Kaip A. Tendzegolskis perprato savo pavardę ir ką veikė H. Gudavičius prieš 21 metus?

Apie tai sužinosite, šiame „Merkio krašto“ numeryje perskaitę pradedamus publikuoti naujus Henriko Gudavičiaus etnografinius užrašus ir ištrauką iš Aloyzo Tendzegolskio knygos „Naujoji aforistika“ (2022 m.)…

Nepažeisčiau kuklumo jausmo ir nešokčiau gerbiamajam skaitytojui į akis, jei kokiu nors būdu galėčiau jam pasiūlyti autobiografiją be pavardės.
Bet turiu rodyti ir pavardę, nors ji ilga ir, rodos, nedera žmogui, linkusiam į lakonišką stilių. Belieka guostis tuo, kad ji savaip išryškina mano polinkį išlukštenti reiškinio esmę arba bent jau kokią naujovę. Iš tiesų aš esu Tendys.
Jaučiuosi šiek tiek nepatogiai, visa tai pasakodamas ir tarsi prieš save klostydamas kūdikio marškinėlius – mano pavardėje nusėdo nemažai tolimų Lietuvos gyvenimo faktų. Kitaip kam ji rūpėtų!
Šį kietą riešutėlį, kurį aš krimtau nuo mažų dienų, man vienąkart moksliškai išgliaudė populiarusis „Vagos“ leidyklos redaktorius Jonas Pilipaitis: su juo aš susipažinau per draugus, nesėkmingai ilgus metus ten su jais vaikščiodamas dėl aforizmų knygelės leidybos ir vis išgirsdamas vieną ir tą patį gerai apgalvotą originaliosios literatūros skyriaus vedėjo Juozo Stepšio atsakymą: ne, išleisime kolektyvinę knygą. (Juk negalėjo leidykla po vieną priimti iškart devynių periodikoje išgarsėjusių aforistų!)
O kai mėgstamoje redaktoriaus J. Pilipaičio kavinėje kitapus anuometinio Lenino prospekto mudu likome dviese, jis pastebėjo, kad aš šiek tiek grybštelėjęs filologijos, kurią buvau studijavęs penkerius metus, tuo labiau, žinoma, domiuosi savo pavardės etimologija.
Pirmiausia nudžiugau iš jo sužinojęs, kad mano sudėtinga pavardė vis dėlto lietuviška, tik truputėlį sulenkinta ir nuėjusi ilgą permainų kelią dėl kintančių ūkinių aplinkybių. Visąlaik maniau, kad ji negraži, kol kartą jauniausias brolis Povilas, iš kolūkio pabėgęs statybininkas, paprieštaravo: „Mūsų pavardė graži!” Ir štai dabar redaktorius J. Pilipaitis išdėstė visą jos istoriją.
Lietuvoje, žinia, yra miesteliai Tendžiogala, Ariogala, Betygala, Vandžiogala, Baisogala, Ramygala ir pan. Jų pavadinimai, pasklidę po visą Lietuvą, žmones intriguoja lyg nepažįstami ryškūs augalai lietuviškoje pievoje, ir dar ten tarsi vienodai sukirpti! Nors jau seniai buvau atmetęs naivią ir man įkyrėjusią liaudies etimologiją apie žmogų, ieškojusį kelio galo, bet nežinojau tikros šių vietovardžių kilmės. Pasirodo, šie miesteliai žinomi nuo XIII amžiaus, o jų pavadinimai siekia laikus, kai Lietuvoje laukas (žemės valda) buvo vadinamas galu. (Esą žmonės sakydavę: „Mano galas eina iki miško“.) Tada kai kurios trumpos pavardės – Tendys, Arys, Betys, Vandys, Baisys, Ramys ir kitos – buvo susietos su „galu“ ir taip atsirado šie sudėtiniai vietovardžiai. Panašių dviskiemenių pavardžių Lietuvoje yra kur kas daugiau: Venys, Vainys, Bazys, Barcys, Šaknys, Raižys, Digrys, bet ne visi šie žmonės, matyt, panoro pirkti žemės ir būti naujakuriai.
Aš gimiau Lietuvos viduryje, Kasiulkaimyje, – galima sakyti, tarp Ariogalos ir Betygalos. Ariogala iškilusi ant aukšto Dubysos kranto, kai kuriose enciklopedijose netgi vadinama miestu, mano vaikystės metais buvo rajono centras. Mokiausi Ariogalos vidurinėje mokykloje, kurią (būtent mokyklą, o ne miestelį) šiek tiek aprašiau autobiografiniame romane „Šviesiau už mėnesieną“ (2017 m.). Jame išliejau savo jaunystės tūžmastį, bet vengiau dėti į jį aforizmų.
Pastebėjau, kad aforizmai turi privalumų: taip greit nesensta, kaip tarybinė literatūra. Pasirinkau šį žanrą, kuris man buvo lemtingas: aforizmus kuriu daugiau kaip penkiasdešimt metų. Tiesa, parašiau daug humoreskų, kuriomis pats abejojau ir ilgai nesiūliau leidyklai jų rinkinio: lūkuriavau, nes aforizmai man atrodė tikresnis menas. Bet, patekęs į jų leidybos aklavietę, kaip išbaidytas zuikis šokau į šalį, kasdienybėje ieškodamas komizmo sąžalynų.

Kartą į Varėną sykiu su mano bendrakurse Aldona atvažiavusi jauna filologė, kurios vardo neįsiminiau, prisipažino negalinti suprasti, kaip tokia pavardė, kaip mano, apskritai gali būti! Tada dar nebuvo išleistas lietuviškų katoikonimų žodynas, kuriame įrašytas netgi Betygolskis – sulenkinta Betygališkio pavardė. Kokia klajokliška etimologija: asmenvardžiai, kažkada virtę vietovardžiais, vėl pasikeičia ir virsta asmenvardžiais, tik jau kitokiais.
Išgirsdavau įvairių atsiliepimų apie savo pavardę: savaitraštis „Šiaurės Atėnai“, rašydamas apie mano aforizmų rinkinį „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006 m.), prasitarė, kad mano pavardė skambi (gal nė nežinojo, kad ji vis dėlto sulenkinta).
Nors esu Tendžiogališkis, bet neteko nėkart būti Tendžiogalos miestelyje. Tik dažnai galvodavau apie vietovardžių likimus: pavyzdžiui, daug įžymių žmonių, netgi abu didžiausi Tarybų Sąjungos vadai, turėjo šiek tiek palaukti, kol žemėlapyje atsiras nauji vietovardžiai – Leningradas, Stalingradas… O aš, kaip matome, ir iki gimimo jau turėjau savo vardo miestelį.
Aloyzas Tendzegolskis