Šių metų birželio 6 dieną sukako 120 metų, kai gimė tautosakos pateikėja, dainininkė ir pasakotoja Anelė Čepukienė – Čenkutė…
Gimė 1904 metų birželio 6 dieną Puodžių kaime, Varėnos rajone. Jos gyvenimas nebuvo lengvas. Būdama dvejų metų, neteko tėvo, netrukus mirė ir motina. Augo didelėje netikro brolio Jono šeimoje, vėliau gyveno pas motinos pamotę Aleksandravos kaime. 1922 metais varu išvaryta už nemylimo ligoto Petro Ambručio į Žilinėlius. Ji jo nemylėjo ir niekaip negalėjo prie jo priprasti. Ir nors vyras be galo mylėjo Anelę, tačiau matydamas žmonos šaltumą ne kartą skaudžiai ją mušė. Vyras mirė 1936 metais , o po metų – 1937-aisiais – sudegė jos sodyba. Atsidūrusiai tokioje bėdoje Anelei daug padėjo artimiausias kaimynas Vladas Čepukas. Ir atsitiko taip, kad Anelė pamilo savo kaimyną, vedusį vyrą. Šį savo nuopuolį ji skaudžiai išgyveno, tačiau nepaklausė proto ir kaimynų balsų – pardavusi paskutinius savo daiktus, išleidusi vaikus tarnauti, su V. Čepuku išvažiavo į Alytų. Visą laiką gyveno sąžinės graužiama, žmonių persekiojama. Žuvus V. Čepuko santuokinei žmonai, 1939 m. Anelė sugrįžo į Žilinėlius ir ištekėjo už jo. Gyvendama su V. Čepuku Anelė nebuvo labai laiminga: vyras gerdavo, ištisas dienas nesirodydavo namuose, o sugrįžęs triukšmaudavo, mušdavo ją ir vaikus. Ne kartą buvo išsiskyrę, tačiau vėl susitaikydavo, nes Anelė vyrą labai mylėjo.
1945 m. Anelė ir Vladas Čepukai su didele šeimyna persikėlė gyventi į Jonikaičių kaimą Pagėgių rajone. Atkeliavo čia, atsinešdama brangiausią savo turtą – dainas ir išvargtus vargus vargelius. Čia ir buvo ji surasta tautosakos užrašinėtojų. Vėliau Anelė gyveno Pavilkiuose (Šilutės r.) pas dukrą. Į senatvę jos sveikata silpnėjo, daugiau laiko teko praleisti ne namuose, o ligoninėse. Per ligas ir darbus ji beveik nustojo rašyti. Mirė 76-erių 1980 m. spalio 17 d. Pavilkiuose, palaidota Pagėgių kapinėse.
Pažintis su tautosaka
Didesnė A. Čepukienės gyvenimo dalis prabėgo Dzūkijoje, tad ir jos dainos būdingos šiam kraštui. Pirmą kartą liaudies daina į atmintį giliau įstrigo begyvenant pas motinos pamotę. Tačiau čia gyvendama ji buvo dar maža ir dainų išmokti negalėjo. Dainos ir visa kita tautosaka išmokta daugiausia Puodžiuose, gyvenant pas brolį. Ji nuolat girdėdavo jaunimo atliekamas melodingas dainas, pasakų, patarlių ir priežodžių prisiklausydavo iš senų žmonių. Puodžių kaime Anelė pirmą kartą pamatė ir dzūkų vestuves, lydimas tai graudžių, tai linksmų dainų. Ištekėjusi į Žilinėlius, išmoko darbo, vaišių ir dainų apie sunkią marčios dalią. Ir nebuvo ji pasyvi klausytoja, o lygiateisė, netgi pirmaujanti atlikėja. Dainuoti ji be galo mėgdavusi: „Kas myli dainas, tas niekur jų nepamiršta, visur su savim nešas, nes jos nesudaro jokio sunkumo, jos lengvos lyg tas šešėlis, kuris niekur nelieka nuog žmogaus. Jų pilnos mintys prikrautos. Ir pradeda veržtis. Rodos, kas gerklę kutena, kad dainuotai. Tada paima linksmumas, kad neišlaikai nedainavęs“1 – rašo A. Čepukienė atsiminimuose. Dainavo ji ir dirbdama, ir ilsėdamasi, ir kai būdavo liūdna, ir kai linksma. O daugiausia dainuodavo vaišėse ir vestuvėse. Dainos ne tik taurino, puošė visą Anelės Čepukienės gyvenimą, bet ir švelnino sunkią jos dalią.
Tautosakos pateikėja
Tautosaka iš A. Čepukienės buvo pradėta užrašinėti 1959 metų rugpjūčio mėnesį.
Tautosakininkas Norbertas Vėlius (1938–1996), gavęs ranka parašytą laiškelį: „Aš žinau daug dainų“, nuvyko į tolimą Žemaitijos kampelį, surado Anelę Čepukienę ir užrašė pirmąsias dainas. Tais pačiais metais Anelė Čepukienė buvo pakviesta į Vilnių, į universiteto tautosakos būrelio vakarą. (Šis būrelis ne tik vasaromis rengė ekspedicijas, bet ir kviesdavo dainininkus, pasakotojus į susitikimus.) Ir dainavo ji universiteto studentams mažai girdėtas lietuvių liaudies dainas paprastai, nuoširdžiai. „…ji dainavo ir dainavo – atrodė, kad niekada neišseks tas nuostabus šaltinis“, – prisimena N. Vėlius. Paskui jis ėmė užrašinėti jos tautosaką, kurią Anelė teikė su didžiausiu noru, pirmą kartą gyvenime pajutusi, kad tie jos dvasiniai lobiai yra labai reikalingi.
1960 metais dainininkė buvo pakviesta į Lietuvos konservatoriją. Liaudies muzikos kabinete ji perdainavo visas savo jau padainuotas dainas ir dar 192, paraudojo 9 raudas. Raudos ir 336 dainos buvo įrašytos į magnetofono juostas. Ji daug pateikė ir etnografinės medžiagos: liaudies medicinos, burtų ir prietarų, pasakojimų apie senovės žmonių gyvenimą ir papročius. Visa tai irgi buvo perduota Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštynui. Konservatorijoje iš A. Čepukienės pateiktos tautosakos buvo sudarytas didžiulis rinkinys, kuriame yra 447 dainos, 9 raudos su melodijomis ir vestuvių aprašas. 1961 metais A. Čepukienė padainavo dar 50 dainų, papasakojo 5 pasakas, 1 pasakojimą, keletą senovinių papročių, 24 burtus bei prietarus, 17 liaudies medicinos dalykų, 152 mįsles. Po metų (1962 m.) A. Čepukienė dar papasakojo 5 naujas pasakas, pasakė 362 patarles bei priežodžius ir 114 liaudies medicinos dalykų. O 1969 metų rugsėjo mėnesį A. Čepukienė padainavo dar 40 dainų ir porą žaidimų. Vadinasi, tautosaka iš A. Čepukienės buvo užrašinėjama dešimt metų. Visa užrašyta tautosaka buvo perduota Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštynui. Vestuvių dainos sudaro apie 28 procentus viso jos repertuaro. Po vestuvių dainų A. Čepukienė daugiausia padainavo meilės dainų – apie 18 procentų. Palyginti daug padainavo karinių-istorinių dainų. Iš darbo dainų padainavo daugiausia rugiapjūtės, iš kalendorinių – Advento, Kalėdų. A. Čepukienės padainuotos piemenėlių dainos trumputės, atspindinčios nesudėtingą, tačiau nuoširdų mažų piemenėlių dvasinį pasaulį. Iš visų šeimos dainų ji labiausiai mėgo dainas apie našlaičius ir sunkią marčios dalią.
Individuali kūryba
Kaip tautosakos rinkėjas N. Vėlius turėjo nuostabią Dievo dovaną – nepaprastai greitai surasti bendrą kalbą su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Jis ir Anelė Čepukienė iš karto tapo gerais draugais. Susitikimai, pokalbiai apie liaudies meną labai suartino juos. Savo kūrybos puoselėtojui Anelė rašė nuoširdžius laiškus. N. Vėlius pastebėjo, kad Anelė pasižymi nepaprasta atmintimi bei pasakotojos gabumais. Jo paskatinta Anelė mokyklinio popieriaus lapuose ėmė rašyti: „Pabaigia laukų darbus, išsiverda valgyti, tada lipa į lovą ir, pasidėjusi ant kelių sąsiuvinį, rašo. Rankos, pripratusios prie pjautuvo ir grėblio, niekaip negalėjo priprasti prie plunksnos. Pirmieji sakiniai vos perskaitomi. Nėra nei taško, nei kablelio. Bet už tai yra sudėtingo gyvenimo vaizdas, įdomus ir tautosakos tyrinėtojams, ir skaitytojams“2.
Per kelerius metus A. Čepukienė parašė kelis šimtus eilėraščių, vaizdelių, apsakymų ir plačią (18 sąsiuvinių) autobiografiją. Autobiografija 1962 metais buvo perduota Lietuvių tautosakos rankraštynui, o 1963 metais – didelis pluoštas individualios kūrybos. 1969 metais leidinyje „Liaudies kūryba“ (T. 1) išspausdintas vienas A. Čepukienės 1965 metais parašytas straipsnelis apie dainas „Oi tos dainelės“. (Spaudai parengė Norbertas Vėlius).
Oi, tu kregždele
Norbertas Vėlius sudarė ir 1973 metais išleido A. Čepukienės pateiktos tautosakos ir originalios kūrybos rinktinę „Oi tu kregždele“, kurioje tilpo tik nedidelė dalelė jos dvasinių turtų. Šiame leidinyje paskelbtos 65 Anelės Čepukienės padainuotos dainos, 5 jos papasakotos pasakos, pluoštas liaudies mįslių, patarlių ir priežodžių. Tai patys klasiškiausi, idėjiniu ir meniniu atžvilgiu vertingiausi pavyzdžiai iš gausaus jos tautosakos repertuaro (apie 1300 liaudies dainų, raudų, pasakų, smulkiosios tautosakos ir kt.). Įdėta knygoje ir A. Čepukienės individualios kūrybos dalykų – eilėraščių, vaizdelių, ištrauka iš autobiografijos, kurioje dainininkė pasakoja apie niūrias vaikystės dienas, piemenavimo vargus, piršlybas ir santuoką su nemylimu vyru. Minėdama sielvartingiausius savo gyvenimo momentus, ji kalba gražiais liaudies dainų žodžiais, pratrūksta tradicine rauda.
Knygoje įdėtas N. Vėliaus straipsnis apie A. Čepukienės asmenį, tautosakos repertuarą ir individualiąją kūrybą. Kitame straipsnyje muzikologė Laima Burkštaitienė aptaria A. Čepukienės dainų melodijų ypatumus. Leidinys iliustruotas dainininkės, jos artimųjų sodybų, rankdarbių foto nuotraukomis. Pridėti spausdinamų tekstų komentarai.
1974 metais N. Vėliui A. Čepukienė rašė: „… Bet tu man padavei savo jauną ranką ir mani seną ištraukei iš to juodo purvo, kur nieks būt many nematy ir nežinoj, kad aš esu pasauly. Tu paskambinai tą varpelį po Lietuvos šalį, kuris skambėjo pas kiekvieną žmogų, kad yra tokia vargdienė garsi daininykė senų laikų. Kada galėjau dainuot iš jaunos krūtinės su visa jėga, tada nieks nekvietė, o kada trūksta jėgos, balsas trokšta, tada tik surado… Visa mano garbė tik nuo tavy pareina…“3
Apie A. Čepukienę
Minint garbingą Anelės Čepukienės 100 metų sukaktį ,leidinyje „Tautosakos darbai XXII (XXIX)“ publikuotos pačios Angelės Čepukienės 1960–1961 metais rašytos autobiografijos ištraukos (su V. Daugirdaitės prierašu apie A. Čepukienę) apie apsilankymą gimtinėje po daugelio metų. Jinai visada ilgėjosi to krašto, iš kurio atsinešė ne tik dainų kraitį, bet ir sunkaus gyvenimo prisiminimus. Tą ilgesį dainų žodžiais, raudų intonacijomis išlieja pasakodama apie brolio sūnaus vestuves.
Apie A. Čepukienę ne kartą rašė ano meto spaudoje (Daina nemiršta // Tarybinė moteris, 1960, Nr. 8; Ne bet kokia aš mergelė buvau // Literatūra ir menas, 1964, Nr. 26; Dainuojanti liepa // Litertūra ir menas, 1966, rugpj. 6 ir kt.), jos nuotrauka puošė ne vieno žurnalo puslapius, jos vardas buvo minimas įvairiuose pranešimuose.
Talentingoji dainininkė nepamiršta ir savajame krašte. 2017 metais Puodžių kaimo bibliotekoje įvyko renginys, skirtas tautosakos rinkėjams ir pateikėjams Varėnos rajone. Renginyje ypatingas dėmesys buvo skirtas iš Puodžių kaimo kilusiai Anelei Čepukienei. Puodžių kaimo etnografijos ansamblis „Keturnycis“ padainavo daug dainų iš A. Čepukienės repertuaro, renginį paįvairino perskaitytos patarlės ir priežodžiai. Kai kurios renginyje dalyvavusios moterys dar prisiminė savo garsiąją kraštietę. Viena iš jų – buvusi ilgametė Puodžių kaimo bibliotekininkė Elena Čenkienė. Ji pasidalijo prisiminimais apie šią liaudies dainų atlikėją.
Minint 120-ąsias Anelės Čepukienės gimimo metines, Puodžių bendruomenės namuose įvyko renginys, skirtas Anelei Čepukienei. Renginyje skambėjo dainos, buvo skaitomos autobiografijos ištraukos.
Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios
bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė
NAUDOTA LITERATŪRA
Cibulskienė L., Glavickienė E. Paminėta kraštietė Anelė Čenkutė-Čepukienė // Voruta.- 2017, birž. 17, p. 7
Anelę Čepukienę prisimenant / parengė Vilma Daugirdienė // Tautosakos darbai [T.]22(29), P.323-326
Čepukienė, Anelė Autobiografija (ištr.) // Čepukienė A. Oi tu kregždele. Vilnius, 1973, p. 209-267
Kondratas, Benjaminas Anelė Čepukienė : [dainininkė, tautosakos pateikėja, literatė] // Kūrėjų pėdsakais. Kn. 17. – Vilnius : Margi raštai, 2004-. – p. 99–101
Judžentis, Alfonsas Dainuojanti liepa: (apybraiža) // Literatūra ir menas. -1966, rugpj. 6
Vėlius, Norbertas Dainininkė Anelė Čepukienė // Čepukienė A. Oi tu kregždele. Vilnius, 1973, p. 268-303
Talentinga dzūkų dainininkė / parengė Elena Glavickienė // Giružis.- 2015, saus. 30
