Praėjusį penktadienį, gegužės 5 dieną, Dubičiuose įvyko iškilmingas 1863-1864-ųjų sukilimo sukakties minėjimas – prieš 160 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės tautos stojo į ginkluotą kovą prieš bendrą priešę Rusijos imperiją; pagerbti sukilimo vado Liudviko Narbuto ir jo bendražygių, žuvusių Dubičių apylinkėse, susirinko vietos gyventojai, rajono valdžios atstovai ir kiti garbūs svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Lenkijos…
Kovotojų už laisvę garbei – žygis ir žmonių maldos
Sukilėlių vado Liudviko Narbuto ir jo dalinio karių žūties vietą (maždaug 4 kilometrai nuo Dubičių kaimo) įamžina medinių skulptūrų skveras ir 1988 metais pastatytas geležinis kryžius. Čia gegužės 5-osios rytą susirinkę žmonės atnešė gėlių ir uždegė žvakučių. Į minėjimą atvykęs Merkinės krašto muziejaus mokslo darbuotojas Žygimantas Buržinskas kalbėjo, kad kovotojai už laisvę niekada neturi būti pamiršti.
„Įdomu tai, kad kas keliasdešimt metų vis užauga karta, kuri eina į mūšį prieš Rusijos imperijos kariuomenę. Žmonėse valstybės idėja visada buvo gyva, o 1863 metų sukilimas buvo lūžis. Tiek Liudvikas Narbutas, tiek kitos asmenybės yra mūsų valstybės didvyriai, kurie turėtų būti aiškiai paminėti ir prisiminti, nes tai yra žmonės, kurie bandė įtvirtinti valstybingumo idėją“, – sakė Ž. Buržinskas.
Minint svarbią sukaktį giedojo Dubičių kultūros centro folkloro ansamblio „Lakštucis“ giesmininkės (vadovė Valentina Šlavenec). Lydimi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Aleksandro Barausko užkardos pareigūnų, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos jaunieji šauliai (vadovė Rita Lysenko), Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos moksleiviai iš Lenkijos su kitais minėjimo dalyviais nuo geležinio kryžiaus pėsčiomis patraukė link Dubičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Žygeiviai buvo pavaišinti karšta arbata ir užkandžiais.
Po dailios Dubičių bažnyčios skliautais žmonės meldėsi už 1863-1864 metų sukilimo dalyvius, o šv. Mišias aukojo Varėnos parapijos klebonas kunigas Ernestas Maslianikas.
Kruvina kova tęsiasi
Pasibaigus pamaldoms, visi susibūrė prie 1933 metais pastatyto ir neseniai atnaujinto paminklo netoli bažnyčios, kur bendrame kape palaidotas L. Narbutas ir 13 jo bendražygių.
Žmonių minioje buvo matyti Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Daniel Slupek, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovai, pasieniečiai, svečiai iš Lenkijos Myslibužo apskrities, paminklo restauratorius Vytautas Norkūnas, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos vadovai ir mokytojai, Lietuvos šaulių sąjungos Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-oji rinktinė. Akį ypač traukė Kauno pavieto Laisvieji šauliai, apsitaisę tuometinių sukilėlių drabužiais ir ginklais.
Oficialioji minėjimo ir sukilėlių pagerbimo ceremonijos dalis prasidėjo Sausumos pajėgų orkestrui sugrojus trimito signalą „Klausykite visi“, suskambo Lietuvos ir Lenkijos himnai.
Tarti įžanginį žodį renginio dalyviams buvo pakviestas Varėnos rajono meras, istorikas Algis Kašėta: „Per tuos 160 metų pasikeitė šio atokaus Varėnos rajono krašto kaimo vaizdas, ne viena karta žmonių, bet vienas labai svarbus dalykas išliko – nesibaigianti kova už teisę gyventi laisvai ir demokratiškai, taip, kaip žmonės yra verti. Jeigu tuo metu priešakinė laisvės kovos linija prieš Rusijos imperiją buvo šiose apylinkėse, tai šiandien ta fronto linija yra daug piečiau – Ukrainoje, kurioje vyksta kruvina kova, nusinešanti daug gyvybių. Tačiau šiandien mes, kaip ir prieš 160 metų, esame solidarūs kaip Abiejų Tautų Respublikos palikuonys“.
„Netoli Myslibužo, Soldino miške 1933 metais nukrito mūsų didvyrių Dariaus ir Girėno lėktuvas. Ten yra pastatytas paminklas. Mūsų bičiuliai lenkai labai gražiai puoselėja tautos atmintį, moksleiviai prižiūri paminklą, Dariaus ir Girėno vardu buvo pavadinta gimnazija. Labai svarbu, kad Lietuvos ir Lenkijos jaunimas pažintų vieni kitų istoriją, susibičiuliautų, tęstų gražias tradicijas ir kartu, jeigu reikės, gintų mūsų šalių laisvę“, – užbaigdamas sakė A. Kašėta.
„Už jūsų ir mūsų laisvę“
Iškilmėse dalyvavo ir Lenkijos Respublikos Myslibužo apskrities vadovas Andrzejus Potyra. Jis kalbėjo: „Kaip žinia, šiose žemėse iš pradžių vyko lapkričio sukilimas, paskui viskas aprimo, kol 1863 metais kilo sausio sukilimas, kurio didvyrius šiandien susirinkome pagerbti. Nors nuo pat pradžių buvo galima nuspėti, kad sausio sukilimas, deja, neatneš norimo rezultato ir baigsis tragiškai, nepaisant to, atsirado didvyrių, norinčių kovoti. Liudvikas Narbutas, vadovavęs Vilniaus būriui, kurio veikimo ribos siekė ir Varėnos rajono apylinkes, subūrė net 300 kovotojų, kas šiandien atrodo neįtikėtina. Ryžtas, kuriuo Narbutas užkrėtė savo bendražygius, buvo pavydėtinas“.
„Šiandien matome, kad niekas nepasikeitė nuo sausio sukilimo laikų, – tęsė A. Potyra. – Rusai vykdo tą pačią gruobuonišką politiką. Todėl pagalba Ukrainai ir solidarumas su šia šalimi yra nepaprastai svarbu. Ukraina šiandien kovoja už visų mūsų laisvę, nes kas gali žinoti, kokie planai sukasi Putino galvoje. Puikiai suprantame, kad jis yra pasiryžęs eiti toliau, tad šiandien ypač svarbu mums būti išvien. Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva, tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lenkija!“
Bendros šventės proga Varėnos rajono merui Algiui Kašėtai ir kitiems A. Potyra įteikė atminimo medalius su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Toks užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis yra ir ant paminklo Dubičiuose.
1863-1864 metų sukilėlių ir visų laikų laisvės kovotojų atminimą susirinkusieji pagerbė tylos minute. Per kaimą nuaidėjo Sausumos pajėgų orkestro trimitų garsai ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių salvės. Po oficialios ceremonijos minėjimo dalyviai stebėjo Kauno pavieto Laisvųjų šaulių pasirodymą, o kai kurie jame sudalyvavo ir patys. Renginiui artėjant prie pabaigos, dalyviai nuskubėjo paragauti dar garuojančios pasienietiškos košės.
Liudviką Narbutą ir jo bendražygius prisimenant
Pirmasis sukilimas prieš carinės Rusijos režimą prasidėjo Lenkijoje 1863 metų sausio 22-ąją. Maištai prieš priespaudą netrukus apėmė ir kitas Abiejų Tautų Respublikos teritorijas – Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 metų sienomis, o Rusijos imperijos pralaimėjimas Krymo kare 1853-1856 metais įžiebė viltį, jog bendromis pastangomis gali pavykti atkurti valstybingumą.
Lietuvoje priešinimasis Rusijos politikai prasidėjo vasario 2-ąją. Sukilimui vadovauti buvo įkurtas Judėjimo komitetas, vėliau petvarkytas į Lietuvos provincijos komitetą, o paskiausiai tapo Lietuvos provincijų vykdomuoju skyriumi.
Vilniaus gubernijoje vienas pirmųjų sukilimo organizatorių buvo L. Narbutas, Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku. Jis su savo bendražygiais pirmą kartą su priešu susikovė prie Rūdninkų, kovo 9-ąją. Tąsyk sukilėliai atrėmė Rusijos armijos ataką, laimėjo ginklų ir šovinių.
Kaimo žmonės apie sukilėlius kūrė legendas, o caro kariai esą tarpusavy kalbėdavę, kad šoviniai „neima“ L. Narbuto, bet kiekviena jo kulka – užmušanti. Vilniaus generalgubernatorius netgi buvo paskyręs didelį piniginį atlygį už L. Narbuto galvą.
Dubičių girioje, saugioje vietoje krūmingose balose, apsistojęs L. Narbutas ir jo būrys, laukdami maisto, netikėtai buvo užpulti 1863 metų gegužės 4 dieną. Remiantis kai kuriais istoriniais šaltiniais, prie stovyklos galima buvo prieiti tik per lieptą. „Maskolių“ sargyba, pasislėpusi tankmėje, davė ženklą, kad žmonės neša sukilėliams duonos.
Tuo tarpu L. Narbutas stovėjo su broliu ir keliais artimais draugais, kai vienas jų šūktelėjo: „Per daug vyrų eina!“ Tuomet L. Narbutas dėl atsargumo įsakė savo bendražygiams užimti pozicijas, nė nenujausdamas išdavystės, nes priekyje ėjo savas pasiuntinys ir rodė kelią. Vieni ėjo per lieptą, kiti brido per upelį, kai staiga vienas prisiartino, bedė pirštu ir pasakė: „Štai Narbutas!“
„Maskolių“ kulka pataikė L. Narbutui į koją, po to į jį, draugų nuneštą į šalį, pataikė dar viena kulka, sužeidusi L. Narbutą mirtinai. Kautynėse kartu su vadu krito 13 sukilėlių, dar maždaug 25 sužeisti pateko į nelaisvę, kiti išsiblaškė po mišką. Žuvusieji buvo palaidoti prie Dubičių bažnytėlės. Kaimo moterys nuprausė lavonus, apvilko juos savo vyrų marškiniais, o vyrai supylė aukštą kapą.
Vienur rašoma, kad paskutiniai L. Narbuto žodžiai buvo: „Palaidokit mane, jau mirštu, gelbėkitės patys“, kitur teigiama, kad vadas ištarė: „Malonu mirti už tėvynę“.
1864 metais Rusijos okupacinei armijai žiauriai numalšinus sukilimą, žymiausi vadai susilaukė mirties bausmių, o sukilėliai išsiųsti toli nuo tėvynės. Buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškuoju raidynu, varžoma katalikų bažnyčios veikla.
Istorikai teigia, kad 1863-1864 metais įvyko daugiau kaip tūkstantis susirėmimų, vien Lietuvoje – apie 300, ir tai yra didžiausia XIX amžiaus laisvės kova.
Evelina Kuliešė
