Gegužės 12 dieną Varėnos kultūros centre įteikta 6-oji Adolfo Ramanausko-Vanago premija, o šventinėje programoje buvo ir įdomios archeologinės medžiagos, pasakojančios apie 1863-1864 metų sukilimo dalyvius, pristatymas, taip pat varėniškės atlikėjos Gabijos Petrauskaitės ir ukrainiečių etninio roko grupės „TaRuta“ koncertas…
Dėmesio sulaukusi paroda
Praėjusio penktadienio pavakarę varėniškiai, rajono valdžios atstovai ir kiti svečiai rinkosi Varėnos kultūros centre. Čia įvyko gražia tradicija tapusi Adolfo Ramanausko-Vanago premijos įteikimo ceremonija. 2018 metų rugpjūtį šį garbingą apdovanojimą įsteigė Varėnos rajono savivaldybės taryba legendinio Lietuvos partizanų vado atminimui.
minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir vienybės dieną, Varėnos kultūros centro vestibiulyje Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis pristatė tarptautinio dėmesio sulaukusią parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“.
Muziejininkas V. Steponaitis į Varėną atvežė vestuvinį vieno iš sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žiedą, kalkėse išlikusį sukilėlio Eduardo Čaplinskio veido atspaudą, taip pat archeologų rastų kulkų, jų skeveldrų ir kitų eksponatų. Svečiai labai susidomėję apžiūrinėjo radinius bei klausėsi istorijų apie kasinėjimus Gedimino kalno aikštelėje ir jo šlaituose.
Nustebinę radiniai
Mirties bausmė pakariant arba sušaudant Vilniuje buvo įvykdyta 21 sukilėliui, tarp jų ir sukilimo vadams – Konstantinui Kalinauskui, Zigmantui Sierakauskui ir Boleslovui Kolyškai. Po egzekucijų palaikai artimiesiems nebuvo atiduoti, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu jie buvo užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje.
„Tuometinė valdžia nusprendė, kad geriausia vieta sukilėlių palaikams paslėpti yra karinė teritorija, o tos teritorijos centre, Vilniaus mieste, buvo Gedimino kalnas. Visi tie sukilėliai, nužudyti Lukiškių aikštėje, buvo atvežti ant kalno ir sumesti į duobes – kas kniūbsti, kas po kelis į vieną duobę. Mus labiausiai nustebino, kad nebuvo išvogti sukilėlių asmeniniai daiktai“, – klausytojams pasakojo V. Steponaitis.
Pirmosios sukilimo aukos palaikai vis dar nesurasti
Archeologams ant Gedimino kalno pavyko atrasti 20 sukilėlių palaikų iš 21. Nepavyko aptikti pirmosios Rusijos caro kariuomenės aukos – kunigo Stanislovo Išoros, sušaudyto 1863 metų birželį. Manoma, kad jis galėjo būti slapta užkastas kitoje vietoje.
„Kasinėjimų metu rasdavome mažyčių medalionų, ir sidabrinių, ir paauksuotų. Jie suteikdavo kažkiek informacijos. Taip pat žinojome, kad sukilėliai buvo žudomi tam tikromis dienomis ir tam tikru kiekiu – po vieną ar kelis. Buvo tiriami žmonių kaulai. Teismo medicinos ekspertams pateikėme nuotraukų, mirusiųjų kaukoles, atlikome DNR tyrimus. Dauguma sukilėlių buvo jauni vyrukai – 20-25 metų amžiaus – neturėję vaikų, todėl nustatyti jų DNR liniją buvo gana sudėtinga. Vienintelis likęs asmuo, tinkamas tyrimams, buvo kunigo Išoros anūkas, kuris gyvena Gdanske. Kai viename kape suradome asmenį, buvo matyti, kad jis avėjo aulinius batus, turėjo mažą sidabrinį medalioną, kurio vienoje pusėje – Aušros vartai, kitoje – Šnipiškių koplytėlė. Sierakausko rankos buvo surištos už nugaros, radome jo auksinį žiedą, ant kurio užrašyta „Zigmantas ir Apolonija“ bei jų vedybų data. Perlamutrinės marškinių sagutės buvo tik Kalinausko, taigi pagal tam tikrus radinius buvo galima šiek tiek matyti to asmens turtinę padėtį“, – apie sukilimo dalyvių identifikaciją aiškino V. Steponaitis.
Premija įgauna dar didesnę prasmę
Apžiūrėję parodą ir pasiklausę įdomių pasakojimų svečiai neskubėjo skirstytis, mat netrukus prasivėrė Varėnos kultūros centro salės durys ir visi sugužėjo vidun. Šviesoms truputį pritemus, didžiuliame ekrane pasirodė skaidrė su Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago fotografija (nuotrauka daryta 1947 metų liepą Merkinės apylinkėse, jos autorė Gražina Pigagaitė-Vilbik).
Šventinis renginys prasidėjo jaunosios atlikėjos Gabijos Petrauskaitės muzikiniu pasirodymu, susirinkusieji buvo paprašyti atsistoti ir minute tylos pagerbti žuvusius už laisvę bei į amžinybę jau išėjusius ankstesnių metų A. Ramanausko-Vanago premijos laureatus.
Į publiką kreipęsis Varėnos rajono meras Algis Kašėta pabrėžė, kad pagerbdami A. Ramanausko-Vanago atminimą, prisimename ir visus kitus laisvės kovotojus.
„Ne veltui renginį pradėjome paroda apie 1863-1864 metų sukilimo dalyvius. Laisvės kova tęsiasi šimtmečiais. Baltų gentys turėjo apginti savo žemes nuo įvairių agresijų. Turime pagrindinį pavojų iš Rytų, iš „maskolių“ pusės. Adolfo Ramanausko-Vanago premijos atsiradimą nulėmė keli faktoriai – tai ir karas Ukrainoje, ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų atradimas, taip pat šmeižto kampanija, kuri buvo prasidėjusi, bandant pavaizduoti partizanus ir jų vadus žydšaudžiais. Vanagas – paskutiniųjų aršių laisvės kovų, vykusių prieš 60-70 metų, vėliava. Tą parodė pastarųjų dienų įvykis, kai Merkinėje ir Vanago gimtinėje dažais buvo aplieti paminklai. Tai liudija, kad piktavalius, kurie nori mus įžeisti ir paniekinti, Adolfo Ramanausko-Vanago vardas labiausiai siutina, o jo įamžinimas labiausiai kliūva. Mūsų premija įgauna dar didesnę prasmę. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Laisvės kovų sąjūdžio vadas, yra mūsų krašto žmogus, čia jis pradėjo savo kovos kelią, nuveikė be galo daug, tapo laisvės kovų simboliu. Laisvės kovos dabar neatsiejamos nuo kovos Ukrainoje, kur mūsų broliai kaunasi už mūsų visų laisvę. Tai patvirtina, kad per šimtmečius besitęsianti laisvės kova yra mūsų kasdienybėje“, – kalbėjo rajono meras A. Kašėta.
Šiųmetis laureatas – „Laisvės kovų įamžinimo sąjūdis“
A. Ramanausko-Vanago premijos laureatą paskelbė vertinimo komisijos pirmininkas, Varėnos rajono savivaldybės tarybos narys bei Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities Antano Juozapavičiaus šaulių rinktinės Varėnos šaulių 105-osios kuopos vado pavaduotojas Žilvinas Baublys.
Rajono mero potvarkiu 1 tūkst. eurų dydžio A. Ramanausko-Vanago premija šiemet įteikta asociacijai „Laisvės kovų įamžinimo sąjūdis“ – už iniciatyvas ir veiklas, įamžinant partizanų atminimą, jaunų žmonių pilietiškumo ugdymą, bei veiklas, skatinančias ir stiprinančias tautinę savimonę.
Apdovanojimo atsiimti atvykusi „Laisvės kovų įamžinimo sąjūdžio“ pirmininkė Agnė Petrauskienė padėkojo už suteiktą įvertinimą ir pamatytus darbus: „Premija padės mums tęsti tai, ką esame pradėję. O mūsų sąjūdžio veikla prasidėjo 2010 metais. Toks sumanymas kilo, matant nykstančią partizanų rėmėjų Sąjų sodybą Balandiškio kaime, visai netoli Minaičių sodybos, kur 1949 metais buvo pasirašyta žymioji Vasario 16-osios partizanų deklaracija. Tai mums buvo paskata suburti menininkus, mokslininkus, archeologus, istorikus ir ieškoti sprendimų. Vėliau ėmėmės kitų darbų, užgimė didelis projektas „Partizanų Lietuva“, taip pat pradėjome rengti kasmetinę jaunimo vasaros stovyklą, kuri jau yra apkeliavusi kelis rajonus. Kiekvienas mūsų darbas pirmiausia yra skirtas Lietuvos auditorijai, tam, kad partizanai būtų pažįstami, kad jie būtų čia ir dabar. Tačiau dedame pastangas, kad žinia apie partizanus sklistų ir užsienyje. Norisi prisiminti ir patį Adolfą Ramanauską-Vanagą, kuris savo prisiminimuose kreipėsi į ateities lietuvius, tarsi numatydamas, kad jo užrašytus žodžius kažkas skaitys ir svarstys, ar iš tiesų taip buvo. Jis norėjo, kad tie ateities lietuviai suprastų, jog tai nebuvo pasaka, bet tikrovė. Varėnos kraštas yra vienas tų, kuriame tikrai gausu partizaninio karo palikimo“.
Lietuviškai uždainavusių ukrainiečių koncertas
Po premijos įteikimo ceremonijos į sceną buvo pakviesta ukrainiečių etninio roko grupė „TaRuta“ (ukrainiečių k. „paparčio žiedas“). 2005 metais susibūrusi grupė Lietuvoje koncertuoja nuo 2014-ųjų, kuomet prasidėjo Maidano įvykiai.
„TaRuta“ grupės nariai Lietuvoje lankosi kaip teritorinės gynybos atstovai, kurie kartu su lietuvių savanoriais renka labdarą Rusijos karo Ukrainoje pabėgėliams ir savo šalies kariuomenei.
Grupė atliko nemažai skambių dainų, lingavo ir į taktą plojo ne vienas klausytojas. Ukrainiečiai uždainavo netgi seną lietuvišką dainą apie miško brolius „Mėnulis tikras tėvas jo“, o susirinkusieji pritariamai niūniavo žinomą melodiją.
Koncerto pabaigoje žmonių lūpose ypač jautriai nuskambėjo Lietuvos ir Ukrainos himnai, po pastarojo publika sušuko ukrainietišką frazę „Slava Ukraini!“, o atlikėjai atitarė: „Heroyam slava!“
Okupantų vadintas partizanų generolu
Dirbdamas pedagoginį darbą ir neturėdamas rimto karinio pasiruošimo ginklu kovoti už Lietuvos laisvę Adolfas Ramanauskas apsisprendė 1945 metais, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Tų pačių metų birželį jis priėmė partizano priesaiką, pasirinkęs Vanago slapyvardį.
Iš pradžių A. Ramanauskas-Vanagas ėmėsi vadovauti Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, po to, suvienijęs Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius, vadovavo 140 vyrų kuopai, tapusiai Dzūkų grupės dalimi. O kai kuopa buvo performuota į batalioną, jo vadu irgi buvo paskirtas A. Ramanauskas-Vanagas, vėliau tapęs Merkio rinktinės vadu ir 1945 metų gruodį vadovavęs mūšiui Merkinėje tarp Lietuvos partizanų ir okupacinės sovietų valdžios.
A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo iš viso 9 kautynėse, daliai jų vadovavo pats, o už pademonstruotą narsumą ir nuopelnus buvo ne kartą apdovanotas. 1949 metų vasarį A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Minaičių kaime, kurio metu buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) ir priimta 1949 metų vasario 16-osios sąjūdžio tarybos deklaracija, jos signataru tapo ir A. Ramanauskas-Vanagas. Tame suvažiavime jis taip pat buvo patvirtintas Pietų Lietuvos srities partizanų vadu.
1949 metų rudenį A. Ramanauskas-Vanagas galiausiai buvo paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.
Be ginkluotojo pasipriešinimo, A. Ramanauskas-Vanagas daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Kartu su bendražygiais jis rengė ir leido laikraščius „Trečias skambutis“, „Laisvės varpas“, „Mylėk tėvynę“, „Partizanas“, atsišaukimus ir įvairius raštus.
Kai 1951 metais LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas sunkiai susirgo, A. Ramanauskas-Vanagas, kaip pirmasis jo pavaduotojas, ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. O po 2 metų, okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, okupantų pramintas partizanų generolu.
Visą ginkluotos partizaninės laisvės kovos laikotarpį A. Ramanauskas-Vanagas ir jo partizanė žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, turėjusi slapyvardį „Vanda“, buvo įnirtingai ieškomi sovietų specialiosios tarnybos KGB pareigūnų. Jam sugauti buvo pasitelkta 30 sovietų agentų. Vis dėlto suimti Ramanauskus pavyko tik po 11 metų – 1956 metų spalį, kuomet A. Ramanauskas-Vanagas su žmona buvo suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kalėjimą Vilniuje. 1957 metų rugsėjį partizanų vadas okupantų teismo buvo nuteistas mirti ir nužudytas tų pačių metų lapkritį, o jo žmona 8 metams pasiųsta kalėti lageriuose.
Po ilgalaikių tyrimų ir paieškų 2018 metų birželį buvo nustatyta A. Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vieta Antakalnio našlaičių kapinėse Vilniuje. Tais pačiais metais Seimas priimė deklaraciją, kuria partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas buvo pripažintas su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.
Evelina Kuliešė
