Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela, ko gera, nežino niekas, o štai kas nutinka su velionio kūnu, „Merkio kraštui“ atskleidė daug metų mirusiuosius prausianti, rengianti ir grimuojanti varėniškė Regina Kurilova…
Prieš darbą su velioniu užsidega žvakelę
Regina Kurilova lavoninėje atsidavusiai triūsia net 24 metus. „Kokiais tempais žmonės mirdavo anksčiau, ir kokiais dabar – didžiulis skirtumas, – pasakoja ponia Regina. – Oficialiai „morge“ pradėjau dirbti 1999 metų gegužės 1-ąją, bet darbo ėmiausi tik po dviejų savaičių, kadangi pasitaikydavo mėnesių, kai darbo visai nebuvo arba per visą mėnesį pas mane atsidurdavo tik vienas kitas mirusysis. O dabar vien per vieną dieną būna ir 3, ir 4 žmonės, per vieną mėnesį – maždaug 20 žmonių, o kartais ir dar daugiau. Gal nepatikėsite, bet mirtingumui turi reikšmę net ir tokie dalykai kaip oro slėgis ar mėnulio fazė. Daugiausia šie dalykai paveikia žmones su aukštu kraujospūdžiu ar širdies problemomis“.
Ponia Regina turi savo mažytį ritualą – prieš darbą su mirusiuoju pirmiausia užsidega žvakelę.
„Kūnas į „morgą“ yra pristatomas specialioje transportavimo pakuotėje. Atsidarau tą pakuotę, ir mano akys iškart krypsta į velionio veidą, kadangi dažniausiai jis būna atmerktomis akimis. O pats pirmas dalykas, kurį reikia būtinai padaryti, – užmerkti akis ir užčiaupti burną. Taip pat nuo seno galioja taisyklė, kad turi būti surišamos rankos ir kojos. Jeigu žmogus miršta Varėnos ligoninėje – visa tai būna padaryta, bet jeigu žmogus miršta, pavyzdžiui, namuose, tai tenka daryti man, nes medikai kažkodėl niekada to nedaro. Na, o tada jau visi prausimo darbai, plaukelių šalinimas. Pasiguldau ant stalo, šiltu vandeniu nuprausiu su skystu muilu, nusausinu. Tuomet uždedu „pampersą“, nes pasitaiko, kad lavonas nežymiai išsituština arba nusišlapina. Kai velionį visiškai aprengiu, tada ir sušukuoju, ir makiažą padarau. Jeigu žmogus yra po skrodimo, reikia pasirūpinti, kad per pjūvių vietas netekėtų kraujas, o tam naudoju tvarsčius ar netgi „pampersus“ – kad per viršutinį drabužį nepersisunktų kraujas. Dar suleidžiu vaistų – formalino, kad kūne neprasidėtų vadinamasis gedimo procesas“, – savo darbo eigą pasakoja pašnekovė.
Ilgu koridoriumi, apstatytu karstais, R. Kurilova palydi „Merkio krašto“ žurnalistę iki paslaptingųjų patalpų, kuriose gyvieji paprastai nesilanko. Vos tik įžengus į lavoninę, veidan plūsteli vėsa, o žvilgsnis pirmiausia užkliūva už ilgo metalinio stalo ir palei jį stovinčios spintelės su įvairiomis priemonėmis. Ponia Regina iškart paaiškina, kokių darbo instrumentų ji čia turinti: „Kažko labai įspūdingo nepamatysite. Yra žirklių – ir vienokių, ir kitokių, plaukams, nagams. Šukos, plaukų džiovintuvas. Dar yra pincetų, nes prisireikia tamponuoti burną. Jeigu žmogus yra sukritusiais skruostais ar be dantų, įdedu tamponėlių, kad veidas įgautų gražesnę formą. Jeigu papuola jaunesnis žmogus, stengiuosi padaryti ryškesnį makiažą. Kitą sykį ir patys artimieji papasakoja, kad moteris mėgo pasidažyti ryškiau lūpas, o aš į tai atsižvelgiu ir, žinoma, priderinu lūpdažio spalvą prie suknelės. O makiažo priemonių pas mane pilni maišai. Daug visko reikia nuveikti, nes jeigu velionis būtų paguldytas šarvojimo salėje toks, koks atkeliauja į „morgą“, kažin, ar būtų malonu jį tokį matyti… Kai kurie klientai netgi sako, kad jų miręs artimasis atrodo gražesnis ar jaunesnis nei būdamas gyvas“.
„Mirusiųjų nebijau, bijau gyvųjų“
Kūno paruošimas trunka iki 2 valandų, aiškina R. Kurilova. Ir nors daug metų dirbdama lavoninėje moteris sako jau yra pratusi prie negyvų kūnų, visgi vienas atėmė žadą. „Kažkada atvežė man močiutę, kurią rado gulinčią ant anglių krūvos. Ji buvo visiškai pajuodusi tikrąja to žodžio prasme – blizgėjo tik baltos akys. Vaizdas buvo kaip iš siaubo filmo. Ligi šiol sunku suprasti, kaip taip įmanoma. Prausiau tą moterį spiritu, mirkiau, nes niekaip nenusiplovė“, – neeilinį reginį šiandien prisimena lavoninės darbuotoja.
Paklausta, ar dažnai jai tenka dirbti su labai sužalotais kūnais, ponia Regina paaiškina, kad tokiais atvejais velionis būna kremuojamas. „Jeigu, pavyzdžiui, žmogus yra be kojos, aš ją padarau pati, kad būtų galima apmauti kelnėmis ir apauti batu. Moterims naudoju pėdkelnes, o vyrams – vadinamuosius „kalisonus“ (apatines ilgas kelnes – aut.) ir prikemšu medžiagos, sutvirtinu kartonu. Šiemet turėjau vieną moterį, nežinau, ar ji buvo pati iškritusi, ar išmesta iš 10 aukšto į 2-ąjį. Lūžęs stuburas, rankos, atviras kojos lūžis su kyšančiu kaulu. Ši moteris pas mane atkeliavo po ekspertizės, kur buvo pjaustomos jos blauzdos ir kitos kūno vietos. Ekspertai viską susiuvo, bet žaizdos vis tiek kraujavo. Turėjau pasirūpinti, kad kraujas nepratekėtų per drabužius“, – apie savo kasdienį darbą pasakoja pašnekovė.
R. Kurilovos žmonės dažnai teiraujasi, kaip ji gali dirbti tokį netradicinį darbą. Bet ponia Regina turi paprastą atsakymą: „Kažkam reikia tą darbą atlikti. Neturiu baimės mirusiam žmogui, labiau bijau gyvųjų. Galiu drąsiai būti „morge“ su velioniu, ir nesvarbu, koks tai bus paros metas. Bet sutemus eiti per parką – bijau“.
„Galvoju, kad pomirtinis gyvenimas visgi yra…“
Pasiklausius pašnekovės, susidaro įspūdis, kad darbas lavoninėje – labai sunkus ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Ar naktimis nekamuoja košmarai? „Liaudiškai pasakysiu – žmogus nėra visiškai atšipęs. Į kiekvieną mirtį žiūriu skirtingai. Jeigu žmogus mirė sulaukęs 100 metų, tai ir pagalvoju, kad jis pragyveno tikrai ilgą gyvenimą, nors amžiui ribų nėra. Ypač jeigu žmogus buvo pasiligojęs, tai gal ir gerai, kad išėjo į dangų, nes jis kankinosi, taip pat ir jo artimieji. Bet jeigu atgula jaunesnis žmogus, pavyzdžiui, 40-50 metų amžiaus, nors ir nepažįstamas, vis tiek susimąstau, kaip artimieji reaguoja, įsivaizduoju save jų vietoje. Ir ašarą nubraukiu. Kitą sykį, kai pradedi daryti velioniui makiažą, kaip pupos pradeda byrėti ašaros ir per jas nieko nebematau. Bet mirusieji man nesisapnuoja. Tik vieną kartą esu susapnavusi savo mamos krikštamotės draugę, kuri sirgo kepenų ciroze ir mirė. Tai aš jos kūną sutvarkiau, suleidau vaistų ir paskui susapnavau. Ji tarp žydinčių akacijų ėjo link manęs išskėtusi rankas. Priėjusi apsikabino ir pasakė: „Ačiū. Dabar man jau nieko neskauda“.
Ponia Regina savo darbą dirba kantriai ir net su meile, mat žino jo prasmę, be to, įpareigoja mintys, kad įdėtas pastangas įvertins ne tik velionio artimieji, bet ir aukštesnės jėgos. „Su mirusiojo kūnu stengiuosi elgtis kaip su sergančiu žmogumi. Viską darau labai atsargiai, kadangi tai yra žmogus, kuris prieš kelias valandas dar kvėpavo, kalbėjo ar vaikščiojo. Turiu tokį įsitikinimą, kad to mirusio žmogaus „dūšelė“ kabo virš manęs ir stebi, kaip aš su juo elgiuosi. Yra toks baimės jausmas, kad privalau viską daryti tvarkingai, nes kitaip susirinks tos visos „dūšelės“ ir gerai mane pataršys. Žmonės sako, kad turbūt nėra to pomirtinio gyvenimo, o aš galvoju, kad visgi yra“, – šypteli R. Kurilova.
Pašnekovės akys truputį apsiblausia, pasidomėjus, ar jai yra tekę dirbti su artimų žmonių palaikais. „Esu paruošusi savo kelių draugių kūnus. Taip pat labai daug kolegų, kaimynų. Tada labai išgyvenu, nes juk nuolat juos matydavau. Atrodo, net girdžiu to žmogaus balsą. Net ir veidus pridengdavau, kad būtų lengviau emociškai. Bet tu tą žmogų vis tiek atpažįsti net pagal rankas. O kai jau prieini prie veido ir reikia daryti makiažą, tuomet apsipilu ašaromis. Visko, ką dabar darau, išmokau pati. Esu gavusi kvietimą stažuotis, bet man užtenka to, ką moku. Nors dabar atliekami kūno balzamavimai ir kiti dalykai, aš viso to jau nedarau ir nedarysiu. Yra aparatai, kurie iš kūno ištraukia kraują, ir tada kraujagyslės užpildomos vaistais. Man kažkaip ir nesinorėtų to žmogaus dar labiau naikinti – kas jau jam beliko, tegul ir turi“, – kalba R. Kurilova. Pačius artimiausius – mamą ir senelį – moteris rengė dar nedirbdama lavoninėje, būdama 25 metų amžiaus.
Dar labai sunku poniai Reginai dirbti su vaikų kūneliais, bet jie ant lavoninės stalo atsigula palyginti retai. „Ačiū Dievui, pastaruoju metu tokių atvejų nepasitaiko, bet yra buvę pavienių. Esu turėjusi maždaug 8 mėnesių kūdikėlį, tada 16-metį ir kelis 5-erių metukų vaikus, kurie buvo neišsivystę. Ir vaikus papudruoju, skruostukus jiems paryškinu, kad veidas įgautų spalvą. Per paskutinius kelerius metus dažniausiai pasitaiko 40-50 metų amžiaus mirę žmonės, netgi galėčiau pasakyti, kad jų miršta tikrai nemažai, o gal net ir dažniau nei pensinio amžiaus“, – tokią liūdną statistiką konstatuoja pašnekovė.
Teko skaityti ne vieną istoriją apie tai, kad į „morgą“ atvežti žmonių kūnai – juda ar net kvėpuoja. R. Kurilova atsako, kad ir jai teko matyti kažką panašaus: „Tikrai taip. Kai žmogus miršta, jo plaučiuose dar lieka oro. Kai tu pradedi darbą, turi tą kūną išmankštinti, kad galėtum velionį aprengti. Pakėlus mirusio žmogaus ranką, plaučiai išleidžia orą, ir tas paskutinis žmogaus atodūsis įvyksta prie manęs, ant „morgo“ stalo“.
Evelina Kuliešė
