Tuo įsitikinęs prieš keletą metų Varėnoje su žmona Indre įsikūręs Algirdas Siaurusiavičius, dar jaunystėje baptizmą atradęs kaip vieną iš krikščionybės šakų, tad šiame „Merkio krašto“ interviu kalbėjomės apie tikėjimo laisvę ir apie tai, ar įmanoma draugystė tarp dviejų skirtingų religinių bendruomenių…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Algirdai, mūsų valstybė yra pripažinusi tik 4-ias netradicinės religijos bendruomenes, o viena iš jų – Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga. Ar jūs irgi priklausote šiai sąjungai? Papasakokite, kaip atradote baptistų tikėjimą?
Algirdas Siaurusiavičius. Vienos baptistų bažnyčios priklauso sąjungai, o kitos – ne. Aš atstovauju Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčiai, kuri oficialiai šiai sąjungai nepriklauso, bet mūsų tikėjimo požiūriai nesiskiria, be to, artimai bendraujame, o kai kurios šiai sąjungai priklausančios bažnyčios mane aktyviai remia kaip misionierių (dvasininką, skleidžiantį religiją – aut.). Kauno „Kristaus misijos“ baptistų religinė bendruomenė yra teisiškai įregistruota, o jos įstatus yra patvirtinusi Teisingumo ministerija pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą.
Kaip ir daugelis mūsų augau katalikiškoje aplinkoje, vaikystėje buvau pakrikštytas, priėmiau Sutvirtinimo Sakramentą. Bet labai religininkas katalikas nebuvau ir per daug dėl to nesukau galvos. Kaip eilinis Lietuvos gyventojas kartais nueidavau į bažnyčią – per Kalėdas, Velykas, kitas pagrindines šventes. Kai man suėjo aštuoniolika, dėdė pradėjo daugiau pasakoti apie Dievą, bet tuo metu man nebuvo įdomu, užteko tiek, kiek žinau ir kiek tikiu. Į Dievą atsigręžiau, tik sulaukęs dvidešimt septynerių. Prisimenu, kad kartą tiesiog iš niekur nieko šovė mintis nueiti pas dėdę ir paskaityti Šventąjį Raštą. Taigi nuvažiavau pas dėdę, ir jis man pasakė tokius žodžius: „Algirdai, Jėzus – gyvas ir jis – visur. Tau tereikia atverti jam savo širdį“. Vakare, atsigulęs į lovą, visa širdimi patikėjau, kad Jėzus Kristus gali pakeisti žmonių gyvenimą. Tuomet ir prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Kai pradėjau studijuoti Šventąjį Raštą, pamačiau, kad baptistai mokosi gyventi taip, kaip jame aprašyta. Mačiau, kad jie nuoširdžiai myli Dievą. Galbūt tai ir buvo viena pagrindinių mano tokio pasirinkimo priežasčių.
„M. k.“. Statistiniai duomenys rodo, kad Romos katalikai sudaro apie 74 procentus visų Lietuvos gyventojų, antrieji pagal gausumą – stačiatikiai ortodoksai. Ir mūsų rajone įregistruota daugiau kaip 17 tūkst. Romos katalikų, tuo tarpu baptistų – nė vieno. Vadinasi, baptizmas nėra populiarus, nors baptistai kaip ir Romos katalikai priklauso krikščionims. O kuo šios dvi krikščionybės šakos skiriasi?
A. S. Esminis katalikų ir baptistų skirtumas – krikštas. Kadangi, išvertus iš anglų kalbos, „baptistas“ reiškia „krikštytoją“, tikime, kad žmogus gali krikštytis tik būdamas sąmoningas, tai yra tokio amžiaus, jog suprastų, ką daro. Mes meldžiamės tik Dievui, todėl mūsų bažnyčiose nėra jokių statulų ar paveikslų, nesimeldžiame Marijai ir kitiems šventiesiems. Taip pat baptistai nuodėmes išpažįsta tiesiogiai Dievui, o ne kunigui. Be to, pastorius gali kurti šeimą.
Tačiau katalikai ir baptistai turi kur kas daugiau panašumų nei skirtumų, kaip žmonės gali pagalvoti. Mes visi skelbiame tą patį Jėzų ir tą pačią žinią, kad jis yra Viešpats ir mirė už mūsų nuodėmes, tikime Švenčiausiąja Trejybe, švenčiame tas pačias tradicines šventes, net ir kai kurios mūsų giesmės sutampa.
Baptistų kaip ir katalikų bažnyčios nariu tampama per krikštą. Tačiau katalikai per krikštą apšlakstomi vandeniu, o baptistai krikštijami visiškai žmogų panardinant į vandenį. Baptistų bažnyčiose netgi yra specialus baseinas, į jį įlipa pastorius ir krikštą priimantis žmogus.
Indrė Siaurusiavičienė. Dar kai kurie stebisi baptistų bažnyčiomis, kurios neturi išpuoselėtų pastatų. Tačiau manome, kad visa esmė – ne grožyje, nes bažnyčią sukuria ne pastatai, o žmonės. Baptistų bažnyčios yra atviros visiems žmonėms. Juk Dievas gyvena žmonių širdyse.
„M. k.“. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, jį išpažinti, praktikuoti ir jo mokyti. Vis dėlto tai, kas neįprasta, paprastai vertiname nepatikliai ir gal netgi su tam tikra baime. Tad kokia veikla jūs užsiimate ir kaip jus vertina visuomenė?
A. S. Pačioje pradžioje iš aplinkinių, bendraamžių susilaukdavau įvairių reakcijų: buvo ir patyčių, ir priekaištų. Žmonės bijo to, ko nepažįsta, todėl pirmiausia žiūri įtariai, bet po truputį viskas keičiasi. 2021 metais Varėnoje pirmą kartą su žmona suorganizavome labdaros renginį „Gyvoji duona“ ir išdalinome „Maisto banko“ paramos paketus stokojantiems. Buvo matyti, kad žmonėms kiek nejauku. Šiemet šis labdaringas renginys įvyko jau penktą kartą, ir pastebėjome, kad žmonės elgiasi daug drąsiau, noriai bendrauja. Esame surengę labdaringų renginių ir vaikams, išdalinome jiems „Samariečių krepšio“ dovanėlių, o vasaromis vyksta krikščioniška stovykla. Taip pat aplankėme Varėnos ir Merkinės globos namus, jų gyventojams padovanojome vaikštynių, kartu giedojome giesmes.
Suprantame, kad Lietuvoje mūsų yra palyginti nedaug, ir ši krikščioniška tikėjimo šaka yra nepopuliari, tačiau pasaulyje ji yra labai gerai žinoma. Tarkime, Amerikoje daugiausia yra baptistų bažnyčių, mažiau – katalikų. Beje, buvęs JAV prezidentas Džimis Karteris taip pat buvo baptistas. Nemažai baptistų gyvena kaimyninėse šalyse – Latvijoje ir Lenkijoje.
I. S. Daugelis galvoja, kad jeigu išpažįsti kitokią krikščionišką šaką, tai tu esi kažkoks kitoks, tarsi išduodi religiją. Žmonių mąstyme mes dažnai pastebime šį stereotipą, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau didmiesčiuose, kur didesnė religinė įvairovė, žmonės reaguoja visai kitaip.
„M. k.“. Kaip sakėte, did-miesčiuose žmonių suvokimas kitoks. O kaip jaučiatės Varėnoje?
A. S. Su žmona priklausome Kauno „Kristaus misijos“ baptistų religinei bendruomenei. Neseniai minėjome bendruomenės 30-metį. Tačiau po truputį baptistų bendruomenė kuriasi ir Varėnoje, o šiuo metu jau yra 4 žmonės, kurie svarsto galimybę persikrikštyti ir pereiti į baptistų tikėjimą. Kiekvieną savaitę susirenkame studijuoti Šventąjį Raštą, ateina maždaug dešimt žmonių, daugiausia – katalikai. Kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti tikėjimą ir mes gerbiame jo pasirinkimą. Mūsų pažįstami ir draugai taip pat yra katalikai, bet juk dėl to jų nesmerkiame, nebandome perkalbėti.
Papasakosiu linksmą istoriją. Laisvalaikiu labai mėgstu žvejoti, ir taip nutiko, kad susidraugavau su Sauliumi iš žūklės parduotuvės. Kartą jis manęs paklausė, kur aš dirbu. Paaiškinau, kad esu misionierius, o jis pajuokaudamas atsakė, kad atvažiavau žmonėms smegenų „pudrinti“. Vėliau mes išplaukdavome kartu pažvejoti, ir jis manęs klausdavo, ką baptistai daro kitaip negu katalikai. Geranoriškai tarpusavyje padiskutuodavome. Noriu pasakyti, kad katalikas ir baptistas – nėra priešai, priešingai – turime daug bendra, todėl siekiame draugystės. Savo nuomonės primygtinai neperšame, nes tai nebūtų kultūringa. Dievas moko, kad būtumėm vieni kitiems pakantūs, ir aš manau, kad eidami šiuo keliu galime daug daugiau pasiekti, negu Biblija daužydami vieni kitiems per galvas.
„M. k.“. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas apibrėžia tradicines religines bendruomenes, tai yra – lotynų bei graikų apeigų katalikų, taip pat evangelikų liuteronų, reformatų bei ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Tuo tarpu visos kitos religijos paprastai laikomos sektomis. Visuomenėje šis žodis turi neigiamą, kaip pavojingos organizacijos, prasmę. O ar Kauno „Kristaus misijos“ baptistų religinė bendruomenė irgi yra sekta?
A. S. Vienas iš sektos požymių – uždara bendruomenė, o mes esame atviri. Visuomenėje, deja, yra taip, kad jeigu nesi katalikas kaip dauguma, tau klijuojama sektanto etiketė. Tarkime, jeigu žmogų pavadinau vagimi, turiu pateikti įrodymų, kadangi vien mano pasakymas nepadarys žmogaus vagimi. Lygiai taip pat ir dėl tikėjimo. Daugelis žmonių, kurie lipina mums sektos etiketę, neturi jokių svarių argumentų, o vadovaujasi tik tuo, kad esame religinė mažuma. Lietuvoje dėl savo istorinės praeities esame mažiau pažįstami, bet pasaulyje baptistai žinomi nuo seno.
„M. k.“. Algirdai, pats esate iš Marijampolės, daugiau kaip 10 metų dirbote ir gyvenote užsienyje, o į Varėną atvykote tik 2021-aisiais. Kas jus čia atviliojo?
A. S. Taip, gyvenau Marijampolėje iki pilnametystės, bet mano seneliai – iš Merkinės, kita močiutė – iš Veisiejų, taigi širdimi ir krauju esu dzūkas. Į Varėną atkeliavau vedamas meilės Dievui ir žmonai, kadangi ji yra varėniškė. Kai mudu pradėjome bendrauti, ji man pasakė, kad labai gaila, jog Varėnoje nėra Biblijos studijų. Šitie žodžiai man įsirėžė į širdį. Nors Norvegijoje gyvenau labai neblogai, supratau, kad turiu šią šalį palikti ir apsigyventi Varėnoje. Taigi atsikraustęs čia pradėjau vesti Biblijos studijas, o Senojoje Varėnoje atsidariau automobilių dažyklą. Mane ypač sužavėjo varėniškių gerumas. Kai buvo karantinas, pavyzdžiui, ėjau į parduotuvę nusipirkti kaukės, bet pamiršau piniginę, tai viena moteris man tą kaukę davė tiesiog už dyką. Likau nustebęs. O kai ieškojau dažyklai patalpų, labai daug padėjo varėniškis Gintautas Miškinis. Teko ir su rajono meru pabendrauti, kai tvarkiau jo automobilį. Jis taip pat mano misionierystę priėmė labai teigiamai.
„M. k.“. Indre, o kuo jus patraukė Algirdas? Kaip apskritai judu susipažinote?
I. S. Buvau užsiregistravusi pažinčių svetainėje kitolink.lt (katalikiškas pažinčių portalas – aut.). Kadangi buvau atsidavusi katalikė, savo gyvenime norėjau žmogaus, kuriam irgi rūpėtų Dievas. Taigi toje svetainėje atradau Algirdo anketą. Joje jis buvo paminėjęs, kad priklauso Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčiai. Man, kaip katalikei, tai buvo labai keista, pagalvojau: „Kas čia dabar?“ Bet vis tiek parašiau jam žinutę ir sutarėme susitikti. Kai susitikome, labai daug klausinėjau apie religiją, baptizmą ir tada supratau, kad mąsčiau labai siaurai. Iš pradžių savo šeimai apie Algirdą nieko nesakiau, nes jie katalikai, ir pamaniau, kad tikrai nesupras jo pasirinkimo būti baptistu. Bet po truputį ėmiau apie tai su jais kalbėtis, o vėliau į svečius atvažiavo ir pats Algirdas. Mano tėvai ne tik labai apsidžiaugė mūsų draugyste, bet ir pasakė, kad jeigu mums nepasiseks, greičiausiai jie per mažai meldėsi. Žmonėms tiesiog reikia duoti laiko, kad apsiprastų su tuo, kas yra nauja ir galbūt niekada negirdėta.
„M. k.“. Iki tol, kol sutikote Algirdą, Indre, buvote katalikė, bet vėliau nusprendėte persikrikšyti ir tapote baptiste. kodėl taip nusprendėte? Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo artimieji?
I. S. Nors buvau katalikė, jaučiau, kad man trūksta gilesnio Šventojo Rašto supratimo. Po mūsų pirmojo susitikimo Algirdas vėl išvyko į Norvegiją, o aš pradėjau studijuoti Bibliją. Joje rašoma, kad kiek-vienas pirmiausia sąmoningai įtiki Jėzų Kristų, o tik tada pasikrikštija. Be to, baptistai remiasi vien Šventojo Rašto mokymu, neturi jokių kitų pridėtinių knygų ar sukurtų tradicijų. Tai atitinka Dievo žodį, todėl ir prisijungiau prie šios bažnyčios.
Nebuvo labai drąsu su šeima apie tai kalbėtis, bet, pradėjusi jiems pasakoti, kad mano gyvenimas keičiasi, nesulaukiau jokio priešiškumo, ir šiandien visi drauge studijuojame Šventąjį Raštą. Mes taip pat labai apsidžiaugtume, jeigu ir kiti žmonės ateitų į Šventojo Rašto studijas, mielai daugiau papasakosime apie savo tikėjimą.
„M. k.“. Dėkoju už pokalbį.
Evelina Kuliešė