Gintautas Miškinis: ,,Nenustoju dėkoti Dievui, kad šiandien stoviu ant savo kojų“

Prieš 23 metus dėl sunkios traumos automobilių sporto karjerą baigęs Gintautas Miškinis savo įkurto klubo aikštelėje užaugino ne vieną lenktynių čempionų kartą ir toliau „Varėnos buliaus“ pravarde žinomas automobilininkas užsiima edukacinėmis veiklomis, kurių metu rajono jaunimą moko ne tik lenktynių pradmenų, bet ir disciplinos, pagarbos gimtajai kalbai bei patriotiškumo…

– Kada pajutote aistrą automobiliams ir autosportui?
– 1984 metais įstojau mokytis į Kauno miškų technikumą, o 1985-1986 metais lankiau motokroso būrelį Kaune. Turėjau iš tėčio paveldėtą automobilį, 408-tą ,,Moskvičių“, kurį reikėjo labai stipriai remontuoti. Jį susiremontavau ir pradėjau važinėti. Po truputį mane pradėjo supti žmonės, besidomintys automobiliais, ir, kai buvau jaunas bei energingas, norėjosi ,,pasimatuoti“ tiek savo, tiek automobilio galimybėmis su kitais. Automobilininko potraukis manyje atsirado po devyniasdešimtųjų. Man tada buvo dvidešimt vieneri.
– Kaip prasidėjo Jūsų kaip sportininko karjera?
– 1996 metais nuvažiavome į Kačerginės Nemuno žiedą pasižiūrėti varžybų, per kurių pertraukas vyko „bulių kautynės“. Tai yra rimtos išlikimo kovos su automobiliais, kurios mane patraukė. Stebint varžybas, draugams pasakiau, kad daugiau į jas kaip žiūrovas nevažiuosiu. Prasidėjo apmąstymai, kaip sudalyvauti varžybose, neturint nei pinigų, nei tam skirto automobilio. Kartą draugas išsivedė mane už serviso vartų, kur stovėjo ,,Ford Capri“ – automobilis be variklio, todėl turėjau sugalvoti, kaip jį paruošti „bulių varžyboms“, kurios buvo numatytos tų metų rugsėjo 22 dieną Kačerginėje. Bandžiau ieškoti variklio, tačiau neradau, todėl nebeliko nieko, kaip tik iš savo kasdieninio automobilio, „šeštuko“ žigulio, išsiimti variklį ir jį įsidėti į ,,Fordą“. Suvirinome saugos lankus, sustiprinome važiuoklę ir nuvažiavome į varžybas. Pirmos kautynės mane sužavėjo, tačiau buvo intensyvios, todėl automobilis labai nukentėjo. Taip išėjo, kad mus paskelbė nugalėtojais, o į Varėną atvežėme respublikinę taurę. Nuo 1996-ųjų per ketverius metus dalyvavome aštuoniose varžybose su „buliais“ – iš aštuonių penkios buvo prizinės.
– Kada ir kaip gimė ,,Autoakimirkos“ klubo idėja?
– ,,Autoakimirka“ gimė 1996 metų rudenį mano ir bendraminčių galvose. Atvežę minėtąją respublikinę taurę į Varėną, supratome, kad esame tik bendraminčių būrys, o ne klubas, atstovaujame Varėnai, nors niekam nepriklausome. Rezultatų aptarimo metu nusprendėme, kad reikia kurti klubą. Įkūrimui reikėjo surinkti tam tikrą žmonių skaičių, gauti visus reikalingus sutikimus. Tai buvo labai ilgas ir sunkus kelias. 1997 metų gruodžio trečią dieną mes įregistravome ,,Autoakimirką“.
– Kaip prasidėjo visa automobilistų būrelio veikla?
– Apie 2000-sius patyriau stuburo traumą. ,,Žalgirio“ stadione vyko kautynės, prieš centrinę tribūną stovėjo tramplinas, smūgio metu automobilis vertėsi ir nukritau vairuotojo puse ant tramplino kampo. Po šio atvejo mano, kaip startuojančio dalyvio, karjera pasibaigė.
Kai atsistojau ant savo kojų, pradėjau mąstyti, ką daryti toliau. Buvo sukaupta labai daug patirties, todėl norėjosi tą patirtį atiduoti, juolab kad jau turėjome klubą. Tuomet kilo idėja rinkti jaunimą iš gatvės, mėgstantį tepalus ir benziną. Surinkome pirmą ,,benzingalvių“ grupę, buvau išsinuomavęs garažą Varėnos profesinėje mokykloje, nupirkęs automobilį. Su vaikinų grupe susirinkome pasižiūrėti, ar rasime bendrą kalbą ir ar to išvis reikia. Tuometinis direktorius Vygantas Pavalkis paskyrė dirbtuvėse kampą, kuriame galėjau rengti savo būrelį. Vėliau pavyko rasti bendrą kalbą su Moksleivių kūrybos centro direktoriumi Raimundu Žilinsku, ir taip pradėjome automobilininkų būrelio veiklą. Garaže stovėjo vienas senas ,,Moskvičius“, o aplink jį – dvylika „gatvinių“ berniukų, kuriuos reikėjo sudominti. Tai buvo įsimintinas momentas.
– Kiek klube yra narių ir ko šiuo metu vaikinai mokosi?
– Šiuo metu mes turime virš dvidešimties iš mano asmeninių lėšų nupirktų automobilių. Turim daugiau nei dvidešimt aktyvių vaikinukų, kurie lanko būrelį ir labai noriai jame užsiima. Mano prioritetas – jaunimas iki dvidešimties metų. „Bulių“ pakraipos nepropagavau dėl didelio traumatizmo ir chuliganizmo keliuose. Šiuo metu apsiribojome slalomo elementų A B C. Kai vyksta treniruotės, joms išnaudojame visą savo turimos aikštelės plotą. Po penkių vairavimo minučių vairuotojai išlipa šlapia nugara. Vaikinai per kelerius metus įvaldo visus slalomo elementus: slydimą į kairę ir į dešinę, ekstremalų stabdymą bei greitėjimą, šonaslydį. Mes užauginome jau ne vieną Lietuvos čempionų kartą. Šiame kieme yra užaugęs Darius Sukackas, Justinas Kvaraciejus, Julius Povilauskas, Renatas Pulkinas, Irmantas Dulius, Lukas Karlonas ir kiti. Šie pilotai iš ralio, greituminio slalomo ir miesto lenktynių trasų į Varėną parveža aukšto lygio varžybų apdovanojimus, tuo sėkmingai garsindami Varėną Lietuvoje ir už jos ribų.
– Koks Jūsų ryšys bei santykiai su būrelį lankančiais vaikinais?
– Jie yra be penkių minučių suaugę žmonės, tarp mūsų yra tik sukauptos patirties skirtumas. Nepaisant to, mes esame tokie patys. Norint atrasti su jais bendrą kalbą, reikia bendrauti kaip su sau lygiu, kito kelio nėra. Jie čia atsineša viską: pirmas meiles, pirmas laimes, pirmus nusivylimus, todėl vien tokie gestai kaip pasisveikinimas, pažvelgimas vienas kitam į akis duoda labai daug. Čia jie mokosi visko – nuo bendravimo iki kolektyvinio darbo, turi klausyti, būti drausmingi, neignoruoti bendrų tvarkos normatyvų. Vaikinai negali keiktis, o jei nusikeikia, tenka padaryti dešimt atsispaudimų, tačiau tai galioja ne vien jiems, bet ir man. Vieni tai priimtų kaip fizinę bausmę, tačiau psichologai sako, kad žmogus, norėdamas atsikratyti kažkokios priklausomybės, turi pats statyti save į nepatogią padėtį. Tai viena iš priemonių, kuri labai puikiai veikia. Kada dvyliktoje klasėje jaunuoliai išlaiko kalbėjimo egzaminą, daugiau nei pusė jų ateina ir padėkoja už išvalytą kalbą nuo angliškų bei rusiškų išsireiškimų, o šiame kieme keiksmažodžiu laikomas bet koks žodis, kurio nėra Lietuvių kalbos žodyne. Žinoma, jie visi nerūko, nes, jei rūkytų, tiesiog negalėtų lankyti būrelio. Aš ne tik nerūkau, bet jau dešimtmetį esu blaivus.
– Kokios didžiausios Jūsų išmoktos gyvenimo pamokos?
– Esu 1991 metų sausio įvykių Parlamento gynėjas, nes Krašto apsaugos departamente įsidarbinau 1990 metų rudenį. Kai prasidėjo sausio įvykiai, kartu su mumis Parlamente buvo ir priesaiką davė Ukrainos studentai. Dabar jie yra kariškiai, turi savo būrius, savo karius bei kariauja už savo šalį. Kai mums buvo sunku, jie mums padėjo, o dabar mes turime atiduoti skolą. Aš savanoriauju, bendru šio karo žargonu esu ,,volontioras“, priklausau Charkivo savanorių šimtinei, o su vaikinais taip pat liejame ir žvakes, jie visą šį dalyką mato iš vidaus. Mes užsiimame ir pilietiniu ugdymu, stengiamės, kad užaugtų pilietiško jaunimo karta.
Al Capone yra pasakęs, kad kulka labai daug žmogaus galvoje pakeičia, net jei ji pataiko į užpakalį. Mano kulka buvo 2013 metais, kai išgirdau onkologinę diagnozę. Nors eini per gyvenimą ir darai gerus darbus, tačiau gauni išbandymų, gauni pamokų ir patirčių, o vėliau stengiesi nešvaistyti laiko. Gyvenimas yra brangus, jis labai brangus, todėl reikia jį skirti prasmingiems dalykams. Didžiausias gyvenimo stabdis yra ego. Jei žmogus gyvena tik savo ego tenkinimui, jis švaisto laiką.
Ačiū už pokalbį.
Rokas Andruškevičius