mūsų kraštietė Marija Valuckienė šiais metais išleido knygą „Sibiro aidai“, atskleidžiančią Panaros kaime gyvenusio jauno ūkininko tragediją pokario metais, ir ją yra padovanojusi Varėnos viešajai bibliotekai…
Mes mėgstame žiūrėti į stiklinę – pustuštė ar pilna? Ateina diena, kai reikia ant svarstyklių padėti du žodžiu: galiu ar negaliu. Dar dirbsiu ar tik švilpausiu? Nors Mariją Valuckienę bendradarbiai sveikino, švenčiančią septyniasdešimtmetį, ji jau planavo, ką veiks rytoj. „Jei aš nepadarysiu, kas padarys?“
Omenyje turėjo Radyščių, gimtąjį savo kaimą. Marija labai norėjo mokytis. Ašaromis ir atkaklumu išsiveržė iš jo. Įstojo į Alytaus pedagoginę mokyklą ir paliko namus. Ji išėjo, o šaknys ten liko. Dabar su širdgėla matė, kad jos kaimas lyg ligonis – paseno. Namai ištuštėjo. Išvažiuodama mokytis turbūt ir ji padarė jam skriaudą. Skolą reikia grąžinti – toks buvo jų kaimo principas. Apėmė nerami mintis: reikia skubėti, reikia užrašyti kaimo istoriją, surinkti žmonių nuotraukas, jų atsiminimus sudėti į knygą ir nors taip įamžinti čia gyvenusius, dirbusius, stačiusius namus.
Su pirmąja knyga Marija užtruko, dirbo šešerius metus. Bet kokia knyga! Daugiau kaip tūkstantis puslapių. Paskui antra, trečia, septinta… Rašė eilėraščius, pasakojo apie motinos ir tėvo giminę, apie visus gyventojus. Kažkas net Giminės saga pavadino. Su Europos šiauriečiais esame kaimynai, ne nuodėmė pasiskolinti žodį kitą…
Dirbant atėjo ir 2025 metai. Naujieji tik pradeda skaičiuoti mėnesius, o ant stalo – nauja M. Valuckienės knyga – „Sibiro aidai“. Taip, ir vėl atsiminimai, skirti tikrai Dzūkijos žemėje gyvenusiems – Emilijai ir Fliorui Šimkoniams. Aprašytas realus jų gyvenimas. Bet dabar, kai mene atplaukia naujos srovės – paveiksluose žmonės be veidų, be galvų, kai dainų tekstus ir muziką jiems kuria visi, kam tik užeina toks noras, ir siūlo kaip gerą prekę, „Sibiro aidų“ knygą norėčiau pavadinti romanu. Irgi naujos srovės. Sakinys neišdailintas, bet informatyvus. Pasakojimas lėtas, ramus, tarsi ir be intrigų. Dramą sukūrė ne rašytoja, o gyvenimas, kokį patyrė tūkstančiai lietuvių. Neįmanoma užmiršti aprašytos istorijos, ji grįžta sapnuose, ji vaidenasi naktimis. Ir verčia mąstyti ir mąstyti, kur eina žmonija? Kodėl per tūkstančius metų neįgijo proto, pamynė dorą, sąžinę. Stiprieji vokiškąjį fašizmą lyg ir sunaikino, bet palaistė stalinizmo dirvą, kad suklestėtų putinizmas. Azijos karštieji taškai augina savąją hidrą. Ne, ne. „Sibiro aidai“ – ne apie tai. Ši knyga apie paprastą, darbščią dzūkų šeimą.
Jono Geležausko šeimai nepavyko susikrauti didelių turtų. Žemės nedaug, vaikų visas pulkas. Skurdo irgi nebuvo. Bet kai aštuoniolik-metei Adelei pasipiršo iš gretimo Panaros kaimo Kastantas Šimkonis, valdantis 18 hektarų žemės, tėvai pamanė, kad į jų namus užklydo laimė. Šimkoniai gyveno dideliame name. Gyvulių banda didelė. Dirbk, gyvenk ir džiaukis. Gimė keturi vaikai, užaugo trys, visi gražiai sutarė. Tėvas nenorėjo dalinti žemės po gabalaitį, ūkį paliko vyriausiajam sūnui, Fliorui. Vaikinas buvo darbštus ir sumanus. Tačiau labai greit gimtojoje žemėje jis tapo nebereikalingas. Lietuva okupuota. Nebereikalinga ir buvusi vyriausybė, kuriama sava. Nepatinka okupantams pilnos prekių parduotuvės, dideli svirnai su grūdais. Važiuoja iš Maskvos pusės tušti traukiniai su plakatais ir užrašais – badaujančiai Lietuvai. Išvažiuoja prikimšti prekių. Gyvuliniai vagonai su grotomis, ištisi ešelonai, pilni ne gyvulių, o žmonių, irgi rieda Maskvos link, į nežinią. Pasaulyje niekas taip nesielgia su žmonėmis. Okupantams iš Rytų – tai balastas, kuris nereikalingas Sovietų sąjungai. Jis skirtas sunaikinimui, net maži ar vagonuose gimę vaikai. Mokyti, protingi irgi nereikalingi, – gali trukdyti nelabai protingai naujajai valdžiai. Todėl tremiamiems neleidžia pasiimti savo turto. Sugrūstiems į vagonus gailima net vandens. Vietoj maisto siūloma vandeningo ėdalo. Tualetų nėra. Tik du kartus – ryte ir vakare – leidžiama išlipti iš vagono ir, spoksant kareiviams, pamynus bet kokį drovumą, po traukiniu sutūpti šalia vienas kito – moterims ir vyrams. Jei neištveri, nesulauki ryto ar vakaro, tuštinkis vagone, kur stovi. Žmonės ne gyvuliai, kenčia badą, pažeminimą, panieką. Ir ištveria.
Taip kelionę į tremtį dienoraštyje aprašo Emilija Balčiūtė, prieš keletą metų ištekėjusi už Flioro Šimkonio ir dabar ant rankų laikanti pirmagimę Onutę, kuriai metukai ir du mėnesiai.
Emilija mėgsta užsimerkti, tada gyvenimą mato lyg filmą. Ji mato Fliorą bažnyčioje, šokiuose. Vyras, atrodo, rimtas, atsakingas. Ką čia slėpti, – rodo jai dėmesį. Kai paprašo rankos, tėvai pataria už jo tekėti. Galėjo būti kitokios, linksmesnės vestuvės, bet laikas ne toks. Po kaimus klaidžioja netikrumas, baimė. Trėmimai vis nesibaigia. Jau auga Onutė, – kur nubėgsi su mažu vaiku, kur pasislėpsi? Ir sulaukė. 1949 metų kovo 29 rytą įdardėjo sunkvežimiai, „svečiai“ – ginkluoti stribai ir kareiviai. Flioras dar spėjo viešėjusią savo sesers penkiametę dukrytę Juliją užsodinti ant ramaus arklio, jai griežtai sakydamas: jok pas senelį į Radyščius. Ir penkiametė atliko šį didvyrišką žygį, pabėgo nuo trėmimo, atjojusi apkabino senelį.
Ji nebematė to reginio, kuris buvo sukurtas akimirksniu. Flioras ir Emilija privalėjo per dvi valandas susikrauti į du maišus tai, ką norėtų pasiimti, bet ne daugiau kaip šimtą kilogramų, o į sunkvežimius „svečiai“ grobė ir krovė, ką tik galėjo panešti. Tokia praktika nuo Spalio revoliucijos dienų: atimti iš tų, kurie turi, ir atiduoti tiems, kurie nieko neturi, vadinasi, tinginiams.
Fliorą atskyrė nuo šeimos. Taip prasidėjo ilga kelionė į Sibirą ieškant vienas kito. Susirado. Tai buvo didelė paguoda abiems. Kai vagone nutildavo raudos ir giesmės, ramesnių nervų vyrai bandydavo atspėti vieną mįslę: kodėl juos veža naktimis, o dieną traukinys stovi. Kai kurie tame veiksme įžiūrėdavo net dorovės likučius, esą, nors nužmogėję, bet dar turi gėdos, nenori, kad žmonės matytų, ką daro jie, įsiveržėliai, kaip elgiasi su tremiamais žmonėmis.
„Per tą kelionę prasmirdome ir mes, ir mūsų vaikai“, – dienoraštyje rašė Emilija. Vagone buvo galima išgirsti ir aštresnių pasakymų, klausimų. Kažkam net parūpo, ar maskoliai kada nors plauna savo užpakalius… Vagone važiavo kūdikiai. Jų prišlapintų drabužėlių nebuvo nei kaip, nei kur išskalbti, išdžiovinti. Tėvai juos klodavo ant savo kūno, kad nors kiek pradžiūtų. Ir taip visą kelionę. Beveik mėnesį. Tokia Rusija, bedvasė. Tokiems pat bedvasiams savo žmonėms išdalino šautuvus, kad be baimės galėtų tyčiotis iš neprasikaltusio žmogaus.
Per pasaulį teka gyvenimo srovė. Ją maitina auganti kultūra, filosofija, mokanti mąstyti, dedanti dorovės pagrindus, gerbianti žmogaus individualybę. Tai šaliai tai svetima. Ji stato tvoras, kuria visokias užtvaras, kad tik nepriartėtų skaidresnė už jų upes gyvenimo srovė.
Traukinys sustojo Krasnojarsko paskutinėje – Užuro – stotyje. Vakaras. Išlaipino plyname lauke: jokio namelio, jokio barako, jokios palapinės. Naktis šalta. Sninga. Ir patikėk tada, kad juos atvežė ne mirti, o dirbti…
Ryte į sunkvežimius krovė atvežtuosius, vežė toliau. Vakare rogėmis užbaigė kelionę į Balachtos rajono Tojluko kolūkį. Atvežė ir vėl paliko ant pliko lauko. Nematyti nei namo, nei barako. Flioras ir Emilija puolė kasti duobę. Ją plėtė, gilino, kol ėmė panašėti į Lietuvoje kasamus rūsius sėklinėms bulvėms laikyti iki pavasario. „Šito būsto sienas ištinkavau arklio mėšlo ir molio mišiniu, – vėliau prisiminė Emilija. – Kai sienos išdžiuvo, jas išbaltinau“. Taip prasidėjo kitas gyvenimas Sibire.
Kai kolūkis parodė kaimą, pažintis irgi niūri. Namai, barakai apleisti, griūnantys, negyvenami. Žmonių reta. Ir tie apiplyšę, gal ir alkani. Patalynės neturi. Sudėvėtą šimtasiūlę kloja po šonu, ta, kurią dėvi, apsikloja. Žemę arė jaučiais, javus pjovė pjautuvais. Toks buvo pažangusis žemės ūkis. Ne daug patobulėjo per metus. O tada valdžia pareikalavo duoklės natūra: 200 kg bulvių, 50 kg mėsos, 75 kiaušinių, jei karvę turi – 300 litrų pieno. Flioras bandė aiškintis, kaip jie šitiek patieks, jei kolūkyje neuždirba. „Jums atsiunčia iš Lietuvos pinigų. Nupirkite“, – atsakė. Ir šią duoklę privalėjo atnešti.
Lietuviškas darbštumas gal būtų ir išgelbėjęs, jei ne tas atsitikimas. Flioras taigoje dirbo po dešimt – vienuolika valandų be poilsio dienų. Dirbo ne savo noru. Toks buvo kankinimo būdas. Maisto neduoda, o privalai dirbti vergišką sunkų darbą. Valdžia paglostė, kai dviem šeimom paskyrė vieno kambario namuką. Kartu turėjo gyventi aštuoni žmonės. Lova – viena. Ji atiteko mažiausiam – devynių mėnesių vaikeliui ir jo tėvams. Kiti turėjo miegoti ant grindų. Bet ir toks namelis šaltą žiemą didelė vertybė. Kita vertybė – prie namų sukasta lysvė, paskui antra. Čia kažkas valgomo tikrai augs. Trečia vertybė – Emilijos iš namų atsivežta siuvamoji mašina ir darbščios rankos. Žmonės gerai siuvėjai atsilygina tuo, ką turi ir ką gali. Šitaip Šimkoniai apsigynė nuo bado, išsaugojo dukrelę.
1952 metais gimė antra mergytė Marytės vardu. „Būdavo, mažąją įdedu į tokią dėžę ir padedu ant palangės, o pati siuvu“, – pasakojo Emilija.
Jei ne ta bėda. Jei ne ta liga… Flioras suserga. Temperatūra aukšta ir nekrinta. Du mėnesiai ligoninėje be diagnozės. Tik tada, kai liga iš žmogaus atima dešinę ranką, vietos gydytojai iškviečia konsultantą iš Krasnojarsko. Atsiranda diagnozė: nepagydoma erkinio encefalito liga.
Tikra duobė. Visa bėdų našta užgula Emilijos pečius, o invalidą, dar nepasveikusį žmogų kolūkio vadovybė išsiunčia į laukus ganyti avių.
Emilijos tėvai, du broliai ir dvi seserys ištremti į Tomsko srities Asino miestą, prie Čiulym upės. Miestui išaugti pirmą impulsą davė čia dirbę kaliniai. Iš bado jie išmirė. Tada ėmė vežti tremtinius. Atvežtieji iš Lietuvos jau rado nemažą miestą su pramonės fabrikais. Už darbą gaunami pinigai padėjo lengviau įsikurti ir gintis nuo bado. Sunkią valandą tėvai padėdavo Emilijos šeimai Tojluko kolūkyje. Sužinoję apie Flioro nelaimę, siūlo keltis pas juos, į Asino miestą. Bendru visų sutarimu Emilija pradeda žygius, reikalaudama išleisti iš kolūkio. Nelengvai, bet šeima gauna tą leidimą. Kaip dideli nusikaltėliai, kad tik nepabėgtų, lydimi apsaugos su šautuvais, iškeliauja. Varginančioje kelionėje užtrunka beveik tiek pat laiko, kiek važiavo iš Lietuvos į Sibirą.
Asine džiaugėsi didesne laisve. Čia gimė trečioji šeimos atžala – sūnus Vitas. Penkiolika metų vergavę, iš Asino išvažiuoja namo, į Lietuvą. Autorė aprašo, kaip juos priėmė Tėvynė, kaip augo ir skleidėsi Emilijos ir Flioro šeima, kokias specialybes pasirinko vaikai ir vaikaičiai.
Užverti paskutinį knygos puslapį ir imi galvoti: ar tikrai taip buvo? Gal rašytoja sugalvojo siaubo istoriją… Marija Valuckienė tai neigia. Rašiusi tik žmonių gyvenimo realias istorijas. Ji pateikia skaičių: kai sovietų armija įžengė į Lietuvą 1940 metais, per jų viešpatavimo metus į Sibirą buvo ištremta 231 tūkstantis 447 žmonės. Dar, esą, ne visi suskaičiuoti, bet kiekvieno jų likimas panašus. Gali būti kiek lengvesnis, bet gali būti ir baisesnis, ypač tų, kurie atsidūrė Arkties vandenyno salose, kur lavonų nepriėmė amžino įšalo žemė. Išsekusių ir mirtį pasitikusių vaikų, tėvų kaulus krovė, kaip mes krauname apgenėtų medžių šakas.
Jei Europa būtų norėjusi sužinoti, kam aukoja prie Baltijos krantų gyvenusias tautas, gal nebūtų tekę joms tiek kentėti. Sunku patikėti, kad žinojo ir vis tiek darė. Ilgai tylėjo ir tada, kai 1990 metais mes vėl pareikalavome Nepriklausomybės.
Knygos autorė stebisi ir negali atsistebėti tautiečių darbštumu, sugebėjimu įsikurti sunkiomis sąlygomis, pasistatyti namus, savo būstą išdailinti. Šias savybes labai ryškiai pabrėžia tiek rašydama apie tėvo giminę, kilusią iš Radyščiaus kaimo, tiek apie motiną knygoje „Juliaus Baryso giminės takais“. Išradingumas lietuvius gelbėjo ir Sibire.
Žmonėms tenka visko patirti – ir laimės valandų, ir nelaimių. Tik labai didelis skirtumas, kur tos bėdos ištinka, – savame krašte ar tremtyje, kur negalioja įstatymai, kur sutryptas žmogiškumas, kur gyvenimas paverčiamas pragaru.
Naujoji Marijos Valuckienės knyga „Sibiro aidai“ – ne vien apie pragarą, bet ir apie žmogaus ištvermę. Atlanto niekas nevertė laikyti pasaulį ant pečių. Jis buvo įsitikinęs, kad jei nelaikys, pasaulis sugrius. Emiliją ir Fliorą užgriuvo nusikaltėlių pasaulis, taip ir likęs nenubaustas.
Jie ištvėrė.
Grįžo namo.
Teresė Kezienė
