„Gyvename laikais, kai dažnokai pradedame vartoti naujoviškas sąvokas, terminus ar tiesiog išsireiškimus. Kartais net nežinome, iš kur tie išsireiškimai atsiranda, bet, žiūrėk, vienas kitas ima ir prilimpa. Vienas tokių naujadarų yra klimato krizė – skambi ir apskritai prasminga sąvoka, kuri šiek tiek naujoviškiau nusako visam pasauliui aktualius klimato kaitos ar slinkties procesus…“, – mums rašo mūsų kraštietis iš Senosios Varėnos, akademikas Jonas Remigijus Naujalis…
Sunkiai prognozuojami ir dažniausiai beveik nevaldomi įvairūs klimato kaitos reiškiniai pasaulyje priskiriami prie vienų pačių aktualiausių, keliančių grėsmę žmonių gyvenimo būdui, sveikatai, aplinkai, biologinei įvairovei. Vieni klimato kaitos padariniai labai akivaizdūs ir visiems suprantami, apie juos paprastai sužinome žiniasklaidos priemonėse: tai karščio bangos, ilgalaikės sausros, sunkiai užgesinami miškų gaisrai didelėse teritorijose, smarkios liūtys, dulkių debesys, padidėjęs vėjuotumas, viesulai. Kitos klimato kaitos nulemtos pasekmės kiekvienam mažiau juntamos ir nelabai akivaizdžios: tai biologinės įvairovės nykimas, kažkur esančių ledynų tirpsmas ar jūros lygio kilimas. Dar daugiau visokiausių reikšmingesnių ar tik tariamų klimato kaitos padarinių nesunkiai galime prisiminti kiekvienas iš savo gyvenimiškos patirties. Daugelis jų, manoma, yra nulemti globalaus klimato atšilimo, kurio pagrindinė priežastis – praeito amžiaus pabaigoje labai išaugę iškastinio kuro deginimo tempai, kurie sukelia atmosferos cheminės sudėties pokyčius. Todėl labai logiška, kad visai neseniai, spalio pabaigoje, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriuje buvo įkurta Klimato komisija (inciatoriai akademikai – klimatologas A. Bukantis ir hidrologė J. Kriaučiūnienė). Tarpdisciplininė labai įvairių specialybių iš skirtingų institucijų (nuo klimatologų iki bioarcheologų ir medikų) kol kas 20-ties mokslininkų ir ekspertų grupė planuoja ne tik objektyviai informuoti visuomenę apie klimato kaitos ypatumus, bet ir bandyti padėti spręsti įvairias problemas, susijusias su klimato kaitos poveikio mažinimu. Vienas iš Klimato komisijos narių yra iš šių pamąstymų autorius. Tikiuosi retsykiais apie Klimato komisijos darbo peripetijas informuoti laikraščio skaitytojus. Ir Jūsų, gerbiamieji laikraščio skaitytojai, kasdieninio gyvenimo su klimato kaita ar netgi krize susiję pastebėjimai Klimato komisijoje būtų laukiami. Dabar vieną tokių reiškinių gamtoje panagrinėsiu šiek tiek išsamiau.
Prieš šešis dešimtmečius, būdamas šešiolikos metų amžiaus Senosios Varėnos dabartinėje A. Ryliškio gatvėje, visai netoli buvusio dar prieškarinių laikų statybos Meteorologijos stoties pastato, kuriame kadaise gyveno mūsų šeima, pasodinau beržo sodinuką. Kiek prisimenu, vos kelis kartus mamos paragintas palaisčiau jauną medelį, ir viskas. Bet per tiek metų beržas užaugo išlakiu ir išvaizdžiu medžiu. Prieš penketą metų pastebėjau berže įsikūrusį pusparazitinį krūmą – paprastąjį amalą (Viscum album). Šį rudenį, vėjui nudraskius pageltusius beržo lapus, aukštoje medžio lajoje suskaičiavau jau devynis amalus – tris didokus, o šešis visai nedidelius, matyt, jaunus, dar neseniai atsiradusius. Jeigu tokiais tempais mano sodintame berže amalų gausės – po kokių 10-ties metų gali netgi biologinė žūtis medį ištikti. Juk visžalių amalų po medžių žieve pasklidusios šaknys specializuotais čiulptuvėliais (haustorijomis) be atvangos siurbia vandenį su jame esančiais mineralinės mitybos elementais iš augalų-šeimininkų, kuriuos parazituoja, audinių. Taip gerokai silpninamos medžių biologinės galios. Dar daugiau – Vokietijos biologai neseniai nustatė, kad amalas geba pasisavinti net apie 40 proc. parazituojančiam augalui reikalingų medžio-šeimininko sukurtų fotosintezės produktų, nors fotosintezės metu organines medžiagas pasigamina patys amalo gelsvai žali siaurai kastuviškos formos lapai ir žalios spalvos jaunos šakelės. Todėl amalų apskritai neigiama įtaka medžiams-šeimininkams dauguma dendrologų dabar jau neabejoja, nors prieš kelis dešimtmečius ekologai santykius tarp parazituojamo medžio ir parazituojančio augalo dažniausiai aiškino kaip biologiškai neutralius. Surinkti duomenys rodo, kad medžių-šeimininkų laipsniškos žūties požymiai, pavyzdžiui, šakų ar viršūnių džiūvimas, atsiranda, kai amalai užima daugiau nei 10 proc. parazituojamo medžio lajos. Šveicarijoje netgi priimtas įstatymas, įpareigojantis sodininkus beatodairiškai naikinti obelyse įsikuriančius amalus. Mat pasirodė, kad obelys su amalais žydi, bet vaisių beveik neveda, matyt, dėl vaismedžių būtent biologinių galių sumažėjimo. Ir aš pats prieš kelerius metus iš dar tėvo sodintos obels pjūklu išpjoviau tris stambias šakas su amalais. Kito būdo atsikratyti agresyvių amalų kaimynystės tiesiog nėra. Manoma, kad viename medyje amalas gali išgyventi apie 70 metų.
Prieš šešiasdešimt metų Senojoje Varėnoje amalų apskritai nebuvo. Pirmieji dažniausiai beržuose, tuopose ar obelyse įsikūrę amalai miestelyje pasirodė gal prieš kokius dvidešimt metų. Dabar jų tiek pagausėjo, kad gelsžalsvis neįprastos išvaizdos visžalis amalas jau netgi privertė sunerimti kai kuriuos gyventojus, atsimenančius, jog šis augalas anksčiau dažnokai vadintas šiek tiek gąsdinančiai skambančiu „laumės šluotos“ vardu. Tokie pat ar net dar intensyvesni medžių kolonizacijos amalais procesai vyksta ir pačiame rajono centre, Varėnoje. Žinoma, jokio antgamtiškumo ar laumiškumo amalų biologijoje nėra, pusparazitinių augalų mūsų krašte yra ir daugiau, pavyzdžiui, barškučiai, glindės, kūpoliai. Tai kaimyninių augalų šaknis parazituojančios miškų, pievų ir pelkių žolės, tik jos tiesiog žmonėms taip nekrenta į akis kaip amalai medžiuose. Be to, iš Europos pietinių regionų kilusio paprastojo amalo paplitimas Lietuvoje ypatingas – per mūsų kraštą driekiasi šio sumedėjusius augalus parazituojančio krūmo šiaurrytinio paplitimo riba. Vienas iškiliausių mūsų krašto floros žinovų, Vilniaus universiteto profesorius Povilas Snarskis (1889-1969) savo 1968 m. išleistame „Vadove Lietuvos augalams pažinti“ nurodė vienintelę izoliuotą paprastojo amalo tarpsmo Varėnoje vietą – prie geležinkelio stoties. Tik nenurodyta parazituojamo medžio rūšis. O dabar nuo amalų gausos Varėnos beržuose praeiviams akyse dažnokai netgi mirguliuoja.
Paprastųjų amalų gausėjimas ir šio parazitinio krūmo gana intensyvus atsiradimas naujose vietose gali būti globalaus klimato šiltėjimo pasekmė – juk pagrindinė šios rūšies arealo dalis driekiasi Pietų, Vakarų ir Vidurio Europoje. Kai kurie daugiausia miškininkų ir dendrologų stebėjimai rodo, kad mūsų krašte nemažai amalų anksčiau yra žuvę šaltomis žiemomis, kai kelias naktis iš eilės spigindavo trisdešimties ir daugiau laipsnių šaltis. Bet labai patikimų duomenų šiuo klausimu trūksta. Pastarųjų dešimtmečių žiemos gana švelnios, gal tai ir padeda amalams kolonizuoti beržus ir kitus medžius. Nors ne visi šio reiškinio paaiškinimai tokie santykinai paprasti ir aiškūs. Štai, pavyzdžiui, amalai daugiausia kolonizuoja Varėnos mieste ir gyvenvietėse augančius medžius, nors sausašiliuose tos pačios rūšies kaip ir mieste beržų netrūksta. Vadinasi, miško aplinka kažkaip apriboja šio parazitinio krūmo galimybes plisti. Kai kurie Europos biologai mano, kad amalai kolonizuoja tik tuos medžius, kurie patiria drėgmės trūkumą. O taip ir yra atvirose gyvenviečių vietose. Amalai plinta sėklomis, kurias platina paukščiai, daugiausia strazdai. Yra zoologų, manančių, kad prie amalų aktyvaus plitimo labai prisideda būtent strazdai. Bet vėlgi tai, deja, tik nuojauta, o ne konkrečių tyrimų rezultatais pagrįsti pamąstymai. Gamtoje beveik niekada jokio reiškinio vienu atsakymu paaiškinti neišeina.
Rudeniškais pamąstymais su maloniais laikraščio skaitytojais pasidalijo
akademikas
Jonas Remigijus
Naujalis
2024 11 17