Baimės akys plačios

16 metų Anglijoje išgyvenusiai varėniškei Irenai Matulevičienei teko pabendrauti su Piotru, pusmečiui dirbti atvykusiu iš Rusijos; jis savosios šalies prezidentą Vladimirą Putiną išvadino antžmogiu ir papasakojo apie „demokratiją“ Rusijoje dar prieš karą su Ukraina…

Mįslingi gaisrai

Mūsų name Londone atsirado laisvas kambarys. Šeimininkė jį išnuomojo Piotrui, pagal darbo vizą pusmečiui atvykusiam į Angliją. Diplomuotas 34 m. amžiaus chemikas dirbo viename centrinio Londono viešbutyje.

Kartą jam pasakiau: „Tu tikriausiai labai pagarbiai vertini Putiną?“ Vyriškis į mane pažvelgė tokiomis akimis, tarsi būčiau ištarusi šlykščią nešvankybę. „Jis – ne žmogus, o didžiausias visų laikų Rusijos monstras“, – susijaudinęs atkirto Piotras.

Pasak jo, Rusijoje viešpatauja melas, baimė, prievarta ir skurdas. Ypač tai būdinga mažesniuose miestuose ir kaimuose.

„Mieste, kuriame aš užaugau, patys valdininkai žlugdo bet kokį privatų verslą. Vienas po kito sudegė keletas prekybos kioskų. Gaisras pasiglemžė ir privačią maisto prekių krautuvę. Priemiestyje gyvenanti šeima augino vištas, kurių mėsą ir kiaušinius pardavinėjo miestiečiams. Ketino plėsti verslą. Deja, po keleto mėnesių paukštynėlis virto degėsių krūva. Buvo priverstos užsidaryti dvi kirpyklos“, – vieną po kito faktus žėrė mano pašnekovas. – Tokių pat mįslingų gaisrų buvo ir kituose mažesniuose miestuose.“

Išpūčiau akis. Gal tai konkurentų ar pavyduolių nešvarūs darbeliai? „Ne, – tvirtai atrėmė Piotras. – Rusijos valdžia tik žodžiais, norėdama pasirodyti pasauliui, kokia ji demokratiška, deklaruoja privačią nuosavybę. Bet viena ranka duoda, o kita – atima. Patys valdininkai organizuoja tuos gaisrus.“

Užčiauptos burnos

Apie Lietuvos žygius už nepriklausomybę ir kruvinuosius 1991 m. sausio 13-osios įvykius Piotro žinios labai striukos. Tais metais jis buvo dar mažas vaikas, o vėliau mokykloje ir kitur jį pasiekė tik minimalios žinios, šią temą aplenkdavusios.

Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, žmonėms burnas teko „užsisiūti“. Todėl Piotras su nuostaba klausėsi mano pasakojimo, kaip kruvinomis Sausio dienomis Maskvoje ir Leningrade buvo sušaukti šimtatūkstantiniai mitingai, kaip protesto laiškus savo valdžiai rašė daugybė rusų. Net 75 proc. maskviečių anuomet palaikė Lietuvos nepriklausomybę. „Didžiuojuosi tuometine savo tauta“, – šypsojosi Piotras.

Man prakalbus, kodėl dabartiniai rusai taip nuolankiai velka V. Putino jungą, Piotras tik atsiduso: „Bijo. Valdžion atėjęs Putinas pirmiausia puolė naikinti Boriso Jelcino ir kitų pasodintus demokratijos daigus. Žmonės buvo bauginami. Būdamas KGB karininkas jis suvokė, kokia stipri gali būti liaudies galia ir koks galingas jos balsas.“

Vėl Piotras žėrė pavyzdžius. Pasak jo, visur tiek daug KGB pakalikų, kad net kaimynai bijo vienas kito: tik garsiai ištarsi porą kritikos žodžių valdžios adresu, tuoj būsi suimtas ir išvežtas į daboklę. Gėjus be jokių išlygų sodina į kalėjimą. „Kodėl rusai taip aktyviai dalyvauja prezidento rinkimuose ir dauguma paremia Putiną? – paklausia ir pats atsako mano pašnekovas. – Mažų miestų ir kaimų gyventojai apsimetėlių „geradėjų“ yra įtikinti, kad balsavimo kabinose yra įranga, kuri užfiksuoja kiekvieną žmogaus veiksmą. Balsuosi prieš Putiną – laukia nemalonumai.“

Tuo, ką Piotras papasakojo, sunkiai patikėjau. Gal tai – vien užgautos jo asmeninės ambicijos? Tad prakalbinau dar du rusus, su kuriais susidurdavau lietuviškų prekių krautuvėlėje. „Jis dar labai mažai ką jums papasakojo. Viskas kur kas sudėtingiau“, – patikino mane vyriškiai.

Sekiojo „baubai“

Vieną vakarą Piotras, springdamas juoku, man papasakojo apie ekskursiją į Didžiosios Britanijos vyriausybės rūmus Westminsteryje.

„Apžiūrėjęs Big Beną ir kitas įžymybes, jau sukau link metro stoties. Nustebau, išvydęs iš Vyriausybės rūmų išeinančią jauną šeimą su 2 vaikais. Jie šnekučiavosi nesuprantama kalba. Turistai? Pastoviniavau. Iš rūmų išėjo 3 garbingo amžiaus vyriškiai. Vėlgi užsieniečiai. Giliai įkvėpęs patraukiau į rūmų vidų. Prie durų stovintys sargybiniai manęs nesustabdė. Nebuvau sulaikytas ir vaikštinėdamas kitur valdžios koridoriais bei vestibiuliuose, apžiūrinėdamas įrėmintus portretus, nuotraukas ir įvairią informaciją“, – smagiai pasakojo vyriškis.

Piotras nutilo, keletą minučių kažką mąstė, paskui atsidusęs prisipažino: „Po tuos rūmus vaikštinėjau susikaustęs – niekaip nepajėgiau atsipalaiduoti. Vis galvoje krebždėjo baimė, jog greitai ateis ginkluoti vyrai, uždės antrankius ir išsiveš. Štai ką reiškia gimti ir užaugti šalyje, kurioje diktatūra sujaukusi žmogaus protą ir orumą“, – apgailestavo Piotras.

Tik į gatvę išėjęs iš valdžios rūmų, jis pajuto palengvėjimą ir ramesnius širdies dūžius.

„Kai Vyriausybės rūmuose netyčia išklydau iš turistams skirto maršruto ir atsidūriau kažkokiame kabinete, plačiai nusišypsojusi moteris mane palydėjo atgal į koridorių. Ji pasmalsavo: iš kurios šalies paturistauti atvykau? Atsakiau esąs rusas. Ir siaubingai išsigandau! Velnias, kodėl neprisistačiau esantis lenkas ar bulgaras! Moteris vėl šiltai nusišypsojo ir palinkėjo sėkmės“, – vėliau papasakojo Piotras.

Pasak jo, Maskvoje į Kremliaus rūmus turistams ir net patiems rusams durys užvertos. „Ten tave, ko gera, areštuotų ir tuomet, jeigu už 100-200 metrų aplink Kremlių vaikštinėtum, dairydamasis į langus“, – įsitikinęs Piotras.

Baimės akys plačios. O širdis – kaip kiškelio.

Išgirdęs Piotro istoriją, mano buvęs kolega pasakė štai ką. Daugiabučio Varėnos namo, kuriame jis gyvena, komendantė yra rusė. Kai Rusija pradėjo sveiku protu nesuvokiamą karą Ukrainoje, toji komendantė garsiai pasakė: „Putinas išprotėjo“. Nors tai girdėjo keletas namo gyventojų, rusė savo nuomonę pareiškė be baimės. Ji žino, kad mūsų šalyje už tokius žodžius niekas jos neareštuos.

***

Piotro darbo viza Anglijoje baigėsi užpraėjusių metų rudenį. Jis sugrįžo į Rusiją su tikslu gauti jau 1,5-2 metų trunkančią darbo vizą ir sugrįžti į Angliją. Deja, nepavyko. Prasidėjo karas Ukrainoje. Jungtinė Karalystė pirmutinė Europoje paskelbė neįsileidžianti Rusijos piliečių.

Tąsyk aš Piotrui siūliau negrįžti į Rusiją, apsimesti gėjumi ir prašyti Didžiosios Britanijos prieglobsčio. Jis tik skausmingai atsiduso: „Mano mamos ir sesers šeimos gyvenimą Putino valdžia paverstų pragaru“.

Per trumpai Piotras pagyveno Londone, kad dabar turėtų drąsos ką nors nuveikti taikos labui. O gal jis kažką paslapčia daro?..

Irena Matulevičienė