Antradienis, 5 kovo, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienos„Ginsimės, kad ir mes galėtumėm švęsti laisvę“

„Ginsimės, kad ir mes galėtumėm švęsti laisvę“

Minėdami Vasario 16-ąją, prisimename, kad sunaikinti mūsų valstybingumą norėjusi Rusija dabar jėga bando nuversti Ukrainos vyriausybę ir užgrobti jos teritoriją, o artilerijos pabūklų kasdien talžomoje šalyje gyvenantis mūsų kraštietis „Merkio kraštui“ papasakojo, kaip jau dvejus metus besitęsiantis karas pakeitė paprastų žmonių įpročius ir kasdienybę…

Pirmasis pokalbis – 2022 metų vasarį
2022 metų vasario 24-osios rytą Rusijos ginkluotosioms pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, iš okupuotų ir bombarduojamų Ukrainos regionų bėgantys žmonės suvažiavo į tuo metu buvusią ramesnę Lvivo sritį šalies vakaruose. Antai Ukrainos vyriausybės duomenimis, per pirmuosius tris karo mėnesius daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų laikiną prieglobstį gavo būtent Lvive, kuriame iki tol gyveno maždaug 700 tūkst. žmonių.
Lvivo sritis suskirstyta į 7 rajonus, o viename tų rajonų, Lucko mieste, daug metų su šeima gyvena iš Varėnos krašto kilęs Tomas, dėl tam tikrų rimtų priežasčių prašęs neskelbti pavardės. Pirmosiomis Rusijos karinės invazijos į Ukrainą dienomis Tomas davė „Merkio kraštui“ interviu, kurį skelbėme 2022 metų kovo 1 dienos straipsnyje „Varėniškis Ukrainoje: jeigu rusai užims Kijevą, kils partizaninis karas“.
Ir štai praėjus jau dvejiems metams, „Merkio kraštas“ vėl susisiekė su Tomu, kuris papasakojo, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena ukrainiečiai ir kaip per šį laiką pasikeitė jų gyvenimas.
Virš galvų skraidančios bombos tapo įprastu reiškiniu
Prisiminęs pirmuosius Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius, varėniškis Tomas sako, kad iš pradžių žmonės negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, patyrė didžiulį šoką, tačiau karui užsitęsus, buvo priversti susitaikyti su esama padėtimi, o virš galvų nuolat skraidančios bombos jau tapo įprastu reiškiniu. „Čia labai tiktų viena lietuviška patarlė, kad šuo ir kariamas pripranta“, – situaciją apibūdina pašnekovas.
Kaip „Merkio kraštui“ pasakojo varėniškis, Vakarų Ukrainos miestuose, tolėliau nuo fronto linijos ir okupuotų teritorijų, gyvenimas teka gana įprasta vaga – gatvėse vaikštinėja žmonės, kavinėse gurkšnoja kavą. Netrūksta degalų, užtektinai maisto produktų ir vaistų. „Vienas iš didesnių pasikeitimų – įvesta komendanto valanda: nuo 12 val. nakties iki 5 val. ryto žmonėms negalima vaikščioti viešose vietose. Nors teko girdėti, kad kai kur paslapčiomis vis tiek dirba naktiniai klubai. Daug kur atsirado vadinamieji blokpostai, juose budi ukrainiečių sunkioji artilerija, tikrinami visų pravažiuojančiųjų dokumentai. Taip pat sunkiau išvažiuoti iš šalies. Kai maždaug prieš porą mėnesių važiavome į Lietuvą, Ukrainos ir Lenkijos pasienyje eilėje reikėjo laukti 10 valandų. Žmonės sako, kad dabar eilės kažkiek sutrumpėjo“, – kalba Tomas.
Ligoninėse – daug sužalotų žmonių, kapinėse daugėja kauburėlių
Baimės vietiniams jau nebekelia ir kasdien apie artėjantį priešo lėktuvą ar raketą pranešančių sirenų gausmas. „Anksčiau kaskart krūpčiodavome vos išgirdę sirenas, net širdį perverdavo, kuo greičiau užsidarydavome rūsyje. Kartais per dieną taip darydavom po penkis kartus. Dabar į tai jau nebekreipiame dėmesio, tiesiog sekame naujienas. Bet, pavyzdžiui, priešais mano namus yra mokykla. Matau, kad kaukiant sirenoms, mokytojai su vaikais bėga į slėptuves. Skambant pavojaus signalui, žmonių yra prašoma skubiai susimokėti už pirkinius ir palikti parduotuves, nes Rusija ne kartą buvo nusitaikiusi į civilinius objektus, apšaudžiusi prekybos centrą“, – apie kasdienybę karo talžomoje šalyje pasakoja „Merkio krašto“ pašnekovas.
Pasidomėjus, per kiek laiko reikia pasislėpti nuo oro pavojaus sirenos pradžios, Tomas paaiškina, kad tai priklauso nuo regiono ir iš kur atskrenda raketa: „Mūsų krašte – per maždaug 15 minučių. Bet tose gyvenvietėse, kurios nuolat atakuojamos ir yra apgultyje, reikia slėptis tą pačią minutę, tik, aišku, žmonės ne visada suspėja. Kartais net nespėja susivokti, kai virš galvų praskrieja raketa. O būna ir dar blogiau… Spaudoje matau žuvusiųjų skaičių, tačiau dar liūdniau matyti, kaip kapuose daugėja kauburėlių. Ligoninėje irgi mačiau daug sužalotų žmonių: kas – be rankos, kas – be kojos“.
Nors karo pradžioje Lvivo sritis palyginti su kitais Ukrainos regionais buvo laikoma bene saugiausia, Tomas sako, kad sprogimai vis dažniau griaudėja ir čia – bomborduojami gyvenamieji daugiabučiai, universitetai, oro uostai, civiliniai objektai.
Pasiduoti nesiruošia
Varėniškis Tomas prisimena, kad 2022-ųjų vasarį Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, tūkstančiai žmonių savanoriškai keliaudavo į frontą, eilėse prie ginklų rikiuodavosi ne tik vyrai, bet ir moterys, kai kurie vis dar dalyvauja mūšiuose. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau atsiranda savanorių, galinčių pakeisti kritusius ar sužeistus karius.
Tomas taip pat atskleidžia, kad žmonės yra pavargę nuo nuolatinių sprogimų ir baimės dėl savo namų ir artimųjų. „Tik pavieniai, o dažniausiai tie, kurie stebi viską iš toli, kalba, kad reikėtų atiduoti okupuotas teritorijas Maskvai. Bet daugumos ukrainiečių vertybės kitokios, jie laikosi nuomonės, kad okupantams nereikia nieko atiduoti, kad reikia atkovoti visas teritorijas. Ir kaip reikėtų tiems kariams, kurie visą šį laiką iki dabar stengiasi nugalėti priešą, pasakyti, kad viską baigiame ir pasiduodame? Toliau ginsimės, kad ir mes galėtumėm švęsti laisvę“, – užtikrintai sako Tomas.
Gyvena su viltimi
Netrukus prie mūsų pokalbio prisijungė iš darbo sugrįžusi Tomo žmona ukrainietė Natalija, užsiimanti nedideliu prekybos drabužiais verslu. Ji pasakojo, kad prasidėjus karui, daug žmonių liko be darbo, verslai pristabdė savo veiklą. „Su kiekviena diena darosi sunkiau išgyventi, nes nėra kur užsidirbti pinigų: maži verslai labai sunkiai verčiasi arba apskritai užsidaro, todėl tenka atleisti darbuotojus“, – rūpesčiais dalinasi Natalija. Moteris nuosavoje drabužių parduotuvėje irgi darbuojasi viena, retsykiais jai gelbsti mama.
Nuo pat pirmosios Rusijos pradėto karo dienos lietuviai Ukrainai išreiškė ypač didelį palaikymą: antai vos per tris dienas surinko 5 mln. eurų bepiločiam taktiniam lėktuvui „Bayraktar“, nuo karo bėgančius ukrainiečius įsileido į savo namus (tarp jų buvo ir varėniškių), o štai pernai per akciją „Radarom!“ lietuvaičiai suaukojo daugiau kaip 14 mln. eurų.
Pasiteiravus, kaip į tokias lietuvių pastangas žiūri ukrainiečiai, Natalija atsako: „Nėra tokių žodžių mūsų padėkai apsakyti, mes esame be galo dėkingi. Žinome, girdime ir matome, kad lietuviai mums labai padeda, jaučiame, kad jie išgyvena kartu su mumis. Mums taip pat labai svarbu, kad lietuviai domisi, kas vyksta mūsų šalyje, ir dažnai paklausia, kaip mes laikomės. O mes gyvename su viltimi, kad pergalė bus mūsų pusėje“.
Evelina Kuliešė

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai