Specialiai „Merkio krašto“ skaitytojams…
Šį antradienį nuo pat ryto iki vakaro mūsų rajone lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė su gausia palyda iš Prezidentūros pagal minučių tikslumu sustyguotą darbotvarkę, kurioje šiek tiek laiko buvo numatyta ir išskirtiniam „Merkio krašto“ pokalbiui su Prezidentu, atsakiusiam į keletą klausimų.
Nuo Dubičių, Marcinkonių, Merkinės iki Varėnos
Pirmiausia trumpai paminėsime, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene, lydimi gausaus būrio (daugiau nei 20 žmonių) Prezidentūros darbuotojų, apsaugininkų ir policijos automobilių kortežo, savo vizitą pradėjo Dubičiuose, kur pagerbė 1863 metais žuvusių sukilėlių prieš carinės Rusijos priespaudą atminimą, padėdami gėlių neseniai atnaujinto paminklo papėdėje.
Šalies vadovas kartu su pirmąja ponia taip pat buvo nuvykę į Merkinės kraštotyros muziejų, prie paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui, pietavo restorane „Pasaulio puodai“, o vėliau susitiko su vietos gyventojais Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos salėje.
O štai į susitikimus su Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadovybe ir Varėnos pasienio rinktinės pareigūnais Antano Barausko užkardoje Mantotų kaime, taip pat – su rajono vadovais bei savivaldybės specialistais Varėnoje Prezidentas Gitanas Nausėda atvyko be žmonos.
Šalies vadovas Varėnos pasienio rinktinės A. Barausko užkardoje, kaip skelbia Prezidentūra, buvo patikintas, kad VSAT pareigūnai ir institucijos yra pasirengusios užtikrinti nuolatinę Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija stebėseną ir kontrolę, o pasieniečių padaliniai – reaguoti į kylančias grėsmes bei sienos pažeidimus.
Su rajonu meru Algiu Kašėta, kitais savivaldybės vadovais bei specialistais Prezidentas G. Nausėda aptarė rajonui aktualius kelių infrastruktūros, susisiekimo, aplinkos bei socialinės apsaugos klausimus, taip pat – Lietuvos kariuomenės karinių mokymų teritorijų poreikį ir steigimo galimybę Varėnos rajone.
Tuo metu pirmoji ponia D. Nausėdienė apsilankė Varėnos vaikų lopšelyje-darželyje „Žilvitis“ ir Marcinkonių kaimo bendruomenės įkurtame vaikų dienos centre „Šypsenėlė“, kuris yra Prezidento Gitano Nausėdos pilietinės iniciatyvos „Lietuvos galia“ dalis, o Marcinkonių kultūros centre susitiko su vietos gyventojais.
(Ką bei kur kalbėjo Prezidentas G. Nausėda ir pirmoji ponia D. Nausėdienė, galima pasiskaityti Prezidento komunikacijos grupės parengtuose informaciniuose pranešimuose su nuotraukomis Prezidentūros interneto svetainėje).
„Merkio krašto“ pokalbis su Lietuvos Respublikos Prezidentu
Keliolika minučių pasikalbėti su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda buvo skirta ir „Merkio kraštui“ viename iš Varėnos kultūros centro kino ir parodų salių pastate esančių kabinetų. Čia valstybės vadovas atsakė į keletą laikraščio vyriausiosios redaktorės Dianos Zubavičienės klausimų.
„Merkio kraštas“. Jūsų Ekscelencija Prezidente, galbūt pradėkim nuo to, kad artėja Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai, ir Jūs pagal visas skelbiamas apklausas esat geidžiamiausias pretendentas į šalies vadovus antrajai kadencijai. O Jūs pats ar norėtumėt dirbti šitą darbą dar penkerius metus?
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Na, tai – savotiška misija. Be abejo, aš labai dėkingas žmonėms, kad jie, pirmiausia, suteikė man galimybę dirbti pirmąją kadenciją, kuri daug ko mane išmokė. Išmokė ir teigiamų, ir neigiamų patirčių. Be abejo, aš šiandien esu turbūt geriau pasirengęs atlikti šias pareigas, kadangi įgijau neįkainojamos patirties ir, svarbiausia, atsirado daug gerų ryšių, ypač su užsienio valstybių vadovais, kas tokiai šaliai kaip Lietuva ir jos aktyviai užsienio politikai yra nepaprastai vertinga.
Kita vertus, dabar labai gerai žinau ir ką reiškia būti Prezidentu šalyje, kurioje turbūt labai daug žmonių turi savo nuomonę, kokia turi būti užsienio ir vidaus politika. Lygiai taip pat kaip ir apie krepšinį visi turi savo nuomonę. Todėl tai nėra lengvas sprendimas. Ir aš dar pasilieku sau galimybę tris mėnesius pagalvoti, įvertinti visus aspektus, savo fizinę formą, nes tai yra dar ir fiziškai, ir morališkai sunkus darbas. Bet, žinoma, esu dėkingas ir už tai, kad žmonės projektuoja ir mato, ir pagal apklausų rezultatus norėtų man suteikti galimybę dirbti dar vieną kadenciją. Taigi, kaip jau ne kartą minėjau, maždaug gruodžio mėnesį aš turbūt paskelbsiu apie savo sprendimą. O šiandien tikrai nuoširdžiai, ranką prie širdies pridėjęs, galiu pasakyti, kad neturiu aš to sprendimo dar sau susiformulavęs. Tai nėra taip, kad nustatęs gudrią šypseną bandau iki paskutinės minutės atidėlioti. Aš tuos kelis mėnesius noriu panaudoti rimtiems apmąstymams ir sprendimų subrandinimui.
„M. k.“ Geopolitinė situacija yra sudėtinga, o kaip numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, ginkluoto užpuolimo, gresiančio Lietuvos suverenumui ir teritorijos vientisumui, atveju būtent Jūs, kaip valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, turėtumėt priimti sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, dėl karo padėties įvedimo, dėl mobilizacijos. Kaip tas viskas turėtų vykti? Atostogaujat, tarkim, Maldyvuose, geriat vyną su draugais ir gaunat žinią, kad kokie nors “vagneriai“ iš Baltarusijos įsiveržė į Varėnos rajoną…
LR Prezidentas. Na, viskas galbūt atrodo vienaip, kuomet remiesi prielaidomis, kad tai atsitinka lygioje vietoje iš niekur. Visos valstybės turi gerą žvalgybą, visos valstybės turi tam skirtus pajėgumus, šiuolaikines priemones tam, kad identifikuotų grėsmę jau ankstyvoje jos stadijoje. Tad bet kokia pajėgų koncentracija būtų pastebėta gerokai anksčiau. Todėl tikrai, na, neįmanoma įsivaizduoti tokios situacijos, kuomet Prezidentas – kitame pasaulio gale, ir staiga kyla didelio masto provokacija prie mūsų sienos. To paprasčiausiai neturėtų būti. Reakcija į provokaciją gali būti labai skirtinga priklausomai nuo apimties. Gali būti kažkokie lokaliniai provokacijos šaltiniai, su kuriais galima būtų tikrai susidoroti, neskelbiant karo padėties. Pagaliau turime numatę net ir dabar, matydami tą sudėtingėjančią situaciją prie mūsų sienos, tam tikrus veiksmus, logaritmus. Į juos yra įtraukti tiek valstybės sienos apsaugos pareigūnai ir institucija, tiek ir Krašto apsaugos ministerijos pajėgos, kitaip tariant, – mūsų kariuomenės daliniai ir net Šaulių sąjunga pagal naujausius mūsų sienos priedangos planus. Tai jie tikrai žino, ką daryti, kilus tam tikrai situacijai.
Jeigu tai būtų jau didelio masto kariuomenės koncentracija, ir mes, be jokios abejonės, tą matytume gerokai iš anksto, tuomet, be abejo, mes informuotume NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizaciją, ir jau kartu su ja spręstume, ką reikia daryti, tam galimam konfliktui ar provokacijai net neprasidėjus. Kitaip tariant, mūsų gynybinis pajėgumas būtų sustiprintas dar net iki veiksmo pradžios, tad štai tokia linkme mes ir dirbame, kad būtume pasiruošę visokiausio lygio provokacijoms, kurių tikrai galimybės aš atmesti šiandien negalėčiau.
Mes matome, kokia yra geopolitinė situacija, kokie yra Rusijos ir Baltarusijos kėslai, todėl turime būti pasirengę įvairiems scenarijams.
„M. k.“ Mums tai svarbu, nes pirmoji sovietų okupantų auka nepriklausomoje Lietuvoje 1940 metų birželį buvo būtent mūsų rajone, Utos kaime, itin žiauriai nužudytas pasienietis Antanas Barauskas, kurio vardu pavadintoje Varėnos pasienio rinktinės užkardoje Jūs šiandien apsilankėte. Ir gal nėra čia labai delikatu minėti, bet tą patį birželį tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona jau buvo pabėgęs iš Lietuvos…
LR Prezidentas. Ar aš pabėgčiau? Tikrai niekur nebėgsiu, nes manau, kad Prezidentas turi likti savo šalyje ir vadovauti šalies gynybai. Turiu labai gerą pavyzdį prieš akis – tai yra Volodimiras Zelenskis. Iš tikrųjų jo didvyriškumas ir laikysena lėmė tai, kad šiandien Ukrainos tauta toliau kovoja su šituo didžiuliu agresoriumi ir net stumia jį laipsniškai iš savo teritorijos.
„M. k.“ Šiandien, apsilankęs Dubičiuose bei pagerbęs prieš carinės Rusijos okupaciją kovojusių ir 1863 metais žuvusių Liudviko Narbuto sukilėlių atminimą, pabendravote su vietos gyventojais, kurie Jums pasiskundė, regis, tik dėl itin prasto vietinės reikšmės kelio, ką pripažinote ir Jūs pats. Bet Jums išvykus, žmonės kalbėjo, kad „užmirš Prezidentas tą mūsų kelią, kaip visi užmiršta“. O vis dėlto gal neužmiršite?
LR Prezidentas. Aš neužmiršiu, bet, matot, aš ir žmonėms tą sakiau – gali sukurti kokį nori stebuklingą modelį, bet, jeigu nėra kapše pakankamai pinigų, na, visų kelių sutvarkyti tiesiog nebus įmanoma. Tad kol kas mes turime tokią situaciją, kuomet kelių priežiūrai, plėtrai skiriame maždaug tiek pat lėšų, kiek skyrėme praėjusiais metais, ignoruodami faktą, kad infliacija vienu metu sudarė net 15-20 procentų. Reiškia, tu gali padaryti realiai maždaug tiek procentų mažiau. Tad, kol mes neišspręsime finansavimo klausimų, bus labai sunku pajudėti iš vietos. O jeigu mes išspręsime finansavimo klausimą ir vis dėlto įsivaizduosime, kad bent jau infliacijos dydžiu kelių priežiūrai skirtos lėšos turėtų didėti, tada turime kitą labai svarbų klausimą – labiau įtraukti savivaldybes į sprendimų priėmimą net tuomet, kuomet kalbame apie valstybinės reikšmės kelius, kad būtų užmegztas dialogas tarp Lietuvos kelių automobilių direkcijos ir savivaldybių ir kad pačios savivaldybės turėtų daugiau įtakos, priimant sprendimus, kas reikalinga labiausiai, o kas dar gali šiek tiek palūkėti. Tai šiandien, na, akivaizdžiai įsitikinau, kad Dubičių kelias tiesiog „verkia“, prašosi būti taisomas. Tiesą sakant, ir savo mašinos mes vos nesulaužėme, ten vienoj vietoj taip stuktelėjo, kad… Be abejo, ten pasieniečių technika važinėja, kelias yra siauras, nesaugus, autobusų yra nuvirtusių buvę, ir čia labai greitai galima prisišaukti bėdą ypač šaltuoju sezonu. Taigi manau, kad aš tikrai, galiu garantuoti, to nepamiršiu, bet mes turime spręsti šį klausimą sistemiškai, nes tokių kelių kaip Dubičių kelias Lietuvoje yra ne vienas, o dar turime ir griūvančių tiltų…
„M. k.“ Prieš mūsų susitikimą ieškojau kokių nors Jūsų sąsajų su Varėnos rajonu, jo žmonėmis ir radau, kad 2004 metais Jūs buvote laikinai einančio Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas Artūro Paulausko (buvusio Varėnos prokuroro, kurio ir tėvai gyveno Varėnoje) visuomeninis konsultantas, o rinkimų į Lietuvos prezidentus 2019 metais politinės kampanijos metu Jūsų komandoje dirbo ir garsus žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius, kuris dabar garsina Merkinę savo patiekalais bei kultūriniais renginiais. Ar palaikote su jais kokius nors ryšius?
LR Prezidentas. Šiandien palaikėm ryšį su Vytaru, apsilankėme jo restorane, labai skaniai papietavome, pasigrožėjome, na, tikrai neįtikėtino grožio vieta, turbūt viena iš trijų gražiausių Lietuvos vietų, su kuria gal dar konkuruotų Parnidžio kopa bei mirusios kopos Nidoje ir Kuršių Nerijoje. Su Vytaru mes nedažnai susitinkame, bet aš tikrai gerbiu jo visuomeninę poziciją, gerbiu jo žmogišką aktyvumą. Ir man labai patrauklu tai, kad jis sugalvojo atgaivinti štai Merkinės miestelį, prisideda prie jo atgaivinimo savo konkrečia veikla. Galvoju, kad nuo tokio vieno ar kito žmogaus pastangų priklauso ir tas „sniego kamuolio“ efektas, kuomet norisi ir kitiems įsitraukti plačiau, paskleisti žinią apie įdomią šito Merkinės miestelio istoriją, apie nuostabią gamtą. Ir galvoju, kad viskas ten bus gerai, nes matau besitvarkantį miestelį, matau patenkintus gyventojus, nes ten irgi sustojau pasišnekėti. Ir dar kartą kartoju, kad esu labai dėkingas Vytarui už jo pastangas bei tikiuosi, jog jis dar daug padarys ateityje.
„M. k.“ Jūsų šeima turi nuosavą sodybą Perlojoje ir, kiek žinau, ją įsigijote dar nebūdamas Prezidentas – kai Jūsų dukros dar buvo mažutės. Bet ir pastaraisiais metais gan dažnai ten lankotės…
LR Prezidentas. Tą sodybą įsigijau, gerai prisimenu, 1998 metais. Mes auginome ten vaikus, ir todėl yra daug nostalgijos, daug prisiminimų. Ir vaikai labai brangina tą vietą. Mums viskas prasidėjo tuo, kad nusipirkome sodybą, kurios pačioje gražiausioje vietoje – ten, kur atsiveria reginys į Merkį, buvo pastatytas tvartas. Mes tą tvartą nugriovėme, pastatėme pirtelę su pavėsine ir vasaromis ten auginome savo vaikus. Ir ne tik juos, bet ir šuniukus, nes mano buvusi labradorė Mistika atsivedė 10 šuniukų. Įsivaizduojat, ką tai reiškia, ypač kai jie paaugo iki mėnesio-dviejų amžiaus – ten būdavo toks veiksmas… Bet tai labai gražūs prisiminimai. Gal taip supuolė, bet tikrai atsitiktinumas, kad šį savaitgalį su savo dukromis (nes viena atvažiavo iš Berlyno, kur dabar gyvena, ir su jaunesniąja dukra, kuri šiuo metu dirba Lietuvoj, bei dar keliais giminaičiais) Perlojoje praleidome 1,5 dienos, pernakvojome, pasimaudėme, pagrybavome šiek tiek…Buvo labai smagu.
„M. k.“. O kas tą sodybą Perlojoje prižiūri, kai Jūsų nebūna? Ar Jūs pats, tarkim, šienaujate, ką nors meistraujate, ar samdote pagalbininkus?
LR Prezidentas. Šiek tiek prašau kaimyno pažiūrėti ypač dėl saugumo. Bet dabar jau įsitikinau, kad dzūkai – draugiški žmonės, ir per tą laiką – tfu, tfu, tfu, kiek mes ten gyvenome, nieko tokio neatsitiko. Aš visada vasarą ten šienaudavau, kai būdavau laisvesnis, taip sakant, nusimetęs drabužius, vienomis trumpikėmis. Ir ten tikrai yra ką veikti, nes ta žolė auga pasiutusiai greitai.
prižiūrėdavau tvarką. Ir dabar ten yra pakankamai sutvarkyta, prižiūrėta ir tikrai tinkama ilsėtis.
„M. k.“ Net Prezidentūros oficialioje interneto svetainėje skelbiamoje Jūsų biografijoje yra sakinys: „Jis mėgsta ilsėtis savo sodyboje“. Tai čia kurioje sodyboje – Perlojoje, o gal Pavilnių regioniniame parke, kur gyvenate nuolat?
LR Prezidentas. Tai ten (Pavilnių regioniniame parke-red.) aš gyvenu, ten – ne sodyba, ten – mano gyvenamasis namas. Na, aš mėgstu, be jokios abejonės (ilsėtis savo sodyboje-red.), bet to dažnai daryti negaliu, tad norėčiau patikslinti šitą frazę. Tačiau Perloja tebelieka mano širdyje. Tikrai norėčiau, kad ji ten ir liktų. Tai būtų mano turtas, kurį galėčiau perduoti savo vaikams ir puoselėti tas tokias gražias ryšio su Dzūkija tradicijas, nes mano giminystės šaknys yra ne iš Dzūkijos. Aš pamilau Dzūkiją turbūt dar pirmame kurse, studijuodamas universitete, nes mano bičiulis buvo kaip tik iš šito krašto, iš Marcinkonių kaimo. Mes pradėjome plaukioti, atsimenu, Ūla – baidarėmis ir guminėmis valtimis. Ir aš taip susižavėjau pirmiausia Ūlos grožiu, kad po to pradėjome ieškot sodybos ir, kaip jau sakiau, 1998 metais ją radome. Pats savo rankomis kapojau tenai visus šabakštynus, išvežėm turbūt keletą sunkvežimių visokiausių šiukšlių, kurių ten buvo tame skardyje prikritę, primėtyta. Iškuopėme viską. Žmonės iš pradžių nesuprato, ką mes čia darome, bet po to pastebėjo, kokia graži ta vieta – unikali. Bet tai atsitiko tik tada, kuomet ją atvėrėme…
(Šioje vietoje mums buvo mandagiai priminta, kad interviu laikas baigėsi, nes Prezidento laukia kitas susitikimas-red.)
„M. k.“ Ačiū už pokalbį.
Diana Zubavičienė
