„Atrodė, kad per praėjusius LR Seimo rinkimus, atsikračius „trijų mergelių“ valdančios koalicijos, turėsim protingesnę ir su Lietuvos žmonių norais besiskaitančią valdančiąją daugumą bei Vyriausybę. Anaiptol!“ – rašo mums Gediminas Jakavonis…
Pirmiausia, naujai išrinktieji, Dievais pasijutę dabartinės valdžios atstovai, juos išrinkusius savo tautiečius „pamalonino“, užkraudami visiems ant galvų NT mokesčius, kurių nebuvo nei rinkimų, nei koalicinės Vyriausybės programose. Nereikia tikėti socialdemokratų premjero G. Palucko pažadais, kad šis mokestis palies ne visus šalies gyventojus, kad bus daugybė saugiklių, kurie apsaugos socialiai blogiau gyvenančius žmones ir kompensuos jiems nuostolius. Iš tikrųjų tai yra praverta „Pandoros skrynia“, arba atsiradęs plyšys tarp durų, pro kurį kiekvienais ateinančiais rinkimais koks nors ministras „šūdžius“, remdamasis, kad kokioje nors tumbajumba valstybėje NT daug didesni, vis labiau savo čiuptuvais atiminės mums priklausančią nuosavybę. Tai suprasdami užpraeitą sekmadienį kaip Sąjūdžio laikais Vilniaus centre į Katedros aikštėje protesto mitingą rinkosi tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Renginyje prieš NT mokestį, kuriame dalyvavo daugybė varėniškių, deja, nesimatė nei premjero patarėju dirbančio Povilo Saulevičiaus, nei mūsų rinkto LR Seimo nario Martyno Katelyno. Visa Lietuva – ant nežinios slenksčio, o mūsų politikieriai, taip gražiai besišypsantys savo „feisbukuose“, sėdi krūmuose, bijodami bendrauti su savo tautiečiais. Pasaulyje nieko amžino nėra, tad, nesuprasdami, kad esate tik „kalifai valandai“, kituose rinkimuose būsit iš valdžios išmesti kaip musės iš barščių. Taip atsitiko dvi kadencijas varėniškiams atstovavusiam ir visai neblogai Seime žemdirbių reikalus tvarkiusiam Juozui Baubliui. Atrodė, kad, kaip politikas, jis nesusigaudė, ką veikia šioje vietoje ir laike, kai, naikinant lietuvių kalbą, balsavo už svetimų mūsų abėcėlei raidžių įteisinimą, o praėjusios kadencijos valdantiesiems, visur kabinėjantiems LGBT simbolius, siūlė riboti Lietuvos valstybinės vėliavos kėlimo tvarką.
Liūdniausia, kad visur pasaulyje nuo valdžios stumiami naujieji liberalai su savo ideologija mūsuose išlaiko savo pozicijas socialdemokratų pavidalu. Ta pati panelė, tik kita suknelė, t. y. I. Šimonytės sijoną užsisegęs, mūsų valstybėje ėmėsi tvarkytis G. Paluckas su dviem mano kraštiečiais, dirbančiais jo komandoje. Beje, dabar jau jie, priiminėdami KT nuostatą atitinkančius įstatymus dėl šeimos sąvokos, turėtų būti atsakingi, kad jiems esant valdžioje, „Igničio“ privataus kapitalo indėlininkų dalis nuo 25 proc. padidėjo iki 27 proc. Kam taip pagerėjo gyvenimas visų mūsų, elektros vartotojų, sąskaita – kol kas valstybinė paslaptis, kurią galbūt jūs galėsit atskleisti savo rinkėjams?
Paradoksas, bet tik Lietuvoje psichinę negalią (autizmą) turintis žmogus šalies prezidento, premjero ir LR Seimo gali būti paskirtas į krašto apsaugos ministro pareigas. Pastarieji, mano manymu, turėtų būtų atsakingi ir už visus Dovilės Šakalienės pasisakymus, iš kurių man labiausiai įsiminė apie priešo puolimą jo paties teritorijoje, kam dabar ruošiama Lietuvos kariuomenė. (Suprantu, kaip nuorodą – LD kunigaikštis Algirdas savo kalaviju daužo Maskvos vartus). Bet tam reikalingas karinis poligonas, kuriame šiam žygiui ruošis mūsų ir sąjungininkų karinės pajėgos. Anot KAM vadovės D. Šakalienės, viena iš tam labiausiai tinkamų vietų,… na, aišku, – Varėnos rajonas. Ir kas, kad čia yra Dzūkijos nacionalinis parkas, kuriame daugybė saugotinų augalų ir gyvūnų, didžiausi Lietuvoje miškų masyvai. Na, čia jau kaip tas Pilypas iš kanapių spėjo išsišokti Martynas Katelynas, kuris jau pradėjo varėniškiams aiškinti apie šio objekto ekonominę naudą vietiniams gyventojams. Mano kraštiečiams, – kuriems vietinė valdžia jau keliolika metų tegali garantuoti priešpaskutinį vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje, ir tiek pat laiko savivaldoje šeimininkaujantys politikai praktiškai nesugeba pritraukti jokių investicijų – apie poligono reikalingumą smegenis plauti pradėjo ir „dvaro žiniasklaida“. Tik, man atrodo, kad dėl šio karinio objekto mūsuose būtinumą ir dėl to išaugsiantį socialinį bei ekonominį gyvenimo pagerėjimą geriausiai iliustruotų gyvi pavyzdžiai. Galėtų mūsų išrinktas LR Seimo narys Martynas Katelynas su Vyriausybėje dirbančiu varėniškiu Povilu Saulevičiumi suorganizuoti ekskursijas į „klestinčias“, šalia dabartinių poligonų esančias, „ekonominiu stebuklu“ vadinamas, gyvenvietes, tokias kaip Rukla, Pabradė, Kazlų Rūda, į Rūdininkų apylinkėse esančius kaimus, kur žmonės gyvena „be rūpesčių“ ir „vartosi kaip inkstai taukuose“.
Dar kaip argumentas poligono steigimui prisiminta caro laikais Varėnoje buvusi artilerijos stovykla. Tik štai ką apie tai enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ rašo garsus istorikas B. Kviklys: „Pradžioje gyventojai neblogai uždirbdavo prie poligono statybos darbų, vėliau – rinkdami grybus, uogas, riešutus ir parduodami kariuomenei. Duonos ir riebalų mainais gaudavo iš kareivių. Daug kam pragyvenimo šaltiniu tapo šovinių tūtelių bei sviedinių skeveldrų rinkimas. Karinę stovyklą atidarydavo kiekvienų metų gegužės 1 d. Tada į Varėną atsikeldavo daugiau paštininkų, kitų įstaigų valdininkų, o taip pat viešieji namai… Taigi stovyk-la veisė Varėnoje ir negeroves. Gyventojai, ypač žydai, turtėjo, bet jų dvasia smuko. Jau ir pirmiau darbštumu nepasižymėję varėniškiai visai aptingo, miestelyje atsirado daug mušeikų. Poligone per dienas ir naktis griaudė patrankos; joms nutilus gyventojai puldavo rinkti skeveldrų (jas supirkdavo vietos žydai). Skeveldrų rinkėjai galvotrūkčiais bėgdavo į sproginėjimo vietas; kiekvienas norėdavo būti pirmutinis, kad daugiau surinktų. Dėl neatsargumo įvykdavo nemaža nelaimių“.
P. S. Stebėkite, kaip dėl NT mokesčio balsuoja jūsų vienmandatininkai, kad žinotumėm, kuo – rinkimams reikalinga minia ar savo tautą ir valstybę palaikančiais žmonėmis – mus laiko mūsų pačių išrinkti politikai.
P. P. S. Dovilei Šakalienei, pasijutusiai Adomo Mickevičiaus poemos heroje Gražina, ir bandant pakartoti Napoleono žygį į Rusijos sostinę, V. Putinas ir Šoigu, tai žinodami, jau dabar tikriausiai žada sudeginti Maskvą, kad ji neatitektų mūsų šauniosios karvedės vedamiems kariūnams iš Lietuvos. Tik ar žino mūsų KAM vadovė, kad jai pareiškus, jog mūsuose žadama dislokuoti ilgo nuotolio raketas iš Rusijos pusės, į mus bus nutaikyta dešimtkart tiek? O dabar jūsų pamąstymui dar viena ištrauka iš B. Kviklio „Mūsų Lietuva“:
„Jei karas nebūtų sutrukdęs greito Varėnos augimo tempo, ji veikiai būtų tapusi 15.000 gyv. miestu. Per I pasaulinį karą vokiečiai, norėdami apsupti rusus, 1915 m. priėjo prie Merkio. Smarkios kovos virė dvi savaites, kurių metu Varėną negailestingai naikino artilerijos ugnis. Pagaliau į sudaužytą ir sudegintą Varėnos miestą įžygiavo vokiečiai. Mūšių smarkumą rodo ir tai, jog Užmelnyčio kapinių mediniai kryžiai beveik visi buvo patrankų ugnies nukirsti. Vokiečių okupacija varėniškiams buvo labai sunki: vokiečiai viską grobė, gaudė žmones darbams, uždėdavo daug pabaudų. Karui baigiantis, iš puošniosios Varėnos kaip ir nieko nebuvo likę: ir šen, ir ten riogsojo namų griuvėsiai, miesto pakraščiuose gūžėsi retos ir menkos ūkininkų trobelės, poligonas buvo apaugęs pušaitėmis, judėjimas sustojęs.“
Kai turim išsirinkę tokius savus, svetimų priešų gali ir nebūti. Na, kuo mus gali pagąsdinti kokie nors užsienių putinai, kad mus apdės mokesčiais, atiminės turtą, iškirs miškus, tyčiosis iš mūsų kalbos, simbolių, šeimos tradicijų? Viską tą sėkmingai daro mūsų pačių valdžia.
Ir dar šiek tiek – ištrauka iš Jono Pyragiaus, kurį Steponas Darius apie 1920 metus mokė skraidyti lėktuvu Varėnos poligone, atsiminimų knygos „Kovosiu, kol gyvas“– Nelaimingoji Varėna.
Nelaimingoji Varėna
Tuo metu poligonu tarnavo Varėna. Čia vasaros metu suvažiuodavo įvairios kariuomenės dalys. Tada aviacija jau pradėjo sistemingą bendradarbiavimą su kitomis ginklų rūšimis, todėl ir ji metai iš metų buvo nuolatinis Varėnos gyventojas.
Gerų ir blogų pusių turėjo Varėnos poligonas. Negera buvo tai, kad jis stovėjo prie pat linijos, kuri atsirado po karo su lenkais. Kariuomenės lavinimo ir tobulėjimo darbą galėjo sekti ir nereikalingos akys.
Varėnos aerodromas buvo nedidukas, smėlingas, miškeliais apaugęs. Skraidyti dažnai tekdavo, bet vidudieny su plačiasparniais Halb. būdavo tikras vargo šokis viršum Varėnos apylinkių. Saulėta diena sukurdavo visokiausių srovių. Atsirasdavo ištisa termikų karalystė, kuri purtindavo lėktuvus nepaprastu uolumu, be jokio pinigo. Ir čia aš pirmą kartą pajutau visas tas padangių nematomas galybes, su kuriomis vėlesniu laiku kaip sklandytojas esu taip susigyvenęs.
Tūpt į Varėnos aerodromą buvo nelengva. Prie žemės visas tas karštas oras krėsdavo mažai paklusniems tūpime Halb. tokias išdaigas, dėl kurių lakūnai, vakarais kariškose lovose išvirtę, nesigailėdami išsikeikdavo.
Ne vieną mašiną sulaužydavome Varėnos aerodrome. Buvo čia lyg kokia užburta vieta, kuri nemėgo jokio skraidančio žmogaus. Atsimenu vieną vasarą. Mūsų eskadrilė stovėjo Varėnoje. Talkininkavom artilerijai, dirbom su pėstininkais. Pilotai vedė mašinas skersai ir išilgai poligono, o žvalgai rodė, kiek jau moka su žeme bendradarbiauti.
Ir čia dabar ateina eskadrilei juodosios dienos. Vienas pilotas tupia. Triokšt ir guli sudarkytas Halb. ant nugaros. Kitą dieną kitam tas pats. Vėl kažkas, ir eskad-rilės vadas, kartu su visais mumis lenkia liūdnus veidus. Ir antroji mašina išėjo iš eskadrilės apginklavimo.
Liko tik manoji. Žvalgų daug, darbo dar daugiau. Šis vienintelis lėktuvas dabar kaip didžiausia brangenybė.
-Jūs man žiūrėkite! Tik kaip nors ištęskite iki galo. Kad tik savo buvojimo laiką baigtume… – kalba eskadrilės vadas. Žinome ir mes visa tai puikiai, bet kartais liūdnas nuotykis ne visiškai nuo lakūno priklauso. Būna labai daug gerų norų, bet viens, du… Trumpa akimirka, ir esi liudininkas, kad įvyko tai, ko jokiu būdu nenorėjai.
Vieną dieną leidžiuosi. Svaidymas prie žemės. Tenka skubiai dorotis su vairais. Lyginu Halb. Iš kažkur dar kažkas švysteli į sparnus. Mašina šoka, pasiekia ratais žemę, paskui vėl aukštyn.
Striukt, striukt! Taip kelis kartus, artėdama link angarų. Per visus kaulus perbėga niūri sekundė. Pokšt! Lėktuvas ant nosies ir įsibeda…
Tokią minutę sunku ir iš sėdynės pajudėti. Jauti, kad lėktuvas jau nebesveikas, o pačiam nė plaukas nenukrito. Atrodo, būtų gera tada jausti, kad ir pačiam nors sprandas palūžo.
Lipu iš mašinos. Po Halb. ir po eskadrilės darbo. Juk visuomet, kai tik atsimuša jis į žemę, tuoj būtinai sulūš rėmai ir išlįs motoras. O tada – ant vagono ir procesija namo.
Netikiu. Netiki ir kiti atbėgę. Motoras ir propeleris visiškai sveiki. Tik apatinio sparno galas susiraukšlėjęs. Aišku, kad ten lonžeronas lūžo.
Stovim taip visa eskadrilė prie HALB., pastatyto ant nosies, ir žiūrim. O dabar kas?
Ir čia atsiranda išradėjų. Taisykim sparną ir skraidom toliau.
Sutaisėm šį palaužimą. Ir šis darbas, turbūt, dabartinėmis akimis žiūrint, mažai suras sau prietelių. Paėmėm metalinį spyriuką, pridėjom prie palaužto lonžerono, pririšom vieną prie kito, paskui drobę vėl susiuvom. Akį pamerkę pažiūrėjom – atrodo sparnas tiesus.
Taip ir skraidėm su tuo lėktuvu, su pririštu sparno galu. Dar daugiau saugojom Halb. ir išlaikėm jį iki darbo galo.
Eskadrilės darbas Varėnos aerodrome pasibaigė. Sėdu į mašiną ir kylu Kaunan. Čia buvo gražus oras, artėjant prie namų debesys ir vėjas pradėjo vis grasingiau kirsti kelią.“
Gediminas Jakavonis
