Taip kalbėjo iš Šveicarijos, Berno universiteto, atvykęs į Nedzingę (1998 m.) profesorius Janas Peteris Locheris, gerbęs dzūkų lyriką ir vis primindavęs savitą šio poeto daugiabalsį kalbėjimą – Šveicarijos baltistas, išmokęs lietuvių kalbą, plėtojo tezę, kad Antanas Kalanavičius (1945–1992) pagal nuoseklų sintaksės atnaujinimą yra giminingas Europos poetams avangardistams…
Ir Lietuvoje po poeto mirties, palyginti ankstyvos (ėjo keturiasdešimt septinti metai), publikuota kuo palankiausių vertinimų.
Deja, šio poeto pripažinimas nėra tapęs visuotiniu tautos mastu. Dėl sumenkėjusio domėjimosi grožine kūryba dabar neturėtų būti skėsčiojama rankomis, neva esame beviltiškoje būklėje. Ką gali žinoti, kaip bus ateityje; gal mobilaus telefono maigymą vėl keis posūkis prie knygų, nuo masinės kultūros gaminių – prie klasikos šedevrų. Tad pasidžiaukime tuo, ką turime ir ką skaitančioji poeziją bendruomenė pripažįsta.
Į Lietuvą buvo išėję (perfrazuoju vieną poetą) tokie Dzūkijos talentai, kaip Albinas Žukauskas, Antanas Kalanavičius, Sigitas Geda… Per Dzūkiją prabėgo trys poezijos titanai. Nekyla abejonė, kuris iš šių talentingų poetų Lietuvoje labiausiai žinomas ir pripažintas. Be jokios abejonės – Sigitas Geda, į žmonių atmintį įstrigęs ir joje likęs Sąjūdžio oratorius, per šimto knygų (poezijos, esė, dienoraščių, vertimų, libretų) autorius. Kiti du talentingi poetai, nors skaitančiai visuomenei žinomi, bet į tautos estetinę savastį laipsniškai neįsiliejantys – bendruomenėse dar per daug nežinojimo ir per maža šių poetų propagavimo.
Ne kartą tenka patirti, kad ištarus Kalanavičiaus pavardę, matai gūžtelėjimą pečiais – tokio poeto neteko girdėti, neteko jo knygų matyti… Poetas Kalanavičius, dabar įrašomas į talentingiausių kūrėjų gretas (jau mirga poeto pavardė virtualioje erdvėje ir bent retsykiais spaudoje, TV laidose), gyveno ir kūrė, kaip daug kam atrodo, jau seniai – dvidešimtame amžiuje… Nebuvo poetas pakviestas būti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu (beje, tam nebuvo preteksto – eilėraščių knyga neišleista), nebuvo kviečiamas skaityti eilių į VU Sarbievijaus kiemelį po berželiu per Poezijos pavasario šventes (maloni išimtis – buvo kviečiamas Kaune)… Taigi poetui gyvenant Vilniuje ir Kaune, sugrįžus į tėviškę Sapiegiškėje, nebuvo išleista jo poezijos knyga, o eilėraščiai, spausdinti laikraščiuose ir žurnaluose, nesudarė deramo visumos įspūdžio (negi galėjai viską aprėpti, susekti?). Netgi gimtajame bažnytkaimyje tik keli mokytojai pasidžiaugė, kad Nedzingė turės poetą. Buvo studijų VU ir VVPI bendramokslių, spaudos atstovų ir siauras ratas poetų, su kuriais pats Antanas Kalanavičius užmezgė pažintį. Dabartyje mažai liko liudytojų iš to meto. Tiesiog atsitiktinumas, kad ir šio rašinio autoriui pasisekė.
…Buvo 1966 metų ruduo. Antanas Kalanavičius po nesėkmingų studijų VU vasarą išlaikė stojamuosius egzaminus į VVPI – buvo priimtas. Rudens vieną dieną mane, kaip Lietuvių ir užsienio literatūros katedros aspirantą, sugrįžusį į Vilnių po darbo Seirijų vidurinėje mokykloje, docentas Dovydas Judelevičius, mylimas studentų dėstytojas ir tuo metu jau gerai žinomas literatūros ir teatro meno kritikas, pakvietė ateiti į jo kuruojamą literatų susirinkimą – jaunieji poetai skaitys eilėraščius. Kiek atmenu, tarp penkių skaitančių savo eilėraščius studentų išskirtinį dėmesį patraukė Antanas Kalanavičius. Jis ne iš prirašytų popieriaus lapų skaitė eiles, o jas atmintinai deklamavo, jo skaitymas – kaip dvasinės savasties eigastis. Regėjau nuo manęs kairiau stovintį vidutinio ūgio šviesiaplaukį mėlynų akių vaikiną, skaitantį eilėraščius sodriu, išskirtinio tembro balsu. Pirma mintis – eilėraščiuose atgyja, kiek akys aprėpia, žalieji pušynai, kaip neseniai jie buvo regėti grybavimo metu įlipus į aukštą miškininkų prie Rudnios pastatytą bokštą. Tada literatūros kritikas Judelevičius tarp jaunųjų poetų išskyrė Antaną už pajaustą Dzūkijos gamtos ritmą ir miško dvasią. Buvo galima suprasti – Antanui pranašaujama poeto ateitis.
Kaip Nedzingės vidurinėje mokykloje reiškėsi jaunasis poetas, man kelis kartus šį bei tą priminė studijų bendramokslė, tame krašte dirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Volskaitė – Maciulevičienė. Iš pedagogės, rengusios Kalanavičių lietuvių literatūros egzaminui (rašiniui), pastebėjimų supratau, kad Antanui eilėraščių rašymas reiškė viską…
Retsykiais teko aptikti ,,Literatūroje ir mene“, ,,Nemune“ ir kitur spausdinamus Antano Kalanavičiaus eilėraščius. Tačiau iš kelių rastų ir perskaitytų eilėraščių nelengva buvo vertinti poetą – verkiant reikėjo jo poezijos knygos, o jos nebuvo. Vėliau sužinota – paties poeto sudarytos knygos ne tik nebuvo išleistos, bet ir nelauktai ji pradingo iš poezijos konsultantų stalčių… Tada visko būta: baimintasi poezijos posmų apie kraują sugėrusį Dzūkijos smėlį (gal jų potekstės kalba apie žaliukus partizanus? ką pasakys baisingasis sovietinis saugumas?!), eilėraštyje rasti negirdėti, kaip skaitytojui atrodė, dzūkų tarmės žodžiai ir jų suglaudimai, akiai neįprasti sintaksės dariniai, poetiniai aforizmai… Vertintojai ir leidėjai tylėjo, o autorius, save paskyręs poezijai, visąlaik rašė, eiliavo netgi artėjančios mirties akivaizdoje… Tada buvo pranešta Lietuvos rašytojų sąjungai, kad atsidūręs vienatvėje poetas neišpasakytai vargsta (po dviejų infarktų neturėjo sveikatos dirbti, kaip anksčiau – grioviakasiu melioracijoje, mirė motina, kurios pensija buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis). Literatūros fondo valdytojai paskyrė poetui pašalpą, o prozaikas Juozas Aputis savo automobiliu nuvyko į Nedzingę tą pašalpą įteikti poetui. Per didelį vargą novelistas surado Sapiegiškę ir joje – Kalanavičių vienkiemį. Svečias, atsidūręs šalia namo kieme, iškart sutiko ir atpažino iš miško su glėbiu prisilaužytų kurui pagaikščių sugrįždinėjantį Antaną Kalanavičių… Su kokia įtaiga prozos meistras Aputis rašo apie šį susitikimą, primindamas, kad Kalanavičius iš didmiesčio po nesėkmingų lituanistikos studijų VU ir VVPI (pats save poetas vadino pusmoksliu – su nebaigtu aukštuoju) ir po dvejų metų santuokinio gyvenimo pasitraukė į savo tėviškę! ,,Pasitraukė ar buvo patrauktas?“ – mįslingai klausimą formulavo Aputis. Tada Lietuvoje literatūros žmonių – pasitraukusių ir patrauktų – buvo ne vienas. Visuomet Lietuvoje buvo (ir išliko) gerai matomas skirtumas tarp elitinių poetų ir tarsi literatūroje nedalyvaujančių, nors paskyrusių savo gyvenimą poezijai, kūrėjų. Tarp tokių poetų išskirtinė kategorija – poetai vienišiai, kaip Antanas Kalanavičius, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs nykstančiame Sapiegiškės kaime, tėvų trobelėje vidury miško.
Po staigios poeto mirties (1992 m. rugsėjo 13 d.), ruošiantis šarvojimui ir laidotuvėms, iš gimtosios trobelės giminaičių buvo išnešti į pašiūrę poeto rankraščiai, kuriuos iškart po laidotuvių tą pačią dieną surinko buvusi poeto žmona Perpetua Dumšienė, padedama kito bendramokslio rašytojo Petro Dirgėlos (abu, kaip ir Kalanavičius, drauge studijavo VU). Sunešė, sukrovė rankraščius į automobilį, ir juos Perpetua Dumšienė parsivežė į Kauną.
Poetą Kalanavičių, kaip tada atrodė ir dabar tenka mąstyti, iš amžino pradingimo išgelbėjo buvusi žmona Perpetua Dumšienė: atrinko eilėraščius ir drauge su Judita Vaičiūnaite (poetė suredagavo eilėraščius) parengė rinktinę (žr. Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. P.605). Kokio būta kilnumo tos trijulės – Valentino Sventicko, tuomet LRS leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, Perpetuos Dumšienės ir Juditos Vaičiūnaitės, dviejų gerų moterų, kaip jas vertino Sigitas Geda, – poezijos rinktinės sudarytojų ir leidėjo! Jų dėka buvo parengta ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista didelė Antano Kalanavičiaus poezijos knyga. Ir toliau Perpetua Dumšienė nenuleido rankų – parašė knygą apie poetą Antaną Kalanavičių ,,Dulkėto erškėčio ugny“ (Vilnius: LRS leidykla, 2012. P. 440). Tokį Perpetuos Dumšienės ilgų metų darbą įvertino Valentinas Sventickas: ,,Lobis ant stalo. Tereikia pasiimti“. Iš tiesų turime daug ir netgi galime sakyti – turime viską, kas svarbiausia: Antano Kalanavičiaus poeziją, jos vertingiausią branduolį (trečdalį viso palikimo, o kas į rinktinę nepateko, suklasifikuota ir atiduota saugoti archyvų fondams), poeto palyginti išsamią ir kruopščiai parengtą biografiją. Turime vienoje knygoje išrikiuotus literatūrologų ir literatūros kritikų straipsnius.
Sapiegiškės vienkiemy, miško vidury ir bekelės gūdasty, gyveno ir kūrė poetas iš Dievo malonės. Vis naujais ratilais plinta per Lietuvą Antano Kalanavičiaus poezijos pažinimas ir eilėraščių skaitytojų bei klausytojų meditacija drauge su lyrikos subjektu. Žavi žėrinti visomis vaivorykštės spalvomis ir išgyventų būsenų pilnatve, aukštų būties įtampų nugludinta kalba. Ir dzūkų varėniškių tarmė, jos turtingiausias klodas, jei juo disponuoja poetas iš prigimimo ir pašaukimo, dalyvauja atnaujinant ir praturtinant lietuvių poeziją. Kas kūrybos vyksme atrasta, o vėliau publikuota, belieka skaitytojui rodyti geros valios pastangas – imti ir skaityti, vis prisimenant, kad toks kvietimas jau buvo pirmoje lietuvių kalba parašytoje ir išleistoje knygoje – Martyno Mažvydo ,,Katekizme“.
Artėja Antano Kalanavičiaus garbingas jubiliejus – 2025 metų birželio 5 dieną jam sukaks 80 metų, – tada Sapiegiškėje gimė poetas. Gal tie metai bus paskelbti Antano Kalanavičiaus metais? O Varėnos rajono savivaldybės taryba tikriausiai priims sprendimą, kaip turėtų būti pagerbtas talentingo poeto iš gimtojo rajono atminimas. Svarbiausia užduotis – įrodyti, kad ir mirusieji poetai (miršta poetai, bet lieka gyva jų kūryba) tebedalyvauja kūrybos ir literatūrinio prusinimo procese. Nors Antano Kalanavičiaus trečdalis kūrybinio palikimo jau publikuota, galėtų būti spausdinami ir dar neskelbti eilėraščiai, palydėti surinktų naujų atsiminimų ir kuo pagarbiausių komentarų. Ir varėniškiai galėtų išleisti kažkados rajono laikraštyje publikuotus eilėraščius (jei tokių eilių per maža apimtis, galėtų būti iš archyvų atrinkta ir papildyta). Meno žmonės galėtų kurti poezijai iliustracijas, o tautodailininkai – parodyti meilę kraštui, davusiam Lietuvai talentingą poetą (tegul rodyklės rodo kelią į poeto gimtinę). Neturi užželti takai, vedantys į Sapiegiškę, nors ten atvykėlius pasitiktų, kaip rašė poetas, apmiškinta sodyba ir apleistas, vėjo perpučiamas namelis, dabar priklausantis medžiotojui iš Alytaus (taip parašyta liudytojų). Atrodo, buvo žadėta, kad rajono savivaldybė tą trobelę išpirks…
Graži literatūros žmonių ir varėniškių knygos mylėtojų tradicija – vis per Antanines, kiekvienų metų birželio 13 d., susitikti Nedzingėje ir švęsti Antano Kalanavičiaus poezijos dieną. Dalyvaukime šioje šventėje. Gal atsiras iš Varėnos rajono kilusių turtingų žmonių, kurie kasmet (birželio 13 d.) finansuos Antano Kalanavičiaus premijos paskyrimą Lietuvos poetui iš kaimo?
Visuomet yra ką veikti, mūsų laukia pagarbaus ir ypač prasmingo darbo baras.
Prof. Juozas Vytautas Uzdila
