Šiemet Stasė Miežukaitė iš Paversekio baigė Vilniaus universitetą, tad turbūt paklausite – o kas gi čia ypatinga, juk daugybė žmonių gali pasigirti turį net ne vieno universiteto baigimo diplomą? Tačiau tikrai ne visų jų kelias į aukštąjį mokslą buvo toks vingiuotas ir duobėtas, kokį teko pereiti šiai 54-erių metų amžiaus moteriai…
Nemalonus siurprizas
Artima pažintis su Stase Miežukaite, kurią iki šiol vadinu Stasele, prasidėjo prieš gerą dešimtmetį – 2014 metų vasario pradžioje, kai ji, vieniša du nepilnamečius vaikus auginanti ir ligotą mamą prižiūrinti jauna moteris, atėjo į „Merkio krašto“ redakciją, kur paprastai ateinama su bėdomis, kai jau niekas kitas nebepadeda.
O Staselės bėda prasidėjo to paties vasario 6 dieną, kai į jos nuosavą sodybą atokiame Paversekio kaime užsuko dvi tuometinės Matuizų seniūnijos socialinio darbo organizatorės.
Pati sodybos šeimininkė tuomet buvo trumpam išvykusi su reikalais, namie palikusi trylikametį sūnų, keturmetę dukrytę ir 73 metų amžiaus mamą – vaikų močiutę, kuri bandė įkurti drėgnas malkas senoje skylėtoje krosnyje, o ši tirštai dūmijo.
Socialinio darbo organizatorės, išvydusios pirkioje dūmus, o tuose dūmuose – pagyvenusią moterį su maža mergaite, ėmėsi, pasak jų, „veiksmų, kaip reikalauja darbo metodika, norėdamos padėti“. Viešnių noras padėti neapsiribojo kambario išvėdinimu – jos apie situaciją dar pranešė tuometinei savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir net rajono policijai. Tad reikalus sutvarkiusios ir į namus sugrįžusios šeimos galvos laukė nemalonus siurprizas – dvi socialinės darbuotojos ir policininkas, priekaištaujantys dėl vaikų nepriežiūros. Sodybos šeimininkei buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, o po 22 dienų, vasario 28-ąją, jos laukė teismas. Teismui turėjo būti pristatytos ir nuotraukos (kaip daiktinis įrodymas) su jose nupaveiksluota sukežusia krosnimi, iš kurios virtę dūmai esą vos neuždusino mažo vaiko su močiute.
Kaip toliau gyvent?
„Merkio kraštas“ tuomet išsiaiškino, kad S. Miežukaitės šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, negauna jokių valdiškų pašalpų ar kompensacijų, o šeimininkė, nė karto nebausta už vaikų nepriežiūrą ir neteista, kaip begalėdama rūpinasi šeima ir stengiasi ją išlaikyti iš to, ką viena pati užsidirba iš nuosavos žemės, nuosavo miško bei pulko auginamų vištų.
Sunkaus fizinio darbo užgrūdinta moteris bandė ir pati bent kiek paremontuoti išklerusią krosnį, kuri, kaip paaiškėjo, dūmijo jau trejus metus, bet pastangos nepasiteisino, o susirastas krosnių meistras pasirodė besąs tikras sukčius – išsiprašęs 700 litų avanso, dingo iš akių.
Minėtosios Matuizų seniūnijos socialinio darbo organizatorės irgi nė piršto nepajudino, kad vienišai dviejų vaikų mamai suorganizuotų krosnies remontą – matyt, tokie „veiksmai“ neįėjo į jų „darbo metodiką“.
O kuo tąkart galėjo pasibaigti šių socialinių organizatorių „noras padėti“, Staselė prisipažino tik dabar, po daugiau nei 10 metų.
„Jos man aiškiai pasakė: galim atimti tavo vaikus, o mamą išvežti į senelių namus, – prisiminė moteris, šluostydamasi ašarojančias akis. – Supanikavau. Vaikai – maži, mama – sunkus ligonis, kaip jie gyvens be manęs, o aš – be jų?.. Laukia teismas, o pinigų krosniai sutaisyti nėra. Verkdama prašiau ir mero Mikalausko pagalbos nuėjusi, bet meras tepasakė, kad turėčiau būt tik dėkinga toms socialinėms darbuotojoms, išgelbėjusioms dukrą… Tad, kaip dabar prisimenu: stoviu miške su virve rankoj ir galvoju – kaip man toliau gyvent? Ar čia pat pabaigt savo gyvenimą, ar dar bandyt kažkam paskambint telefonu, kalbėtis?..“
Pagalbos paieškos
„Paskambinau vienai iš tų socialinių darbuotojų, o ji ir sakys: karkis, jei nori, – vaikus paims valstybė, o mamą atiduosim į globą… – kalbėjo pašnekovė, sunkiai rinkdama žodžius. – Šito niekada nepamiršiu. Tik bendrosios pagalbos telefonu 112 atsiliepusi moteris mane apramino ir guodė visą kelią, gal kilometrą, kol ėjau iki savo tėvo, mirusio prieš 6-erius metus, kapo. Vėliau mane labai palaikė mano mokytoja Birutė Brundienė, dabar jau mirusi. Ji gal ir išgelbėjo mane nuo tų baisių dalykų…“
Beje, viso šito tada, 2014 metų vasario pradžioje, Staselė, sutrikusi ir nevilties beveik palaužta jauna kaimo moteris, sėdinti priešais mane redakcijoje, nepasakojo.
Tada mudvi svarstėm, kaip išvengti griežto teismo nuosprendžio. Taip gimė straipsnis „Kas padės vienišai mamai?“ su prašymu atsiliepti nemokamą krosnių meistrą. „Merkio krašte“ straipsnis buvo publikuotas vasario 14 dieną, iki teismo likus lygiai dviem savaitėms.
Ir toks meistras atsiliepė, be to, labai geras! Tai buvo Leonas Varanauskas iš Valkininkų miestelio. Šių eilučių autorei tuomet pasisekė surasti ir dar vieną puikų pagalbininką – buvusį ilgametį rajono policijos komisariato viršininką Marijoną Čapkovskį iš Matuizų, nemokamai nuosavu automobiliu vežiojusį krosnių Leoną iš Valkininkų į Paversekį ir atgal bei suieškojusį per pažįstamus trūkstamas ne naujas, bet geras krosnies detales – orkaitę, dureles ir vadinamąją plytą su rinkėmis, kuri nauja kainavo apie 500 litų.
Įkvėpė pasitikėjimo
Plušėjo Paverseky išsijuosusi ir namų šeimininkė Staselė: pati perdien išardė nemažą senąją krosnį, paruošė senas plytas naujos statybai, karučiu suvežė molį joms sulipdyti. Darbštumu pasižymėjo ir šeimininkės 13-metis sūnus, padėjęs meistrui mūryti naują krosnį, kuri iškilo vos per pusdienį. Ir dar kokia!
Mudu su p. Marijonu iš pradžių net nepatikėjome, kad iš senų plytų galima taip greitai sumūryti tokį dailų ir gan sudėtingą statinį, iš kurio, pleškant malkoms, nerūksta nė menkiausias dūmelis.
Staselė atrodė daug linksmesnė, o išlydėdama talkininkus prisipažino, jog jų ir kitų gerų žmonių nesavanaudiška pagalba ją tiesiog įkvėpė nenuleisti rankų, kurios po patirto streso jau buvo nusvirusios tiek, kad nebesinorėjo nė gyventi.
Visas tas skubios pagalbos Staselei ir jos šeimai procesas yra aprašytas straipsnyje „Pagalba ne pagal „metodiką“, iliustruotame nuotraukomis, kuris „Merkio krašte“ pasirodė 2014 metų vasario 28-ąją – būtent tą dieną, kai įvyko moterį ypač bauginusio teismo posėdis.
Bet teismo sprendimas po viešai patvirtinto fakto apie naują pavojaus nebekeliančią krosnį nebuvo baugus: „kaltinamajai“ teisėjas Dalis Žilionis skyrė minimalią nuobaudą – įspėjimą.
Po to Staselė kone kas savaitę per tuos dešimt metų vis paskambindavo man ar užeidavo į redakciją pasitarti, pasiguosti, taip pat pasidžiaugti – dažniausiai vaikų pasiekimais.
„Nenoriu nė prisiminti…“
Tad daugmaž žinojau, kaip S. Miežukaitei buvo nelengva vienai rūpintis dviem vaikais, sergančia mama, erdvia dar prosenelių užgyventa sodyba su dideliu senu namu, 9-iais hektarais žemės, 11 hektarų miško, dar vištomis, kiaulėmis, karve, visa kita buitimi ir dar „kovoti“, kaip ji sakė, su visokiais neprieteliais. Nuoširdžiai ją palaikiau, juolab pati turėjau panašios patirties gyvenime, nes įsitikinau, kad toji iš pažiūros suvargusi bei šiek tiek keistoka kaimietė yra labai darbšti, sąžininga, suprati, tvirto charakterio, be to, raštinga moteris, kuriai, ko gera, tik tokio palaikymo ir tetrūksta.
„Aplinkiniai manęs nevertino, galvojo, kad gali mane stumdyti, man vadovauti, kad aš – tiu tiu, kaip mama, – neseniai man prisipažino Staselė, pasukiojusi plaštaką prie smilkinio. – Todėl ir kovojau už save ir už savo šeimą kaip sugebėjau, nes nuo vaikystės neteko patirti nei tikros motiniškos, nei tėviškos šilumos, nemokėjau bendrauti su žmonėmis. Mama po jos jaunystėje išgyvento didelio dvasinio sukrėtimo nuolat sirgo, o tėtis labai daug dirbo ir turbūt nemokėjo auklėti savo dukros. Be to, tėvai išsiskyrė, kai man buvo septyneri metai, nors ir toliau gyveno kartu. Tad mane praktiškai augino močiutė – ji buvo mano mama. O būdama 12-os metų ir pati patyriau didelį dvasinį sukrėtimą, kai klasės auklėtojas Jakučionis, pasistatęs mane prieš visą klasę, parodė, kokie purvini mano rankogaliai… Įsivaizduojat – šitaip viešai pažemint paauglę mergaitę, kai jos mama 3 mėnesius guli ligoninėj, o 76-erių metų močiutė jau nepajėgi tinkamai rūpintis ir namų ūkiu, ir sergančia marčia, ir dar dviem savo anūkais – manimi ir jaunesniu broliu… Šitas viešas pažeminimas, kad aš blogesnė už kitus, mane persekioja visą gyvenimą. Prisidėjo ir nuolatinės patyčios mokykloje. Nenoriu to nė prisiminti. O kai sulaukiau 15-os metų, mirė mano močiutė…“
Tolimesnis pokalbis redakcijoje
Stasele, bet Tu vis tiek, nepaisydama skaudžių patirčių, be jokio tėvų palaikymo ir finansinės paramos sugebėjai įstoti į prestižinę aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą – studijuoti istorijos ir sėkmingai baigei visus penkis kursus. Kodėl iškart negavai diplomo?
„Tos skaudžios patirtys ir paskatino mane siekti aukštojo mokslo – norėjau visiems įrodyti, kad esu ne blogesnė. Iš pradžių įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, bet dėl nesklandumų šeimoje teko pačiai studijas nutraukti. O į Vilniaus universitetą įstojau tik po penkerių metų, 1997-aisiais. O dar po dvejų metų, 1999-aisiais, gimė sūnus, kurio net gydytojai siūlė atsisakyti. Bet aš nesutikau ir toliau tęsiau mokslus jau neakivaizdžiai, kuriuos sustabdė tėvo širdies liga, ilgas jo gydymas ligoninėse. Teko rūpintis namais, nes, be manęs, daugiau nebuvo kam. Po to gimė dukra, o man bestudijuojant 4 kurse, mirė tėtis…“
O Tavo vaikų tėvas?
„Aš jį mylėjau ir norėjau savo šeimos, tos šilumos, kurios nepatyriau. Bet su vaikų tėvu nepavyko…“
Ir kas paskui?
„Mano tėtis prieš mirtį testamentu man paliko visą šeimos turtą su sąlyga, kad aš prižiūrėsiu mamą, rūpinsiuos namais ir užauginsiu vaikus. Ogi dar studijavau, apie ką mano kaimynai Paverseky nė nežinojo, manė, kad važinėju į Vilnių ieškoti pasilinksminimų… Prasidėjo skundai, socialinių darbuotojų vizitai, priekabės, kad ne taip gyvenu, kaip, jų manymu, reikia. O paskui mano mamą stvėrė insultas. Tuomet man padėjo Socialinių paslaugų centras, siūlė mamą paguldyti į globos namus, bet mama griežtai atsisakė, ir man širdis neleido jos ten palikti. Taip tapau ne tik savo dviejų vaikų, bet ir savo mamos mama. Bet prieš pat diplominio darbo gynimą, nors buvau jau tą darbą parašiusi, nebeištvėriau – mečiau mokslus. Paskui mirė mama.“
Ir štai pernai Varėnoje Tu netyčia sutikai savo buvusią universiteto dėstytoją…
„Taip – šviesaus atminimo istoriko Vido Abromaičio marčią Dalią Vitkauskaitę, kuri pasiūlė man atnaujinti studijas. Pasiskambinau į Vilniaus universitetą, ir ten maloniai sutiko, kad grįžčiau. Grįžau, tik mano parašytas diplominis apie Versekos dvarą jau netiko – mano diplominio darbo vadovas docentas Tomas Čelkis pasiūlė naują temą, kur reikėjo „tuteišių“, taip pat – lenkų, rusų ir baltarusių kalbų žinių, o pagrindinė literatūra – XVI ir XVII amžiaus baltarusių kalba. Sutikau, nes moku tas kalbas, nors net mano vaikai netikėjo, kad pagaliau baigsiu universitetą. Tik jūs mane palaikėte…“
Žinoma, kad palaikiau, o kaip kitaip? Kai gavai Vilniaus universiteto diplomą, žinai, koks esi pavyzdys ne tik savo vaikams, bet ir visiems, o savo neprieteliams šauniai nušluostei nosis… Ir vaikus užauginai gerus – darbščius, gabius, gražius (sūnus Gerardas baigė Vytauto Didžiojo universitetą, magistrantūrą, ir dirba banke, o mamą ūgiu prisivijusi dukra Eglutė džiugina puikiais mokymosi rezultatais mokykloje). Gyvenimas tik prasideda, Stasele…
„Taip. Esu laiminga. Įrodžiau, kad ir aš galiu.“
P.S. Dabar Staselė ieškosi pirmojo gyvenime oficialaus darbo ir neabejoja, kad ras. Tuo nė kiek neabejoju ir aš.
Diana Zubavičienė
