Ketvirtadienis, 24 lapkričio, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosKe­lias į sėk­mę pra­si­dė­jo nuo dviejų ožkų

Ke­lias į sėk­mę pra­si­dė­jo nuo dviejų ožkų

Au­ten­tiš­kų sū­rių ga­my­ba – to­kį ver­slą prieš be­maž de­šimt­me­tį Nor­vy­diš­kių kai­mo so­dy­bo­je pra­tę­sė su­tuok­ti­niai Ra­sa ir Val­das; ir, nors ož­kos pie­no sū­riai Dzū­ki­jo­je nė­ra po­pu­lia­rūs, di­džių­jų Lie­tu­vos mies­tų gy­ven­to­jai juos iš­graibs­to aki­mo­ju; apie vi­sa tai ir dar dau­giau „Mer­kio kraš­tui“ pa­sa­ko­jo sū­ri­nin­kas Val­das Ka­va­liaus­kas…

Nuo dvie­jų ož­ke­lių iki vi­so šim­to

Sau­lė­tą po­pie­tę at­vy­ko­me į Nor­vy­diš­kių kai­mą, kur so­dy­bo­je „Pas­kui sau­lę ir ož­kas“ mus pa­si­ti­ko jos šei­mi­nin­kas Val­das Ka­va­liaus­kas, o ne­to­li­mo­je pie­vo­je sal­džiai me­ken­da­mos svei­ki­no­si ir Val­do au­gi­na­mos ož­ke­lės. Žvelg­da­mas į jas, sau­lės ato­kai­to­je be­si­ga­nan­čias, po­nas Val­das šyp­te­lė­jo: „Vis­kas vie­to­je: ir na­mai, ir dar­bas. Na­muo­se net ne­tu­ri­me užuo­lai­dų, kas­dien pa­bu­dę nuo sau­lės spin­du­lių sku­ba­me į lau­kus pas ož­ke­les“.

Sū­ri­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad vis­ką jie­du su žmo­na Ra­sa su­si­kū­rė pa­tys nuo dvie­jų ož­ke­lių, ku­rias ga­nė pa­ke­lių grio­viuo­se, ne­tu­rė­ję kaž­ko­kių šei­mos tra­di­ci­jų ar di­de­lio ūkio. Na, o da­bar sū­ri­nin­kų pa­grin­di­nis ir vie­nin­te­lis pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis yra jų pa­čių pa­ga­min­ti sū­riai iš ož­kų pie­no. P. Val­das su žmo­na Ra­sa yra pa­skai­čia­vę – tam, kad vie­nas žmo­gus oriai pra­gy­ven­tų, jam rei­kė­tų… 25 ož­kų. Pra­dė­ju­si sū­rių ver­slą po­ra įsi­gi­jo 50 ož­kų, ta­čiau vė­liau sū­rių ga­my­bo­je įdar­bi­no dar dvi vie­ti­nes gy­ven­to­jas, tad da­bar pie­vo­se ga­no­si vi­sas šim­tas mar­gas­pal­vių ož­ke­lių, ir per die­ną pri­mel­žia­ma 250 lit­rų pie­no. „Pa­tin­ka da­ry­ti kaž­ką ge­ro ir įdo­maus sa­vo ran­ko­mis. Ži­no­ma, la­bai svar­bu, kad kaž­kas tą dar­bą įver­tin­tų. Esa­me ne tik sū­ri­nin­kai, bet ir ūki­nin­kai, ku­rie pa­tys mel­žia ož­kas ir ga­mi­na pro­duk­ci­ją. Ne­rei­kia la­bai daug že­mės ar gy­vu­lių tam, kad šei­ma ga­lė­tų iš­gy­ven­ti. Tai ga­li bū­ti ga­li­my­bė ir jau­noms šei­moms – pra­dė­ti vis­ką nuo ma­žų da­ly­kų ir su­si­kur­ti sau dar­bo vie­tą, ne­bū­ti pri­klau­so­mais nuo ki­tų“, – kal­bė­jo p. Val­das.

V. Ka­va­liaus­kas ge­rai pri­si­me­na – pir­mą­jį sū­rį jis pa­ga­mi­no prieš 15 me­tų Dar­gu­žiuo­se, ta­čiau ko­kie vė­jai sū­ri­nin­kus at­pū­tė į Nor­vy­diš­kes? „No­rė­jo­me pa­dė­ti „Lai­min­gų sū­rių“ įkū­rė­jai Vai­dai, nes tuo me­tu ji kaip tik at­si­kė­lė iš Lat­vi­jos į Lie­tu­vą ir ieš­ko­jo so­dy­bos, kur ga­lė­tų įsi­kur­ti su gy­vu­lė­liais bei ga­min­ti sū­rius. Kaip tik bu­vo par­da­vi­nė­ja­ma ši so­dy­ba, bet Vai­da ne­no­rė­jo. Kai gy­ve­no­me Dar­gu­žiuo­se, bu­vo sun­ku su­de­rin­ti ož­ki­nin­kys­tę, sū­ri­nin­kys­tę, par­da­vi­mus… Bu­vo vis­ko per daug ir mums rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ar­ba lie­ka­me Dar­gu­žiuo­se, ati­da­ro­me res­to­ra­ną ir čia dir­ba­me, bet ta­da pa­lie­ka­me sū­ri­nin­kys­tę. Ga­liau­siai išėjo taip, kad at­ke­lia­vo­me pas­kui ož­kas į Puo­džius, ne vel­tui so­dy­bą pa­va­di­no­me „Pas­kui sau­lę ir ož­kas“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Dzū­kai į ož­kos sū­rį žvel­gia ne­pa­tik­liai

Sū­ri­nin­kas pa­ste­bi, kad kraš­tie­čiai nė­ra pa­tys di­džiau­si vie­no se­niau­sių pie­no pro­duk­tų – iš ož­kos pie­no pa­ga­min­tų sū­rių – ger­bė­jai. Ki­ta ver­tus, toks sū­ris – ne iš pa­čių pi­giau­sių. Ma­tyt, to­dėl, kad yra ver­tin­gas ir, kaip sa­kė p. Val­das, tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Dau­ge­lis žmo­nių ne­mėgs­ta ož­kos pie­no ir dėl jo sa­vi­to kva­po. Pa­šne­ko­vas pa­svars­tė, kad ož­kos sū­rių dzū­kai pri­ven­gia ir dėl tam tik­rų įsi­ti­ki­ni­mų. Sū­ri­nin­kas pre­li­mi­na­riai pa­skai­čia­vo, kad vie­ti­nė pre­ky­ba te­su­da­ro ket­vir­ta­da­lį vi­sų par­da­vi­mų. „Va­rė­nos kraš­tas yra spe­ci­fi­nis: tu­ri­me nuo­sta­bią gam­tą, dzū­kiš­kas tra­di­ci­jas, bet jei­gu kal­bė­si­me apie Dzū­ki­ją, kaip apie val­gy­to­jų rin­ką, – ji tik­rai yra ne­di­de­lė. Apie eks­por­tą į už­sie­nį mes ne­gal­vo­ja­me, no­ri­me, kad mū­sų pro­duk­tus val­gy­tų vie­ti­niai žmo­nės, ta­čiau Va­rė­nos ra­jo­ne nė­ra tiek daug žmo­nių, nė­ra ir sū­rio val­gy­mo tra­di­ci­jų, o jei­gu dar tai – ož­kos sū­ris… Iš­vis eg­zo­ti­ka. Ož­ka Dzū­ki­jo­je nė­ra pats my­li­miau­sias gy­vu­lys, ne­tu­rė­jo to­kios pa­gar­bos, kaip tu­ri kar­vė. Svar­bu, ne tik ko­kią eti­ke­tę pro­duk­tas tu­ri, bet ir kaip jis pa­ga­min­tas. Kai žmo­nės pas mus at­va­žiuo­ja ir pa­ma­to pie­vo­je be­si­ga­nan­čias ož­kas, ko­kią žo­lę jos ėda, kad vi­są lai­ką bū­na sau­lė­je, ta­da tas pro­duk­tas įgau­na ki­tą ver­tę. Juo­lab kad pro­duk­tus ga­mi­na­me iš ne­pa­ste­ri­zuo­to pie­no, jie tu­ri sa­vo bio­lo­gi­nę ver­tę“, – sa­kė sū­ri­nin­kas.

Pa­klaus­tas, tai kaip gi ban­dys pri­si­bels­ti į iš­ran­kių ra­jo­no gy­ven­to­jų šir­dis ir skran­džius, p. Val­das tars­te­li pa­siū­ly­si­ąs la­biau įpras­tų pro­duk­tų – ne iš ož­kos, o iš kar­vės pie­no. „Jei­gu ga­mi­na­me pre­ky­bai Vil­niu­je, ruo­šia­me gur­ma­niš­kus, iš­skir­ti­nius sū­rius, jie yra ga­na bran­gūs. No­rė­da­mi, kad va­rė­niš­kiai val­gy­tų mū­sų pro­duk­tą, tu­ri­me ga­min­ti dau­giau jų kas­die­ni­niam nau­do­ji­mui, ku­rių kai­na nė­ra la­bai di­de­lė, va­di­na­si, rei­kė­tų da­ry­ti iš kar­vės pie­no, to­kių ga­mi­nių kai­na yra ma­žes­nė ir pri­im­ti­nes­nė. Rei­kia įver­tin­ti, kad pro­vin­ci­jo­je ir Vil­niu­je pra­gy­ve­ni­mo ly­gis ski­ria­si. Mes pa­ban­dė­me vie­no­je vie­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je Nau­juo­siuose Val­ki­nin­kuo­se par­duo­ti sa­vo sū­rių. Iš pra­džių žmo­nės ga­na gau­siai pir­ko, bu­vo­me op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­kę. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad sū­rius pirk­da­vo me­di­kai iš šir­di­nin­kų sa­na­to­ri­jos. Bet, ma­tyt, jie su lai­ku tų sū­rių at­si­val­gė, ir tas vi­sas rei­ka­las nu­trū­ko. Vie­ti­niai ne­pir­ko, to­dėl tu­ri­me at­kreip­ti į tai dė­me­sį ir ieš­ko­ti ke­lių. Be to, rei­kia bū­ti re­a­lis­tais – su ož­kos sū­riais čia ne­nu­ver­si­me kal­nų. Ož­ka nuo se­no yra blo­gio gy­vu­lys. Net­gi mi­to­lo­gi­jo­je ožys yra ly­gi­na­mas su vel­niu. Sa­vo lai­ku tu­rė­jo­me kar­vių, bet vis­ko ap­rėp­ti ne­ga­li. Ta­čiau ti­kiuo­si, jog ben­dra­dar­biau­si­me su kar­vių au­gin­to­jais, kad ga­lė­tu­mė­me pa­siū­ly­ti ga­mi­nių iš kar­vės pie­no. Vis dėl­to ma­nau, kad taip jau bus, jog di­džio­ji da­lis par­da­vi­mų bus di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se“, – svars­tė Val­das.

„Kai nu­ei­ni į kai­mo par­duo­tu­vę ar­ba į Va­rė­nos pre­ky­bos cen­trus ir pa­ma­tai, kad nė­ra nė vie­no vie­ti­nio pro­duk­to, ta­da su­pran­ti, kad kaž­kas yra ne­ge­rai. Esa­me ne­pa­jė­gūs įvyk­dy­ti jų (prekybos centrų – aut.) rei­ka­la­vi­mų. Yra tos stan­dar­ti­nės su­tar­tys, tie­ki­mo ka­na­lai, kur rei­kia vež­ti pro­duk­ci­ją: mums sa­vo pro­duk­ci­ją rei­kė­tų vež­ti ne į Va­rė­ną, o į Kau­ną, tam, kad at­si­dur­tų Va­rė­no­je. Rei­kia, kad kiek­vie­ną kar­tą bū­tų pa­ruoš­tas toks pats pro­duk­tas ir tam tik­ras jo kie­kis, jei­gu to kie­kio ne­bus – vėl­gi ne­ge­rai. Ga­lė­tų pa­lai­ky­ti vie­ti­nius ga­min­to­jus, gerb­ti vie­ti­nius gy­ven­to­jus ir su­teik­ti ga­li­my­bę nu­si­pirk­ti ge­rą pro­duk­tą, o ne at­vež­tą iš Is­pa­ni­jos. Bet jiems yra daug leng­viau at­vež­ti pro­duk­tų iš už­sie­nio ša­lių, kaž­kur už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų, ne­gu pa­rem­ti vie­ti­nį ver­slą ir pirk­ti iš vie­ti­nio au­gin­to­jo“, – ste­bė­jo­si sū­ri­nin­kas.

Ga­liau­siai mud­vie­jų su p. Val­du kal­ba nu­kry­po apie ben­druo­me­nę, ir sū­ri­nin­kas už­si­mi­nė, kad jie­du su žmo­na ben­druo­me­nės na­riais dar ne­si­jau­čia. „Sa­ky­čiau, kad ra­jo­nas mus pri­ėmė gra­žiai, ka­dan­gi mes nie­kam nie­ko blo­go ne­pa­da­rėm. Ir pro­duk­tai pas mus ki­to­kie ne­gu sal­daus pie­no sū­riai, to­dėl ne­kon­ku­ra­vo su vie­ti­ne ga­my­ba. kaip tik įne­šė­me kaž­ką nau­jo. Jau šeš­ti me­tai esa­me įsi­kū­rę šio­je vie­to­vė­je, bet sa­vęs dar ne­lai­ko­me ben­druo­me­nės na­riais. Gal­būt mes skir­tin­gai ver­ti­na­me ben­druo­me­nę, nes ben­druo­me­niš­ku­mas tai nė­ra vien him­no gie­do­ji­mas ar šven­čių pa­mi­nė­ji­mas, ben­druo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas vyks­ta ta­da, kai yra san­ty­kiai tarp kai­my­nų. Ži­no­ma, po tru­pu­tį tie ry­šiai mez­ga­si. Yra vie­ni kai­my­nai, au­gi­nan­tys kar­ves, mes iš jų gau­na­me kar­vės pie­no. Ne­tu­ri­me ir jo­kios tech­ni­kos ar trak­to­rių, tad šie­ną mums tie­kia vie­ti­nė že­mės ūkio ben­dro­vė „Tė­viš­kė“. Taip tie kai­my­ni­niai san­ty­kiai ir mez­ga­si, ten­ki­nant abi­pu­sius po­rei­kius. Kvie­tė­me pra­ėju­siais me­tais švęs­ti kai­mo ben­druo­me­nę Ve­ly­kas pas mus kar­tu su ož­ky­tėm, bet toks pa­siū­ly­mas ne­ti­ko“, – pri­si­mi­nė p. Val­das.

Pa­slap­tin­gi lauk­ne­šė­liai

Net ir ka­ran­tin­me­čiu p. Val­do sū­rius didžiųjų miestų žmo­nės graibs­tė nė ne­si­de­rė­da­mi, ta­čiau, kaip ir dau­ge­lį ver­sli­nin­kų, taip ir „Mer­kio kraš­to“ kal­bin­tą sū­ri­nin­ką ša­ly­je pa­skelb­ti ri­bo­ji­mai pri­ver­tė ge­rai pa­suk­ti gal­vą, kaip ne­pa­si­gau­ti vi­ru­so ir be jo­kio fi­zi­nio kon­tak­to pa­si­rū­pin­ti, kad pro­duk­ci­ja pa­siek­tų sū­rių mėgėjų skran­džius ir to­liau le­pin­tų jų go­mu­rius. Taip ga­liau­siai gi­mė lauk­ne­šė­lių idė­ja. „Pa­siū­lė­me to­kį da­ly­ką – kad ne­rei­kė­tų kon­tak­tuo­ti, vaikš­čio­ti po par­duo­tu­ves. mes pa­da­ry­si­me lauk­ne­šė­lį – kaž­ko­kį sū­rių asor­ti­men­tą už fik­suo­tą kai­ną, ir at­si­im­ti jį bus ga­li­ma nu­ma­ty­to­je vie­to­je. o tos vie­tos bu­vo la­bai skir­tin­gos – ka­vi­nės, par­duo­tu­vės. Tar­da­vo­mės dėl to su tų įstai­gų sa­vi­nin­kais, pro­ce­sas ne­bu­vo iš leng­vų­jų, bet ne čia sun­kiau­sia“, – dės­tė sū­ri­nin­kas.

Di­džiau­sias iš­bandymas, pa­sak Val­do, laukė sū­rių val­gy­to­jų, mat jie ne­ži­nojo, koks bus lauk­ne­šė­lio tu­ri­nys. O to­kio lauk­ne­šė­lio kai­na – 15 eu­rų. Juo­se žmo­nės ga­lė­jo ras­ti jo­gur­to, te­pa­mo, kie­tes­nio ar minkštesnio sū­rio, varš­kės sū­re­lį. „Siū­lė­me lauk­ne­šė­lius ge­ra kai­na, bet įdė­si­me tą, ką tu­rė­si­me. Prie­šin­gu at­ve­ju bū­tų la­bai sun­ku tiems, ku­rie tu­rė­tų ati­duo­ti tą už­sa­ky­tą lauk­ne­šė­lį, nes rei­kė­tų ieš­ko­ti, kur koks už­sa­ky­mas, o kai vi­si vie­no­di – daug pa­pras­čiau. Dėl to val­gy­to­jams rei­kė­jo per­ženg­ti tam tik­rą psi­cho­lo­gi­nį bar­je­rą. Tačiau tai yra abi­pu­sis so­li­da­ru­mas – pir­kė­jas su­tin­ka, kad įdė­si­me į lauk­ne­šė­lį produktų sa­vo nuo­žiū­ra, bet pa­siū­ly­si­me ge­rą kai­ną“, – apie lauk­ne­šė­lių idė­ją pa­sa­ko­jo Val­das.

Sū­ri­nin­kas sa­kė, kad la­biau­siai lauk­ne­šė­liais do­mė­jo­si sos­ti­nės gy­ven­to­jai, Va­rė­no­je juos pa­no­ro nu­si­pirk­ti tik vie­nas ki­tas. Lauk­ne­šė­lius ga­li­ma už­si­sa­ky­ti in­ter­ne­tu ar­ba ar­ba­tos krau­tu­vė­lė­je, įsi­kū­ru­sio­je pre­ky­bos cen­tre „Iki“.

Sū­ri­nin­ko pa­ta­ri­mas

Pa­klaus­tas, ko­kie bū­tų pir­mie­ji žings­niai į sėk­min­gą ver­slą, sū­ri­nin­kas Val­das gūž­te­lė­jo pe­čiais sa­ky­da­mas, kad „pa­ta­ri­mų nė­ra, ne­bent vie­nas – ne­bi­jo­ti ir pri­si­im­ti dau­giau at­sa­ko­my­bės pa­tiems“. „Pas mus yra daug bai­mės, ne­si­jau­čiam ga­lin­tys kaž­ką pa­da­ry­ti, ne­pa­si­ti­kim sa­vo jė­go­mis, tuo pa­čiu yra ma­žai žmo­nių, ku­rie pa­lai­ko, sa­ko: „Baik tu, kam tau to rei­kia, nie­ko ne­iš­eis“. Ne­rei­kia bi­jo­ti, kas ką pa­sa­kys. La­bai svar­bu ir ge­ri kai­my­nai. Ban­dy­ki­te kaž­ką su­lip­dy­ti kar­tu, pa­dė­ti vie­ni ki­tiems“, – už­baig­da­mas po­kal­bį sa­kė sū­ri­nin­kas Val­das.

Eve­li­na Pet­ru­šy­tė

Autorės nuotr.

- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai