Kuo gyvena Varėnos senjorai „Bočiuose“?

Turbūt dažnas įsivaizduoja, kad garbaus amžiaus sulaukę žmonės laiką leidžia nuobodžiai, bet štai Lietuvos pensininkų sąjungos Varėnos „Bočių“ bendrijos ansamblio „Šarma“ dainininkių akyse vis dar spindi kūrybinė ugnelė ir entuziazmas, nors „Bočių“ gretos kasmet retėja, o prisikviesti naujokų nėra taip paprasta…

Nori toliau gyvuoti
Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metų balandį, aktyviausi Lietuvos pensininkai subūrė pensininkų sąjungos steigimo iniciatyvinę grupę. 1991 metų spalį įvyko steigiamasis sąjungos suvažiavimas ir buvo išrinktas jos pavadinimas – „Bočiai“.
Po truputį įvairiuose miestuose ėmė steigtis „Bočių“ bendrijos su įvairiais jose veikiančiais būreliais. Štai Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Varėnos rajono bendrija įsikūrė 1998 metų sausį. Netrukus šios bendrijos pirmininke buvo išrinkta šviesaus atminimo Marija Šilalienė (vėliau ją pakeitė Janina Čepulienė, šiais metais irgi iškeliavusi amžinatvėn). Buvo įkurtas ir „Bočių“ bendrijos ansamblis „Šarma“, kuriam iki praėjusių metų vadovavo Gražina Kuodienė.
Varėnos „Bočių“ nare prieš gerus 15 metų tapusi Marytė Čekanavičienė „Merkio kraštui“ pasakojo, kad tuo metu bendrija vienijo didelį būrį mūsų rajono pensininkų. „Jungėsi visi didžiausi kaimai – Marcinkonys, Naujieji Valkininkai, Merkinė ir kiti, – prisiminė pašnekovė. – Tačiau, bėgant metams, žmonės seno. Daugelio jau apskritai nebėra tarp gyvųjų“.
„Bočių“ narė Vida Jarmalavičienė apytiksliai paskaičiavo, kad šiuo metu bendrijoje beliko vos 20 žmonių. Jauniausiajam – 70, vyriausiajam – 84-eri. „Maždaug pusė jų yra aktyvūs, visi kiti – tik sąrašuose. Labai norime toliau gyvuoti, bet jeigu neprisijungs daugiau narių, Varėna gali likti be „Bočių“, nors visuose rajonuose bendrijos gyvuoja su labai stipriais ansambliais. Dabar nebeturime nei bendrijos pirmininkės, nei ansamblio vadovės, o dainuojame tik penkios, dar turėtų ateiti viena dainininkė“, – sakė ponia Vida.
„Bočiams“ iš rajono biudžeto – 300 eurų
Pašnekovės paaiškino, kad pagrindinis „Bočių“ užsiėmimas – dainavimas, tačiau bendrijoje laukiami visi, mat moterys turi ir daugiau planų, kaip sudominti senjorus. „Dalyvaujame renginiuose, bendraujame su kitų „Bočių“ nariais, važiuojame vieni pas kitus. Su ansambliu rengiame koncertus, dalyvaujame šventėse. Lankomės globos namuose, mokyklose, vaikų dienos centre. Rudenį vėl planuojame suorganizuoti kokį nors renginuką, pasikviesti kitus „Bočiukus“. Veiklos tikrai yra, reikia tik noro“, – sakė „Bočių“ narė Alytė Aleksandravičienė.
Įprastą dieną, kai nedainuoja renginiuose ir šventėse, „Bočiai“ susirenka Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje, prie arbatos šnekučiuojasi, pasidomi, kaip kam sekasi.
Beje, socialines paslaugas teikiančios nevyriausybinės organizacijos, taip pat religinės bendruomenės ir bendrijos gali rengti projektus, kuriuos savivaldybė remia rajono biudžeto lėšomis.
Šiais metais rajono biudžete tokiems projektams buvo numatyta iš viso 22 tūkst. eurų, kurie paskirstyti 8-ioms organizacijoms: Varėnos rajono neįgaliųjų draugijai – 5 tūkst. eurų, tiek pat skirta rajono visuomeninei organizacijai „Ištieskime ranką vaikui“; dar 4 tūkst. 800 eurų atiteko Marcinkonių kaimo bendruomenei; Varėnos miesto sveikatingumo klubui „Ropė“ – 1 tūkst. 800 eurų; Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijai – 1 tūkst. 700 eurų; Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Varėnos rajono filialui – 1 tūkst. 400 eurų, o štai Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Varėnos rajono bendrijai – tik 300 eurų.
Pasidomėjus, ar tokios finansinės paramos pakanka visoms išlaidoms padengti, „Bočių“ moterys nesiskundžia, esą tai – ne bėda, mat trūkstamą sumą jos susirenka pačios, o kelionėms į kitus miestus rajono savivaldybė nemokamai skiria autobusėlį.
Kas senjorams yra laimė?
Vilniaus universiteto mokslininkų pernai atliktas tyrimas parodė, kad kas dešimtas senjoras nuo 65-erių metų amžiaus jaučiasi vienišas ir gyvena uždarą gyvenimą. Mokslininkų teigimu, vienišumą bent iš dalies galėtų kompensuoti socialinis aktyvumas, dalyvavimas bendruomeninėse ir visuomeninėse veiklose.
Štai „Merkio krašto“ pašnekovės Vida, Marytė ir Alytė pasakojo jau palaidojusios savo vyrus, tad netekties skausmas joms irgi nėra svetimas, o į „Bočius“ jos atėjo, norėdamos išginti vienatvę.
Sakoma, kad pakelti gyvenimo naštą dviese yra kur kas lengviau nei vienatvėje. Tik štai surasti tą artimą sielą, kaip pripažino „Bočių“ moterys, nėra taip jau paprasta.
Antai p. Vidai netektį teko išgyventi net dukart: „Po vyro mirties turėjau artimą draugą iš Kauno. Draugavome 5 metus. Vienas pas kitą atvažiuodavom. Bet jis labai netikėtai mirė. Buvo labai gaila, tad dabar jau nebesinorėtų artimų draugysčių, nes su žmogumi atsisveikinti labai sunku…“
Tuo tarpu p. Alytė pasidalino patarimu, kaip susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą: „Svarbiausia – „nebėdavoti“ ir galvoti pozityviai. Džiaugtis, kad gali matyti saulę, naktį – mėnulį, o jeigu krenta žvaigždė – tai mano laimei. Nors būna visokių dienų. Kartais pagalvoji, koks šuniškas tas gyvenimas, kai lieki vienas. Bet ryte atsikeliu, atsigeriu kavos ir pasidžiaugiu, kad pati galiu visur nueiti, kad paskambina vaikai ar anūkai. Manau, kad tai yra didžiulė laimė“.
Norinčius pabendrauti su bendraamžiais, paįvairinti kasdienybę ir prasmingai praleisti laiką „Bočių“ bendrija kviečia tapti jos nariais. Daugiau informacijos gali suteikti „Bočių“ bendrijos narė Vida Jarmalavičienė telefono numeriu +370 616 46 577.
Evelina Kuliešė