Penktadienis, 8 liepos, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosKaras Ukrainoje išryškino ir mūsų žmonių vertybes

Karas Ukrainoje išryškino ir mūsų žmonių vertybes

„Nė nemaniau, kad mūsų žmonės tokie supratingi ir geri“, – „Merkio krašto“ redakcijoje kalbėjo varėniškė ponia Onutė, apgyvendinusi savo dviejų aukštų name net aštuonis nuo karo pabėgusius ukrainiečius ir paprašiusi per laikraštį padėkoti tiems mūsų rajono gyventojams, kurie neprašomi prisidėjo ir tebeprisideda kuo gali, kad visko netekę karo pabėgėliai jos namuose jaustųsi kaip savuose; o išeidama toji šauni moteris paprašė neviešinti jos pavardės („ai, nereikia“ pasakė, mostelėjusi ranka), nes ne to čia atėjusi…

„Jei vieni kitiems nepadėsim, tai kas padės…“

Ponia Onutė nuosavo dviejų aukštų namo Varėnoje pirmajame aukšte apgyvendino 8-is nuo karo Ukrainoje pabėgusius Kijivo gyventojus.

„Buvau užsiregistravusi, kad priimsiu gyventi žmones iš Ukrainos, bet čia pasitaikė pažįstamų pažįstami, pranešę, jog jie atvažiuos per Vengriją, – pasakojo redakcijos interesantė. – Sūnus išsinuomojo automobilį, pasirūpino, kad būtų du vairuotojai, nes iki Vengrijos reikėjo važiuoti 17 valandų, ir atsivežė iš pradžių penkis ukrainiečius: du senukus, jų dukterį, 17 metų amžiaus anūkę ir vieną vyrą. Dar vienas vyras atvyko vėliau, o paskui sūnus atvežė dar dvi moteris. Vienos iš jų duktė karininkė ir žentas pasiliko Ukrainoje ginti tėvynės…“

Aštuoniems karo pabėgėliams namo šeimininkai užleido visą pirmąjį aukštą, kur yra ir virtuvė, o patys įsikūrė antrajame aukšte.

„Pirmąsias dienas tie žmonės tik verkė ir nuolat dėkojo už viską, ką davėm, nes nieko neturėjo – kai važiavo traukiniu iš Ukrainos, savo lagaminus visi išmetė, kad daugiau žmonių tilptų, nes žmogaus gyvybė brangesnė už bet kokį turtą, – prisiminė p. Onutė. – Aš juos raminau, kad jie niekuo nekalti, kad mus, lietuvius, irgi tokia pati tragedija gali ištikti, o jei mes vieni kitiems nepadėsim, tai kas padės… Susidraugavom. Mano brolio sūnus į savo namą Senojoje Varėnoje irgi priėmė gyventi šešis ukrainiečius: dvi moteris ir keturis vaikus – tris mokyklinio amžiaus ir vieną ikimokyklinuką. Visa mūsų giminė jiems padeda. O kaip kitaip? Ir ne tik giminė. Tuo netrukus įsitikino ir mūsų ukrainiečiai, nuvažiavę į Alytų, kur jiems reikėjo užsiregistruoti… “

Nemanė, kad yra tokių žmonių

Į artimiausią ukrainiečių registracijos centrą Alytuje nuvežti visus p. Onutės įnamius nebuvo paprasta, nes trūko vietų jos sūnaus automobilyje. Tuomet moters sūnus atidavė ukrainiečiams savo automobilio raktus, navigacijos prietaisą ir išleido į Alytų juos vienus.

„Tame Alytaus registracijos centre mūsų ukrainiečiai pralaukė net 11 valandų, kol užsiregistravo, – toliau pasakojo p. Onutė. – O kai jau vėlų vakarą, apie 10 valandą, sėdo važiuot atgal, kaip tyčia, nuleido automobilio padangą! Prieina nepažįstamas vaikinas, kaip jie paskui pasakojo, bet nemoka nei angliškai, nei rusiškai, o parodžius į nuleistą padangą, apsisuka ir nueina. O kol ukrainiečiai svarsto, ką daryt, ir bando ieškot pagalbos naktį svetimame mieste, grįžta tas pats vaikinas su dar dviem vyrais, atsineša domkratą, pakeičia ratą ir už tą darbą – kas tiesiog pribloškė ukrainiečius – neima nė cento! Jie mums paskui pasakojo negalėję patikėt, kad tokių gerų žmonių apskritai būna, ir apgailestavo nesusigriebę paklaust nei to vaikino telefono numerio, nei jo vardo, nei pavardės…“

P. Onutė prisipažino ir pati iki tol netikėjusi, kad mūsų krašto žmonės tokie atjautūs ir supratingi.

„Antai ponia Leonora Puodienė su profesoriumi Stasiu Vėlyviu iš Senosios Varėnos, nežinia, iš kur sužinoję, kad pas mus apsigyveno ukrainiečiai, atvežė jiems drabužių ir pilną krepšį maisto produktų, – vardijo redakcijos interesantė. – Iki šiol ponia Leonora kas kelios dienos man skambina ir vis klausia, gal ko reikia. Labai padėjo ir Marijona Furmaniukienė, Ona Pigagienė, Ona Miškinienė su anūke Rugile – atnešė drabužių, Rita Baublienė atvežė patalynės ir maisto, pagelbėjo Ema Antropikienė, Marijonas Čapkovskis. Ukrainiečiai jiems visiems labai dėkingi. “

„Kad nebūtų griuvėsių ir pas mus“

P. Onutė papasakojo dar vieną atvejį Varėnos „Pavasario“ parduotuvėje, kur savo ukrainiečiams pirko skalbyklę, kad jie turėtų sau atskirą.

„Aš jiems vis siūlydavau naudotis mūsų skalbimo mašina – vis dėlto aštuoni žmonės, skalbtis reikia, bet jie, matyt, drovėjosi, nenorėjo įkyrėti ir stengėsi apsieiti su muilu, – prisiminė namo šeimininkė. – Tuomet nutarėm, jog reikia antros skalbyklės, kad ir nebrangios, mūsų ukrainiečiams – kad žmonės jaustųsi laisviau ir tvarkytųsi, kaip jiems patogu. Nuvykom į „Pavasario“ parduotuvę, o ten jauna pardavėja, apie tai sužinojusi, ne tik pritaikė tai skalbyklei didžiausią galimą nuolaidą, bet ir pati pridėjo asmeninių pinigų iš savo piniginės sakydama: „Nors tiek norėčiau prisidėt“…  Gaila, nepaklausiau nei jos vardo, nei pavardės. O skalbyklę, beje, pajungė Vladas Kamarauskas irgi nemokamai. Taigi esu net nustebus, kiek daug mūsų žmonių tikrai yra gerų ir suprantančių, kad jei dabar nepagelbėsim ukrainiečiams kuo galim, griuvėsių bei lavonų bus ir pas mus…“

Varėniškės p. Onutės namuose gyvenantys ukrainiečiai, kaip ji sakė, labai dėkingi už viską, ką mūsų žmonės daro jų ir nuo agresorės Rusijos besiginančios Ukrainos labui, taip pat jie atidžiai seka naujienas iš tėvynės ir labai tikisi greitai sugrįžti namo.

O „Merkio kraštas“ dėkoja p. Onutei už pasakojimą, už tai, ką ji daro ir kas kiekvieno žmogaus gyvenime iš tikrųjų turėtų būti svarbu.

Diana Zubavičienė

- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai