Autentiškų sūrių gamyba – tokį verslą prieš bemaž dešimtmetį Norvydiškių kaimo sodyboje pratęsė sutuoktiniai Rasa ir Valdas; ir, nors ožkos pieno sūriai Dzūkijoje nėra populiarūs, didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai juos išgraibsto akimoju; apie visa tai ir dar daugiau „Merkio kraštui“ pasakojo sūrininkas Valdas Kavaliauskas…
Nuo dviejų ožkelių iki viso šimto
Saulėtą popietę atvykome į Norvydiškių kaimą, kur sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ mus pasitiko jos šeimininkas Valdas Kavaliauskas, o netolimoje pievoje saldžiai mekendamos sveikinosi ir Valdo auginamos ožkelės. Žvelgdamas į jas, saulės atokaitoje besiganančias, ponas Valdas šyptelėjo: „Viskas vietoje: ir namai, ir darbas. Namuose net neturime užuolaidų, kasdien pabudę nuo saulės spindulių skubame į laukus pas ožkeles“.
Sūrininkas pasakojo, kad viską jiedu su žmona Rasa susikūrė patys nuo dviejų ožkelių, kurias ganė pakelių grioviuose, neturėję kažkokių šeimos tradicijų ar didelio ūkio. Na, o dabar sūrininkų pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis yra jų pačių pagaminti sūriai iš ožkų pieno. P. Valdas su žmona Rasa yra paskaičiavę – tam, kad vienas žmogus oriai pragyventų, jam reikėtų… 25 ožkų. Pradėjusi sūrių verslą pora įsigijo 50 ožkų, tačiau vėliau sūrių gamyboje įdarbino dar dvi vietines gyventojas, tad dabar pievose ganosi visas šimtas margaspalvių ožkelių, ir per dieną primelžiama 250 litrų pieno. „Patinka daryti kažką gero ir įdomaus savo rankomis. Žinoma, labai svarbu, kad kažkas tą darbą įvertintų. Esame ne tik sūrininkai, bet ir ūkininkai, kurie patys melžia ožkas ir gamina produkciją. Nereikia labai daug žemės ar gyvulių tam, kad šeima galėtų išgyventi. Tai gali būti galimybė ir jaunoms šeimoms – pradėti viską nuo mažų dalykų ir susikurti sau darbo vietą, nebūti priklausomais nuo kitų“, – kalbėjo p. Valdas.
V. Kavaliauskas gerai prisimena – pirmąjį sūrį jis pagamino prieš 15 metų Dargužiuose, tačiau kokie vėjai sūrininkus atpūtė į Norvydiškes? „Norėjome padėti „Laimingų sūrių“ įkūrėjai Vaidai, nes tuo metu ji kaip tik atsikėlė iš Latvijos į Lietuvą ir ieškojo sodybos, kur galėtų įsikurti su gyvulėliais bei gaminti sūrius. Kaip tik buvo pardavinėjama ši sodyba, bet Vaida nenorėjo. Kai gyvenome Dargužiuose, buvo sunku suderinti ožkininkystę, sūrininkystę, pardavimus… Buvo visko per daug ir mums reikėjo apsispręsti, arba liekame Dargužiuose, atidarome restoraną ir čia dirbame, bet tada paliekame sūrininkystę. Galiausiai išėjo taip, kad atkeliavome paskui ožkas į Puodžius, ne veltui sodybą pavadinome „Paskui saulę ir ožkas“, – pasakojo pašnekovas.
Dzūkai į ožkos sūrį žvelgia nepatikliai
Sūrininkas pastebi, kad kraštiečiai nėra patys didžiausi vieno seniausių pieno produktų – iš ožkos pieno pagamintų sūrių – gerbėjai. Kita vertus, toks sūris – ne iš pačių pigiausių. Matyt, todėl, kad yra vertingas ir, kaip sakė p. Valdas, turi gydomųjų savybių. Daugelis žmonių nemėgsta ožkos pieno ir dėl jo savito kvapo. Pašnekovas pasvarstė, kad ožkos sūrių dzūkai privengia ir dėl tam tikrų įsitikinimų. Sūrininkas preliminariai paskaičiavo, kad vietinė prekyba tesudaro ketvirtadalį visų pardavimų. „Varėnos kraštas yra specifinis: turime nuostabią gamtą, dzūkiškas tradicijas, bet jeigu kalbėsime apie Dzūkiją, kaip apie valgytojų rinką, – ji tikrai yra nedidelė. Apie eksportą į užsienį mes negalvojame, norime, kad mūsų produktus valgytų vietiniai žmonės, tačiau Varėnos rajone nėra tiek daug žmonių, nėra ir sūrio valgymo tradicijų, o jeigu dar tai – ožkos sūris… Išvis egzotika. Ožka Dzūkijoje nėra pats mylimiausias gyvulys, neturėjo tokios pagarbos, kaip turi karvė. Svarbu, ne tik kokią etiketę produktas turi, bet ir kaip jis pagamintas. Kai žmonės pas mus atvažiuoja ir pamato pievoje besiganančias ožkas, kokią žolę jos ėda, kad visą laiką būna saulėje, tada tas produktas įgauna kitą vertę. Juolab kad produktus gaminame iš nepasterizuoto pieno, jie turi savo biologinę vertę“, – sakė sūrininkas.
Paklaustas, tai kaip gi bandys prisibelsti į išrankių rajono gyventojų širdis ir skrandžius, p. Valdas tarsteli pasiūlysiąs labiau įprastų produktų – ne iš ožkos, o iš karvės pieno. „Jeigu gaminame prekybai Vilniuje, ruošiame gurmaniškus, išskirtinius sūrius, jie yra gana brangūs. Norėdami, kad varėniškiai valgytų mūsų produktą, turime gaminti daugiau jų kasdieniniam naudojimui, kurių kaina nėra labai didelė, vadinasi, reikėtų daryti iš karvės pieno, tokių gaminių kaina yra mažesnė ir priimtinesnė. Reikia įvertinti, kad provincijoje ir Vilniuje pragyvenimo lygis skiriasi. Mes pabandėme vienoje vietinėje parduotuvėje Naujuosiuose Valkininkuose parduoti savo sūrių. Iš pradžių žmonės gana gausiai pirko, buvome optimistiškai nusiteikę. Vėliau paaiškėjo, kad sūrius pirkdavo medikai iš širdininkų sanatorijos. Bet, matyt, jie su laiku tų sūrių atsivalgė, ir tas visas reikalas nutrūko. Vietiniai nepirko, todėl turime atkreipti į tai dėmesį ir ieškoti kelių. Be to, reikia būti realistais – su ožkos sūriais čia nenuversime kalnų. Ožka nuo seno yra blogio gyvulys. Netgi mitologijoje ožys yra lyginamas su velniu. Savo laiku turėjome karvių, bet visko aprėpti negali. Tačiau tikiuosi, jog bendradarbiausime su karvių augintojais, kad galėtumėme pasiūlyti gaminių iš karvės pieno. Vis dėlto manau, kad taip jau bus, jog didžioji dalis pardavimų bus didžiuosiuose miestuose“, – svarstė Valdas.
„Kai nueini į kaimo parduotuvę arba į Varėnos prekybos centrus ir pamatai, kad nėra nė vieno vietinio produkto, tada supranti, kad kažkas yra negerai. Esame nepajėgūs įvykdyti jų (prekybos centrų – aut.) reikalavimų. Yra tos standartinės sutartys, tiekimo kanalai, kur reikia vežti produkciją: mums savo produkciją reikėtų vežti ne į Varėną, o į Kauną, tam, kad atsidurtų Varėnoje. Reikia, kad kiekvieną kartą būtų paruoštas toks pats produktas ir tam tikras jo kiekis, jeigu to kiekio nebus – vėlgi negerai. Galėtų palaikyti vietinius gamintojus, gerbti vietinius gyventojus ir suteikti galimybę nusipirkti gerą produktą, o ne atvežtą iš Ispanijos. Bet jiems yra daug lengviau atvežti produktų iš užsienio šalių, kažkur už tūkstančių kilometrų, negu paremti vietinį verslą ir pirkti iš vietinio augintojo“, – stebėjosi sūrininkas.
Galiausiai mudviejų su p. Valdu kalba nukrypo apie bendruomenę, ir sūrininkas užsiminė, kad jiedu su žmona bendruomenės nariais dar nesijaučia. „Sakyčiau, kad rajonas mus priėmė gražiai, kadangi mes niekam nieko blogo nepadarėm. Ir produktai pas mus kitokie negu saldaus pieno sūriai, todėl nekonkuravo su vietine gamyba. kaip tik įnešėme kažką naujo. Jau šešti metai esame įsikūrę šioje vietovėje, bet savęs dar nelaikome bendruomenės nariais. Galbūt mes skirtingai vertiname bendruomenę, nes bendruomeniškumas tai nėra vien himno giedojimas ar švenčių paminėjimas, bendruomeninis gyvenimas vyksta tada, kai yra santykiai tarp kaimynų. Žinoma, po truputį tie ryšiai mezgasi. Yra vieni kaimynai, auginantys karves, mes iš jų gauname karvės pieno. Neturime ir jokios technikos ar traktorių, tad šieną mums tiekia vietinė žemės ūkio bendrovė „Tėviškė“. Taip tie kaimyniniai santykiai ir mezgasi, tenkinant abipusius poreikius. Kvietėme praėjusiais metais švęsti kaimo bendruomenę Velykas pas mus kartu su ožkytėm, bet toks pasiūlymas netiko“, – prisiminė p. Valdas.
Paslaptingi lauknešėliai
Net ir karantinmečiu p. Valdo sūrius didžiųjų miestų žmonės graibstė nė nesiderėdami, tačiau, kaip ir daugelį verslininkų, taip ir „Merkio krašto“ kalbintą sūrininką šalyje paskelbti ribojimai privertė gerai pasukti galvą, kaip nepasigauti viruso ir be jokio fizinio kontakto pasirūpinti, kad produkcija pasiektų sūrių mėgėjų skrandžius ir toliau lepintų jų gomurius. Taip galiausiai gimė lauknešėlių idėja. „Pasiūlėme tokį dalyką – kad nereikėtų kontaktuoti, vaikščioti po parduotuves. mes padarysime lauknešėlį – kažkokį sūrių asortimentą už fiksuotą kainą, ir atsiimti jį bus galima numatytoje vietoje. o tos vietos buvo labai skirtingos – kavinės, parduotuvės. Tardavomės dėl to su tų įstaigų savininkais, procesas nebuvo iš lengvųjų, bet ne čia sunkiausia“, – dėstė sūrininkas.
Didžiausias išbandymas, pasak Valdo, laukė sūrių valgytojų, mat jie nežinojo, koks bus lauknešėlio turinys. O tokio lauknešėlio kaina – 15 eurų. Juose žmonės galėjo rasti jogurto, tepamo, kietesnio ar minkštesnio sūrio, varškės sūrelį. „Siūlėme lauknešėlius gera kaina, bet įdėsime tą, ką turėsime. Priešingu atveju būtų labai sunku tiems, kurie turėtų atiduoti tą užsakytą lauknešėlį, nes reikėtų ieškoti, kur koks užsakymas, o kai visi vienodi – daug paprasčiau. Dėl to valgytojams reikėjo peržengti tam tikrą psichologinį barjerą. Tačiau tai yra abipusis solidarumas – pirkėjas sutinka, kad įdėsime į lauknešėlį produktų savo nuožiūra, bet pasiūlysime gerą kainą“, – apie lauknešėlių idėją pasakojo Valdas.
Sūrininkas sakė, kad labiausiai lauknešėliais domėjosi sostinės gyventojai, Varėnoje juos panoro nusipirkti tik vienas kitas. Lauknešėlius galima užsisakyti internetu arba arbatos krautuvėlėje, įsikūrusioje prekybos centre „Iki“.
Sūrininko patarimas
Paklaustas, kokie būtų pirmieji žingsniai į sėkmingą verslą, sūrininkas Valdas gūžtelėjo pečiais sakydamas, kad „patarimų nėra, nebent vienas – nebijoti ir prisiimti daugiau atsakomybės patiems“. „Pas mus yra daug baimės, nesijaučiam galintys kažką padaryti, nepasitikim savo jėgomis, tuo pačiu yra mažai žmonių, kurie palaiko, sako: „Baik tu, kam tau to reikia, nieko neišeis“. Nereikia bijoti, kas ką pasakys. Labai svarbu ir geri kaimynai. Bandykite kažką sulipdyti kartu, padėti vieni kitiems“, – užbaigdamas pokalbį sakė sūrininkas Valdas.
Evelina Petrušytė
Autorės nuotr.
