Kas tvarkos mylėtojams gadina sveikatą, gyvenimą ir pasitikėjimą valdžia – kaimynai, nešienaujama žolė jų sklypuose, Varėnos ir Merkinės seniūnijos, Dzūkijos nacionalinis parkas, Seimo etikos ir procedūrų komisija, o gal kartais… jie patys?
Dėl piktžolių kaimyniniame sklype kreipėsi net į Seimą
Praėjusio mėnesio pabaigoje į redakciją užėjo Perlojos vienkiemyje gyvenančių garbaus amžiaus senjorų pora – Marijona ir Jonas Ciūniai.
O reikalas toks, pasak redakcijos interesantų, kad su jų sodyba besiribojančios kaimyninės dirbamos žemės ir neseniai iškirsto miško savininkė Danutė Karalevičienė visiškai neprižiūri savo sklypų.
Danutė Karalevičienė yra Lietuvos nederlingų žemių naudotojų ir Varėnos rajono žemdirbių asociacijų, taip pat – Perlojos respublikos kaimo bendruomenės pirmininkė, išrinktojo Seimo nario Juozo Baublio padėjėja, buvusi rajono tarybos narė.
„Matytumėt, kokios usnys ten želia, o tų usnių sėklas vėjas neša į mūsų namų valdą, ją užkrečia, ir paskui sunku šienaut, – skundėsi sutuoktiniai Marijona ir Jonas. – Mes visąlaik labai puoselėjom savo sodybą, bet esam nebe jauni, tad vis sunkiau ją prižiūrėt – vien tik sodas užima 1 hektarą ir 10 arų. O Karalevičienė specialiai nesitvarko…“
Pasak redakcijos interesantų, dėl piktžolių kaimyniniame sklype jie jau ne kartą kreipėsi „į įvairias instancijas, įstaigas“ ir net į Seimą. Aštuoniasdešimt-metį peržengusi ponia Marijona raštišką kreipimąsi-prašymą savo bei vyro vardu surašė ir „Merkio kraštui“.
„Kiek kartų buvo kreiptasi į seniūniją raštiškai ir žodžiu, bet atsakymą duodavo, kad pažeidėja įpareigota susitvarkyti arba nubausta, – skundžiamasi tame rašte redakcijai. – Seniūnijos darbuotojai tikina, kad ir taip daug (D. Karalevičienė-aut.) patvarkė, o kad krūmų padaugėjo (iškirtus greta esantį mišką-aut.), tai dar geriau, ne taip neš usnis į mūsų sodybą…“
Teisybės ieško 45-erius metus
Teko, anot M. Ciūnienės, „vykt ir į Seimą“ bei pasiskųsti Seimo etikos ir procedūrų komisijai, kad Seimo nario Juozo Baublio padėjėja D. Karalevičienė nesitvarko, o Seimo narys ją teisina. Bet gautas komisijos atsakymas irgi nepradžiugino – esą kaimyninė žemė „yra dirbama“, neapleista, o M. Ciūnienės noras prigriebti tos žemės savininkę tėra „tik dviejų moterų kivirčas“.
„Mes su vyru, kreipdamiesi į įvairias instancijas, praradom sveikatą ir pasitikėjimą įvairiais valstybės vadovais, prie kurių sunku prieit, o priėjus – surast teisybę, – rašė M. Ciūnienė redakcijai. – Kreipiamės į Jus su didžiausiu prašymu atvykti pas mus ir pasižiūrėti bei įsitikinti, koks „rūtų darželis“ želia prie mūsų sodybos. (…) Gal Jūsų atvykimas pagelbės mūsų sveikatai bei gyvenimui. Gal su Jūsų pagalba surasim tiesą, tiek metų ieškotą…“
P. Marijona patikslino, kad dėl piktžolių tame kaimyniniame sklype ji su p. Jonu teisybės ieško net nuo… 1979 metų, t. y. jau 45-erius metus.
Na, šių eilučių autorė M. ir J. Ciūnių sodyboje jau lankėsi maždaug prieš dešimtmetį jos šeimininkų kvietimu ir, beje, tokiu pačiu reikalu – pamatyti bei įsitikinti, kad kaimyninio ariamos žemės sklypo pakraštyje želia nešienaujamos piktžolės, o jų sėklas vėjas atpučia į sodybą. Tik tas kaimyninis sklypas nuosavybės teise tuomet priklausė ne D. Karalevičienei, bet jos tėvukui, be to, buvo išnuomotas tuometiniam ūkininkui, rajono tarybos nariui Juozui Baubliui.
Su artimiausia kaimyne nekalbėjo nė karto
Bet ir tada Ciūniai dėl nenušienautų piktžolių ruožo dažniau minėjo ne kaimyninės žemės nuomininko ir ne tos žemės savininko, bet D. Karalevičienės pavardę. Taip pat jie sakė dėl to teisybės irgi ieškoję po įvairias instancijas, bet nieko nepešę.
Tuo tarpu „Merkio krašto“ korespondentei daug labiau nei tos nelemtos piktžolės ariamo lauko pakrašty, kokių pilna rajono palaukėse, tuomet įsiminė iš tiesų išpuoselėta ir labai jauki Ciūnių sodyba tame Perlojos vienkiemyje prie miško – jos darbščių bei tvarkingų šeimininkų pasididžiavimas. O po „Merkio krašto“ vizito ir publikacijos laikraštyje reikalai su piktžolėmis sodybos kaimynystėje irgi, regis, susitvarkė.
Ir štai po gana netrumpo laiko Ciūniai vėl pakvietė „Merkio kraštą“ atvykti ir pasižiūrėti į jiems gyvenimą gadinančias usnis dabar jau D. Karalevičienės nuosavybėje, nes dažni bandymai per valdiškus namus priversti sklypo savininkę ir artimiausią kaimynę tas usnis nušienauti, pasak jų, rezultatų nedavė.
Tačiau su pačia savo kaimyne tuo klausimu nei p. Marijona, nei p. Jonas, kaip jie prisipažino „Merkio kraštui“, nė karto nepasikalbėjo nei kaimyniškai, nei kaip kitaip, be to, patikino nė neketinantys kalbėtis.
Tad su D. Karalevičiene pasikalbėjo „Merkio kraštas“.
Pašnekovė patvirtino, kad Ciūniai iš tiesų nė karto nesikreipė į ją pačią dėl netvarkos jos sklype, užtat įvairios institucijos užverčiamos jų skundais jau daugybę metų.
„Dar nuo tarybinių laikų ta žemė buvo dirbama, vėliau tapo mano tėvų nuosavybe, o dabar priklauso man, – prisiminė p. Danutė. – Tėvai su visa mūsų sodyba išsikėlė, kai man buvo 19 metų amžiaus (1978 metais-aut.) ir kai Ciūniai į gretimą savo sodybą dar nė nebuvo atsikraustę. Bet kai atsikraustė…“
O jeigu?..
„Jau tokie žmonės (Ciūniai-aut.) yra, kad jiems vis kas nors kuo nors neįtinka – kaimynai, jų pačių seserys, net buvęs Perlojos klebonas Ąžuolas Miliauskas, nes ir jį apskundė, jei prisimenat, rašėt apie tai, – tad duoda ir duoda skundus visur, kur tik gali, ištisai, – kalbėjo D. Karalevičienė. – Net kai išsikirtau nuosavą mišką, Ciūnienė, kiek žinau, reikalavo išraut likusius kelmus ir tą plotą – 4 hektarus miško paskirties žemės – nusišienaut… Dar, be 3,5 hektaro ariamos žemės, yra ir apie 40 arų man priklausančio dirvono, kur išvis niekas neauga, bet ir ten mano stropieji kaimynai randa prie ko prikibt, nors institucijos, kurioms jie skundus rašo, pažeidimų nenustato. Prieš ketverius metus, kai man trūko kantrybė, padaviau juos į teismą ir laimėjau, bet šiaip stengiuosi nesikišt, nes vis tiek, jaučiu, neįtiksiu, tik dar didesni nesutarimai bus. Prižiūriu savo nuosavybę, kiek būtina, į akis jie (Ciūniai-aut.) man nieko nesako, tai tiek…“
Tad gal iš tiesų p. Marijonai ir p. Jonui Ciūniams pagaliau derėtų bent kartą pasišnekėti su savo kaimyne p. Danute dėl tų usnių, gadinančių jiems gyvenimą? Nerėkti, nepriekaištauti, kas buvo negerai per tuos 45-erius metus, bet tiesiog – kaimyniškai pasikalbėti ir paprašyti, ko norėtų.
Negi nesusitartų?..
Kodėl valdžia negali „užlaužti“ apsileidėlių
Kita vertus, daug kam nepatinka nenušienauti kaimynų žemės plotai. Antai redakcija gavo dar vieną skundą dėl tokio žemės sklypo Merkinėje.
„Tas žemės sklypas – apie 23 arus – Merkinėje prie piliakalnio nešienaujamas jau antri metai, nors turi penkis savininkus – buvo trys broliai, o kai jie pamirė, prisidėjo vaikai – ir vienas iš jų gyvena Merkinėj, – pranešė redakcijos interesantas. – Sarmata nuo žmonių, nuo turistų, kurie lanko piliakalnį, Radzevičiaus „Pasaulio puodus“ ir stebisi tuo apžėlusiu sklypu, gadinančiu visą vaizdą, nes aplinkui apšienauta, gražu. Čia gi nacionalinio parko teritorija! Buvo kreiptasi į seniūniją, bet ten pasakė, kad žemės mokestis už tą sklypą sumokamas, o priverst nušienaut tą sklypą niekas negali. Negi iš tikrųjų negali?..“
Iš tikrųjų negali – apie tai ne kartą rašėme „Merkio krašte“. Apleistų, neprižiūrimų sklypų savininkus rajono savivaldybės administracijos (šiuo atveju – seniūnijų) atstovai tegali perspėti, paprašyti, kad susitvarkytų, o jei ne – tuomet tie sklypai įtraukiami į specialų apleistų bei neprižiūrimų sklypų sąrašą. Ir jei net tuomet sklypų savininkai nesiima tvarkyti savo nuosavybės, jiems pritaikomas maksimalus žemės mokesčio tarifas. Viskas. Nes, jei apsileidėlis savininkas tą padidintą žemės mokestį susimoka, valdžios galios čia ir pasibaigia, kadangi privati nuosavybė yra neliečiama, jos teises gina įstatymai.
Kiek galvų, tiek nuomonių
„O kaip Subartonyse – kai „užlaužė“ seniūnija vieno prižėlusio sklypo savininką, tas iškart apsišienavo“, – paprieštaravo pašnekovas.
Na, jei sklypo savininkas – padorus, supratus žmogus, neserga sunkia liga, nėra ilgam laikui išvykęs į užsienį ir nenumiręs, jo turbūt nereikės nė „užlaužti“, kad savo sklypą nusišienautų, užteks priminti. O jei koks tinginys nevala užsispirs, nieko jam nepadarysi, nebent tas apleistas sklypas keltų pavojų visuomenei. Bet tuomet jau būtų kita kalba.
Tad belieka tikėtis, kad akis badančio apleisto sklypo prie garsiojo Merkinės piliakalnio savininkai (kai kurių pavardės redakcijai žinomos) yra sveiki gyvi, labai supratingi ir kultūringi žmonės, po šio priminimo pasirengę kuo skubiausiai nusišienauti savo privačią teritoriją, jei dar nenusišienavo.
O štai mūsų skaitytoja senjorė Danutė R. iš Liškiavos, parašiusi redakcijai jausmingą laišką, panašu, labai norėtų, kad Liškiavos piliakalnis… nebūtų šienaujamas.
„Kamanių, bitelių ir visų vabalų vardu noriu paklaust gamtininkų: kur gėlytės – kupolės, barkūnai, katilėliai, čiobreliai, jonažolės, kur mūsų namai? – rašo p. Danutė savo laiške. – Ir girdžiu gamtininkų atsakymą: „Turistai, mat, bijo bičių, kamanių, vapsvų, erkių ir visokių žolytėj gyvenančių vabalų“. O aš manau, kad Dzūkijos nacionalinis parkas turi per daug pinigų, todėl ir įdarbina vasarai savo darbuotojus „skųst barzdas“. „Graudu!“ – tą girdėjau ir iš piliakalnio lankytojų lūpų“.
Laiško autorė rašė „širdyje“ dėkojanti, kad Liškiavos piliakalnio lankytojams įrengti takai ir laiptai, „atgaivinta jo istorija“, bet piliakalnio priežiūra, moters nuomone, visai niekam tikusi.
Kiek galvų, tiek nuomonių.
Diana Zubavičienė
