Šeštadienis, 25 gegužės, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaGyvieji archyvaiKaniavos 1944-ųjų kautynes prisimenant pagerbtas karių atminimas

Kaniavos 1944-ųjų kautynes prisimenant pagerbtas karių atminimas

Prieš 80 metų, 1944 m. gegužės 7 d., Kaniavos kaime (pagal tuometį administracinį suskirstymą – Eišiškių apskr. Kaniavos valsč.) įvyko Lietuvos vietinės rinktinės karių kautynės su jas išprovokavusiais lenkų Armijos Krajovos daliniais

Gegužės 4 d. Kaniavos kaime (Varėnos r. Kaniavos sen.) Lietuvos kariuomenės Rezervo karių asociacijos Alytaus apskrities skyriaus nariai, Lietuvos šaulių sąjungos Varėnos kuopos šauliai ir Kaniavos bendruomenės nariai bei svečiai paminėjome šią svarbią Lietuvos kariuomenei garbingą sukaktį.
Prie paminklo žuvusiems kariams buvo padėtos pagarbos gėlės, uždegtos atminimo žvakutės, sugiedota Tautinė giesmė. Patriotines-tautines dainas atliko Kaniavos kultūros centro meno kolektyvo (vad. Algimantas Vitkus) dainininkės.
Šių eilučių autorius pasidalijo istorinėmis įžvalgomis.
Kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras Kaniava minima XIV a. pabaigos Lietuvos kelių aprašyme (vok. Lithauische Wegeberichte). XV–XVII a. Kaniava su karališkuoju dvaru ir girininkija buvo svarbus administracinis ir ūkinis centras, vadintas seniūnija, valsčiumi, miestu. XVIII a. – seniūnijos, nuo XX a. pradžios – valsčiaus centras. Nuo 1920 m. priklausė Lenkijai; 1939 m. rugsėjo mėn. Vilniaus kraštą užėmus SSRS Raudonajai armijai, Kaniava priskirta Baltarusijos SSR, 1940 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos SSR, per Vokietijos okupaciją 1941 m. viduryje – Baltarusijos generalinei sričiai, 1943 m. rugsėjo mėn. – Lietuvos generalinei sričiai.
Nuo 1920 m. Kaniava buvo vienas kovos prieš Lenkijos administracijos vykdomą lietuvybės, lietuviškų mokyklų varžymo politiką židinių. 1922 m. Kaniavos gyventojai boikotavo vadinamosios Vidurinės Lietuvos seimo, vėliau – kitus lenkų organizuotus rinkimus, dėl to patyrė represijų (kai kurie gyventojai kalinti), 1934 m. uždaryta „Ryto“ švietimo draugijos lietuvių mokykla. Per Vokietijos okupaciją 1943–1944 m. Kaniavą kelis kartus puolė lenkų Armijos Krajovos partizanai: sudegino valsčiaus įstaigų pastatus, terorizavo ir apiplėšinėjo gyventojus, du nužudė. 1944 m. kovo mėn. Kaniavos gyventojai ginklu pasipriešino kaimą puolantiems sovietiniams raudoniesiems partizanams (vieną nukovė).
1944 m. pavasarį Lietuvos vietinės rinktinės (LVR, plechavičiukai) karių padėtis Vilniaus krašte buvo labai sudėtinga: reikėjo kovoti dviem frontais – prieš sovietinius raudonuosius partizanus ir gausias lenkų Armijos Krajovos (len. Polska Armia Krajowa; liet. AK, „akovcai“) formuotes, kurių pagrindinis tikslas buvo Vilnijos krašto prijungimas prie Lenkijos. Vokiečiai, Rytų fronte patirdami didžiulius gyvosios jėgos nuostolius, jau neturėjo žmonių strateginių objektų ir transporto arterijų apsaugai. Šiems tikslams pasitelkę LVR, ją menkai apginklavo, o norėdami šiame neramiame krašte įvykius pakreipti sau norima linkme, stengėsi pasinaudoti lietuvių ir lenkų nesantaika, juos dar labiau sukiršinti. Lenkų „akovcai“, flirtuodami su vokiečiais, jokios aktyvios ginkluotos kovos prieš juos nevykdė, o iš jų gautais ginklais užpuldinėjo lietuvius. Tarp LVR karių ir lenkų „akovcų“ vyko dažni ginkluoti susidūrimai.
1944 m. gegužės 7 d., sekmadienį, apie 7 valandą ryto lenkų AK 6-os partizanų brigados apie 400 karių dalinys užpuolė Kaniavos kaime įsitvirtinusią LVR 309-ojo bataliono 2-ąją kuopą (apie 200 karių). Lenkai buvo geriau ginkluoti, jų būrius sudarė daugiausia kadriniai buvusios Lenkijos kariuomenės kareiviai, vadovavo karininkai. Pranokdami lietuvius skaičiumi ir ginklais, jie tikriausiai tikėjosi lengvos pergalės. Pasislėpę už trobesių, „akovcai“ lietuvių karius apšaudė iš kulkosvaidžių ir automatinių ginklų, apmėtė granatomis. Pirmosios atakos metu 6 kariai nukauti, 10 sužeistų, sprogstamosios kulkos į kojas sunkiai sužeistas būrio vadas jaunesnysis leitenantas Vytautas Sakalauskas, puskarininkiui Kaziui Giedraičiui sužeista ranka. Jie buvo skubiai sutvarstyti ir gurguole su arkliais pasiųsti į II Varėną prašyti pagalbos. Tačiau nesutriko 2-oje kuopoje tarnavę iš Vokietijos kariuomenės Lietuvių savisaugos batalionų (LSD) atvykę trys lietuviai puskarininkiai: jie taiklia automatų ugnimi ir granatomis atmušė prie spygliuotų užtvarų prislinkusius „akovcus“. Blogiausia, kad 2-os kuopos kariai turėjo taupyti šovinius iki atvyks iš II Varėnos pastiprinimas. Prislinkę prie apkasų apie 50 metrų, „akovcai“ pakilo į antrąją ataką. Šį kartą jie buvo atmušti granatomis. Frontaline ataka nepavykus įveikti lietuvių, lenkai bandė padegamosiomis kulkomis uždegti mokyklos pastatą, po nakties lietaus mirkęs medinis stogas neužsidegė. Lietuviams kariams šoviniai visai baigėsi, todėl šaudymą iš kulkosvaidžių teko nutraukti, atsišaudyti tik karabinais. Buvo nemažai sužeistųjų, nes lenkai šaudė sprogstamosiomis kulkomis. Kautynės tęsėsi apie 5–6 val.
Kai 2-os kuopos pasiuntiniai atvyko į LVR 309-ojo bataliono štabą, buvo paskelbtas kovos aliarmas, 1-oji kuopa, vadovaujama kapitono Juozo Čeponio, keturiais sunkvežimiais ir keliais vežimais išskubėjo ginklo broliams į pagalbą. Neprivažiavę iki kaimo apie 5 kilometrus, 1-os kuopos kariai likusį atstumą įveikė bėgte ir, priartėję prie kaimo, išsiskleidė kautynių rikiuote, pradėjo supti lenkų partizanus. Vengdami apsupties, „akovcai“ pasitraukė į mišką. Nuo lenkų partizanų granatų skeveldrų žuvo kaniaviškis Jonas Skamarakas ir jo mažametis sūnus.
Savo įniršį dėl pralaimėto mūšio ir patirtų aukų lenkų „akovcai“ išliejo ant taikių vietos žmonių. Šūviu į galvą iš už nugaros buvo nužudytas kaniaviškis, penkių vaikų tėvas Jonas Stasionis. Druckūnų kaime „akovcai“ nužudė Vaclovą Junevičių ir Miką Petrušį, Kaniūkų kaime – mokytoją Smėlevičių. Žuvusius „akovcus“ saviškiai palaidojo prie kelio tarp Šilinų ir Mantotų kaimų esančioje kalvoje. Vieno žuvusio lenkų partizano palaikai liko mūšio lauke, todėl vėliau Kaniavos gyventojai juos palaidojo kaimo kapinėse. Iš 1944 m. gegužės 30 d. lenkų AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vado kapitono Francisek Koprovski-Konar raporto Nr. 8 apie 1944 m. gegužės 7 d. mūšį su lietuviais ties Kaniava sužinome apie lenkų nuostolius: 7 nukauti ir 12 sužeistų.
Pagal Eišiškių apskrities žandarmerijos posto pranešimą majorui K. Kionigui lenkų partizanai plėšikavo Žydeikių kaime, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaniavos. Prieš juos iš II Varėnos buvo pasiųstos LVR 309-ojo bataliono dvi karių grupės. Tarp „akovcų“ ir „plechavičiukų“ įvyko smarkus susišaudymas. Mūšio metu žuvo 12 lietuvių ir dar 17 buvo sužeista. Lenkų žuvo 13 asmenų. Kautynės baigėsi apie 15 valandą. „Akovcų“, pagal vokiečių pranešimą, buvo apie 200 žmonių.

Gegužės 4 d. Kaniavos kaime (Varėnos r. Kaniavos sen.) Lietuvos kariuomenės Rezervo karių asociacijos Alytaus apskrities skyriaus nariai, Lietuvos šaulių sąjungos Varėnos kuopos šauliai ir Kaniavos bendruomenės nariai bei svečiai paminėjome šią svarbią Lietuvos kariuomenei garbingą sukaktį.
Prie paminklo žuvusiems kariams buvo padėtos pagarbos gėlės, uždegtos atminimo žvakutės, sugiedota Tautinė giesmė. Patriotines-tautines dainas atliko Kaniavos kultūros centro meno kolektyvo (vad. Algimantas Vitkus) dainininkės.

Paminklas prie plento Varėna–Alytus, 10-ajame kilometre, Lietuvos kariuomenės kariams, žuvusiems kovose su lenkais. 1920 m.


Šių eilučių autorius pasidalijo istorinėmis įžvalgomis.
Kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras Kaniava minima XIV a. pabaigos Lietuvos kelių aprašyme (vok. Lithauische Wegeberichte). XV–XVII a. Kaniava su karališkuoju dvaru ir girininkija buvo svarbus administracinis ir ūkinis centras, vadintas seniūnija, valsčiumi, miestu. XVIII a. – seniūnijos, nuo XX a. pradžios – valsčiaus centras. Nuo 1920 m. priklausė Lenkijai; 1939 m. rugsėjo mėn. Vilniaus kraštą užėmus SSRS Raudonajai armijai, Kaniava priskirta Baltarusijos SSR, 1940 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos SSR, per Vokietijos okupaciją 1941 m. viduryje – Baltarusijos generalinei sričiai, 1943 m. rugsėjo mėn. – Lietuvos generalinei sričiai.
Nuo 1920 m. Kaniava buvo vienas kovos prieš Lenkijos administracijos vykdomą lietuvybės, lietuviškų mokyklų varžymo politiką židinių. 1922 m. Kaniavos gyventojai boikotavo vadinamosios Vidurinės Lietuvos seimo, vėliau – kitus lenkų organizuotus rinkimus, dėl to patyrė represijų (kai kurie gyventojai kalinti), 1934 m. uždaryta „Ryto“ švietimo draugijos lietuvių mokykla. Per Vokietijos okupaciją 1943–1944 m. Kaniavą kelis kartus puolė lenkų Armijos Krajovos partizanai: sudegino valsčiaus įstaigų pastatus, terorizavo ir apiplėšinėjo gyventojus, du nužudė. 1944 m. kovo mėn. Kaniavos gyventojai ginklu pasipriešino kaimą puolantiems sovietiniams raudoniesiems partizanams (vieną nukovė).
1944 m. pavasarį Lietuvos vietinės rinktinės (LVR, plechavičiukai) karių padėtis Vilniaus krašte buvo labai sudėtinga: reikėjo kovoti dviem frontais – prieš sovietinius raudonuosius partizanus ir gausias lenkų Armijos Krajovos (len. Polska Armia Krajowa; liet. AK, „akovcai“) formuotes, kurių pagrindinis tikslas buvo Vilnijos krašto prijungimas prie Lenkijos. Vokiečiai, Rytų fronte patirdami didžiulius gyvosios jėgos nuostolius, jau neturėjo žmonių strateginių objektų ir transporto arterijų apsaugai. Šiems tikslams pasitelkę LVR, ją menkai apginklavo, o norėdami šiame neramiame krašte įvykius pakreipti sau norima linkme, stengėsi pasinaudoti lietuvių ir lenkų nesantaika, juos dar labiau sukiršinti. Lenkų „akovcai“, flirtuodami su vokiečiais, jokios aktyvios ginkluotos kovos prieš juos nevykdė, o iš jų gautais ginklais užpuldinėjo lietuvius. Tarp LVR karių ir lenkų „akovcų“ vyko dažni ginkluoti susidūrimai.

Glūko tilto liekanos yra regioninės reikšmės architektūros ir inžinerinis paminklas, 2018 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą


1944 m. gegužės 7 d., sekmadienį, apie 7 valandą ryto lenkų AK 6-os partizanų brigados apie 400 karių dalinys užpuolė Kaniavos kaime įsitvirtinusią LVR 309-ojo bataliono 2-ąją kuopą (apie 200 karių). Lenkai buvo geriau ginkluoti, jų būrius sudarė daugiausia kadriniai buvusios Lenkijos kariuomenės kareiviai, vadovavo karininkai. Pranokdami lietuvius skaičiumi ir ginklais, jie tikriausiai tikėjosi lengvos pergalės. Pasislėpę už trobesių, „akovcai“ lietuvių karius apšaudė iš kulkosvaidžių ir automatinių ginklų, apmėtė granatomis. Pirmosios atakos metu 6 kariai nukauti, 10 sužeistų, sprogstamosios kulkos į kojas sunkiai sužeistas būrio vadas jaunesnysis leitenantas Vytautas Sakalauskas, puskarininkiui Kaziui Giedraičiui sužeista ranka. Jie buvo skubiai sutvarstyti ir gurguole su arkliais pasiųsti į II Varėną prašyti pagalbos. Tačiau nesutriko 2-oje kuopoje tarnavę iš Vokietijos kariuomenės Lietuvių savisaugos batalionų (LSD) atvykę trys lietuviai puskarininkiai: jie taiklia automatų ugnimi ir granatomis atmušė prie spygliuotų užtvarų prislinkusius „akovcus“. Blogiausia, kad 2-os kuopos kariai turėjo taupyti šovinius iki atvyks iš II Varėnos pastiprinimas. Prislinkę prie apkasų apie 50 metrų, „akovcai“ pakilo į antrąją ataką. Šį kartą jie buvo atmušti granatomis. Frontaline ataka nepavykus įveikti lietuvių, lenkai bandė padegamosiomis kulkomis uždegti mokyklos pastatą, po nakties lietaus mirkęs medinis stogas neužsidegė. Lietuviams kariams šoviniai visai baigėsi, todėl šaudymą iš kulkosvaidžių teko nutraukti, atsišaudyti tik karabinais. Buvo nemažai sužeistųjų, nes lenkai šaudė sprogstamosiomis kulkomis. Kautynės tęsėsi apie 5–6 val.
Kai 2-os kuopos pasiuntiniai atvyko į LVR 309-ojo bataliono štabą, buvo paskelbtas kovos aliarmas, 1-oji kuopa, vadovaujama kapitono Juozo Čeponio, keturiais sunkvežimiais ir keliais vežimais išskubėjo ginklo broliams į pagalbą. Neprivažiavę iki kaimo apie 5 kilometrus, 1-os kuopos kariai likusį atstumą įveikė bėgte ir, priartėję prie kaimo, išsiskleidė kautynių rikiuote, pradėjo supti lenkų partizanus. Vengdami apsupties, „akovcai“ pasitraukė į mišką. Nuo lenkų partizanų granatų skeveldrų žuvo kaniaviškis Jonas Skamarakas ir jo mažametis sūnus.

Prie paminklo Dubičių miestelyje pagerbtas 1863 m. gegužės 4 d. žuvusių sukilėlių atminimas


Savo įniršį dėl pralaimėto mūšio ir patirtų aukų lenkų „akovcai“ išliejo ant taikių vietos žmonių. Šūviu į galvą iš už nugaros buvo nužudytas kaniaviškis, penkių vaikų tėvas Jonas Stasionis. Druckūnų kaime „akovcai“ nužudė Vaclovą Junevičių ir Miką Petrušį, Kaniūkų kaime – mokytoją Smėlevičių. Žuvusius „akovcus“ saviškiai palaidojo prie kelio tarp Šilinų ir Mantotų kaimų esančioje kalvoje. Vieno žuvusio lenkų partizano palaikai liko mūšio lauke, todėl vėliau Kaniavos gyventojai juos palaidojo kaimo kapinėse. Iš 1944 m. gegužės 30 d. lenkų AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vado kapitono Francisek Koprovski-Konar raporto Nr. 8 apie 1944 m. gegužės 7 d. mūšį su lietuviais ties Kaniava sužinome apie lenkų nuostolius: 7 nukauti ir 12 sužeistų.
Pagal Eišiškių apskrities žandarmerijos posto pranešimą majorui K. Kionigui lenkų partizanai plėšikavo Žydeikių kaime, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaniavos. Prieš juos iš II Varėnos buvo pasiųstos LVR 309-ojo bataliono dvi karių grupės. Tarp „akovcų“ ir „plechavičiukų“ įvyko smarkus susišaudymas. Mūšio metu žuvo 12 lietuvių ir dar 17 buvo sužeista. Lenkų žuvo 13 asmenų. Kautynės baigėsi apie 15 valandą. „Akovcų“, pagal vokiečių pranešimą, buvo apie 200 žmonių.

Gintaras Lučinskas

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai