„Kadaise klestėjęs mūsų krašto žmonių verslas“

Mėgstantieji laiką leisti gryname ore, o dažniausiai norintieji prisidurti papildomų
pinigų nešini pintinėmis traukia į mišką ieškoti grybų bei uogų, tačiau apsidairius
aplinkui galima prisirinkti ir kitų superkamų gamtos teikiamų gėrybių, štai ilgametis UAB „Švenčionių vaistažolės“ Varėnos supirkimo punkto vedėjas Jonas Saulevičius apgailestauja, kad žolynų rinkėjų belikęs tik vienas kitas, o pasistengus įmanoma užsidirbti net ir tūkstantį eurų…

17 metų patirtis
Senojoje Varėnoje gyvenantį Joną Saulevičių būtų galima pavadinti vaistažolių entuziastu, mat šią vaistinę augalinę žaliavą jis pradėjo rinkti dar sovietmečiu. Be to, kad apie vaistažoles yra perskaitęs daugybę literatūros, 17 metų darbuojasi žolelių supirkimo punkte, kuriam pats ligi šiol ir vadovauja.
„Seniau supirkimo punktas buvo už geležinkelio, vadinamojoje trečioje Varėnoje. Ten stovėjo labai didelis angaras, bet paskui tos patalpos tapo nebetinkamos, tad maždaug 2013 metais atidariau supirkimo punktą Senojoje Varėnoje. Sūnus su marčia čia pasistatė namą, o šalia – sandėlį, jame norėjo atidaryti automobilių remonto dirbtuves, bet taip susiklostė, kad tą sandėlį jiedu užleido man ir esu už tai dėkingas“, – prisimena ponas Jonas.
Džiaugiasi kiekvienu skambučiu
Nuo neatmenamų laikų kaimo žmonės vaistažolėmis stiprino organizmą bei jomis gydė įvairias ligas, paskui šių vaistingųjų augalų rinkimas tapo papildomu uždarbiu, taip prisiduriant prie pensijos ar kitų pajamų. Kita vertus, dabar žmonės žoleles renkasi patys sau ir jų supirkėjams nebeparduoda.
„Vaistažoles žmonės renka labai trumpai, kol pradeda dygti grybai ir uogos, nes tai lengvesnis uždarbis, nereikia jų džiovinti. Senesniais metais prie žolelių supirkimo punkto nusidriekdavo ilgiausios eilės, žmonės atnešdavo po 10 kilogramų ir dar daugiau. Vaistažolės – kadaise klestėjęs mūsų krašto žmonių verslas. Kiekviename didesniame kaime, pavyzdžiui, Marcinkonyse ar Žiūruose veikdavo vaistažolių supirkimo punktai. Dabar likau aš vienintelis ir džiaugiuosi, jeigu bent kažkas man paskambina, tada pats kur reikia nuvažiuoju ir surinktą žaliavą pasiimu, iškart atsiskaitau. Yra trys šeimos iš Puodžių, Kibyšių ir prie Vazgirdonių, kurios, sakykime, yra nuolatinės mano klientės. Būna, kad pavieniai žmonės man paskambina ir domisi, bet kai pasakau jiems, kad būtina žoleles išdžiovinti, noras dingsta. Na, o daugiausia žolelių prirenku aš pats, man labai patinka šitas užsiėmimas. Per tiek metų jau esu su jomis susidraugavęs“, – šypsosi J. Saulevičius.
Jokių blogų minčių
Stropiausi rinkėjai, anot mūsų pašnekovo, užsidirba ir po tūkstantį eurų, tačiau net ir tokiu pelnu dabar retas tesusigundo. „Jaunimas į mišką eiti nenori, erkių bijo, o senųjų rinkėjų nebelikę. Be to, ne kiekvienam sveikata leidžia, nes reikia ir pasilenkti, ir paklūpėti. Kaimuose yra senyvų žmonių, kurie norėtų eiti rinkti, bet jų vaikai nenori, sako džiaugtis senatve, o ne uždarbiauti, nes gali staigiai sunegaluoti arba pasiklysti“, – rinkėjų mažėjimo priežastis pamini ponas Jonas.
Žolelių sezonas tęsiasi maždaug pusmetį – nuo gegužės pradžios iki spalio vidurio, tad J. Saulevičius išvardija, ką turėtų žinoti kiekvienas atsakingas rinkėjas. „Vaistažolėms reikia šilto pavasario, kad suleistų šaknis, tuomet vasarą jos gerai suveši. O jeigu užeina šalnos ir būna sausa žemė, vaistažolės neužauga. Jeigu bitės iš augalo renka nektarą, vadinasi, jis yra aukštos kokybės. Norint kokybiškos žaliavos, negalima rinkti pakelėse, taip pat reikia skinti sausą augalą, nereikėtų to daryti lietingą dieną arba labai anksti ryte, kai susidaro rasa. Taip pat augalą reikėtų skinti jo žydėjimo metu. Dirbdamas su vaistažolėmis negali turėti jokių blogų minčių, nes joms viskas persiduoda ir tuomet jos nebūna tokios veiksmingos“, – apie vaistažolių rinkimo subtilybes aiškina pašnekovas.
Supirkimo kainos
Vaistažolių supirkimo kainas diktuoja jų paklausa. Tarkime, šiuo metu brangiausiai superkamos pataisų sporos. Už kilogramą J. Saulevičius moka 30 eurų. Tačiau gamtoje rasti šį augalą – labai sunku. Ponas Jonas patikslina, kad tai yra saugoma rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl renkant šias vaistingąsias žoleles reikia elgtis itin atsakingai ir augalo nepažeisti. „Jokiais būdais negalima jų rauti su šaknimis, užtenka tik nukirpti prinokusį žiedelį. Anksčiau mažiau pjovė miškus, rečiau važinėjo galinga technika, taigi ir visokių augalų galėdavai dažniau rasti, o dabar retina miškus ir saulės spinduliai augalą pražudo“, – apgailestauja ponas Jonas.
Dar keletas brangiau superkamų aromatingųjų vaistažolių rūšių – raktažolės ir liepų žiedai, atitinkamai po 28 ir 11 eurų už kilogramą. Tuo tarpu lengviau aptinkamų, pavyzdžiui, aviečių lapų kilogramas pono Jono supirkimo punkte įkainotas 3 eurais, jonažolių – 2 eurais, kraujažolių – 1,70 euro. „Jeigu turiu užtektinai aviečių lapų, galiu priimti ir puskilį ar kilogramą. O štai retesnių vaistažolių, tarkime, siauralapių gysločių, prašau didesnių kiekių, ne mažiau vieno maišo, į kurį galima sutalpinti nuo 3 iki 5 kilogramų“, – pasakoja pašnekovas. Pono Jono sąraše rikiuojasi daugiau kaip penkios dešimtys superkamų įvairių rūšių žolelių pavadinimų.
Ypatingas dėmesys – žolelių paruošimui
Ilgametė patirtis leidžia J. Saulevičiui be didesnio vargo atpažinti kiekvieną vaistažolę ir pasakyti, kokių sveikatą stiprinančių savybių ši turinti. Štai, pavyzdžiui, sergant kvėpavimo takų ligomis ponas Jonas rekomenduoja gerti vieno geriausiai žinomų vaistinių augalų – aviečių lapų – arbatą, o šlapimo pūslės uždegimo gydymui nuo seno vertinamos naudingosiomis medžiagomis turtingos meškauogių arba bruknių lapų arbatos.
Tačiau renkant žoleles pardavimui svarbu ne tik gerai jas pažinti, bet ir tinkamai paruošti, konsultuoja J. Saulevičius. Vaistažolių džiovinimui reikia sausų patalpų, dar labai svarbu dažnai žoleles pavartyti, vengti tiesioginių saulės spindulių, o žaliavai sukrauti taipogi reikalingi ir specialūs maišai, kurių kiekvienam rinkėjui parūpina pats ponas Jonas. „Bet kokie maišai netinka, – mokina pašnekovas. – Jie turi būti švarūs ir balti, be jokių užrašų. Žmogui reikia turėti patalpas, kad augalų nepasiektų saulės spinduliai ir jų nesudegintų“.
Visos žolelės iš Varėnos supirkimo punkto iškeliauja į Švenčionių vaistažolių fabriką, kuris, beje, yra vienas seniausių vaistažolių perdirbimo fabrikų visoje Europoje. J. Saulevičius pasidžiaugia, kad skrupulingai patikrindami iš Varėnos supirkimo punkto atvežtas žoleles fabriko darbuotojai per 17 metų niekada nerasdavo prie ko prikibti. Kaip aiškina J. Saulevičius, fabrike produkcija perdirbama, dezinfekuojama, atliekami laboratoriniai tyrimai, o vėliau žaliava panaudojama arbatos, vaistų, kosmetikos, higienos priemonių ir netgi prieskonių gamyboje.
Užbaigdami pokalbį pono Jono klausiame, kas per visą šį ilgą laiką dirbant vaistažolių supirkimo punkte įsiminė labiausiai, ilgai negalvojęs jis atsako – praėjusieji metai. „Atvažiavo pas mane dvi Švenčionių vaistažolių fabriko specialistės pasižiūrėti, kaip aš dirbu. Fabriko direktoriui patiko mano vaistažolių kokybė, nes išlieka visi žiedeliai ir lapeliai, netgi pavadino mane specialistu. Labai malonu būti įvertintam“, – kiek pasikuklinęs tarsteli J. Saulevičius.
Evelina Kuliešė
Autorės nuotr.