Šeštadienis, 30 kovo, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienosIrena Čeplikienė: „Nes į viską žiūriu su perspektyva“

Irena Čeplikienė: „Nes į viską žiūriu su perspektyva“

Vien išvardinti, ką per 35-erius darbo metus nuveikė Irena Čeplikienė – Matuizų kultūros namų, garsios humoro grupės „Matuizų TV“, aukščiausius apdovanojimus pelniusio mėgėjų teatro „Giraitė“, įvairių populiarių šokių kolektyvų, būrelių („Impro“ ir kt.), renginių („Maišatynė“ ir kt.), tebegarsinančių Matuizas bei visą Varėnos rajoną ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, vadovė ir režisierė, „Sidabrinės bitės“ laureatė (o be viso to, dar ir verslininkė – ilgiau nei 20 metų veikiančios parduotuvės „Irsija“ Varėnoje savininkė) – gal neužtektų viso „Merkio krašto“ laikraščio. Ir koks turėtų būti žmogus, praktiškai vienas eiliniame kaime tą visą kultūrinę veiklą pradėjęs, tęsiantis, plečiantis ir tebesiekiantis vis naujų aukštumų? Apie tai ir kalbamės su pačia Irena Čeplikiene, kurios oficialios pareigos nuo 1989 metų – Matuizų kultūros namų meno vadovė, nuo 1990-ųjų – direktorė

„Merkio kraštas“. Gerbiamoji Irena, gal pradėkim nuo pat pradžių. Kaip Jūs, varėniškė, atsidūrėte Matuizose?
Irena Čeplikienė. Kai 1989 metais, baigusi tuometinę Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę muzikos mokyklą, grįžau į Varėną, Regina Svirskienė ir Marytė Stoškutė norėjo mane nugrūst į Kabelius. Tai aš, sukūrusi šeimą jauna mama, paprašiau rasti darbovietę arčiau namų, kad būtų patogu važinėti, nes automobilio tuomet neturėjau. Tada ir paskyrė mane į Matuizų kultūros namus meno vadove.
„M. k.“ Ir kokia buvo ta pradžia? Jūs, 21-erių metų amžiaus jaunutė smulkutė moteris, gūdžiais sovietiniais laikais atsiduriate nykiame kaimo kultūrnamyje, nieko nepažįstat…
I.Č. Buvo labai sudėtinga. Man pirmąkart, prisimenu, teko budėti per šokius. Matuizų kultūros namų direktoriumi tuomet dirbęs Zubavičius, kurio irgi gerai nepažinojau, man pasakė: „Budėsi kartu su manimi“. O tą vakarą įvyko didelės muštynės, ir direktorių tiesiog „išnešė“ kartu su paradinėm stiklinėm durim. Jis man šaukia: „Skambink, skambink Čapkovskiui!“ O aš galvoju – kas tas Čapkovskis? Naujokė gi dar, nieko nežinau. Skambinu bet kam, niekas neatsako, direktorius pyksta… Tik po to išsiaiškinau, kad Čapkovskis – milicijos įgaliotinis, tokias pareigas jis tuomet ėjo.
Tuo metu šokiai Matuizose buvo labai populiarūs, iš viso rajono jaunimas suvažiuodavo. Ir muštynės didžiausios būdavo. Tekdavo ir milicijai skambinti, ir užsirakinti išsigandusiai. Nes ateidavo į tuos šokius ir iš karinių dalinių Matuizose tais tarybiniais metais. Kartą vienas kareivis vidurnaktį, kai po šokių susiruošiau į traukinį važiuot namo į Varėną, rankoj laikydamas peilį sako: „Ja tebia zarežu“ (rus. „Aš tave papjausiu“-red.). Bet, matyt, dėl to, kad jauna, nepabijojau, nepabėgau iš Matuizų.
Man buvo svarbiausia, kad, kai atėjau dirbti į tuos kultūros namus, čia nebuvo jokio kolektyvo, absoliučiai nieko. Tad pirmiausia reikėjo susipažinti su vietiniais žmonėmis.
„M. k.“ Ir kaip pradėjot pažindintis?
I.Č. Tuose pačiuose šokiuose, būdavo, stoviu prie kultūros namų durų, prašau įeinančiųjų pirkti bilietus, o vietiniai man: „Ką tu čia, „pacanke“, mums aiškini?“ Tad teko pasistengti pirmiausia su jais rasti kontaktą. Ir tai pavyko iki tokio lygio, jog tas pats vietinis jaunimas po šokių mane jau lydėdavo iki pat traukinio, kad niekas pakeliui nenuskriaustų.
Vėliau vykdavo teatro pasirodymai su jaunimu, įkūrėm jaunimo teatrą, vėliau gimė suaugusiųjų teatras „Giraitė“. Pernai paminėjom moterų liaudiškų šokių „Aglaitė“ jubiliejų. Dar tautinių šokių kolektyvams esu vadovavusi – penkioms grupėms nuo mažiausių vaikų iki vyriausių. Su jais dalyvaudavom didžiausiame rajoniniame renginy – Dainų šventėje, o 2018 metais su merginų šokių kolektyvu ir Merkinės šokėjomis kartu sudalyvavome Pasaulio lietuvių dainų šventėje. „Maišatynę“ Varėnoje 10 metų režisavau. Čia pasirodymus vertinusi profesionalių aktorių komisija stebėdavosi, kiek daug jaunimo sugebam prisikviesti. Vienu metu „Maišatynėje“ dalyvavo net 6 komandos, o pats renginys trukdavo nuo penktadienio iki sekmadienio, ir visi bilietai būdavo išparduoti.
Nuo vieno žmogaus labai daug kas priklauso – nuo jo vidinės galios, energijos, ir kaip jis tą pateikia kitiems žmonėms. Bet, jei vaizduosi labai didelį viršininką, režisierių, niekas su tavim nė nekalbės. Turi būt paprastas, žmogiškas, tikras, kad žmonės tavimi patikėtų.
„M. k.“ Visoj respublikoj išgarsėjot su humoro grupe „Matuizų TV“, kuriai ir vadovavot, ir režisavot, ir pati vaidinot…
I.Č. Pernai paminėjom jos 25-erių metų jubiliejų. Aš dar Sukackienės pedagoginėj muzikos mokykloj pasižymėjau kaip komedijinio plano aktorė – užtekdavo man išeit į sceną, ir visi kažkodėl juokdavosi, nors viską darydavau labai rimtai. Sakydavo, kad gal rimti vaidmenys man nė nepavyktų. Bet, kai davė man tokį vaidmenį, dėl kurio labai išgyvenau, net mūsų dėstytojai pagaliau pripažino, kad galiu vaidinti viską.
O dirbdamas kaimo kultūros namuose turi būti ne tik vadovas, režisierius, aktorius, bet ir pedagogas, ir psichologas, taip pat – scenaristas, scenografas, kostiumų dizaineris, choreografas, renginių organizatorius ir vedėjas, projektų rašytojas, buhalteris, vairuotojas, žodžiu, visų galų meistras.
„M.k.“ Gal dėl to dirbdama dar siekėt ir aukštojo mokslo? Matau iš Varėnos viešosios bibliotekos paskelbtos Jūsų biografijos, kur parašyta, kad baigėt Lietuvos kūno kultūros akademiją. O tai kokia čia Jūsų specialybė?
I.Č. Kūno kultūros mokytoja. Labai pravertė vadovaujant šokių kolektyvams. O prieš metus dar baigiau Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, taikomąjį teatrą, turiu magistro laipsnį.
„M. k.“ O įkurti suaugusiųjų teatrą „Giraitė“, su kuriuo jau 26-us metus laurus skinate, kas sugalvojo? Irgi Jūs?
I.Č. Aš. Tai buvo mano svajonė. Pradėjau su vaikais, o paskui galvoju, kad reikia kažko daugiau. Bet kaip tą teatrą padaryt su paprastais kaimo žmonėmis? Ir man pavyko – surinkau labai gerą komandą. Pirmasis spektaklis – „Priėjo ožys liepto galą“. Ten yra tragedija, bet aš padariau tragikomediją, ir tai buvo ryškus spektaklis, pirmoji sėkmė. Prasidėjo kiti spektakliai, konkursai, gastrolės, žiūrovų aplodismentai, padėkos, po ko supratom, kad kuriam gerą produktą.
Ir štai 2015 metais mes su pirmu spektakliu viename didžiausių Lietuvos mėgėjų teatrų konkursų „Atspindžiai“ gaunam „Aukso paukštę“ – tai aukščiausias įvertinimas. Ir mus – kaimo teatrą! – tais pačiais metais pakviečia atstovauti Baltijos šalims Danijoje, kur nominuoja kaip vienus iš geriausiųjų! Įsivaizduojat? Tai yra nerealu.
Ir apskritai iš penkių „Atspindžių“ konkursų, kurie vyksta kas dveji metai ir kuriuose dalyvauja ne tik kaimo, bet ir miestų, liaudies teatrai, mes, Matuizų kaimo teatras „Giraitė“, 3 kartus tapom laureatais, 2 kartus – diplomantais. Antai 2023 metais pastatėm „Dzūkų gyvastį“ pagal Onutės Drobelienės surinktą medžiagą, matuiziškių prisiminimus, pati parašiau scenarijų, tai iš 31 kaimų, miestelių teatro buvom pirmi, o su miestais iš 80-ties teatrų – penkti. Tai yra labai aukšti rezultatai.
„M. k.“ Turbūt ir repetuojat daug?
I.Č. Prisimenu, prieš „Atspindžių“ konkursą surinkau savo aktorius ir sakau: reikia pastatyt naują spektaklį, tai kaip norit – dėl savęs dirbt ar dėl konkurso? Sako – dėl konkurso. Tada sakau, nepykit, dirbsim. Ir dirbom visą vasarą, repeticijos – kiekvieną dieną. Ir jau reikalavau, kad viskas eitųsi kaip reikiant. Visko buvo – ir piktumų, ir ašarų. Bet mūsų darbas, sakyčiau, buvo įvertintas labai gerai – iš 85-ių miesto ir kaimo jau iš anksto atrinktų teatrų užėmėm 13 vietą ir tapom diplomantais. Vertintojai net stebėjosi, kad pagal Žemaitės „Tris mylimas“ padariau „Tris gražuoles“ ir kad ta nauja interpretacija – labai vykusi. Dabar laukiam apdovanojimų „Tegyvuoja teatras“ – tai toks mėgėjų teatrų apdovanojimas, kaip profesionalų „Aukso kryžius“. Galiu drąsiai teigti, kad bent jau Dzūkijos regione Matuizų teatras „Giraitė“ yra vienas stipriausių, daugiau tiek pasiekusių nėra. Lietuvos nacionalinis kultūros centras mums skyrė aukščiausią I kategoriją.
„M. k.“ Bet viena yra dirbti su savo teatru, o visai kas kita – Matuizose organizuoti teatrų festivalius, kuriuose dalyvautų ne tik mėgėjų, bet ir profesionalų teatrai iš visos Lietuvos, o juos pasitiktų žiūrovų sausakimša salė…
I.Č. Tas festivalis nuo vienos dienos prasitęsė iki keturių. Na, tiesiog važinėji pas kitus ir supranti, kad reikia ir pačiam kažką panašaus suorganizuoti. Iš pradžių – rajono mastu, o kai pamatai, kad tas jau nebetelpa į rėmus, ėmiesi plačiau. Dabar jau turime ir „miksą“, t. y. atvažiuoja ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai, kurie atsiveža spektaklių skirtingai auditorijai – vaikams, jaunimui ir suaugusiems. Šiais metais vėl parašiau projektą, tad gausime ir finansavimą.
„M. k.“ Beje, o kaip yra su finansavimu? Ar jo užtenka?
I.Č. Be abejo, reikės ir savivaldybės palaikymo, nes neužtenka honoraro pasikviesti tokius, kaip Klaipėdos jaunimo teatrą, Reditą Dominaitytę ir Larisą Kalpokaitę su spektakliu, kuris yra brangus – dabar vedu derybas, kad atvažiuotų. Taip pat ieškau rėmėjų, ir jų atsiranda. Antai su „Grikuciu“ susidraugavom – labai mus palaiko, „Ekoratas“ baravykų man duoda, ūkininkai bulvių, morkų parūpina, o gaminamės jau mes patys. Rajono taryba yra patvirtinusi, kad patys galim ir kažkiek pinigėlių užsidirbt. Antai pernai teatras užsidirbo 700 eurų, labai džiaugėmės.
O apskritai finansavimo kultūriniams renginiams tik-rai nėra tokio, kokio gal norėtume. Bet, kita vertus, manau, jog labai svarbu nuoširdžiai padėkoti – tiek saviems artistams, tiek svečiams, tiek ir žiūrovams, įvardinti, kad jie visi yra labai svarbūs. Ir tą daryti be pompastikos, be atskirties, kad štai mes – artistai, o jūs – ne. Žiūrovai irgi turi jaustis laisvai, visi turi būti lygūs, nes spektaklis ar bet koks kitas renginys – visų mūsų šventė. Ir tam kažin kokių pinigų nereikia, tą šventę kartais padarai tiesiog iš nieko.
Dėmesys žmogui yra labai svarbu, man asmeniškai – svarbiausia. O dėl savo artistų, dabartinių ir buvusių, galiu galvą guldyt. Man tie senoliai, jų patirtis, išmintis – apskritai kažkas nerealaus. Antai mūsų dainininkei Onutei Česokienei sukako 90 metų, pati nebeateina iki mūsų, kviečiasi mane, sako: „Dainuot noriu“. Ateinu, ir ji dainuoja. Super.
„M.k.“ 2012 metais rajono valdžia nusprendė neskelbiamų derybų būdu tuomet nepaprastai brangiai – už 360 tūkst. litų, t. y. dvigubai daugiau nei įvertino nepriklausomi turto vertintojai – išpirkti Matuizų kultūros namų pastatą su žemės sklypu iš juos privatizavusio Matuizų verslininko, turėjusio draugų toje valdžioje. Žodžiu, valdžia dosniai pamalonino savo bičiulį už mokesčių mokėtojų pinigus, kad perimtų kaimo kultūros namus savivaldybės žinion. Beje, kaip tas verslininkas tuos kultūros namus apskritai sugebėjo privatizuoti?
I.Č. Nežinau, kaip jis juos sugebėjo privatizuoti, bet tas verslininkas ilgą laiką nuomojo kultūros namų patalpas mums už tuomet labai didelius nuompinigius ir iš rajono biudžeto gaudavo didžiules pajamas (po 2,3 tūkst. litų per mėnesį, arba po daugiau nei 27 tūkst. litų per metus, be to, lyg ir planavo tą nuomos mokestį padvigubinti – red.). O tas pastatas buvo tikras „bomžynas“, ir remontuot jo nebuvo galima, nes privatus. Dėl to kultūros namai negavo kategorijos, nors kultūrinė veikla vyko visu tempu. Todėl aš buvau didžiausia iniciatorė, kad Matuizų kultūros namų pastatą reikia išpirkti. Tas procesas ilgai tęsėsi, kol pagaliau mero Elvino Jankevičiaus dėka pasistūmėjo. Matuizų bendruomenė tada mane delegavo į rajono tarybos posėdį kalbėti, įrodinėti, kad mums to pastato labai reikia. Ir rajono taryba tam pritarė, pastatas buvo išpirktas per kelerius metus. O paskui padarė remontą. Manau, kad tai yra labai gera investicija.
„M. k.“ Jūsų svajonė, kiek žinau, buvo išgarsint Matuizas kultūriniais renginiais, tokiu būdu kuriant kaimo istoriją. Kaip Jums pačiai atrodo, ar pavyksta?
I.Č. Mano toks tikslas buvo, nes Matuizos yra gal labiau pramoninis kaimas, be savo išskirtinės istorijos, todėl ir „lošiam“ kultūriniais renginiais, pasiekimais. Ir mus, matuiziškius, Lietuvoj jau žino kaip gerą teatrą, gerą humoro grupę, žino mūsų festivalius, kviečiasi. Va taip ir garsinam. O rajone kultūros darbuotojai, sakyčiau, kiek primiršti: vyksta socialinių darbuotojų, medikų, pedagogų, sportininkų pagerbimo šventės, o kultūros darbuotojų kaip ir nevyksta. Kai apie tai užsiminiau mūsų Seimo nariui Juozui Baubliui, jis sako: „Inicijuokit“. Tai negi aš turiu inicijuot?..
Dar viena mano svajonė – galbūt Klojimo teatrą įkurt. Jau dabar prašau ūkininkų kokio kluono, kur įkurtume savo teatrą, ir jis būtų garsus. Atiduočiau visą palikimą – visus apdovanojimus, nominacijas, medalius, viską. Tai yra istorija, ir tegu ji lieka ateinančioms kartoms, kai išeisiu. Tai mano tokia didelė svajonė.
Ir, žinoma, labai džiaugiuosi, kad turiu jauną specialistę, kurią kol kas paskyriau jaunimą kuruot. Iškart radom bendrą kalbą, ir tai iš tikrųjų didelis pastiprinimas, nes mano darbo apimtis – labai plati, ir vienai buvo labai sunku. Džiaugiuosi ir labai tikiu, kad tie mano pradėti darbai bus tęsiami, nes į viską žiūriu su perspektyva. Kultūra man – toks nesibaigiantis procesas, o jei nebus tinkamo žmogaus – nebus nieko.
„M. k.“ Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės Jums ir Jūsų artistams.
Diana Zubavičienė

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai