Iki 1919 m. Lietuvą valdė okupacinės Vokietijos valdžios valdininkai. „Viskas mūsų: jūs patys, jūsų žemė, turtas, gyvuliai…“, – sakydavo vokiečiai vietos gyventojams. Visaip juos engė. Apsigyvenę dvaruose, vertė sodiečius eiti jiems baudžiavą. Nusavindavo įvairius daiktus, gyvulius, paukščius. Jeigu kas, sutikęs vokietį, nenukeldavo savo kepurės, būdavo sumušamas. Įsitvirtinę Lietuvoje, vokiečiai buvo sumanę ją kolonizuoti, tačiau, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo iš užimtų teritorijų pasitraukti. Lietuva pamažu budo, kūrėsi lietuviška valdžia, prasidėjo Nepriklausomybės kovos…
Kun. Feliksas Baltuška – Tėvas Silvestras OFM (1864–1944)
Gimė 1864 m. gruodžio 6 d. (kituose šaltiniuose minima data – 1865 m. gruodžio 22 d.) Ukmergės apskr. Svėdasų valsč. Kunigiškių k. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Kazimieras Švilpa, krikštatėviai buvo Gasparas Rapšys (Baura) ir Barbora Tumienė, Anupro Tumo žmona (Juozo Tumo-Vaižganto motina). Tėvai: Konstantinas Baltuška ir Ona Bauraitė-Baltuškienė – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Marijona (g. 1863), Anupras (g. 1866), Napoleonas (g. 1867), Veronika (g. 1869), Anelė (g. 1871), Juozapas (g. 1872), Liucijonas (g. 1875) ir Konstantinas Baltuška (g. 1877).
F. Baltuška baigė Kunigiškių pradinę mokyklą, Palangos progimnazijos keturias klases. Mokydamasis Palangoje F. Baltuška laisvu laiku važiuodavo į Tilžę ir iš ten gabeno į Lietuvą draudžiamą lietuvišką spaudą, parveždavo jos į gimtąją Svėdasų parapiją ir čia ją platindavo. 1891 m. baigė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1891–1897 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėl silpnų lenkų kalbos žinių kartojo pirmąjį studijų kursą. 1897 m. F. Baltuška buvo įšventintas kunigu būdamas 32 metų. 1897–1899 m. jis tarnavo Žaslių parapijos vikaru, eidamas ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios kurato, kunigo filialisto pareigas. Paskirtas 1899 m. balandžio 27 d., 1899–1930 m. kun. F. Baltuška buvo Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas.
Atvykęs į sulenkėjusią parapiją, kun. F. Baltuška atsisakė sakyti pamokslus lenkų kalba, ėmėsi tautinės ir kultūrinės veiklos. Dar spaudos draudimo laikais jis suorganizavo daraktorių parengimą. Religinės draugijos ir įvairių amatų vardu subūręs jaunų moterų grupę, ruošė jas daraktorėmis. 1916 m., vokiečių okupacijos metu, jau oficialiai „Ryto“ draugijos vardu atidarė mokytojų kursus, parengdamas 18 mokytojų, kurie steigė kaimuose mokyklas. Lankydavo visus tų mokyklų renginius, ypač Kalėdų eglutę. Mokiniai deklamuodavo eilėraščius, tarp jų ir „savąją kūrybą“:
Ačiū, ačiū, Eglės ponui
Ir Nemunaičio klebonui…
Pats klebonas negėrė svaigalų, nerūkė, skleidė blaivybės idėjas, skatino jaunimą atsikratyti blogų įpročių, rengė parapijiečiams ekskursijas į šventąsias vietas Vilniuje ir Pivašiūnuose. Dažnai, baigdamas kaime kalėdojimą, jis susikviesdavęs į vieną vietą kaimo jaunimą ir čia pravesdavęs su jais savotiškus „egzaminus“ iš lietuvių kalbos. Kiekvienas iš jų turėjo pasakyti eilėraštį ar papasakoti ką nors iš lietuviškų knygų, kurias klebonas paliko jiems kalėdodamas praeitais metais. Tada jaunimas išdainuodavo visas lietuviškas dainas, žaisdavo liaudiškus žaidimus.
1899–1904 m. kun. F. Baltuškos rūpesčiu Nemunaityje buvo pastatyta nauja neogotikinė mūrinė bažnyčia pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą, paskui – klebonija, parapijos namai su biblioteka ir skaitykla, ūkio pastatai. Ant Nemuno kranto jis įveisė didelį parapijos sodą.
Kun. F. Baltuška 1909 m. Lietuvių seime kalbėjo iš tribūnos. 1909 m. Nemunaityje jis pradėjo rengti lietuviškus vaidinimus, 1913 m. įtaisė pirmąją visoje Dzūkijoje linaminę, taip palengvindamas parapijiečių darbą. Vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius. Kun. F. Baltuška vasaros atostogų metu sukviesdavo pas save parapijos moksleivius, studentus, klierikus, juos išlaikydavo ir ragino dirbti įvairiose organizacijose. Suorganizavo „kluono teatrą“. Viename kluone įtaisė pastovią sceną, kurioje ruošdavo vaidinimus.
1918–1919 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvai, kun. F. Baltuška organizavo savanorius, į kuriuos išėjo ir jo paties vargonininkas. 1918 m. lapkričio mėn. įsteigė Nemunaičio valsčiaus komitetą, kuriam pats ir pirmininkavo, paskui prisidėjo organizuojant Nemunaičio šaulių būrį, dešimtį metų buvo aktyvus šaulių rėmėjas. Į parapijos gyvenimą jis grąžino lietuvių kalbą, ėmė reikalauti, kad parapijiečiai melstųsi lietuviškai. rėmė katalikiškas ir tautiškas organizacijas, bet buvo labai nepakantus socialistams. Iš tų laikų išlikęs amžininko pasakojimas: „Ūkininkai kirto valdiškus miškus, sakydami, kad „nėra valdžios, tai ir galime kirsti“. Kun. F. Baltuška paprašė Alytuje stovėjusio 1-ojo pėstininkų pulko vadą atsiųsti vieną kareivį, kuris būtų uniformuotas ir turėtų šautuvą. Atvykusį kareivį klebonas nuvedė į mišką prie kirtėjų. Kareivis iš ginklo paleido kelis šūvius į viršų ir pasakė: „Lietuvos valdžios vardu draudžiu kirsti mišką. Kas neklausys, bus sušaudytas“. Vyrai, paėmę kirvius, tarė: „Valdžia jau yra – važiuojame namo“.
1927 m. „Tiesos kelio“ Nr. 1 (oficialioje dalyje) paskelbtoje pirmosios Kaišiadorių vyskupijos kurijos sudėtyje kun. F. Baltuška įvardintas kaip klebonas – patarėjas.
Nuo 1930 m. spalio mėn. kun. F. Baltuška pasitraukė iš klebono pareigų ir išėjo į pranciškonų vienuolyną. 1930–1931 m. keletą mėnesių jis gyveno Kretingos noviciate, 1931–1932 m. tarnavo vikaru OFM Troškūnuose, 1932–1934 m. – Kretingos parapijos vikaras OFM. 1934 m. lapkričio 18 d. davęs amžinuosius įžadus, iki gyvenimo pabaigos jis buvo vienuolis pranciškonas – Tėvas Silvestras. 1934–1938 m. tarnavo vikaru OFM Kaune, Žaliakalnyje, vasaras praleisdamas Nemunaityje. 1931–1934 m. savo lėšomis Nemunaityje jis pastatė vasarnamį (sanatoriją) vienuoliams pranciškonams, įrengė koplyčią. sustabdė iniciatyvą Nemunaityje rengti kurortines gydyklas, baimindamasis, kad jo parapijiečių moralės negadintų atvykstantys poilsiautojai, ir pasiūlė verčiau jas rengti Birštone bei Druskininkuose. Apie 1936 m. iš savo santaupų Nemunaičio bažnyčiai jis nupirko fisharmoniją. 1938 m. grįžo nuolat gyventi į Nemunaitį, kur buvo paskirtas Nemunaičio pranciškonų vienuolyno viršininku. 1940 m. po sovietinės okupacijos uždarius šį vienuolyną, 1940–1941 m. kun. F. Baltuška gyveno Kretingos vienuolyne kaip rezidentas. 1941 m. rudenį jis grįžo į Nemunaitį, kur liko iki gyvenimo pabaigos, ėjo atkurto vienuolyno vyresniojo pareigas, kiek turėjo jėgų, pavaduodavo parapijos kleboną pastoracijoje. Mirė 1944 m. gruodžio 24 d., kai jo buvusios parapijos pietiniame pakraštyje NKVD baudėjai degino kaimus. Palaidotas jo statytos Nemunaičio bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau dekanas kun. Juozapas Gylys pastatė tarsi laikiną paminklėlį. Kapą ženklina akmeninis paminklas su kryžiaus reljefu, portretine nuotrauka ir iškaltu įrašu: „A+A / Kunigas / Feliksas Baltuška / 1865–1944“.
Kun. Feliksas Baltuška gyveno ir dirbo ne sau, bet Dievui, Tėvynei bei Dzūkijos žmonėms. Jis – parapijos švietėjas, aktyvus savivaldybininkas Lietuvos valstybės atkūrimo metu, pagal išgales prisidėjęs prie krašto gynimo organizavimo, Nemunaičio šaulių būrio organizatorius, dešimtį metų buvęs aktyvus šaulių rėmėjas.
Kun. Vladas Mironas (1880–1953)
Gimė 1880 m. birželio 22 d. Rokiškio apskr. Panemunio valsč. Kuodiškių vnk. Mokėsi Panemunio pradinėje mokykloje. 1892 m. įstojo mokytis į Mintaujos gimnaziją, bet 1896 m. rudenį, drauge su kitais atsisakęs rusiškai melstis, buvo iš IV klasės pašalintas. Mintaujoje draugavo su J. Stašiu, A. Smetona, J. Tubeliu. 1897–1904 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos kandidato laipsniu. 1904 m. įšventintas kunigu. Buvo paskirtas kapelionu į Vilniaus gimnazijas ir privačias mokyklas. Aktyviai įsitraukė į lietuvių inteligentų veiklą, tapo „Vilniaus žinių bendradarbiu“, Lietuvių mokslo draugijos nariu. Išvertė ir 1905 m. išleido tris Šv. Istorijos vadovėlius.
1907 m. prolenkiškos Vilniaus vyskupijos hierarchijos paskirtas Choroščės (Balstogės apskr.) parapijos klebonu. 1910 m. paskirtas Valkininkų parapijos klebonu, kartu ir Merkinės dekanato dekanu. Gavęs administracines pareigas, įgijo galių stiprinti lietuvių dvasininkų pozicijas dekanato parapijose. 1911 m. įsteigė lietuviškų knygų ir laikraščių leidyklą, savo lėšomis leido religinį tautinį „Aušros“ laikraštį, kurį 1919 m. lenkų okupacinė valdžia uždraudė. Valkininkuose įsteigė Blaivybės draugijos skyrių, Valkininkų parapijoje įsteigė 28 lietuviškas pradines mokyklas.
1914 m. pabaigoje kun. V. Mironas perkeltas dirbti Daugų parapijos klebonu (iki 1929 m.). 1916 m. pabaigoje tapo vienu iš Lietuvių tautos pažangos partijos steigėjų. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje įvykusioje konferencijoje išrinktas Laikinosios Lietuvos Tarybos, kuri turėjo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, nariu. 1917 m. rugsėjo 24 d. išrinktas Laikinosios Tarybos prezidiumo antruoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, lapkričio mėn. dalyvavo sudarant pirmąją Lietuvos vyriausybę. Po Steigiamojo Seimo rinkimų paleidus Valstybės Tarybą, 1920 m. liepos mėn. grįžo klebonauti į Daugus. Dalyvavo vysk. Jurgio Matulevičiaus ingrese (inauguracijoje). Su kitais dekanais 1920–1922 m. valdė Vilniaus vyskupijos dalį Nepriklausomoje Lietuvoje. 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. įkūrus Lietuvių tautininkų sąjungą, kun. V. Mironas tapo aktyviu jos nariu. 1926 m. nuo tautininkų išrinktas į III Seimą. Po rinkimų apsigyveno Kaune. Paleidus Seimą, 1927 m. balandžio mėn. paskirtas Tikybos reikalų departamento direktoriumi. 1927–1929 m. išrinktas į Tautininkų partijos valdybą, redagavo partijos laikraštį „Tautininkų balsas“, tapo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ garbės nariu. Nuo 1929 m. gegužės 29 d. iki 1938 m. kovo 25 d. – Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas ir Šv. Mykolo bažnyčios rektorius. Po Lenkijos ultimatumo 1938 m. kovo 18 d., nuo kovo 24 d. iki 1939 m. kovo 28 d. užėmė Ministrų kabineto pirmininko – premjero pareigas, nuo 1938 m. spalio mėn. dar ėjo Žemės ūkio ministro pareigas. Nuo 1939 m. sausio mėn. – Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas.
Už nuopelnus Lietuvai kun. V. Mironas buvo apdovanotas: Vytauto Didžiojo 3-čio laipsnio (1930 m.), DLK Gedimino 1-ojo laipsnio (1938 m.), „Jaunosios Lietuvos“ Trijų liepsnų 1-ojo laipsnio (1935 m.), Italijos Karūnos 3-čio laipsnio (1930 m.), Latvijos Trijų žvaigždžių 2-ojo laipsnio (1932 m.) ordinais. Nuo 1934 m. buvo Vytauto Didžiojo ordino tarybos narys.
Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui kun. Vladui Mironui 1934 m. buvo skirta 20 ha dvaro žemės Daugų valsč. Alytaus apskr., tais pačiais metais jis nusipirko dar 20 ha. Dvasininko iniciatyva buvo suremontuota Bukaučiškių koplyčia ir šalia buvęs dvaras, įrengta vėjo jėgainė. Koplyčia pasikeitė neatpažįstamai – viskas buvo moderniai pertvarkyta, nuo koplyčios kalnelio atsivėrė įspūdingas Didžiulio ežero kraštovaizdis. 1939 m. kovo mėn. Lietuvai priėmus Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos krašto, atsistatydinęs iš Ministro pirmininko bei Tautininkų partijos pirmininko pareigų, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse ir gyveno ten iki sovietų valdžios arešto 1940 m. liepos 26 d. Kalintas Alytaus NKVD areštinėje ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių iš kalėjimo išlaisvintas. Karo metus praleido savo ūkyje Bukaučiškėse, kur buvo Daugų parapijos vikaras.
Prasidėjus sovietų reokupacijai, kun. V. Mironas 1944 m. rugpjūčio 23 d. sovietų karinės kontržvalgybos „Smerš“ suimtas, vėliau perduotas NKVD, kalintas Kaune ir Vilniuje, 1945 m. vasario 27 d. paleistas. Dvasininkas buvo perkeltas dirbti į Vilnių Jėzaus švč. Širdies parapijos klebonu, sovietinio saugumo bandytas verbuoti. 1946 m. kovo 5 d. kun. V. Mironas suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje, buvo verčiamas bendradarbiauti su MGB, bet kovo 23 d. paleistas. Už vengimą bendradarbiauti 1947 m. sausio 3 d. sovietinio saugumo ketvirtą kartą vėl suimtas. 1947 m. rugpjūčio 23 d. SSSR MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas 7 metams į griežtu režimu pagarsėjusį Vladimiro (Rusija) kalėjimą. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo 1953 m. vasario 17 d., ištikus insulto priepuoliui, Vladas Mironas mirė. Palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.
Po nacionalizacijos dvaro žemė buvo prijungta prie kolūkio „Laimė“. 1948 m. dvaras buvo padegtas, vėliau prasidėjo jo griovimas, kol galiausiai po plytą dvaras buvo ištąsytas po visą apylinkę. 2014 m. Bukaučiškių koplyčia suremontuota. Vlado Mirono dėka apie Daugų kraštą sužinojo ne viena garsi tuometinė asmenybė. Čia signataro kvietimu ne kartą lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Atvykę į Senovės dienos renginį, juodu buvo nuoširdžiai daugiškių priimti ir pasveikinti. Daugų apylinkėse šio Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro atminimas nepamirštas. V. Mirono vardu pavadinta Daugų gimnazija, šalia jos esančiai gatvei taip pat suteiktas jo vardas, o Daugų seniūnijoje, netoli Bukaučiškių koplyčios, įrengtas ir V. Mirono bareljefas. 2011 m. Vladui Mironui suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.
Kun. Leonas Petkelis (1885–1935)
Kunigas Leonas Petkelis. Perloja. XX a. 3-čias dešimtmetis. Nuotr. iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo
Gimė 1885 m. gegužės 21 d. Švenčionių apskr. Daugėliškio valsč. Sieniškio kaime. Mokėsi pas daraktorius, vėliau baigė Švenčionių mokyklą. Iš savo tėvo, kaimo daraktoriaus, pramoko kiek lotyniškai ir 1906 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Po 4 metų įšventinus į kunigus, paskirtas Suchavolės (Baltarusija) vikaru. 1911–1912 m. Vilniaus Aušros Vartų Šv. Teresės, 1912–1913 m. Eišiškių, 1913–1914 m. Tverečiaus, 1914–1916 m. Semeliškių, 1916 m. Stakliškių, 1916–1918 m. Jiezno parapijų vikaras. Paskirtas darbuotis į Eišiškes ėmėsi lietuvinimo darbo. Mokė jaunimą lietuviškų dainų, įsteigė lietuvišką skaityklą su arbatine. Už tai jis buvo sulenkėjusių dvarininkų ir paties klebono J. Gintauto įskųstas kurijai ir iškeltas. Tačiau ir kitose parapijose toliau plėtė lietuvišką veiklą.
1919 m. rugpjūčio mėn. kun. L. Petkelis atkeltas klebonu į Perloją, kur jau 1918 m. spalio mėn. buvo susiorganizavęs ginkluotas lietuvių, apie 50 vyrų, būrys. Tai buvo kovų su lenkais metai. Kun. L. Petkelis, matydamas lenkų daromas skriaudas, plėšikavimus, gyventojų turto grobstymą, iškart prisidėjo prie perlojiškių veiklos ir rėmė pasipriešinimo kovą, keldamas gyventojų nuotaiką, duodamas naudingų patarimų. Jis dažnai buvo vadinamas ir dvasiniu „Perlojos Respublikos prezidentu“. Jis mylėjo Perlojos gynėjus, o šie jį. Kunigas teikdavo perlojiškiams patarimų, kaip įveikti daug stipresnes lenkų pajėgas. Vėliau, jau dirbdamas kitose parapijose, jis prisimindavo tų kautynių smulkmenas, pasakojo naujiems šauliams apie Perlojos gynimą ir teikė pavyzdžiu kovinguosius perlojiškius, mokydamas, kaip reikia ginti tėvynę.
1927 m. kun. L. Petkelis perkeltas vikaru į Stakliškes, 1928–1929 m. Daugų, 1929–1930 m. Žaslių, 1930–1935 m. Pivašiūnų parapijų vikaras. Čia jis toliau dirbo su šauliais, jaunimo ir religinėmis organizacijomis, kurioms išdalindavo ir visas savo pajamas. Tarp ant sienos kabojusių paveikslų buvo įrėminti ir jo mėgstamos Šaulių sąjungos įstatai. Mirė 1935 m. kovo 14 d. Pivašiūnuose ir ten buvo palaidotas su kariškomis apeigomis. Turtinis palikimas tesiekė 5 litus. Mirdamas kun. L. Petkelis turėjo tik 50 metų amžiaus ir neseniai buvo atšventęs savo kunigystės 25 metų jubiliejų.
Kun. L. Petkelis buvo Šaulių žvaigždės ordino tarybos narys, rinktas į XIX Alytaus šaulių rinktinės Garbės teismą. Pivašiūnuose buvo vietos šaulių būrio valdybos narys, pirmininkas (1931–1932 m.), vadovavo šaulių-ugniagesių komandai. Dvasininkas tęsė kun. Alfonso Petrulio, pirmojo Pivašiūnų partizanų būrio steigėjo, veiklą.
Į Perloją L. Petkelis grįžo tik miręs. Tarpininkavimo raštą dėl jo palaikų perkėlimo į Perloją Kaišiadorių vyskupijos vyskupui 1935 m. liepos 8 d. pasirašė Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas Liudas Vailionis ir l. e. LŠS viršininko pareigas plk. ltn Jonas Kazitėnas. Kaišiadorių vyskupijos kurija liepos 10 d. raštu LŠS Centro valdybai pranešė, jog vyskupas leidęs palaikus perkelti. Tų pačių metų pabaigoje šauliai iškasė jo karstą, palaikus sudėjo į naują ir lapkričio 16 d. atvežė į Perloją. Čia su pamaldomis ir kariniu paradu lapkričio 17 d. perlaidojo šventoriuje, greta anksčiau kovoje kritusių perlojiečių šaulių ir karių, su kuriais jis drauge gynė šio Dzūkijos kampelio ir visos Lietuvos laisvę. Perlaidojant dalyvavo 11-os artimiausių būrių šauliai: Perlojos, Nedzingės, Akmens, Merkinės, I Varėnos, Puvočių, Babriškių, Merkinės raitelių, Pilvingių, Giraitės ir Norulių, taip pat svečiai – Pivašiūnų, Daugų, Bukaučiškių, Butrimonių ir Skraičionių būrių šauliai. Iš Kauno atvažiavo LŠS viršininkas plk. Pranas Saladžius ir jo pavaduotojas plk. ltn. J. Kazitėnas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas Vladas Mironas ir kt., dalyvavo XIX Alytaus šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Bronius Basiulis ir jo padėjėjas kpt. Antanas Navikevičius, Alytaus apskrities viršininkas Mečislovas Jurgelys. Prie karsto buvo Perlojos, Daugų, Butrimonių ir Pivašiūnų šaulių būrių vėliavos. Gedulingas šv. Mišias bažnyčioje aukojo kun. V. Mironas, pamokslą pasakė Punios parapijos klebonas kun. Radzevičius. Prie kapo duobės pamokslą sakė Perlojos parapijos klebonas kun. Stundžia, kalbėjo P. Saladžius, buvęs Perlojos rajono šaulių vadas Kazys Tumpa, Perlojos šaulių būrio vadas Jonas Lukoševičius, giminių vardu – iš Kauno atvykęs ats. mjr. Petkelis. Po perlaidojimo šauliai išsirikiavo paradui. Kpt. A. Navikevičius perskaitė Lietuvos Respublikos Prezidento aktą, kuriuo 85 šauliai iš Perlojos ir Akmens (Jakėnų) šaulių būrių apdovanoti įvairiais pasižymėjimo medaliais už nuopelnus per Nepriklausomybės kovas 1918–1923 metais. Medalius šauliams ar jų artimiesiems įteikė LŠS viršininkas P. Saladžius.
Už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai kunigas Leonas Petkelis apdovanotas: Šaulių Žvaigždės“ ordinu (1931 m.), Vytauto Didžiojo ordino 3-čio laipsnio medaliu su kardais (po mirties, 1935 m.), Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (po mirties, 1935 m.). šie apdovanojimai 1935 m. kovo 19 d. perduoti mirusiojo broliui Mamertui Petkeliui, gyvenusiam okupuotoje Lietuvoje – Švenčionių apskr. Daugėliškio valsč. Ramutiškių kaime.
Gintaras Lučinskas
Alytus