Į Seimą šiemet trečiajai kadencijai Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje nebebuvo perrinktas perlojiškis Juozas Baublys, prieš tai Seimo nario pareigas ėjęs dvi kadencijas, dar prieš tai – žinomas ir gerbiamas ūkininkas, įvairių visuomeninių organizacijų vadovas, ilgametis mūsų rajono tarybos narys; o ką jis pats mano apie šiuos Seimo rinkimus ir dėl ko galbūt jaudinasi ar apgailestauja?..
Šių metų Seimo rinkimuose į II turą rinkėjų iškeltas Liberalų sąjūdžio kandidatas Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Juozas Baublys nuo savo varžovo, nepartinio Lietuvos socialdemokratų partijos kandidato Martyno Katelyno, kaip žinome, atsiliko vos keliais šimtais balsų. Be to, būtent J. Baubliui didesnį pasitikėjimą nei jo varžovui tuomet pareiškė rinkėjai, balsavę daugumoje rinkimų apylinkių bent jau Varėnos rajone.
Ir štai po pakartotinio balsavimo II rinkimų ture staiga viskas apsivertė aukštyn kojom, o kodėl taip atsitiko, tie patys rinkėjai aptarinėja iki šiol. „Merkio krašto“ redakciją pasiekė net kelios tokių aptarimų versijos. O ką apie tai mano dvi kadencijas – nuo 2016 iki 2024 metų – Seimo nario pareigas ėjęs pats Juozas Baublys, į Seimą tiek pat kartų išrinktas vienmandatėje rinkimų apygardoje? Šito jo ir paklausėme.
Tačiau pašnekovas pokalbį pradėjo ne nuo rinkimų, o nuo padėkos.
„Pirmiausia noriu padėkoti kiekvienam žmogui, su kuriuo teko susitikti, jausti jo palaikymą ir nuoširdumą, – kalbėjo J. Baublys. – Nes galimybė 8-erius metus ne tik atstovauti mūsų žmonėms Seime (ką, žinoma, stengiausi daryti, kiek įmanoma, geriau), bet ir nuolat betarpiškai bei nuoširdžiai su jais bendrauti – tai, manyčiau, yra viso to darbo Seime prasmė. Esu labai dėkingas mūsų žmonėms už tokią galimybę.
„Merkio kraštas“. O grįžtant prie Seimo rinkimų rezultatų?
Juozas Baublys. O grįžtant prie rinkimų, tai matėm, kaip susižavėta Blinkevičiūte, kuri atrodė kaip gelbėtoja, nes po I rinkimų turo net nacionaliniu lygiu kalbėta apie galimybę konservatoriams vėl formuoti valdančiąją koaliciją. Ir tas turbūt padėjo, kad tokią galimybę turėtų Blinkevičiūtė bei socdemai, tikintis iš jų, jog visiems tas bus labai gerai. Tad „socdemų banga“ II rinkimų ture nešė taip, kad ir koks jų kandidatas bebūtų buvęs, būtų nuneštas į Seimą. Tuo tarpu man jau buvo žinoma anksčiau, kad Blinkevičiūtė tikrai nedirbs premjere, bet grįš į Briuselį.
„M. k.“ Ogi melavo Socialdemokratų partijos lyderė, kad bus premjerė, visos Lietuvos rinkėjams neraudonuodama, maždaug – jūs čia, durneliai, balsuokit, o man daug svarbiau ne jūs, bet mano pačios gerovė. Tad ko tuomet begalima tikėtis iš eilinių tos partijos narių ir ne narių, išrinktų į Seimą…
J. B. Tas melas politikoj labiausiai ir žeidžia, nes kvailinami žmonės. Tą darė ir kai kurie mano konkurento komandos atstovai. O rinkimų rezultatus, manau, lėmė „socialdemokratų banga“ ir Dzūkijos rinkimų apygardoje, nes Alytaus miestui vadovauja socdemas, Alytaus rajone socialdemokratai – irgi stiprūs, Varėnoj jų taip pat dar yra. Na, o gyventojai vis tikisi, kad ateis kažkas kitas ir sukurs rojų.
„M. k.“ Dabar rojų mums kurs jaunas, energingas nepartinis Seimo narys, kurį delegavo Socialdemokratų partija, tad būtų gerai, kad jis mums bent nemeluotų. O kaip ten buvo su tais 24 tūkst. eurų parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kurias Jūs neva išleidot savo automobilio priežiūrai? Tą ypač akcentavo Jūsų konkurento komanda prieš rinkimus, tik nenurodė, per kokį laikotarpį tiek pinigų išleista…
J. B. Tiek išleista per 4 metus. Bet aš maždaug paskaičiavau, kad vieno mano nuvažiuoto kilometro savikaina nesiekė nė 15 centų. Tad manau, kad valstybei taip pigiai pasamdyti transportą turbūt nebūtų įmanoma. O Dzūkijos apygarda didelė, nuvažiuota daug – stengiausi nuvykti pas kiekvieną žmogų, sudalyvauti kiekviename susitikime ar renginy, kur tik mane kviesdavo ir dėl įvairių problemų. Kiti Seimo nariai, išrinkti per daugiamandatę apygardą, mažiau važinėja, dar kiti ima Seimo transportą su vairuotoju, tai net nežinau, kokia tuomet jų nuvažiuoto kilometro savikaina, nes vien transporto nuomai leidžiama panaudoti apie 500 eurų per mėnesį. O aš pats važinėjau savo automobiliu. Jei būčiau nuomojęsis, išlaidų būtų greičiausiai padvigubėję, jau nekalbant apie vairuotoją. Ir tas viskas būtų teisėta.
„M. k.“ O jei nebūtumėt tiek daug važinėjęs?
J. B. Aš visuomet stengdavausi sužinoti gyventojų nuomonę vertybiniais bei kitais klausimais ir Seime balsuoti taip, kaip mano dauguma žmonių, o ne kokią poziciją užima partija. O tam, kad sužinotum, ką galvoja žmonės, turi važinėti, nuolat su jais susitikinėti, bendrauti, antraip, iš kur sužinosi…
„M. k.“ Bet prieš balsavimą visus klausimus turbūt pirmiausia aptardavot savo Liberalų sąjūdžio frakcijoje ir Seimo komitetuose? O kadangi, kaip sakėt, Jūsų frakcija buvot tarsi „jaunesnieji broliai“ konservatorių valdančiojoje koalicijoje, ar nepatyrėt spaudimo, kaip „reikia“ balsuoti?
J. B. Aišku, kad būdavo spaudimo – ir iš to paties Gabrieliaus Lansbergio. Su pagrasinimais netgi, kai mes, trys vadinamieji agroliberalai, priešingai nei kiti kolegos, nubalsavom prieš privalomus skiepus medikams, juolab kad koronaviruso pandemija jau slopo. Mūsų įsitikinimu, šį klausimą turėjo spręsti patys medikai, nes jie geriausiai apie tai nusimano. Būdavo spaudimo ir dėl kitų klausimų, jau nekalbant apie narkotikų dekriminalizavimą, kai iš visų pusių mus spaudė jam pritarti. Net mūsų frakcija kartais reikšdavo nepasitenkinimą, jei aš balsuodavau kitaip. Bet vis tiek visada, nežiūrint konservatorių ir net partijos kolegų pozicijos, atsižvelgdavau į tai, kas būtų priimtina gyventojams. Dėl to šiandien galiu drąsiai kiekvienam žiūrėti į akis.
„M. k.“ Bet ar gali vienas Seimo narys ką pakeisti, jei įstatymus priima jų dauguma?
J. B. Išeiti ir kalbėti apie problemas yra labai paprasta, bet argumentuotai įtikinti, kad tos problemos būtų išspręstos, reikia įdėti labai labai daug pastangų. Tarkim, ir dėl Valkininkų kardiologinio išsaugojimo, kai Vyriausybės nutarimas jau buvo priimtas jį naikinti. Guliausi ir kėliausi su ta mintimi, ką daryti, faktiškai dvi kadencijas tuo klausimu dirbau, kol pavyko rasti sprendimą. Tas pats su Miškų įstatymu, kuris, mano įsitikinimu, yra labai teisingas ir reikalingas. Tik bijau, ar būsimoji valdančioji dauguma sugebės jį išsaugoti, nes tas įstatymas susijęs su dideliais pinigais. Ir kitų mano teiktų įstatymų neaiškus likimas, tarkim, dėl Varėnos plėtros miško sąskaita. Man ne tik pavyko tą įstatymą pateikt, ko nė vienam iki tol nepavykdavo, bet ir labai nedaug liko, kad jis būtų priimtas. Ir dėl mano pateikto valstybinių miškų kirtimo pristabdymo, kuriam irgi po pateikimo pritarta. Bus labai gaila, jei tie įstatymai bus atmesti.
Dar būna labai apmaudu, kai pasako, kad priėmėm blogą įstatymą, nors, kai pasigilini, tas įstatymas tik blogai taikomas. Ir čia labai daug to blogojo biurokratizmo, o biurokratus priversti dirbti yra labai sunku. Čia savivaldybių požiūris turėtų būti kitoks. Antai šeima 6-erius metus negavo leidimo statyboms, atseit, įstatymas neleidžia, tuomet teko įsikišti ir pagal tą patį įstatymą statybų leidimas buvo išduotas per kelis mėnesius. Arba jauna šeima kaime statosi fermą, investuoja į statybas 400 tūkst. eurų, o mūsų rajono savivaldybė ne tik nepasisiūlo padėti, bet dar ir paskaičiuoja tai šeimai 8 tūkst. eurų infrastruktūros mokesčio. Suprantama, kad teritorijoj, kur savivaldybė pasirūpina infrastruktūra – įrengia komunikacijas, išasfaltuoja kelius ir panašiai, natūralu prašyti toje teritorijoje besistatančio gyventojo ar verslininko finansiškai prisidėti. Bet kada žmonės statosi kaime, kur savivaldybei niekas nekainuoja, infrastruktūros mokestis neturėtų būti taikomas. Tiesa, kai tokią pastabą išsakiau savivaldybėje, ji rado būdą, kaip kompensuoti tai jaunai šeimai išlaidas dėl mokesčio. Ir tokių pastabų būta ne vienos.
Gyvenimiška patirtis Seime irgi labai praverčia, nes reikia žinot bei numatyt bent penkis žingsnius į priekį, kaip pateiktas įstatymas veiks, ar bus naudos gyventojams, ar daugiau žalos. Labai pasigesdavau iš kai kurių ypač naujai atėjusių Seimo kolegų tokio matymo, stebindavo paviršutiniškas jų požiūris, nepasirengimas. Ir ne kartą džiaugiausi, jei pavykdavo sustabdyt nekokybiško įstatymo priėmimą. Nes negerai, kai įstatymai išleidžiami ne visiškai parengti, neišdiskutuoti, juos tenka taisyti, verslas ir viešasis sektorius pasigenda stabilumo, gyventojai pyksta… Seimo nario darbas man buvo be galo didelė atsakomybė, pareikalavo daug pastangų ir keldavo tam tikrą įtampą. Tai ne nuosavas ūkis ar verslas, už kurį atsakai tik pats, nors ir tas darbas labai neleng-vas. Dabar net keista, kad tos įtampos nebeliko…
„M. k.“ Beje, turit didžiulį nuosavą žemės ūkį Perlojoje, kurį laikinai buvot perleidęs giminaičiui, kai dirbot parlamentaru, tad bent jau dėl darbo ir pajamų kvaršinti galvos dabar Jums, skirtingai nei kai kuriems Seimo nario mandato netekusiems kolegoms, nereikia, esat pasiturintis žmogus…
J. B. Džiaugiuosi, kad yra ūkis. Jis labai kentėjo be manęs, be mano priežiūros, buvo ir finansinių praradimų dėl kainų svyravimų, nes trąšos vienu kartu labai brango, o grūdų kaina krito. O kas yra pinigai – tai apyvartinės lėšos, nors daug kas į tai nesigilina. Tarkim, atiduodi grūdus, prieš Naujus metus ateina išmokos, atrodo, turi daug pinigų. Bet pavasarį pinigus išleidi ir vėl jų nebeturi, nes vos vienam hektarui žemės prireikia iki 2 tūkst. eurų apyvartinių lėšų. O jei dar nederlius, o jei technika genda… Tarkim, sugedo traktorius, ir neaišku, kiek jo remontas kainuos – 3 tūkst. ar 35 tūkst. eurų, ir tų išlaidų niekas nemato. Tad turi labai gerai viską susidėliot ir turėt apyvartinių lėšų rezervą, antraip viskas stos. Ypač nederlingose žemėse ūkininkauti be galo sudėtinga…
„M. k.“ Bet Jums sekėsi…
J. B. Jei atvirai, man finansiškai darbas Seime buvo nuostolingesnis nei nuosavame ūkyje. Bet juk žinojau, kur einu, ir ne dėl pinigų, kaip kiti, tad nėra ko kaltinti. O jei kas prikišdavo, kad, oi, ir aš nuėjau prie valdiško lovio, pajuokaudavau, jog nuėjau, tik tas lovys – tuščias…
„M. k.“ Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės ateity bei labai garbingame darbe – auginant mums duoną.
Diana Zubavičienė
