Ketvirtadienis, 16 gegužės, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienos„Gyvenimas aklumu nesibaigia“

„Gyvenimas aklumu nesibaigia“

Regėjimo problemų niekada neturėję žmonės greičiausiai nė nesusimąsto, kokia didelė laimė yra matyti pasaulį ir džiaugtis jo spalvomis, tad iš savos patirties Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Varėnos rajono filialo pirmininkė Laima Jakelevičiūtė „Merkio kraštui“ papasakojo, kaip netekę regėjimo žmonės prisitaiko prie kitokio gyvenimo…

Seniausia nevyriausybinė organizacija
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga – seniausia nevyriausybinė organizacija šalyje. Pirmasis aklųjų suvažiavimas įvyko dar 1926 metų liepos 24-ąją, tądien buvo įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga. Baigiantis antrajam pasauliniam karui, 1944 metais įkurta Lietuvos aklųjų draugija, o 1989-aisiais organizacija pavadinta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS).
Šiuo metu Lietuvoje veikia iš viso 49 LASS filialai, vienas jų – Varėnoje, Jono Basanavičiaus gatvėje 27. LASS Varėnos rajono filialo pirmininkė Laima Jakelevičiūtė suskaičiavo, kad organizacijoje dabar susibūrę 64 nariai, panašiai tiek jų būna kiekvienais metais. Dauguma narių – pensinio amžiaus žmonės, jauniausiajam – maždaug 20 metų, o štai vyriausias sulaukė 90-ies.
Apskritai rajone neregių ir silpnaregių yra kur kas daugiau, bet jie nėra LASS nariai. „Dauguma tiesiog nežino, kaip tapti nariu. Seniau juos nukreipdavo akių gydytojai, dabar taip nėra, nes uždrausta, o kodėl – nežinau“, – teigė L. Jakelevičiūtė.
Pirmininkauti filialui L. Jakelevičiūtė pradėjo tik pernai, kuomet pakeitė šias pareigas ėjusią Nijolę Martūnienę. Tiesa, imtis pirmininkės darbo 63 metų amžiaus L. Jakelevičiūtė išdrįso ne iškart, mat žinojo, kad tai reikalauja daug kantrybės ir atidumo. Reikėjo nemažai mokytis, bet šiandien L. Jakelevičiūtė plačiai šypsosi ir yra kupina optimizmo, nepaisant to, kad jos akių šviesa jau seniai prigesusi.
„Vaikystėje turėjau trumparegystę, o prieš maždaug 20 metų apakau ir dabar matau tik 20 procentų. Tada degradavau tiek psichologiškai, tiek dvasiškai. Jaučiausi pati nelaimingiausia. Bet viskas pasikeitė, kai tapau šio filialo nare. Supratau, kad negaliu visą laiką verkti ir savęs gailėtis. Taip, buvo baisu, bet atėjo suvokimas, kad gyvenimas aklumu nesibaigia“, – pasakojo L. Jakelevičiūtė.
Svarbiausia – mokėti iš savęs pasijuokti
Ponia Laima sako, kad svarbiausia – mokėti iš savęs pasijuokti, tada gyvenimas tampa kur kas gražesnis, net jeigu ir nematai jo spalvų. „Dalyvavau susitikime su kolegomis iš visos Lietuvos. Susėdome valgyti. Buvo didelis maisto pasirinkimas, ir kiekvienas jį matė taip, kaip nori, stalo įrankiais badė kur papuola, visi smagiai pasijuokėme. O sykį, kai lankiausi Kaune, stotyje bandžiau susirasti reikiamą autobusą ir netyčia trenkiausi į stiklą. Tai bent juoko buvo. Mūsų gyvenimas – kaip teatras“, – vaizdžiai apibūdino pašnekovė.
Kita vertus, pasak L. Jakelevičiūtės, priprasti prie gyvenimo tamsoje geriau sekasi tiems, kurie yra akli nuo gimimo, sunkiau būna netekusiems regėjimo jaunystėje ar nugyvenus pusę gyvenimo: „Vyresnio amžiaus kaimo žmogui viskas kur kas paprasčiau. Nors jų akys aptemo, jiems gana gerai pavyksta tvarkytis buityje, apsigrėbti aplink savo namus. Dažniausiai jie nepasako, kad kažkas negerai ar kažko trūksta. Mano nuomone, sunkiau jaunesniems žmonėms. Tačiau prie visų aplinkybių galima prisitaikyti, reikia tik norėti išmokti ir tobulėti“.
Išmokusi gyventi kitaip, LASS Varėnos rajono filialo pirmininkė dabar stengiasi užgesusiose ar prigesusiose žmonių akyse įžiebti dvasinę šviesą: organizuoja susitikimus su lektoriais, filialo nariai taip pat lankosi kultūriniuose renginiuose, susitinka su panašaus likimo bičiuliais, tačiau žmonės ne visada gali, o ir ne visada nori įsitraukti į veiklą.
„Gegužę į Varėną atvažiuoja žmogus, kuris išmokys mus naudotis telefonais. Stengiuosi, kad tokių mokymų būtų kuo daugiau, tačiau juose dalyvauja tik maždaug pusė mūsų filialo narių. Vieni paprasčiausiai neatsiliepia į mano skambučius, nes yra uždaresni, kiti negali ateiti dėl savo amžiaus ir ligų, nes yra prikaustyti prie lovos. Dauguma filialo narių gyvena kaimuose, bet, kai yra galimybė, juos atsivežu. Būna, kad paprašau pažįstamų ar kaimynų, o kartais juos atveža giminaičiai. Tačiau žmonės sensta, todėl nereikia norėti, kad jie turėtų tiek entuziazmo, kiek jo turi jaunesni“, – kalbėjo L. Jakelevičiūtė.
Kaip pasakojo ponia Laima, didelę reikšmę turi žodinis kontaktas, todėl su filialo nariais ji daug bendrauja telefonu, stengiasi atsiliepti į kiekvieną skambutį ir kuo dažniau paskambinti pati. „Žmonės nori, kad dalyvaučiau jų gyvenime, jiems to reikia, todėl stengiuosi jų neapleisti, paklausiu, kokios pagalbos jiems reikia. Tačiau noriai bendrauja ne visi, yra buvę, kad šiurkščiau pasako, liepia atstoti. Bet viskas gerai, nes kiekvienas turi savo gyvenimą. Greičiausiai jie susitvarko ir patys“, – svarstė pašnekovė.
Patarė, kaip elgtis greta neregio
L. Jakelevičiūtės paklausėme, ar tiesa, kad aklųjų klausa ir kiti pojūčiai yra jautresni negu reginčiųjų. „Kaip sakoma, Dievas atėmė viena – davė kita. Greičiausiai, kad taip ir yra, bet tik tiems, kurie regos negalią turi nuo pat gimimo ir tie pojūčiai jiems yra įgimti, o kitiems – išmokstami. Neregiai viską jaučia širdimi. O geriausia yra tai, kad esame vieni kitiems labai gražūs, nes nematome veiduose raukšlių“, – pajuokavo ponia Laima.
O štai į klausimą, ar baisus tamsos pasaulis, LASS Varėnos rajono filialo pirmininkė atsako: „Užsimerkite ir kurį laiką taip pabūkite, pasivaikščiokite, tada suprasite. Jeigu žmogus visada matė, o paskui jam viskas aptemsta, susitaikyti labai sunku, ypač jaunam žmogui. Bet viskas įmanoma. Turbūt daug kas priklauso ir nuo charakterio. Žmogus net ir būdamas sveikas gali jaustis nelaimingas. Turbūt sunkiausia persilaužti vyrams, pasako – nematau, ir viskas“.
Vis dėlto L. Jakelevičiūtės nuomonė vienareikšmiška – aklieji bei silpnaregiai irgi gali gyventi visavertį, savarankišką gyvenimą, sėkmingai susituokti, auginti vaikus ir mokytis. Teko gana ilgai su ponia Laima diskutuoti, kol galiausiai iškėlėme vieną pagrindinių regėjimo negalią turinčių žmonių rūpesčių – susirasti darbą: „Didmiesčių neregiams šiek tiek paprasčiau, nes ten veikia aklųjų centrai, kur jie gali įsidarbinti. Jeigu kalbėsime konkrečiai apie Varėną, tai čia net regintiems sunku įsidarbinti, o ką jau kalbėti apie žmogų su negalia“.
Ponios Laimos pasiteiravus, kaip regintieji turėtų elgtis greta neregio, pašnekovė paaiškino, kad nereikėtų pulti padėti, pirmiausia reikėtų paklausti, ar reikia pagalbos. „Žmogus su negalia nėra mažas vaikas, jis visada pats paprašys, jeigu jam reikės kokios nors pagalbos. O jeigu jau matai, kad kažkas nepavyksta, galima ramiai prieiti ir pasiūlyti padėti. Pavyzdžiui, aš anksčiau labai bijodavau parduotuvėje atsiskaityti kortele, todėl visada prašydavau padėti. Bet vėliau išmokau: kol kasininkė skenuoja prekes, pirštais apsičiupinėju kortelių skaitytuvą ir atsiskaitau pati. Netgi galiu apsipirkti savitarnoje, nors anksčiau irgi bijodavau. Svarbiausia – būkime vieni kitiems dėmesingi ir nepagailėkime gero žodžio, nesvarbu, ar žmogus sveikas, ar ligotas. Labai kviečiu visus aplankyti mūsų filialą, apsižiūrėti, kaip čia gyvename, o jeigu patiks – pasilikti ir tapti nariu“, – nusišypso L. Jakelevičiūtė.

„Tai ką, jūs nematot?!“
LASS Varėnos rajono filiale pasikalbėjome ir su keleta moterų – šios organizacijos narių. Jos sėdėjo prie didelio stalo ir gurkšnojo kavą bei arbatą, šnekučiavosi. Kiekviena iš moterų regi skirtingai – vienos jų temato šešėlius, kitų akelės šviesesnės.
Organizacijos narės pasidžiaugė, kad yra vieta, kur jos gali susiburti draugėn: „Mums čia labai patinka, džiaugiamės, kad turime kur susirinkti, pasidalinti rūpesčiais, kartu atsigerti arbatos. Kitaip ką mes daugiau veiktumėm, nes užsisėdėti namuose – negerai“.
Moterys pasipasakojo, kad gyvenime nutinka įvairių situacijų, kartais – nelabai malonių. Štai filialo narė ponia Nijolė prisiminė nutikimą Varėnos poliklinikoje: „Reikėjo „išsimušti“ talonėlį. Kiek bandžiau, niekaip nepavyko. Priėjau prie registratūros, o ten sėdi dvi darbuotojos. Pasakiau joms, kad aparatas man neišduoda talonėlio. Viena registratorė pasakė, kad pas akių gydytoją talonėlio nereikia, o kita riktelėjo: „Taigi yra didelėm raidėm parašyta, tai ką, jūs nematot?!“ Bet aš juk neklausčiau, jeigu matyčiau…“.
Evelina Kuliešė

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai