Kunigai – Nepriklausomybės gynėjai Varėnos krašte

Iki 1919 m. Lietuvą valdė okupacinės Vokietijos valdžios valdininkai. „Viskas mūsų: jūs patys, jūsų žemė, turtas, gyvuliai…“, – sakydavo vokiečiai vietos gyventojams. Visaip juos engė. Apsigyvenę dvaruose, vertė sodiečius eiti jiems baudžiavą. Nusavindavo įvairius daiktus, gyvulius, paukščius. Jeigu kas, sutikęs vokietį, nenukeldavo savo kepurės, būdavo sumušamas. Įsitvirtinę Lietuvoje, vokiečiai buvo sumanę ją kolonizuoti, tačiau, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo iš užimtų teritorijų pasitraukti. Lietuva pamažu budo, kūrėsi lietuviška valdžia, prasidėjo Nepriklausomybės kovos…

Kun. Kazimieras Ribikauskas (1875–1949)
Gimė 1875 m. lapkričio 26 d. Šiaulių apskr. Baisiogalos valsč. Sirutiškių k. pasiturinčioje šeimoje, turėjo seserį Kotryną, kuri vėliau pas jį šeimininkavo. Kartu su Vladu Mironu ir S. Stašiu Mintaujos gimnazijoje baigė 4 klases ir visi trys 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1901 m. rugsėjo 23 d. Štai jo gyvenimo ir darbo kelias: 1901–1903 m. Valkininkų parapijos vikaras, 1903–1905 m. Kiauklių parapijos klebonas, 1905–1911 m. Krivičių (Baltarusija) parapijos klebonas, 1911–1934 m. Merkinės parapijos klebonas, 1921 m. – Merkinės dekanato vicedekanas, o 1926 m. – dekanas. 1934–1938 m. Dubingių, 1938–1939 m. Čiobiškio, 1939–1944 m. Gegužinės parapijų klebonas, 1944–1946 m. Giedraičių ir vėliau Molėtų parapijų rezidentas, 1946–1949 m. Krivonių parapijos klebonas.
Valkininkuose vikaravo pas kun. P. Kolą, pastačiusį mūrinę bažnyčią Švenčionyse; Kiaukliuose norėjo pats statyti naują bažnyčią, bet buvo iškeltas į Baltarusiją, o po 5 metų paskirtas į Merkinę. Pamėgo jis Merkinę ir jos seną bažnyčią – išdekoravo vidų, prie didžiojo altoriaus ant lubų dailininkas ištapė didžiulį Lietuvos Vytį. Tačiau lenkai įskundė carinės Rusijos pareigūnams. Bet klebonas išsiteisino, „įrodydamas“, kad tai yra „Šv. Jurgis“. Vėliau pastatė puikią kleboniją. 1911 m. įsteigė Blaivybės draugijos skyrių. Per jį buvo platinama lietuviška spauda. Pirmojo pasaulinio karo metu kun. K. Ribikauskas kartu su J. Blozneliu ir V. Krukoniu įsteigė Komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kiek vėliau panašius komitetus suorganizavo ir didesniuose kaimuose. 1920 m. Lenkijos kariuomenė buvo užėmusi Merkinę ir pusę jos valsčiaus. Kun. K. Ribikauskas 1920 m. gegužės 2 d. buvo lenkų suimtas. Tuo laikotarpiu labai nukentėjo lietuviška mokykla. Pasitraukus lenkams, buvo sukurta lietuviška savivaldybė. Tuo metu Merkinėje ypač energingai veikė ir stiprino lietuvybę kunigai K. Ribikauskas ir dr. J. Bakšys. Jie 1921 m. Merkinėje įkūrė 4 klasių mokyklą.
Kun. K. Ribikauskas mirė Čiobiškyje 1949 m. gegužės 12 d. Palaidotas Čiobiškio bažnyčios šventoriuje.
Kun. Kazimieras Steberiakas (1864–1931)

Kunigas Kazimieras Steberiakas. XX a. 2-as dešimtmetis
Nuotr. iš G. Lučinsko kolekcijos

Gimė 1964 m. vasario 27 d. Ukmergės apskr. Šėtos valsč. Juškionių kaime. Štai kun. K. Steberioko kunigavimo kelias: 1893–1894 m. Alšėnų parapijos vikaras (Ašmenos apskr.); 1894–1900 m. Lebedzevo klebonas (Vileikos dekanate); 1900–1920 m. Nedzingės parapijos klebonas; 1920–1924 m. Nemunaičio parapijoje rezidentas; 1924–1929 m. Jiezno parapijoje rezidentas; 1929–1931 m. Daugų vikaras pas kun. Napoleoną Sabaliauską. Kun. K. Steberiokas Dauguose mirė 1931 m. rugpjūčio 18 d., sulaukęs 67 metų amžiaus ir išbuvęs kunigu 38 metus. Palaidotas bažnyčios šventoriuje, yra kuklus paminklėlis.
Nedzingės bažnyčią įkūrė 1844 m. sulenkėjęs nedzingiškis, Rusijos kariuomenės generolas V. Žilinskis, todėl visos pamaldos vyko tik lenkų kalba, nors XIX a. pradžioje Nedzingės parapijoje lietuviškai kalbančių buvo 4 000, o lenkuojančių apie 500 žmonių. Lietuvių tautinis susipratimas ir kova dėl gimtosios kalbos teisių prasidėjo 1901 m., atvykus į Nedzingės parapiją kun. Kazimierui Steberiakui. Parapijiečių prašomas jis pradėjo grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią. Nesutarimai aukščiausią laipsnį pasiekė 1910 metais. Į ginčą įsivėlė net Vilniaus gubernijos gubernatorius, kurstydamas lenkus prieš lietuvius ir atvirkščiai. Buvo įvesta sustiprinta apsauga ir kiekvieną sekmadienį budėdavo rusų policija. Byla atsidūrė teisme, bet ginčai nesibaigė. Po to lenkuojantys ėmė rinkti gyventojų parašus, reikalaudami tik lenkiškų pamaldų. Netekę kantrybės lietuviai atėmė jų prašymus su surinktais parašais ir sunaikino. Nuo 1911 m. visos pamaldos jau vyko lietuviams priimtina tvarka, o lenkams buvo sakomas specialus pamokslas. Šis lietuvių laimėjimas užrūstino V. Žilinskį, todėl jis nutraukė klebonui žadėtą mokėti 400 rublių metinį atlyginimą. Šie įvykiai Nedzingės parapijoje turėjo didelės reikšmės lietuvių tautinei savimonei. Dar XX a. pradžioje Nedzingės gyventojai, neturėdami lietuviškos mokyklos, patys mokė lietuviškai savo vaikus, samdydami daraktorius. Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje Nedzingės apylinkėje pasireiškė stiprus lietuvių sąjūdis prieš bet kokius okupantus.
Daugų parapijos klebonas kun. J. Kazlauskas 1954 m. pastatė šventoriuje kleboniją. Kun. K. Steberiako paminklas stovi prie pat tos klebonijos sienos.
Kun. Ignotas Šopara (1864–1931)

Kunigas Ignotas Šopara. XX a. 2-as dešimtmetis
Nuotr. iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo

Gimė 1864 m. kovo 29 d. (kitur rašoma – balandžio 10 d.) Telšių apskr. Kartenos valsč. Martynaičių kaime. Mokėsi Kuršo gubernijoje: Rucavoje, Paurupiuose, Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. 1888 m. įstojo į Peterburgo dvasinę seminariją ir baigė tris kursus. Ignotas Šopara, kaip pats minėjo tarnybinėje anketoje, buvo lietuvis, be gimtosios kalbos, dar mokėjo lenkų, rusų ir silpniau – latvių kalbas. Taigi sielovados darbą galėjo lengvai dirbti tarp šių visų tautų katalikų, skaityti teologinę literatūrą. Po metų įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1894 m. tų pačių metų birželio mėn. įšventintas kunigu ir paskirtas Švenčionių parapijos vikaru. Čia prasidėjo jo, kaip lietuvybės puoselėtojo ir knygnešystės organizatoriaus veikla. Jautė polinkį į literatūrą ir pats mėgo rašinėti. Iš Vilniaus gautą lietuvišką spaudą platindavo parapijoje, perduodavo platinti vietiniams knygnešiams. Bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus, subūrė lietuvių chorą, mokė vaikus lietuviško katekizmo, ragino žmones valdžios įstaigose kalbėti lietuviškai. 1897 m. perkeltas į Kalvius (Trakų dekanate). Ir čia rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, lietuvybės skleidimu per bažnyčią. Už lietuviškus pamokslus ir lietuvių kalbos vartojimą bendraujant su tikinčiaisiais buvo lenkų dvarininkų įskųstas Vilniaus vyskupijos kurijai ir po 3 mėnesių iškeltas vikaru į Drujos parapiją (Baltarusijoje). 1898 m. perkeltas į Dysną vikaru, vėliau paskirtas Graužiškių klebonu, 1900 m. – Labanoro klebonu. 1902 m. perkeltas į Lydą ir pažemintas pareigose – paskirtas vikaru. 1902 m. perkeltas į Ceikinius (Švenčionių dekanate). Būdamas Ceikinių filialistas vėl rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, palaikė ryšius su kunigais bendraminčiais, iš jų gaudavo lietuviškos spaudos. Gindamas savo teises dar 1902 m. rašė „Apskelbimą“ į lietuvių spaudą (Tilžės „Varpą“ ir leidžiamus JAV laikraščius). 1903 m. perkeltas į Yviją (Lydos apskr.) vikaru, o 1905 m. – į Varanavą (Baltarusija) klebonu. Čia dirbdamas parengė ir išleido „Trumputį lietuviškai-rusišką kalbamokslėlį“. Tačiau jo „Poteriai“ nebuvo aprobuoti, o „Gramatika“ nebuvo išleista. 1907 m. perkeltas į Gelčiną (Baltstogės dekanate). 1909 m. paskirtas Ceikinių parapijos klebonu, o 1910 m. perkeltas į Perloją (Merkinės dekanate) filialistu. 1910 m. buvo areštuotas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą, nes keliąs neapykantą rusams, draudžiąs mokiniams lankyti tas mokyklas, kur mokytojai rusai. Už Perlojos parapijiečių užstatą paleistas. 1911 m. teisme išteisintas. 1912 m. vėl uždarytas į kalėjimą, bet už užstatą paleistas, o 1915 m. teisme išteisintas. Nenustojo rūpintis lietuvybės Vilniaus krašte gaivinimo reikalais. 1919 m. paskirtas klebonu į Dusmenis (Trakų apskr.). 1920–1924 m. buvo be pareigų, nes gydėsi. 1924–1927 m. Nemajūnų parapijos klebonas, 1927–1929 m. Kernavės parapijos klebonas, 1929–1930 m. rezidentas Akmens bažnytkaimyje (Varėnos valsč.), 1930–1931 m. Perlojos rezidentas, apsigyveno vargonininko Z. Jonyčio namuose. 1930 m. Lietuvos valdžia paskyrė jam pensiją 200 litų, kaip tautinės sąmonės žadintojui. Mirė 1931 m. gruodžio 15 d. Perlojoje, čia iškilmingai perlojiškių ir palaidotas. Jo kapą lankydavo katalikiškų ir tautinių organizacijų delegacijos. Kun. N. Švogžlys-Milžinas paskelbė platų nekrologą („Rytas“, 1932 m., Nr. 2).
Vienas iš svarbiausių kun. I. Šoparos darbo vaisių buvo lietuvių kalbos diegimas, barbarizmų dzūkų kalboje naikinimas. Iš lūpų į lūpas buvo perduodamas pasakojimas, kad kunigas buvęs gan griežtas dėl kalbos, todėl senoliai, eidami išpažinties, pirmiausia išmokdavę lietuviškai įvardinti savo nuodėmes. Taigi iš kalbos gujama buvo „pakuta“ (atgaila), „spaviednis“ (išpažintis), „griekas“ (nuodėmė) ir pan. Kun. I. Šopara gerai žinojo Lietuvos istoriją ir mėgo kitiems ją pasakoti.
Perlojos bažnyčios šventoriuje dabar ilsisi du vilniečiai kunigai kovotojai: Ignotas Šopara ir Leonas Petkelis.
Tuomečiai Perlojos klebonai turėjo itin didelės įtakos. Šie kunigai buvo neeiliniai dvasininkai, kurie ir tikėjimo, ir gyvenimo reikaluose perlojiškiams tapo svarbiausiais patarėjais ir vadovais. Lietuvybės puoselėtojas, knygnešys Ignotas Šopara buvo vienas iš kunigų, sulaukusių didžiausios perlojiškių pagarbos. Jį pakeitęs kaip Perlojos klebonas kunigas Leonas Petkelis dar aktyviau įsitraukė į perlojiškių priešinimąsi okupantams. L. Petkelis – šaulių vedlys, įkvėpėjas, kovų strategas ir dvasinis Perlojos prezidentas. Jis dirbo sunkiais kovų su lenkais laikais. Todėl nenuostabu, kad neapsiribojo vien ganytojiška veikla. Būti šauliu ir kunigu – atsakinga ir nelengva pareiga. Kun. L. Petkeliui teko laidoti Perlojos šaulių būrio vyrus, žuvusius už Perloją vienoje iš aršiausių kovų su lenkais.

Po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais, kuriantis Lietuvos valstybei, į jos žemes pareiškė pretenzijas ir kaimynė Lenkija, norėdama atgaivinti buvusią lenkų ir lietuvių uniją arba jėga prijungti prie Lenkijos. Tai buvo didžiulė grėsmė Lietuvos nepriklausomybei. Pirmoji Lietuvos vyriausybė 1918 m. lapkričio 11-ąją paskelbė atsišaukimą į visuomenę „Lietuvos piliečiai“. Be kitų nurodymų, Lietuvos gyventojai buvo raginami kiekvienoje parapijoje išsirinkti penkių ar septynių asmenų komitetą, kuris iš stiprių ir patikimų vyrų turėjo tuojau suorganizuoti miliciją viešajai tvarkai saugoti ir gyventojus nuo visokių grobikų ginti. Dzūkijos žmonės nedelsdami atsiliepė į šį kvietimą. Menkai ginkluoti, blogai aprūpinti, bet stiprios dvasios, pasiryžę apginti Nepriklausomybę, stojo į žūtbūtinę kovą prieš okupantus. Be reguliariosios kariuomenės, organizavosi ir partizanų būriai. Daugelio šių būrių organizatoriais buvo drąsūs ir ryžtingi dvasininkai.

Šaltiniai
ir literatūra:

1. Bukaitė Vilma. Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas. Vilnius, 2015, p. 28, 128, 135–138, 144, 145, 152.
2. Česnulevičiūtė Petronėlė. Kovojanti Perloja 1918–1923. Varėna, 1998, p. 13, 14, 15, 55, 56, 57, 76, 87.
3. Česnulevičiūtė Petronėlė. Perloja 1378–1923. Vilnius, 2008, p. 110, 131, 148, 173.
4. Česnulis Vytautas Valentinas. Varėnos krašto šauliai 1919–1940. Vilnius, 2008, p. 45, 46, 204, 205, 206,
5. Česnulis Vytautas Valentinas. Kūrybos taku. Vilnius, 2021, p, 18, 66, 67, 168, 169.
6. Biržys-Akiras Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai, d. 1. Alytaus apskritis. Kaunas, 1931, p. 51, 52, 55, 56, 356, 498, 541, 542, 543, 544.
7. Jegelevičius Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija, kn. 2. Vilnius, 2002, p. 639, 643, 644, 645, 646, 647, 648, 655, 667, 683, 1268, 1269, 1270, 1271, 1272, 1273, 1274.
8. Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m., d. 1. Kaišiadorys, 2021, p. 26, 31, 33, 42, 57, 105, 108, 128, 133, 150, 218, 219, 221, 223, 230, 231, 252, 253, 308, 312, 315, 347, 362, 382, 385, 386, 387, 397, 421, 444, 448, 449, 487, 491, 499, 512, 513.
9. Kiškis Stanislovas. Kristaus pašauktieji (Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995 m.). Kaišiadorys, 1996, p. 23, 31–32, 41, 43–44, 51, 89–90, 103–104, 124–125.
10. Kondratas Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais, kn. 9. Alytaus krašte. Vilnius, 2013, p. 247–252.
11. Kviklys Bronius (redaktorius). Lietuvos bažnyčios, t. 6. Kaišiadorių vyskupija. Chicago (JAV), 1987, p. 18, 27, 28, 58–61, 63–66, 67, 76, 79, 152, 165, 168, 190, 193, 230, 244, 255, 256, 257, 258, 259, 260, 273, 274, 279, 280, 281, 282, 298, 299, 300, 304, 306, 370.
12. Kviklys Bronius (redaktorius). Mūsų Lietuva, t. 1. Vilnius, 1989 (2-as leidimas), p. 398, 407, 409, 410, 426, 428, 435, 438.
13. Kviklys Bronius (redaktorius). Mūsų Lietuva, t. 3. Vilnius, 1991 (2-as leidimas), p. 141, 447, 453, 456, 457, 467, 479, 485, 486, 493, 494, 495, 497, 507, 513, 514, 516, 517, 518, 520, 543, 544, 549.
14. Liekis Algimantas (sudarytojas). Lietuvos šaulių sąjungos istorija. Vilnius, 1992, p. 37, 44, 202, 211.
15. Lietuvių enciklopedija, t. 2. Boston (JAV), 1954, p. 64.
16. Lietuvių enciklopedija, t. 6. Boston (JAV), 1955, p. 484.
17. Lietuvių enciklopedija, t. 8. Boston (JAV), 1956, p. 62, 63.
18. Lietuvių enciklopedija, t. 10. Boston (JAV), 1957, p. 97.
19. Lietuvių enciklopedija, t. 19. Boston (JAV), 1959, p. 21, 22.
20. Lietuvių enciklopedija, t. 22. Boston (JAV), 1960, p. 353, 414, 415.
21. Lietuvių enciklopedija, t. 30. Boston (JAV), 1964, p. 77.
22. Lietuvos albumas (2-as leidimas). Kaunas, 1990, p. 28, 29, 31, 333–335, 353, 354, 355, 360, 361, 370, 371, 379, 382, 416–417, 419–421.
23. Lietuvos kariuomenės karininkai, t. 5. Vilnius, 2005, p. 261, 262.
24. Lučinskas Gintaras. Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais. Alytus, 2010, p. 30, 31, 38, 46, 50, 196, 202, 204.
25. Lūžys Sigitas. Lūžytė Marija. Iš Perlojos Tavo sūnūs… Kaunas, 2008, p. 40, 43, 45, 46, 47, 48, 64, 82, 83, 85, 86, 88.
26. Miškinis Jonas. Manoji Dzūkija (atsiminimai). London, 1966, p. 47–50.
27. Petrušaitis, Petras (redaktorius). Nepriklausomai Lietuvai. Chicago (JAV), 1965, p. 118, 122, 123, 141–143.
28. Vitunskas Vytautas. Pivašiūnai. Alytus, 2000, p. 18, 19, 39, 44, 45, 51, 52.
29. Vitunskas Vytautas. Pivašiūnai ir apylinkės. Marijampolė, 2004, p. 18, 19, 34, 35, 36, 37, 38, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 54, 55, 56, 64, 65, 95, 101.136, 137.
30. Zinkevičius Zigmas. Lietuvių poteriai. Vilnius, 2000, p. 179, 180, 183.
31. Ig. Urbanavičius. Kun. Baltuškai Nemunaitį apleidžiant. Rytas. 1930 m. spalio 27 d. Nr. 245, p. 5.
32. Milžinas [kun. Nikodemas Švogžlys]. A. a. kun. Ignotas Šoparas. Rytas. 1932 m. sausio 18 d., Nr. 2, p. 5, 6.
33. K. Tumpa. A. a. šaulys kun. Leonas Petkelis. Trimitas. 1935 m. kovo 21 d., Nr. 12, p. 205.
    
    Gintaras Lučinskas
    Alytus