Iki 1919 m. Lietuvą valdė okupacinės Vokietijos valdžios valdininkai. „Viskas mūsų: jūs patys, jūsų žemė, turtas, gyvuliai…“, – sakydavo vokiečiai vietos gyventojams. Visaip juos engė. Apsigyvenę dvaruose, vertė sodiečius eiti jiems baudžiavą. Nusavindavo įvairius daiktus, gyvulius, paukščius. Jeigu kas, sutikęs vokietį, nenukeldavo savo kepurės, būdavo sumušamas. Įsitvirtinę Lietuvoje, vokiečiai buvo sumanę ją kolonizuoti, tačiau, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo iš užimtų teritorijų pasitraukti. Lietuva pamažu budo, kūrėsi lietuviška valdžia, prasidėjo Nepriklausomybės kovos…
Partizaninio pasipriešinimo Varėnos krašte pradžia laikomas 1918 m. ruduo. Rugsėjo mėnesio pabaigoje ėmė burtis ir ginkluotis Perlojos vyrai, o spalio mėnesio antroje pusėje pradėjo veikti partizanų būrys. Šių partizanų organizatoriumi laikomas Jonas Česnulevičius, tarnavęs Rusijos kariuomenėje ir baigęs jaunesniųjų karininkų ruošimo kursus. Partizaniškumas Perlojoje ėmė reikštis dar anksčiau – 1915 m. Jokūbas Vaisieta iš Vokietijos kariuomenės sandėlio nugvelbė 80 šautuvų ir užkasęs išlaikė juos iki 1918 m. Tuomet 57 šautuvus atidavė Alytuje stovėjusiam Lietuvos kariuomenės 1-ajam pėstininkų pulkui, o kitus ginklus pasiliko. Keletą šautuvų ir nemažai šovinių iš vokiečių kareivių nupirko Perlojos klebonas kun. Ignotas Šopara. Pirmą kartą perlojiškiai susikovė su vokiečių kareiviais 1918 m. pabaigoje. Lapkričio 15 d. būrio vyrai nuvyko į Pavardaunio dvarą, esantį prie Varėnos–Nedzingės kelio, atsiimti vokiečių rekvizuotų gyvulių. Vokiečių sargybiniai, iš dviejų pusių šaudydami, puolimą atlaikė, mirtinai sužeidę Povilą Bušniauską (60 m., iš Perlojos k.). 1919 m. sausio mėn. naktį iš 6 d. į 7 d. perlojiškiai atrėmė Lenkijos kariuomenės kuopos kareivių puolimą. Po to Perlojoje šeimininkavo Sovietų Rusijos armijos kareiviai; gyventojams atsisakius duoti jiems pastotes, buvo į koją peršautas Martynas Stoškus, kuris vėliau mirė. 1919 m. kovo 27 d. Perloją užėmė Lenkijos kariuomenės „Tatarska jazda“ eskadronas – totorių raitelių dalinys, nors jame tarnavo ne vien totoriai. Iš čia jis pasiekdavo net Nedzingę ir Gudakiemio k. Šio eskadrono kariai nušovė jaunuolį Miką Gaidį iš Marcinkonių valsč. Musteikos k.
Nedzingėje partizanų užuomazgų irgi būta jau 1918 m. rudenį. Lapkričio mėn. pabaigoje Nedzingės apylinkės apie 35 vyrus, paragintus mokytojo Vinco Kopkos ir kun. Kazimiero Steberioko, nuginklavo vokiečių žandarus ir jų administraciją. Taip pasielgta su Nedzingės dvaro ūkvedžiu, pienininku ir ūkio darbus prižiūrėjusiais vokiečių žandarais. Veiksmams vadovavo Jokūbas Sluškonis iš Pilvingių k. Buvo išrinktas komitetas, kuris atsiėmė iš okupantų konfiskuotus galvijus ir grąžino žmonėms. Iš Merkinės atvykus didesniam vokiečių kareivių būriui, visi išsislapstė, tik sužeistas J. Sluškonis areštuotas ir uždarytas į Alytaus kalėjimą. 1918 m. gruodžio mėn. lietuviai Nedzingėje suplėšė lenkų agitatoriaus atsišaukimus, o jį patį išvijo. Mat lenkai stengėsi priversti kaimų gyventojus pareikšti, kad jie nori jungtis prie Lenkijos. Partizanai veikė ir Sovietų Rusijos bolševikų valdžios laikotarpiu nuo 1919 m. sausio mėn. vidurio iki balandžio 20 d. partizanai platino lietuviškas proklamacijas, kurių gaudavo per Antaną Kunkulį. Nedzingėje tebeesant bolševikams, 1919 m. vasario mėn. pabaigoje čia ėmė rodytis lenkų kareiviai. Partizanai prieš lenkus sukiršino Merkinėje stovėjusius vokiečius. Šie nušovė į Nedzingę jojusį lenkų raitelį su arkliu. Tuo laiku partizanai sugavo ir lenkų šnipą Morkų Baliukevičių iš Burokaraisčio k., tačiau lenkai Nedzingės apylinkę vis tik užėmė. Lenkijos kariuomenės daliniai stovėjo Nedzingės ir Lesagūrų dvaruose, o keletas žandarų – Nedzingės bažnytkaimyje. Veikė ir lenkuojantys gyventojai. Išrinkę savo „gminą“ (tarybą), jie skelbė, kad visi vietos žmonės prijaučia lenkams. Labiausiai pasipriešinusius Benediktą Makarevičių iš Vadėnų k. ir Juozą Celencevičių iš Panedzingio k. lenkai kelias dienas išlaikė daboklėje. Partizanų eilės gausėjo. Iš atskirų būrelių 1919 m. rudenį sudarytas slaptas Nedzingės partizanų būrys. Jo steigėjas ir vadas – Vadėnų k. mokytojas Ignas Balčiūnas. Iš Alytaus gauta ginklų. 1920 m. žiemą partizanai buvo pasirengę pulti lenkus Meškučių k., tačiau juos iš ten išvarė Lietuvos kariuomenė. Netrukus lenkai pasitraukė ir iš Nedzingės.
1919 m. liepos 7 d. Vokietijos kariuomenės kareiviai pasitraukė iš Merkinės. Liepos 8 d. užėmę Merkinę, Lenkijos kariuomenės kareiviai areštavo ir pasitraukdami į Varėną išsivarė kunigus K. Ribikauską ir J. Bakšį. Juos paleido liepos 10 d., kai Merkinės lietuvių komendantas B. Balčiūnas suėmė 12 lenkų agitatorių. 1919 m. liepos mėn. pabaigoje dvarininko Vlado Stodolkevičiaus atvesti lenkų legionieriai sučiupo Merkinės komendantą krn. Joną Grėbliauską, su kareiviais saugojusį tiltą per Nemuną. Lenkų kareiviai krn. J. Grėbliauską su lietuvių kariais nusivarė į Druskininkus, kur karininką užmušė šautuvų buožėmis. Prie Alytaus priartėjo Lenkijos kariuomenės daliniai (1919 m. liepos 25 d. lenkų kareiviai prisiartino prie geležinkelio tilto, bet buvo lietuvių apšaudyti ir pasitraukė), kurie jau buvo užėmę Merkinę, Daugus, pasiekę net Butrimonis, Pivašiūnus ir Stakliškes.
1919 m. liepos 23–24 d. naktį Lenkijos kariuomenė plačiu frontu veržėsi Alytaus link. Naktį iš 24 d. į 25 d. apie 600 lenkų kareivių puolė lietuvius ir po kautynių užėmė Merkinę. Stumdami toliau lietuvius po atkaklių kautynių lenkų legionininkai liepos 25 d. rytą užėmė ir Seirijus. Kautynės ties Seirijais vyko ir liepos 26 d., tačiau lietuviai privertė lenkus trauktis Merkinės link.
Kai Lenkijos kariuomenė 1919 m. vasarą okupavo Merkinę ir aplinkinius kaimus, tarp Merkinės ir Alytaus liko tuščias tarpas – „niekieno žemė“, kurios niekas nesaugojo. Lenkijos kariuomenės kareiviai į šiuos plotus pradėjo eiti plėšikauti, grobti iš žmonių maisto produktus, gyvulius. Tada Merkinės apylinkėse užvirė lietuvių partizanų kovos su įsibrovėliais lenkais. Vyrai saugojo savo apylinkes jose patruliuodami, operatyviai iš gyventojų rinkdami žvalgybinę informaciją, taip pat patruliavo prie Nedzingės, Raitininkų, Ryliškių ir Savilionių kaimų. Partizanai turėjo vokiškų šautuvų ir rankinių granatų. Vadovaujami Liudviko Prieskienio, jie atlikdavo rikiuotės ir gimnastikos pratimus, mokėsi elgtis su ginklais ir ruošėsi atremti priešą. Susidūrimai įvykdavo labai dažnai. Partizanai sugebėjo sėkmingai gintis, o jei lenkų plėšikaujantiems kariams pavykdavo kuriame nors kaime prisiplėšti, tai pastodavo jiems kelią, užpuldavo, atimdavo grobį. Kelis kartus rimtai susirėmė, vieną iš jų nušovė. Tose kovose labiausiai pasižymėjo Ryliškių k. gyventojai: vieni stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, kiti tapo partizanais ir šauliais. 1919 m. pirmieji Ryliškių partizanų būrio organizatoriai buvo Jurgis Čaplikas ir mokytojas Juozas Bloznelis. Ištisinio fronto nebuvo. Iš lenkų užimtų vietų atvykdavo žmonės, kurie suteikdavo žinių apie priešo stovėjimo vietas. Sužinoję, kuriuose kaimuose yra lenkai, partizanai nakties metu užpuldinėjo juos. Šiuos puolimus vadindavo „ekspedicijomis“. Puolimuose partizanai dalyvaudavo savanoriškai, žinojo tas vietoves. Tų puolimų tikslas buvo nervinti ir demoralizuoti priešą, įgyti gyventojų pasitikėjimą, pritraukti daugiau savanorių.
1919 m. pavasarį Butrimonių valsč. Plasapnykų k. mokytojas Vaclovas Bartlingas suorganizavo partizanų būrį. Pradžioje jame buvo tik šeši vyrai, vadovaujami Lisausko. Jie turėjo 10 šautuvų ir kelis šimtus šovinių, kartais naudodavo ir kulkosvaidį. Ginklus iš pradžių turėjo savo, bet jie buvo prasti. Vėliau gauti kariški ginklai iš Alytaus apskr. karo komendantūros. Liepos mėn. Butrimonių valsčių užėmė Lenkijos kariuomenė, todėl partizanai pradėjo veikti slaptai. Daugiausia buvo teikiamos žvalgybinės žinios Lietuvos kariuomenei, bet, pasitaikius progai, partizanai iš pasalų puldinėdavo svetimos kariuomenės dalinius.
Pivašiūnų mstl. (Butrimonių valsč.) partizanų būrį 1919 m. pradžioje suorganizavo atvažiavę iš Alytaus du instruktoriai. Būrys, kuriam vadovavo A. Stražnickas, ilgokai veikė užfrontės sąlygomis, pradžioje jam priklausė apie 10 vyrų. Jie padėjo organizuotis ir Dusmenų k. (Onuškio valsč.) partizanams. Ginklu kovoti buvo pavojinga, todėl daugiausia gabeno iš Alytaus antilenkišką literatūrą ir platino okupuotose vietovėse: šventadieniais įdėdavo po kelis į atvykusiųjų roges, kurie išvežiodavo po kaimus, išmėtydavo bažnyčios šventoriuje, dalindavo patikimesniems į rankas. 1919 m. liepos 15 d. lenkų „Straž Kresova“ Pivašiūnuose suėmė Valstybės Tarybos narį – Daugų parapijos kleboną kun. Vladą Mironą, o liepos 18 d. – Pivašiūnų parapijos kleboną – Valstybės Tarybos narį kun. Alfonsą Petrulį.
1918–1923 m., nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metu, perlojiečiai buvo labai ryžtingi ir narsūs. Nesulaukdami pagalbos iš Lietuvos vyriausybės, jie patys suorganizavo savo savisaugos ginkluotąsias pajėgas ir sukūrė pagarsėjusią „Perlojos respubliką“. Aktyviai reiškėsi kovose su lenkais. Vienu didžiausių jų žygių įkvėpėjų buvo klebonas kun. Leonas Petkelis. Jis čia organizavo partizanus bei šaulius ir energingai gynė perlojiečius nuo Perloją puolančių ir plėšikaujančių lenkų gaujų ir reguliariosios Lenkijos kariuomenės kareivių. Jis buvo vadinamas „Perlojos respublikos prezidentu“.
Reikia prisiminti ir tuos Lietuvos kunigus, kurie anuomet sunkiu laiku rūpinosi ir daug padėjo steigiant partizanų ir šaulių būrius, organizuojant ginklų fondus, superkant iš vokiečių šaudmenis, ginklus ir aprangą kovotojams. Kunigai rėmė partizanus ir šaulius per spaudą ir finansiškai, šventino šaulių vėliavas, ragino kovoti ir net kai kurie patys dalyvavo pirmose fronto linijose su partizanais ir šauliais.
Šią spragą – kiek kunigų prisidėjo prie Šaulių sąjungos darbo, – reikėtų labiau išplėsti ir surinkti daugiau žinių. Žemiau pateikiama informacija, surinkta iš istorinės literatūros žinučių.
Arkivyskupas Pranciškus Karevičius buvo Šaulių sąjungos garbės šaulys. Jam dovaną ir raštą įteikė šauliai Marijampolėje, švenčiant Šaulių sąjungos šventę. Taip pat ark. P. Karevičius buvo apdovanotas „Šaulių žvaigždės“ ordinu.
Pirmame Šaulių sąjungos atstovų suvažiavime 1920 m. Kaune, be kitų narių, į garbės teismą išrinktas kanauninkas prof. Juozas Tumas-Vaižgantas. Į Šaulių sąjungą jis įstojo 1920 m. vasario 20 d. Kauno būryje. Jis redagavo „Trimitą“ tris mėnesius (Nr. 2–13) ir pats rašė kiekviename numeryje. Vaižganto straipsniai iš „Trimito“ vėliau įdėti į jo III-čią raštų tomą „Su šauliais“.
1918 m. pabaigoje partizanų-šaulių labui jau darbavosi kun. Padleskis – Jurbarke, kun. Želvys – Panevėžyje.
Partizanų-šaulių rėmėjais buvo: dek. kun. J. Jasienkis, kun. Lapis, kun. K. Gedvilas.
1919 m. rugsėjo 7 d. įsisteigė pirmasis šaulių būrys Gelgaudiškyje. Jį įsteigė kun. Stasys Mikelkevičius, vietos klebonas. Jis mėgino organizuoti ir Plokščių šaulių būrį.
1919 m. lapkričio 27 d. gautas Žemaičių vyskupo leidimas organizuoti bažnyčiose rinkliavas Šaulių sąjungos reikalams.
1919 m. peoviakų (POW) sąjūdžio metu Kaune buvo suorganizuota svarbesnių valstybinių įstaigų apsauga. Prie vienos stovėjo sargyboje kun. Mykolas Krupavičius. Jis viename Šaulių sąjungos centro valdybos posėdyje pasakė, kad gavęs šautuvą iš Vlado Pūtvio rankų. Vėliau kun. M. Krupavičius, kaip Seimo narys, stipriai parėmė Šaulių sąjungos statuto svarstymą ir jo priėmimą. Taip pat jis dalyvavo Seimo komisijoje, kuri tą statutą 1921 m. parengė. Todėl per Šaulių sąjungos suvažiavimą 1922 m. kun. M. Krupavičius buvo išrinktas į centro valdybą.
1920 m. Kauno šaulių sąraše, kurie turi nuosavą ginklą, įrašytas ir kun. Ambraziejus, Garliavos klebonas ir Garliavos būrio šaulys.
1920 m. rugpjūčio 9 d. Semeliškėse buvo 50 asmenų partizanų-šaulių būrys, kurį suorganizavo klebonas dr. J. Steponavičius ir kun. Sadūnas.
1920 m. gruodžio 17 d. Kudirkos Naumiestyje įsisteigė „Ginklų pirkimo biuras“. Sekančiais metais biuro vadovybę sudarė: kun. Pijus Dambrauskas – vedėjas, mokytojas J. Steponaitis – iždininkas, mokytojas Markūza – sekretorius. Pinigai buvo gaunami iš Šaulių sąjungos. Toks pat biuras veikė ir Jurbarke. Semeliškių klebonas kun. Matulaitis rūpinosi gauti ginklų II Šaulių lauko štabui.
1922–1923 m. dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kaip Lietuvos šaulių sąjungos įgaliotinis, vykdamas į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų, platinti Šaulių sąjungos ženklelių ir knygos „Idėja ir darbas“ bei organizuoti visokeriopos paramos Amerikos lietuvių visuomenėje šauliams, kartu vežėsi daugelio kunigų rekomendacinius laiškus Amerikos lietuvių kunigams, o svarbiausia – Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus palaiminimo žodžius raštu. Tai labai padėjo įgaliotiniui A. Žmuidzinavičiui jo kelionėse po Amerikos lietuvių kolonijas ir palengvino aukų rinkimą. Per dvejus metus buvo surinkta apie 30 tūkstančių dolerių Šaulių sąjungos reikalams, žymi suma tais laikais.
Be jau minėtų kunigų, dar reikėtų paminėti šiuos: Vilkijoje šaulius organizavo kun. Mališauskas, Vadžgirio klebonas; kun. Karosas – Raseiniuose; kun. Maciejauskas – Panevėžyje. Kun. J. Steponavičius 1921 m. ėjo šaulių rajono vado pareigas. Kun. Šlamas 1920 m. sutiko būti šaulių būrio pirmininku, kun. Dailidė buvo net rinktinės valdybos pirmininkas. Kun. Butvila 1920 m. buvo Lietuvos Gynimo komiteto apskrities pirmininkas.
Bus daugiau
Gintaras Lučinskas
Alytus