Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11-osios – proga publikuojame dar niekur neskelbtą vienintelio mūsų rajone Kovo 11-osios Akto signataro, šviesaus atminimo varėniškio Juozo Dringelio (1935-2015) straipsnį iš jo paties rankraščių, kuriuos „Merkio kraštui“ maloniai sutiko padovanoti signataro našlė p. Valerija Dringelienė…
Kasmet gegužės 8 ir 9 minima II pasaulinio karo pabaiga. O partizaninis Lietuvos karas tęsėsi iki 1953-ųjų – dar to karo pradžioje skaudžiai nukentėjo mano šviesaus atminimo tėvų – Anelės ir Andriaus Dringelių – taip pat keturių jų vaikų ir močiutės Rožės Valackaitės – Dringelienės šeima. 1945-ųjų sausio 8 d. mūsų namuose, dabartinės Matuizų seniūnijos Pabaronės kaimelyje, nakvojo Benjamino Juškevičiaus – Žaibo vadovautas 27 Lietuvos partizanų būrys. 1945-ųjų sausio 8 d. mūsų sodybą apsupo TSRS vidaus kariuomenės 331 pulko padalinys. Toji vidaus kariuomenė, dar vadinta enkavedistais, žiauriai siautėjo visoje Lietuvoje.
Mūsų sodyboje – tie patys, kurie per 1944-ųjų Kalėdas šaudė ir su žmonėmis degino Klepočių, Lizdų ir aplinkinius kaimus. Žudikišką patirtį jie naudojo ir mūsų sodyboje. Baudėjai tądien nušovė partizanus Jeronimą Bartkėną – „Genį“ iš Pavainikių ir Joną (?) Kukę iš Mielupių, suėmė 6 partizanus: B. Juškevičių – „Žaibą“, Juozą Bartkevičių – „Klevą“, Joną Budėną – „Kelmą“ – abu iš jau minėtų Pavainikių, Vincą Belevičių – „Gediminą“ iš Čebatorių, Adolfą Budėną – „Lasauską“ iš Varėnos bei Vincą Rizgelį – „Putiną“ iš Čižiūnų. Visi šeši 10 metų turėjo kalėti Vorkutlage. „Baudėjai“ nušovė ir jiems pasipainiojusį pabaroniškį, 74 metų senuką Juozą Dringelį, vadintą Šimele. Enkavedistai, išvarę mus į viduržiemio šaltį, degino sodybą. Jų į mus nukreiptais ginklais vejami nespėjome nė šilčiau apsirengti. Mama ne iš karto pamatė, kad devintus metus ėjusi jos dukra Marytė stovėjo sniege basa, laikydama ant rankų 4 mėnesių broliuką Albiną. Baudėjų sumuštas tėvukas ir visa šeima perdien stovėjome kieme ant sniego, kur mus tešildė degančių pastatų šiluma. Ypač smarkiai degė kluonas – pilnas javų. Baudėjai į jo liepsnas įmetė nukautų partizanų ir senuko kaimyno kūnus. Tokią lemtį Klepočių naikintojai rengė ir mūsų šeimai. Tuo neabejoju, kai jau Nepriklausomybės metu, būdamas Lietuvos Respublikos Seimo narys, Rezistencijos ir genocido centre paskaičiau NKVD ir MGB Alytaus apskrities vadų papulkininkio Sabitovo, majoro Černyšovo bei kapitono Rogožino ataskaitą apie 1945-ųjų sausio 1-10 d. d. įvykdytas akcijas LTSR vidaus reikalų komisarui Josifui Bartašiūnui ir LTSR Saugumo komiteto komisarui Aleksandrui Guzevičiui. Rašte minimi ir mūsų sodyboje nuveikti „žygdarbiai“. Kad minėti generolai patikėtų, alytiškiai ataskaitoje keleriopai padidino tartum sunaikintų partizanų skaičių: ne 2 kaip buvę, o 8, iš kurių 2 sudeginti namuose, iš kurių atsišaudė. Gerai atsimenu, nes man jau ėjo dešimti metai, kad abiejų žuvusių partizanų kūnai gulėjo lauke. Meluodami apie atsišaudžiusius iš namų alytiškiai stengėsi įtikinti generolus, koks sunkus mūšis jiems teko mūsų sodyboje. Vienu padidino ir suimtų partizanų skaičių.
Ataskaitoje rašoma, jog sudeginti trys aktyvių gaujos dalyvių namai ir kluonas. Baudėjai privalėjo likviduoti aktyvius partizaninio karo su okupantais dalyvius, kokiems tuomet buvo priskirta mūsų šeima.
Gyvi likome beveik per stebuklą! Mus gelbėjo NKVD buvusio Varėnos II valsčiaus viršininko pavaduotojas – Varėnos žydas Lipkė. Degančios mūsų sodybos kieme jis pasirodė tos tragiškos dienos pavakary. Pamatęs sumuštą pažįstamą žmogų, kurį jis, kaip ir kiti Varėnos žydai, gerbė už sąžiningumą, sniege šąlančią jo gausią šeimą, prašė baudėjų vadą mus paleisti. Tai jam pavyko po ilgų įrodinėjimų, jog mes negalėjom neleisti nakvoti naktį atėjusiam ginkluotam būriui. Baudėjų vadas rėkė, jog mūsų sodyba – „banditų lizdas“, todėl turi būti sunaikintas su jo šeimininkais – mūsų šeima.
Lipkė atkakliai įrodinėjo mūsų nekaltumą ir prašė paleisti. Baudėjų vadas galiausiai atsižvelgė į neeilinio enkavedisto Lipkės prašymą ir, sodriai nusikeikęs, mostelėjo ranka: „tegu eina nuodingieji!“
Paleisti mes sulindome į artimiausią, nors kaimelyje mažiausią, Vincuko Jono trobelę, kur atšilome ir pernakvojome. Sulaukę ryto perėjome į erdvesnę vadinto Šiaučyno Jonu pirkią. Kaimynų ir giminių padedami kūrėme naują sodybą.
Lipkė dar ne kartą gelbėjo tėvuką ir jo šeimą. Tą tragišką dieną enkavedistas išjojo mūsų arkliu. pavasariop mamos ir kaimynų ragintas tėvukas išdrįso užeiti į Varėnos enkavedistų ir stribų būstinę, buvusią mediniame dviaukščiame name, kurio vietoje dabar stovi dviaukštis „Merkio krašto“ redakcijos ir kitų įstaigų mūras. Pirmame aukšte sėdėjusius tėvukas užkalbino:
– Aš atajau paklausc dėl arklio.
– Kokio arklio?
– Savo.
– Tai kas tavo arkliu?
– Taigi paėmė.
– Kas paėmė tavo arklį?
– Rusai.
– Koki rūsai?
Toks pašnekesys galėjo baigtis tėvuko areštu. Laimei, kaip tik tuo momentu iš antro aukšto lipo Lipkė:
– Vyrai, aš pasakysiu šitam žmogui apie arklį.
Išsivedęs tėvuką į lauką įspėjo:
– Andriau, tu neieškok arklio. Ba, jei dar ataisi, tai tavy neišlais…
Tėvukas, pardavęs karvę, Alytuje pirko jauną darbų neapmokytą arklį, su kuriuo ilgokai vargo.
Spėju, jog Lipkė gelbėjo mūsų šeimą nuo Sibiro, nes ten turėjome atsidurti kaip „aktyvūs gaujos dalyviai“. Ar NKVD Varėnos valsčiaus viršininko pavaduotojas „neužmiršo“ įtraukti į tremiamųjų sąrašus Andriaus šeimos?..
Gailiuosi, jog vėlokai stengiausi daugiau sužinoti apie šį keistą enkavedistą. Truputį sužinojau iš seno varėniškio, jau peržengusio devyniasdešimtmetį, Alfredo Vilbiko. Anot jo, minėtas enkavedistas keikė sovietų valdžią, galiausiai išvyko į Izraelį.
Daug paslapčių amžinatvėn nusinešė miręs 1970-aisiais (kai tokios tragedijos kaip mūsų šeimos aptariamos tik artimųjų rate ir pašnibždom), staiga širdies smūgio ištiktas (1970 06 07) tėvukas, galėjęs daug papasakoti apie Valiulių – Valickų – Dringelių giminės praeitį. Gal būtų praskleidęs ir mus gelbėjusio tokio keisto enkavedisto paslaptis?
Paslaptimi dvelkia ir jau minėta NKVD MGB Alytaus apskrities ataskaita generolams J. Bartašiūnui bei A. Guzevičiui. Savo akcijas Varėnos krašte jie aprašė, tartum vykdytas diena vėliau. Jau minėtas „Žaibo“ būrys 1945 m. sausio 6 d. (nors minėtoje ataskaitoje rašoma, jog sausio 7 d.) buvusio Rudnios valsčiaus Grišoniškių k. milicininkus Akulavičių, Kazlauską bei aktyvistą Sikorskį sušaudė. Ataskaitoje minimas 21, nors buvo 27 partizanai. Padidinę būrio nuostolius ir sumažinę partizanų skaičių turbūt norėjo pasigirti, kad sunaikino būrį. Pagal jų ataskaitą pabėgo tik 6 partizanai, o ne 19, kaip buvo. Dauguma jų stojo į kitus būrius.
Vaizduodami savo veiklos operatyvumą sovietinio saugumo Alytaus apskrities viršininkai neapdairiai persistengė. Jei Grišoniškėse minėti partizanų veiksmai dėjosi 1945-ųjų sausio 7 d. (iš tikrųjų sausio 6) 17 val. – tamsiu metu, tai ar galėjo baudėjų būrys tuoj pat išvykti į įvykio vietą? Naktį į nežinomą vietovę… Savo operatyvumui pabrėžti Alytaus apskrities saugumiečių vadai Grišoniškių ir mūsų sodybos įvykius aprašinėja tartum vykusius diena vėliau.
Manydamas, jog sausio 8 – mano nelaimių diena, 1991-ųjų sausio 8 d., kai Seimo kieme mane, išėjusį raminti prieš keleriopą kainų pakėlimą protestuojančių žmonių, stumdė ir grasino susidoroti „Jedinstvos“ aktyvistai.
Truputį suabejojau savo atmintimi, paskaitęs Alytaus apskrities saugumo viršininkų ataskaitą minėtiems generolams. Ten mūsų sodybos sudeginimas minimas ne sausio 8, o sausio 9.
Pasitikėjimą savo atmintimi man padeda atgauti knygoje „Senoji Varėna“ išspausdintas Lietuvos partizano varėnio Stasio Valicko „Trenksmo“ žinių lapas, pildytas 1946 12 10. Lape jis mini, kad dalyvavo Grišoniškių akcijoje – 1945 01 06 ir Pabaronės – 1945 01 08. Manau, kad šios datos – tikslios.
Sovietinių saugumiečių raštai pilni pasigyrimų savo žygiais slopinant tautos pasipriešinimą. Apmaudu, kad kai kurie mūsų istorikai, užuot ieškoję tiesos, nusirašo sovietinius dokumentus kaip patikimus šaltinius. Ar jais pasitikėjo ir Kęstutis Kasparas, kuris 1999 m. išėjusioje knygoje „Lietuvos karas“ nusirašė iš minėtų šaltinių: „1944 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio mėn. Jonas Stanionis (Stasionis) ir Benjaminas Juškevičius Bartelių (Barčių), Paveinikių (Pavainikių) k. iš besislapstančių nuo mobilizacijos organizavo 28 partizanų būrį. Greitai J. Stanionis (Stasionis) dėl neveiklumo buvo pašalintas o vadu išrinktas B. Juškevičius. Partizanai taip pat veikė Rudnios vls. Dainavos ir kt. kaimuose, rinko ginklus, rengėsi užmegzti ryšius su kitais daliniais.
1945 m. sausio 9 d. (8 d.) rusai persekiodami nužudė 6 (2) ir suėmė 7 (6) organizacijos narius, tarp jų – ir vadą.“
(Kęstutis Kasparas „Lietuvos karas“, Kaunas, 199 m. 326 psl.)
Sunku tikėtis, kad tik K. Kasparas perrašinėja tokius šaltinius…
Juozas Dringelis
