Aštriadančiai „statybininkai“ plečia savo valdas

Netoli Žiežulio ežero iš miško ištekantis šaltiniuotas upelis jau vos čiurlena. Jo tėkmę sustabdė bebrai, sukrovę keletos metrų ilgio barikadą. Šio miško savininkai ir gamtosaugininkai neketina išardyti bebrų buveinės, esą tai gali padaryti medžiotojai arba patys miestelėnai…

Miške atsirado kūdra
Nuo senų laikų upelis teka mišku, kryžmai perkirsdamas Žiežulio sveikatingumo taką. Jis „minta“ skaidriu ir gaiviu šaltinių vandeniu. Per upelį nutiestas platus ir ilgas tiltelis su turėklais.
Neperdėsiu sakydama, kad šis upelis – Žiežulio ežero ir miesto sveikatingumo zonos priklausinys.
„Daugybę metų upelio pakrante ir tolimesniu taku žmonės eidavo čia karštį numalšinti šaltu vandeniu, pasėdėti, pamedituoti ir pasiklausyti širdžiai mielo čiurlenimo. Velionis Albinas Labukas su žmona Vanda kasdien čia ateidavo pasiteškenti upelio purslais. Ir jaunimas mėgo pasėdinėti upelio pakrantėse. Per jį buvo permestos dvi lentos, nes tėkmė platoka“, – papasakojo varėniškė Zita Galinienė.
Mano kalbintos garbaus amžiaus moterys taip pat šiltai kalba apie upelio pakrantėje praleistą laiką. Pasak jų, kai kas tolyn nuėjęs buteliukais prisisemdavo gaivaus šaltinio vandens.
Dabar upelis išsekęs. „Kas jam nutiko? Gal jau šaltinėliai užako?“ – svarsto moterys.
Paprašiau Z. Galinienę nuvesti mane į jos ir kitų varėniškių pamėgtą vietelę, kur upelis pats plačiausias. „Jau nuo praėjusios vasaros ten nebuvau. Ir pakrantė augmenija užėjusi, ir takas bebaigiąs nunykti“, – apgailestavo Zita.
Bet mudvi takelį atradome, per išsiplėtusį avietyną ir medžių nuolaužas pasiekėme savo tikslą. Iš nuostabos netekome žado: upelis užtvenktas aštriadančių „statybininkų“ suvilktomis šakomis, vanduo apsėmęs nemažą miško plotą, jame stūkso išlakios pušys. Panašu, kad bebrų valdos čia didės.
Žiežulio ežere padaugėjo bebrų buveinių. Čia sutikti žvejai nuogąstauja, kad pakrantėje išsirikiavę beržai bus suguldyti į vandenį.
Bebrai nori gyventi
Druskininkų aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis inspektorius Valdas Kavaliauskas vaizdingai papasakojo apie bebrų gyvenimo būdą. „Pirmuosius metus bebriukai gyvena prie savo tėvų. Antruosiuose metuose šeimos „galva“ išvaro patinėlius. Paskui subrendusios patelės patraukia ten, kur užuodžia patinėlių paskleisto skysčio lytinę trauką“, – aiškino V. Kavaliauskas. Taip atsiranda naujos šeimos, kurios renčiasi savo būstus.
Tai – natūrali gamta su savo dėsniais. „Bebrai irgi nori gyventi. Jie nežino, kad savo užtvankomis kažkam daro žalą“, – tęsia vyriausiasis inspektorius.
Pasak jo, anksčiau medžiotojai ir brakonieriai bebrų išnaikindavo daugiau. Mat buvo paklausios iš jų kailių pasiūtos kepurės, liemenės ir kt. Nepigiai atsieidavo iš storos bebrenos išdirbti minkštą ir gražų kailiuką. Jis atrodydavo prabangiai. Dabar, matyt, išlaidos šiam verslui būtų pernelyg didelės.
Valstybinės miškų urėdijos Varėnos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Audrius Vičkačka pasakė, kad dabar didėja vertingos bebrų mėsos paklausa. „Bebriena skani išrūkyta, konservuota ar dar kitaip paruošta. Uodega skoniu primena ungurį – riebi ir minkšta. Aš nesu bebro sumedžiojęs, bet mėsos gavau iš kito mūsų būrelio nario“, – pasakė A. Vičkačka.
Miškas link Žiežulio ežero priklauso miškų urėdijai. A. Vičkačka kategoriškas: „Mums nesvarbu, kad ten miškas apsemtas ir vandenyje nyksta medžiai. Bebrų irgi gaila“.
Urėdija buveinės neardys
V. Kavaliauskas nelinkęs manyti, kad prie upelio atsiradusią bebrų buveinę reikia išardyti. A. Vičkačka patvirtino, kad tai nedarys ir urėdija.
„Už Mergežerio esančioje Derežnoje bebrų „gyvenvietė“ gerokai didesnė. Gamtosaugininkai niekam nedraudžia išdraskyti bebrų būstus. Jie, aišku, susikurs naujus namus. Bet šių gyvūnų perkėlimas į kitą vietą neįmanomas, – aiškino V. Kavaliauskas. – Neseniai bebrų užtvanką Nedzingės ežere išardė pati kaimo bendruomenė“.
Dėl bebrų buveinės išnaikinimo A. Vičkačka pataria kreiptis į medžiotojus. Bet tai padaryti jie neprivalo. Žinoma, medžiotojai būtų dėmesingesni valdžios atstovų, o ne pulkelio moterėlių prašymui.
Rajono savivaldybės ir seniūnijos tarnyboms bebrų buveinių išnaikinimas irgi nėra prievolė. Nebent varėniškių pamėgtas upelis būtų pripažintas reikšminga žmonių sveikatinimo vieta, jos puošmena. V. Kavaliauskas neatmeta tikimybės, kad miške atsiradusi kūdra gali per kraštus išsiveržti ir kažkiek vandens sugrįžti į savo seną vagą.
Jeigu upelis nebus išvaduotas iš bebrų „okupacijos“, komiškai atrodys ilgas ir platus tiltelis su turėklais, po kuriuo vanduo vos pulsuoja.
Kas žino, gal Varėnos jaunuomenė pasišaus išspręsti bebrų įkalinto senojo upelio problemą?
Irena Matulevičienė