Iki 1919 m. Lietuvą valdė okupacinės Vokietijos valdžios valdininkai. „Viskas mūsų: jūs patys, jūsų žemė, turtas, gyvuliai…“, – sakydavo vokiečiai vietos gyventojams. Visaip juos engė. Apsigyvenę dvaruose, vertė sodiečius eiti jiems baudžiavą. Nusavindavo įvairius daiktus, gyvulius, paukščius. Jeigu kas, sutikęs vokietį, nenukeldavo savo kepurės, būdavo sumušamas. Įsitvirtinę Lietuvoje, vokiečiai buvo sumanę ją kolonizuoti, tačiau, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo iš užimtų teritorijų pasitraukti. Lietuva pamažu budo, kūrėsi lietuviška valdžia, prasidėjo Nepriklausomybės kovos…
Kun. Alfonsas Petrulis (1873–1928)
Gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio apskr. Čypėnų valsč. Kateliškių kaime. Tėvai Juozapas ir Izabelė buvo ūkininkai, turėjo 27 ha žemės. Šeimoje augo penki vaikai: Alfonsas, Boleslovas, Vytautas, Emilija ir Adelė. Alfonsas skaityti, rašyti ir matematikos mokėsi namuose, vėliau pas daraktorius. 1884 m. rugsėjo mėn. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, kur baigė 5 klases. 1891 m. spalio mėn. įstojo į Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Po ket-verių metų jis seminariją baigė, bet kunigystės šventinimų nepriėmė. Norėdamas atrasti savo pašaukimą A. Petrulis nutarė išbandyti pasaulietinius mokslus. 1895–1897 m. klausė paskaitų Lvovo (tuo metu priklausė Austro-Vengrijos imperijai) Veterinarijos institute. Kadangi ten mokytis nepatiko, metė studijas ir grįžo į Vilnių. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1898 m. baigė seminarijos kursą ir kaip gabus studentas išsiųstas į Sankt Peterburgą. Ketino tęsti studijas Romos katalikų dvasinėje akademijoje, bet dėl sveikatai ypač nepalankaus klimato jis susirgęs grąžinamas į Vilnių. Buvo išsiųstas į gimtinę, kol pasveiks. Mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, lotynų kalbas, buvo pramokęs prancūzų ir vokiečių kalbų. 1899 m. balandžio 4 d. A. Petrulis įšventinamas į kunigus. 1899 m. balandžio 28 d. paskirtas Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru, bet dirbo neilgai. 1899 m. gruodžio 7 d. gavo paskyrimą į Bagdanavos (Ašmenos dekanatas, Alšėnų parapija) filiją dirbti vikaru. 1901 m. sausio 27 d. paskirtas Joniškio (Giedraičių dekanatas) parapijos klebonu. 1903 m. rugpjūčio 12 d. perkeltas į Maišiagalos parapiją klebonu. Čia dėl konfliktų su sulenkėjusiais gyventojais išbuvo neilgai, tačiau spėjo 1906 m. įkurti lietuvišką pradinę mokyk-lą. Nuo 1907 m. rugsėjo 25 d. – Nalibokų (Vyšniavos dekanatas) parapijos klebonas. 1908 m. spalio 31 d. paskirtas Marcinkonių filijos (Merkinės dekanatas) vikaru. 1911 m. balandžio 22 d. perkeltas į Pivašiūnus (Merkinės dekanatas) ir dirbo klebonu iki 1927 m. gegužės 30 d. 1924 m. gegužės 2 d. paskirtas Stakliškių dekanato dekanu. 1926–1927 m. vykdė Alytaus dekanato dekano pareigas. 1927 m. gegužės 30 d. paskirtas Paparčių parapijos (Žaslių dekanatas) klebonu. 1928 m. kovo 7 d. paskirtas Musninkų parapijos (Širvintų dekanatas) klebonu.
Joniškyje kun. A. Petrulis nepasidavė turtingo pono Zajonč-kovskio įtakai, laikėsi kurijos patvirtintos pamaldų tvarkos. Maišiagaloje pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus; 1905–1906 m. dalyvavo kunigų pasitarimuose Vilniuje pas kun. Juozapą Kuktą. Po Vilniaus Didžiojo Seimo 1907 m. kovo 21 d. Vilniuje kun. A. Petrulis kaip delegatas dalyvavo „Sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus krašte“ darbe. 1907 m. kovo 25 d. dar nedalyvavo dr. Jono Basanavičiaus sušauktame „Lietuvių mokslo draugijos“ steigiamajame susirinkime, tačiau vėliau tapo šios draugijos tikruoju nariu, kartu su M. Biržiška, A. Janulaičiu aktyviai dalyvavo draugijos veikloje. 1909 m. kartu su kun. J. Kukta išrinktas į mišrią komisiją lietuvių-lenkų ginčams spręsti. Komisijos pirmininkas buvo prelatas J. Kurčevskis.
1909 m. pradžioje Seinų vyskupijos kanclerio bei Seinų kunigų seminarijos profesoriaus, kanauninko kun. Juozapo Laukaičio rūpesčiu Punske buvo sudaryta vadinamoji „Poterių komisija“, kartu su kunigais Adomu Jakštu ir J. Laukaičiu dirbo ir kun. A. Petrulis. Į Seinus jie sukvietė žymiausius to meto lietuvių kalbininkus, turėjusius didžiausią pasaulietinės bendrinės kalbos norminimo patirtį: Joną Jablonskį, Kazimierą Būgą, Juozą Balčikonį ir Jurgį Šlapelį. Pora mėnesių buvo aptarinėjami bendrinės, ypač bažnytinės, kalbos reikalai. Iš esmės tai buvo pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas. Jo metu buvo sutvarkyta ir svarbesnių maldų, taigi ir poterių, kalba, nustatyta būtiniausia bažnytinė terminija. Poteriai buvo naujai išversti taisyklinga, gryna ir gražia lietuvių kalba. Visi nutarimai buvo paskelbti kun. J. Laukaičio redaguojamame žurnale „Vadovas“. Oficialiai naujajai poterių redakcijai buvo pritarta, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui.
Apie 1911 m. išleista knygelė „Kas tu esi“. Po ja pasirašyta slapyvardžiu Vaidelotas. Manoma, kad tai kun. A. Petrulio darbas, kadangi jis daug kur pasirašinėjo A. Vaidelučio slapyvardžiu. Ši knygutė kėlė sulenkėjusių Lietuvos gyventojų pasipiktinimą, nes joje aiškiai parodoma, jog Lietuvos lenkai – daugiausia sulenkėję lietuviai.
1913 m. sausio 31 d. Vilniuje kun. J. Kuktos bute sušauktas „Ryto“ draugijos steigiamasis susirinkimas. Kun. A. Petrulis kartu su J. Basanavičiumi, kun. V. Mironu, L. Gira, Kairiūkščiu, Steponavičiumi sudarė valdybą, kuri rūpinosi, kad visose parapijose būtų įkurti „Ryto“ draugijos skyriai. Lietuvą okupavus vokiečiams, frontui nuslinkus į Rytus, Vilniuje 1915 m. balandžio 20 d. įvyko „Ryto“ draugijos susirinkimas, kuriame kun. A. Petrulis pirmininkavo.
Iki 1911 m. pamaldos Pivašiūnų bažnyčioje vyko lotynų-lenkų kalbomis, lietuviškai neleista net giedoti laidotuvėse. Ypač aršus polonizatorius buvo kun. Konstantinas Lodzius (1878–1894). Jis visur, kur tik galėjo, niekino lietuvių kalbą ir engė ja kalbančius parapijiečius: jiems neteikdavo sakramentų, neklausė išpažinčių, nešventindavo kryžių nei antkapių su įrašais lotynišku-lietuvišku šriftu. „Paganski język nie dla kosciola, boga“, – sakydavo jis. Ne vienas kun. K. Lodzius buvo lenkomanas. Panašiai elgėsi ir jo įpėdiniai kun. Romualdas Staševičius (1894–1900), kun. Leonas Čiudovskis (1900–1902). Parapijoje buvo 24 dvarai ir palivarkai, kuriuos dažniausiai valdė sulenkėję šlėktos. Laikraštyje „Naujienos“ (1901 m. Nr. 12) buvo rašyta:
„Ale lietuviai taip sulenkėję, užmigę, atšalę kaip akmuo ir ledas. Priežasčiai to yra apystova, kad čia nebuvo kunigo lietuvio, bet vis toki, ką lietuvių nekentė. Didelis lietuvių nekentėjas buvo ir XIX a. pabaigoje čia kunigavęs kunigas Čudovskis, net kalėdodamas neužeidavęs į lietuvių trobą.“
Tik po kun. L. Čiudovskio klebonavę kunigai Antanas Deksnys (1902–1909) ir Vincentas Miškinis (1909–1911) lietuviškai melstis nebedraudė, netgi skatino. Dar labiau keitėsi padėtis atvykus kun. Alfonsui Petruliui, kuris atsivežė jauną, bet gabų ir energingą vargonininką Joną Stelionį, kilusį nuo Vabalninko. Kun. A. Petrulis kas trečią sekmadienį sakė pamokslus lietuviškai, o J. Stelionis subūrė lietuvišką bažnytinį chorą, kurį mokė ne tik giesmių, bet ir liaudies dainų. Visa tai erzino sulenkėjusius šlėktas. Šie nerimo, visaip šmeiždami juos abu ir kun. A. Petrulio sesers dukrą Adelę Balsevičiūtę, kuri irgi kėlė lietuvaičių susipratimą ir išprusimą, nes organizuodavo vakarėlius ir vaidinimus, taip pat po pamokų mokė vaikus lietuviškai skaityti ir dainuoti (iki Pirmojo pasaulinio karo pradinėse mokyklose mokyta tik rusiškai). Kun. A. Petrulis stengėsi, kad kalbų teisės būtų suvienodintos, rūpinosi parapijiečių kultūriniu, ekonominiu gyvenimu. Lietuviškas choras, Blaivybės draugija, lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (abi įkurtos 1913 m.), Ūkio ir Vartotojų draugijos – prie visų jų įsikūrimo prisidėjo veiklusis kunigas. Jis pasirūpino netgi arbatinės blaivininkams atidarymu. 1911 m. A. Smetona „Vilties“ laikraštyje (Nr. 100) paskelbė straipsnį apie A. Petrulį Pivašiūnuose, kaip lenkomanas kenkė Petruliui už lietuvybės diegimą apylinkėse, apie apskundimą Vilniaus vyskupijai, šmeižtą lenkiškoje spaudoje.
1914–1919 m. – tai kovos už Lietuvos nepriklausomybę bei labai sudėtingos ir sunkios veiklos metai, nes kraštą draskė prieštaravimai tarp patriotų ir lenkomanų. Jiems Lietuva tebuvo Lenkijos provincija, kurioje vyrauja lenkų kalba, lenkų tradicijos ir kultūra.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje kun. A. Petrulis išrinktas Laikinosios Lietuvos Tarybos, kuri turėjo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, nariu. 1917 m. pasirašė 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą. Kun. A. Petrulis aktyviai dalyvavo, kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, įvairiuose posėdžiuose siūlė daugybę rezoliucijų, tarėsi su vokiečių valdžia, važinėjo net į Berlyną, nemažai prisidėjo prie Laikinosios Konstitucijos rengimo. 1918 m. rugsėjo 5–16 d. dalyvavo trečiojoje Lozanos lietuvių konferencijoje Šveicarijoje.
1919 m. vasarą Pivašiūnus užėmus Lenkijos kariuomenei, liepos 15 d. kun. A. Petrulis buvo suimtas ir nugabentas į Vilniaus kalėjimą, po kurio laiko paleistas. 1919 m. rugsėjo 21 d. lenkų kareivių suimtas Dauguose. Tą pačią dieną jam pavyko pabėgti, pasitraukė į Kauną. Pivašiūnus sugrąžinus Lietuvai, klebonas grįžo į savo parapiją.
1920 m. kun. A. Petrulis trumpai dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi ir dalyvavo rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais kun. A. Petrulis dažnai sirgo, gydėsi užsienyje – Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1927 m. „Tiesos kelio“ Nr. 1 (oficialioje dalyje) paskelbtoje pirmosios Kaišiadorių vyskupijos kurijos sudėtyje, kun. A. Petrulis įvardintas kaip vyskupijos patarėjas. 1928 m. pavasarį buvo perkeltas į Musninkus, ten ir mirė birželio 28 d. nuo širdies smūgio, eidamas 55-uosius metus. Birželio 30 d. palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje (dabar – Širvintų r.). Signataro laidotuvėse dalyvavo valstybės Prezidentas Antanas Smetona, bendražygis kun. Vladas Mironas, keli ministrai ir aukšti pareigūnai, keturiolika kunigų, daug parapijiečių.
Kun. Alfonsas Petrulis buvo ne tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, bet ir lietuvių mokyklų bei draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kunigo Alfonso Petrulio atminimo įamžinimas:
1998 m. išleistas signatarui Alfonsui Petruliui skirtas Lietuvos pašto ženklas (dailininkas Jokūbas Zovė);
1999 m. Alfonso Petrulio gimtinės vietoje Kateliškių kaime pastatytas paminklinis akmuo;
2006 m. Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje (Alytaus r.) pastatytas paminklas Alfonsui Petruliui (skulptorius Audrius Janušonis) ir jo vardu pavadinta miestelio gatvė;
2007 m. Vilniuje, Pavilnio Strelčiukų kvartale, Alfonso Petrulio vardu pavadinta gatvė;
2008 m. Paparčiuose (Kaišiadorių r.) pastatytas paminklas Alfonsui Petruliui (skulptorius Stasys Juraška);
2010 m. Musninkų miestelio aikštė pavadinta Alfonso Petrulio vardu;
2011 m. Alfonso Petrulio vardu pavadinta Musninkų gimnazija;
2013 m. prie Maišiagalos vidurinės mokyklos pastatytas paminklinis akmuo Alfonsui Petruliui (skulptorius Kristupas Vilutis).
Gintaras Lučinskas
Alytus
