęs man prižiūrėti komisariato kompiuterinius tinklus. Tuo užsiėmiau maždaug 10 metų. 2006 metais baigiau Mykolo Romerio universitetą, mokiausi pagal teisės ir policijos veiklos programą. Kai įgijau aukštąjį išsilavinimą, atsimenu, mane išsikvietė komisaras Čapkovskis. Iš pradžių jis vėl norėjo mane paskirti apylinkės inspektoriumi, bet nesutikau, nes norėjau siekti daugiau. Tuomet jis paklausė, kur norėčiau dirbti, atsakiau – kriminalinėje policijoje. Kaip tik buvo laisva ekonominių nusikaltimų tyrėjo vieta, ir aš ją gavau. Taip pat dirbau žvalgybinį darbą, o dar vėliau, kai daugelis pareigūnų išėjo užtarnauto poilsio, buvo paskelbta atranka į Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas. Laimėjęs tą atranką, tapau Kriminalinės policijos skyriaus viršininku. Paskui kriminalinės policijos nebeliko, buvo įkurtas Veiklos skyrius.
„M. k.“. Kokia buvo Jūsų pirmoji išnagrinėta byla ir koks įvykis Jums labiausiai įstrigęs į atmintį?
S. D. Gerai prisimenu pirmąją savo nagrinėtą bylą – tai buvo testamento suklastojimas. Paskui gavau sudėtingesnių bylų, pavyzdžiui, dėl sukčiavimo. Buvo toks atvejis, kai sukčius įtikino moterį, kad jos anūkas papuolė į avariją ir reikia kelių tūkstančių litų išpirkai. Mums pavyko tą asmenį sulaikyti, tačiau moteris buvo taip įtikinta, kad prašė jį paleisti, tik po kurio laiko suprato, kad buvo apgauta.
Buvo byla dėl pinigų padirbinėjimo. Varėniškis padirbinėjo 100 litų kupiūras. Parduotuvėje, pavyzdžiui, pirkdavo žiebtuvėlį, duodavo padirbtą kupiūrą, o grąžą gaudavo tikrais pinigais. Netikri pinigai buvo platinami ir kontrabandinių cigarečių „taškuose“. Reikėjo daug darbo, kol sugavom tą asmenį su visais įkalčiais. Įtariamojo ir jo bendrininkų namuose atlikom kratą ir radom spausdintuvą, pinigai buvo pagaminti tikrai labai kokybiškai. Už tai asmuo gavo 6-erius metus kalėjimo.
Kitas įsiminęs įvykis, kai buvo apvogta Varėnos juvelyrinių dirbinių parduotuvė „Romantika“. Kaukėti vagys atėjo į parduotuvę, pripurškė pardavėjui ašarinių dujų, griebė viską, ką galėjo, ir pabėgo. Peržiūrėję miesto vaizdo stebėjimo kameras, užfiksavome įtartiną automobilį, judantį link Šalčininkų. Šalčininkų policijos pareigūnai tą automobilį sustabdė, jame sėdėjo vienas asmuo. Pasirodo, kad jis buvo pasamdytas kaip vairuotojas. Tas vairuotojas nurodė, kad vogę asmenys – vilniečiai. Tą dieną asmeniniais reikalais turėjau nuvažiuoti į Krūminius, o grįžus su kolegomis planavom vykti į Vilnių pasalai. Važiuodamas savo automobiliu per Voriškių kaimą autobusų stotelėje pamačiau du asmenis. Buvo vakaras, autobusai nevažiavo, ir man kilo mintis, kad tiedu vyrai – mūsų ieškomi asmenys. Pranešiau kolegoms, o pats sustojau tuos vyrus pavežti, nes jie stabdė pakeleivingus automobilius. Vyrukai apsidžiaugę sulipo, bet po akimirkos prisistatė policija ir juos sulaikė.
Teko tirti ir nužudymus. Prisimenu ypač kraupų Varėnoje, kai buvo nužudyta žmona, vaikas, o pats žudikas pasikorė. Vaizdas buvo be galo baisus, jį iki šiol prisimenu… Prieš kokius 10 metų bylų dėl žmogžudysčių turėjom dešimtimis, tačiau per pastaruosius kelerius metus tokių atvejų rajone nebuvo.
„M. k.“. O kokias bylas išaiškinti sunkiausia?
S. D. Suplanuotus nužudymus, vagystes ir padegimus. Būna, kad žmogus keletą mėnesių nesilanko sodyboje, o atvažiavęs pamato, kad jį apvogė. Tokiu atveju surasti kaltininką labai sunku, nes nėra įkalčių, nebent skelbimuose pamatai, kad vagis pardavinėja dingusius daiktus. Padegėjus sučiupti irgi sudėtinga. Pavyzdžiui, kai Pamusiuose buvo padegta lentpjūvė, kaltininkas paliko įkaltį – sprukdamas pametė mobilųjį telefoną. O va pernai Barčiuose vienas po kito kilo trys gaisrai, tačiau padegėjų išaiškinti taip ir nepavyko. Sudėtinga atskleisti sukčiavimus elektroninėje erdvėje, kai pinigai patenka į užsienio sąskaitas ir sunku prie jų prieiti. Apskritai nusikaltimų išaiškinamumas rajono komisariate yra 75 procentai.
„M. k.“. Varėnos policijoje dirbate jau 29-erius metus, beveik nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ką išvydote atėjęs dirbti į Varėnos policiją ir kas joje per ketvirtį amžiaus pasikeitė?
S. D. Dirbome su senovinėmis spausdinimo mašinėlėmis, per kalkę. Ant kriminalinės policijos sienų kabėjo kilimai, kad sugertų garsą. Langai buvo kiauri, kabinetuose – labai šalta, ant galvų krito lubų tinkas, tarnybiniuose automobiliuose nebuvo degalų. Vėliau prie kiekvieno komisariato viršininko po truputį buvo daromas kosmetinis remontas.
Prieš trejus metus komisariate kilo gaisras, nes šilumininkai gatvėje vykdė kažkokius darbus ir užkabino požeminį kabelį. Po šio įvykio atvažiavo policijos vadovybė ir nusprendė, kad pastatą reikia renovuoti iš pagrindų. Renovacija truko pusantrų metų, ir nors aplink vyko statybos, kas iš esmės trukdė pareigūnų darbui, mūsų komisariato pernai pasiekti rezultatai netgi viršijo šalies vidurkį, kuris yra 61 procentas.
„M. k.“. Keitėsi per tuos metus ne tik darbo sąlygos, bet ir komisariato viršininkai. Pavyzdžiui, po septynerių metų vadovavimo rajono policijos komisariatui, 2021-aisiais, su profesija atsisveikino Jonas Baliukonis, vėliau dvejus su puse metų viršininko pareigas ėjo Renatas Vitkauskas. Nuo 2023 metų lapkričio Jūs laikinai perėmėte šį postą. Galbūt prisimenate, kiek viršininkų pasikeitė per visus tuos Jūsų darbo Varėnos policijoje metus ir kiek kartų Jums teko laikinai eiti viršininko pareigas?
S. D. Pasikeitė 7 viršininkai. Jeigu kuris nors iš jų susirgdavo ar atostogaudavo, trumpam juos pavaduodavau. Ilgiausiai laikinojo viršininko pareigas teko eiti vienerius metus ir tris mėnesius, kai iš darbo išėjo Renatas Vitkauskas. Taip pat komisariatui teko vadovauti 9 mėnesius, kai išėjo buvęs viršininkas Gintaras Muliuolis. Tai buvo du ilgiausi laikotarpiai, kai vadovavau komisariatui.
„M. k.“. Šiemet rajono policijos komisariato viršininko atranką laimėjo alytiškis Mantas Struckas. O Jūs ar dalyvavote toje atrankoje? Visgi turite ilgametę patirtį, be to, esate rajono gyventojams gerai pažįstamas žmogus…
S. D. Atrankoje dalyvavome dviese, ir ji įvyko sąžiningai. Kompetentinga komisija nusprendė, kad Mantas Struckas pasirodė geriau, ir aš tikiu, kad jis buvo stipresnis. Kolegoms visada sakau, kad stengiuosi dėl jų, o jie man atsako, kad stengiasi dėl manęs. Mūsų tarpusavio ryšys yra stiprus ir jis niekur nedings, nes iš komisariato neišeisiu ir toliau dirbsiu Veiklos skyriuje, nes šis darbas – širdžiai mielas.
„M. k.“. Turbūt sutiksite, kad policijos pareigūno profesija ne tik įdomi, bet ir rizikinga. Štai šiemet buvo išteisintas sostinės policijos pareigūnas, kuriam buvo iškelta byla dėl moters nužudymo, viršijus įgaliojimus. Teismas nustatė, kad tai buvo būtinoji gintis. Ar kada nors pačiam teko atsidurti pavojuje, o gal net išsitraukti tarnybinį ginklą?
S. D. Ginklo panaudoti neteko, bet pavojingoje situacijoje pabuvoti – teko. Kai dirbau budėtojo padėjėju, gavome pranešimą apie Kaniūkų kaime siautėjantį psichinį ligonį, ir man kartu su greitąja teko važiuot į šį iškvietimą. Atvažiavęs pamačiau pusnuogį vyrą su dviem peiliais rankose, jis grasino mane papjauti. Ėmiau galvoti, kaip man vienam reikės tą žmogų sulaikyti, nes tuo metu tazerių neturėjom, tik ginklą, antrankius, guminę lazdą ir dujas. Dujų balionėlis dažniausiai būdavo tuščias, nes tais laikais materialinis pareigūnų aprūpinimas buvo prastas. Rankų gestais tą žmogų truputį pagąsdinau, ir jis nubėgo į namą. Puoliau jam iš paskos. Prie namo radau puodo dangtį ir pasiėmiau jį kaip skydą. Liepiau mesti peilius ant žemės, bet žmogus manęs neklausė, toliau grasino papjauti, o kai jis pradėjo dairytis į šalis, staigiai čiupau ir jį sulaikiau. Daug streso tada buvo…
„M. k.“. Kalbant apie nusikaltimus, maždaug prieš dešimtmetį mūsų rajone buvo labai populiaru pelnytis iš naminukės gamybos. Rajono policijos komisariato pareigūnai išaiškino ne vieną tokį naminės degtinės fabrikėlį. Ar šis verslas vis dar populiarus?
S. D. Pernai tokių atvejų nepasitaikė, užpernai buvo gal koks vienas. Šitas verslas, galima sakyti, jau yra išnykęs, nors ankstesniais laikais tokių fabrikėlių rajone iš tiesų būdavo ne vienas. Per metus jų aptikdavom po dešimt ir daugiau, bet su laiku ėmė mažėti. Policijai paprastai įkliūdavo tie patys asmenys. Savo namuose jie netgi įsirengdavo specialias patalpas, o naminę degtinę dažniausiai gamindavo pensininkai. Gal dėl tradicijos…
Kartą vasaros metu pamatėme iš ūkinio pastato rūkstančius dūmus. Kilo įtarimas, kad gyventojas gali virti naminę degtinę. Užėjom vidun, o ten – didžiuliai katilai po penkis šimtus litrų, krosnyje įmūrytos statinės…
„M. k.“. O kaip dėl baltarusiškų cigarečių kontrabandos?
S. D. Šį nelegalų verslą turbūt būtų galima pavadinti amžinu. Kai dirbau kriminalinėje policijoje, teko ne vienoje pasalose gulėti ir cigarečių sandėlių aptikti… Pavyzdžiui, Merkinės seniūnijoje buvome aptikę 54 dėžes, o vienoje dėžėje – 500 pakelių baltarusiškų cigarečių. Kontrabandininkai išradingi, cigaretes veždavo įvairiais būdais – ir kuro bakuose, ir dujų balionuose, automobilių dugnuose, oro filtruose, duryse, slenksčiuose… Būdavo, ir po drabužiais susikišę veždavo, ypač moterys. Moteris, atrodo, liekna, o apsirengusi plačiausiais drabužiais. Iškart įtarimas kyla…
„M. k.“. Respublikinėje žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo itin šiurpi istorija, kuomet du nepilnamečiai ir vienas 23-ejų metų amžiaus jaunuolis Šiauliuose nužudė 15-metę. Jūs, kaip policijos atstovas, dalyvaujate rajono savivaldybės Vaiko gerovės komisijos darbe. Kokių didžiausių nusikaltimų yra padarę nepilnamečiai?
S. D. Kai pareigūnams įkliūva nepilnametis, kuris yra per jauno amžiaus, kad būtų baudžiamas pagal įstatymus, informacija perduodama savivaldybės administracijos direktoriui, paskui – Vaiko gerovės komisijai, kurią sudaro policijos atstovas, psichologas ir panašiai. Komisija sprendžia, kokią bausmę vaikui skirti. Tai gali būti popamokinė veikla, kad vaikas turėtų užsiėmimą, nukreiptų jo mintis nuo blogų dalykų. Iš viso pernai buvo svarstyti 67 atvejai, o 10 iš jų – sėkmingi, kitaip tariant, jaunuoliai pakeitė savo elgesį, pradėjo atsakingai lankyti mokyklą, gydėsi dėl priklausomybės narkotikams…
Dažniausi atvejai – pabėgimai iš šeiminių namų, muštynės, girtuokliavimas. Sunkių nusikaltimų pasitaiko labai retai, bet, tarkime, prisimenu vieną 13-mečio atvejį dėl seksualinės prievartos. Savivaldybės Vaiko gerovės komisija tam vaikui paskyrė lankyti sporto būrelį, psichologo konsultacijas ir užsiimti visuomenine veikla.
„M. k.“. Ar yra buvę atvejų, kai dėl kažko ant policijos pareigūnų supykęs asmuo bandė kerštauti? Nes, pavyzdžiui, 2013 metais užsiliepsnojo Jūsų asmeninis automobilis…
S. D. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio padegimo, bet asmenys nenustatyti ir tyrimas buvo sustabdytas. Daugiau jokių išpuolių nepasitaikė.
„M. k.“. Koks žmogus esate, kai nusivelkate policijos pareigūno uniformą?
S. D. Esu paprastas, niekuo neypatingas. Turiu žmoną, studentą sūnų. Mėgstu sportuoti treniruoklių salėje, o kai prasideda sezonas, – išeiti pagrybauti. Laisvalaikiu taip pat žaidžiu krepšinį, mėgstu krapštytis prie įvairios technikos, remontuoti automobilius. Taip pat patinka įvairiausi ūkio darbai, pavyzdžiui, kapoti malkas. Esu žmogus, kuris negali be veiklos, ir kai nedirbu, randu kitų užsiėmimų.
„M. k.“. Ačiū už pokalbį.
Evelina Kuliešė
