Iki 1919 m. Lietuvą valdė okupacinės Vokietijos valdžios valdininkai. „Viskas mūsų: jūs patys, jūsų žemė, turtas, gyvuliai…“, – sakydavo vokiečiai vietos gyventojams. Visaip juos engė. Apsigyvenę dvaruose, vertė sodiečius eiti jiems baudžiavą. Nusavindavo įvairius daiktus, gyvulius, paukščius. Jeigu kas, sutikęs vokietį, nenukeldavo savo kepurės, būdavo sumušamas. Įsitvirtinę Lietuvoje, vokiečiai buvo sumanę ją kolonizuoti, tačiau, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo iš užimtų teritorijų pasitraukti. Lietuva pamažu budo, kūrėsi lietuviška valdžia, prasidėjo Nepriklausomybės kovos…
Šaulių laikraštyje (vėliau – žurnalas) „Trimitas“ bendradarbiavo kun. prof. dr. Mečislovas Reinys, tapęs vyskupu, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, kan. Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, kan. prof. Fabijonas Kemėžis, pranciškonas kun. dr. Jonas Matusas, kuris vėliau parašė „Lietuvos Šaulių sąjungos istoriją“. Daug straipsnių parašė slapyvardžiu Vygantas dr. Juozas Purickis ir Vincas Mykolaitis-Putinas.
1922 m. pabaigoje, ruošiantis Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijai, kun. Juozas Vailokaitis (1880–1953) paaukojo 10 tūkstančių dolerių, o vėliau – dar 12,5 tūkstančių.
Šaulių sąjungos centro valdyba įsigijo nuosavus namus ir juos pritaikė veikimui. Jų pašventinimas įvyko po dvejų metų, 1928 m. sausio 7 d. namus pašventino kan. J. Tumas-Vaižgantas. Teigiama, kad kun. Juozas Vailokaitis paaukojo šių namų pirkimui 25 tūkstančius litų, taip pat jis aktyviai finansiškai rėmė studentus.
Partizanų-šaulių rėmėju buvo ir Merkinės parapijos klebonas kun. Kazimieras Ribikauskas, kurį 1919 m. liepos 7 d. lenkai buvo suėmę ir kalino Varėnoje.
Perlojos parapijos klebonas kun. Leonas Petkelis nuo 1920 m. buvo ne tik dvasios, bet ir visuomeninio bei karinio-partizaninio veikimo vadas.
Kun. Alfonsas Petrulis Pivašiūnų šaulių būriui 1920 m. gruodžio 20 d. perdavė10 šautuvų ir 500 šovinių. Aktyvus šaulys-rėmėjas buvo ir Nemunaičio parapijos klebonas kun. Feliksas Baltuška.
Šaulys kun. Juozas Bakšys, Merkinės progimnazijos direktorius, aktyviai reiškėsi vietos visuomeniniame gyvenime. Jo labai nekentė lenkai, kurie jį 1924 m. gruodžio 17 d. iš pasalų peršovė. Nuo tos žaizdos komplikacijų kun. J. Bakšys 1925 m. sausio 7 d. mirė Kauno ligoninėje.
1918 m. Seinų apskr. Kučiūnų parapijos klebonas kun. Juozas Galeckas suorganizavo vokiečių nuginklavimą ir rek-vizuotų gyvulių atėmimą iš vokiečių, kurie, besitraukdami į Vokietiją, juos norėjo pasiimti su savimi. 1918 m. pabaigoje kun. J. Galeckas suorganizavo pirmąjį partizanų būrį (apie 60 vyrų), o kitą būrį – Rudaminos parapijos vikaras kun. Juozas Juozaitis. Šie kunigai – labiausiai pasižymėję kovose su lenkais partizanų vadai. Kun. J. Galeckas ragino jaunus parapijiečius stoti į Lietuvos kariuomenę, vyresnius – duoti jiems maisto, drabužių, ginklų. Ir pats pirmas savanoriams 1919 m. kovo mėn. padovanojo du arklius, vežimą, nupirko specialų katilą maistui gaminti, įtaisė virtuvę, atveždavo iškeptos duonos. 1922 m. gruodžio 3 d. 4 val. ryte lenkų partizanai užpuolė Kučiūnų bažnytkaimį ir nužudė septynis žmones, tris sunkiai sužeidė, dar apie 20 buvo lengvai sužeistų. Įsiveržę į kleboniją, sumušė kun. J. Galecką, atėmė jo turtą ir išsivarė į Seinus, kur ilgai tardė.
Sumanūs partizanų-šaulių būrių steigėjai buvo Leipalingio parapijos klebonas kun. Jonas Juodviršis, Kapčiamiesčio parapijos klebonas kun. Pranas Urbanavičius.
1919 m. pradžioje kanauninkas kun. Juozapas Laukaitis kreipėsi į Lietuvos vyriausybę dėl savanorių milicijos (nuo 1924 m. – policija) organizavimo Seinuose ir gavo 15 000 markių. Už šiuos pinigus kun. J. Laukaičio pastangomis nupirkti du kulkosvaidžiai, apie 60 šautuvų, 10 pistoletų, aprangos. Netrukus Seinuose užsirašė į savanorius 50 vyrų. Vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės ir puldinėjant lenkams, 1919 m. kun. J. Laukaitis parašė du labai iškalbingus raštus Lietuvos Respublikos prezidentui A. Smetonai, kuriuos su kitu jaunu kunigu pats ir nuvežė į Kauną.
Kun. dr. Juozas Bakšys (1884–1925)
Gimė 1884 m. rugsėjo 4 d. Utenos apskr. Kuktiškių valsč. Asmalų kaime. Augo pasiturinčioje šeimoje, mokėsi Kuktiškėse ir Švenčionių miesto mokykloje. Privačiai pasimokęs lotynų kalbos, 1904 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs, 1908 m. pavasarį įšventintas kunigu. Kadangi pasirodė gabus, jam pasiūlė tęsti studijas. Todėl, vasarą pasimokęs vokiečių ir prancūzų kalbų, studijuoti nuvažiavo ne į Peterburgo dvasinę seminariją, bet į Insbruką. Tuo metu ten studijavo dar du lietuviai: būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis ir rašytojas Mykolas Vaitkus. Per 4 metus baigusiam ten universitetą J. Bakšiui 1912 m. suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Dvasinei valdžiai reikalaujant, 1912 m. Peterburgo akademijoje jis išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo diplomą maxima cum laude.
1913 m. grįžęs į Vilnių, buvo paskirtas vikaru Visų Šventųjų bažnyčioje pas kun. Juozapą Kuktą, vėliau dirbo kapelionu miesto gimnazijose ir mokytojų kursuose (1914–1917 m.).
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1914 m. rugpjūčio 11 d., 44 lietuvių inteligentų pastangomis įsteigtas Vilniaus „Lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti“, buvo pirmas toks komitetas Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte. Šio komiteto pirmininke trumpai dirbo Viktorija Landsbergienė, vėliau – advokatas Andrius Bulota, jo padėjėju (vicepirmininku) išrinktas kun. J. Bakšys. 1916 m. rugsėjo mėn. nutarta Vilniuje įsteigti slaptą biurą arba politinę valdybą. Ją sudarė P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys, S. Kairys, kun. J. Bakšys. Vokiečių okupacijos laikotarpiu kun. J. Bakšys, puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, buvo nuolatinis lietuvių delegacijų, vykstančių pas vokiečių okupacinę valdžią dėl įvairių lietuvių reikalų, narys. 1916 m. liepos 18 d. ir gruodžio 2 d. jis buvo suimtas vokiečių žandarų, tardomas dėl pasklidusių slaptų atsišaukimų, keliančių nepriklausomybės šūkius, tačiau neįrodžius kaltės, paleistas.
Kun. J. Bakšys prisidėjo organizuojant visų Lietuvos vietovių ir luomų lietuvių atstovų konferenciją, kuri įvyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kad Lietuva turinti būti nepriklausoma ir demokratinė valstybė etnografinėse ribose, taip pat slaptu balsavimu posėdyje buvo išrinkta Lietuvos Taryba (iš 20 asmenų), kuri vėliau – 1918 m. vasario 16 d. – paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
1919 m. sausio mėn. pradžioje Sovietų Rusijos raudonosios armijos kariams užėmus Vilnių, vasario 1 d. kun. J. Bakšys pasitraukė iš Vilniaus į Merkinę ir Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“ vardu pradėjo steigti pradžios mokyklas. Kun. J. Bakšys skatino stoti į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pats įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Provincijos eiliniai šauliai savo šauliškumo darbą taip pat siejo su blaivybe. 1922 m. gegužės mėn. LŠS IV partizanų-šaulių grupės štabas Merkinėje priėmė nutarimą, kurį pasirašė grupės vadas vyr. ltn. V. Razumavičius, sekretorius J. Miškinis, nariai J. Korčinskis, kun. J. Bakšys ir J. Bloznelis:
„Griežtai nutarėm pareikalauti iš Lietuvos Šaulių Sąjungos uždaryti visas girtybės įstaigas. Per girtybės įstaigas eina baisiausioji pafrontės ir neutralinės zonos kaimiečių, valdininkų ir kariuomenės demoralizacija. Pafrontės gyventojai, kad laisviau vestų šmugelį, jie degtine tvirkina mūsų kariuomenę ir kitus valdininkus. Dėl prasiplatinusios Merkinėje girtuoklystės kone kasdien matome girtus iš milicijos, iš valsčiaus valdybos, šaltyšių ir kitų. Milicija ir viršaitis su kai kuriais šaltyšiais dažnai atlieka savo pareigas smuklėje. Per išplatinimą girtuoklystės pasinaudoja valstybei kenksmingi žmonės ir praveda į Merkinės valsčiaus tarybą taip rinkimus, kad įėjo į tarybą mūsų valdžiai priešingi žmonės. Pakol Merkinėj bus girtuoklystė ir papirkimai, kaip ligi šiol ėjo – IV Šaulių Lauko štabas nieku būdu negalės išvystyti savo organizacinio darbo, neturėdamas paramos iš kitų įstaigų“.
1921 m. pradžioje kun. J. Bakšys buvo paskirtas Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelionu ir išvyko iš Merkinės. Tų pačių metų gegužės mėn., pasitaręs su profesoriumi V. Krėve-Mickevičiumi, nusprendė, kad Merkinėje reikia steigti progimnazijos tipo keturių klasių vidurinę mokyklą. 1921 m. spalio 1 d. paskirtas šios steigiamos vidurinės mokyklos direktoriumi. 1922 m. mokyklą jau lankė 118 mokinių net iš Lenkijos okupuotų lietuviškų kaimų – Marcinkonių, Darželių, Puvočių, Kašėtų, Musteikos, Randamonių, Žiogelių.
Merkinė buvo gerokai aplenkėjusi. Kun. J. Bakšys su mokyklos pagalba pradėjo atlietuvinimo misiją. Miestelio jaunimą kvietė į mokyklą siekti mokslo. Atvykusiems iš kaimo mokiniams įsteigė aplenkėjusiose šeimose bendrabučius, kuriuos globojo, asmeniškai aplankydavo ir palaikė ryšius su bendrabučių šeimininkais. Mokykloje buvo ruošiama daug lietuviškų renginių. Pertraukų metu vyresniųjų klasių mokiniai dainuodavo lietuviškas dainas, kurios iš mokyklos balkonų skambėdavo per visą miestelį. Ruošė mokyklines ekskursijas į Merkinės apylinkes, prie demarkacijos linijos. Kartais sekmadienį pats direktorius mokinius nuvesdavo prie Nemuno, kurio kitoje pusėje susirinkdavo Lenkijos okupuotieji lietuviai. Merkinės mokiniai dainuodavo, o anoje pusėje susirinkusieji lietuviai keldavo ovacijas. Lenkų pasienio sargybiniams tai nepatikdavo. Merkinė šios mokyklos dėka sparčiai lietuvėjo, o kun. J. Bakšys lenkams buvo didelė rakštis akyse. Nuo 1921 m. kun. J. Bakšys buvo itin svarbus asmuo, palaikant Lietuvai ryšius su Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuviais. Dėl tokios veiklos buvo sekamas vietinių lenkų. Per direktoriaus rankas ėjo Lietuvos vyriausybės piniginė parama Vilniaus krašto lietuviškoms mokykloms.
1924 m. gruodžio 17 d. progimnazijos mokiniams pirmą kartą rodė filmą; po seanso direktoriaus bute buvo keletas mokytojų ir svečių. Išgirdęs durų skambutį, kun. J. Bakšys nuėjo atidaryti durų ir nežinomų dviejų piktadarių buvo peršautas ginklu. Naktį chirurgas dr. V. Kuzma suteikė pirmąją pagalbą. sužeistasis nuvežtas į Kauną, kur jam atlikta operacija, tačiau 1925 m. sausio 7 d. 15 val. mirė nuo kraujo krešulio. Palaidotas Utenos senosiose kapinėse, šalia brolio kunigo ir tėvo. Tikrieji žudikai niekada nebuvo sulaikyti, tačiau Dainavos krašto švietėjo kun. J. Bakšio nužudymas buvo siejamas su Lenkijos žvalgybos agentais, atvykusiais iš Druskininkų.
Poetas Liudas Gira a. a. kun. dr. Juozo Bakšio atminimui sukūrė eilėraštį, kuris buvo paskelbtas leidinyje „1928 m. Vasario 16“ (158–159 psl.). 1928 m. prie Merkinės valsčiaus valdybos namo išorinės sienos buvo pritvirtinta atminimo lenta su žuvusių už Lietuvos laisvę vardais, tarp kurių buvo ir kun. dr. J. Bakšys. 1931 m. J. Bakšys apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. Prieškariu Alytuje, o Atgimimo laikotarpiu – Merkinėje buvo po gatvę, pavadintą dr. J. Bakšio vardu. 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos visuomenės veikėjo, kunigo J. Bakšio kapas Utenos miesto senosiose kapinėse (Bažnyčios g.) įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.
Gintaras Lučinskas
Alytus