Kur slepiasi sėkmė?

Jauna pora – 27-erių metų amžiaus Kornelija ir 28-erių metų amžiaus Eimantas Aukštuoliai – prieš keletą metų gyvenimą Vilniaus šurmulyje iškeitė į ramybę mūsų rajono kaime, o štai šiemet čia įsisteigė ir darbo vietas – Naujųjų Valkininkų miško gėrybių turgelyje atidarė žvėrienos gaminių kioską, o ateityje planuoja atidaryti mėsos perdirbimo cechą; pokalbis su jaunatviško entuziazmo bei naujų idėjų kupina pora – šiame „Merkio krašto“ interviu…

„Merkio kraštas“. Dažniausiai iš mažesnių miestelių žmonės kraustosi gyventi į didmiesčius, tuo tarpu Jūs pasielgėte atvirkščiai ir, kaip patys sakote, iš Vilniaus pabėgote gyventi į Varėnos rajoną, tad kas Jus čia atviliojo?
Kornelija Aukštuolienė. Mudu su vyru esame vilniečiai, bet Dargužiuose ir Naujuosiuose Valkininkuose gyvena vyro seneliai. Kai gyvenome Vilniuje, vis atrodydavo, kad kažko trūksta, jautėmės lyg neturėtume kuo kvėpuoti, todėl kiekvieną savaitgalį važiuodavome pas senelius į kaimą. Mums čia labai patiko, norėdavosi pabūti kuo ilgiau, nes čia – ramybė, žmonės paprastesni. Kai sekmadienį vakare reikėdavo važiuoti atgal į Vilnių, būdavo tikra kančia. Taigi prieš maždaug šešerius metus nusprendėme įsikurti netoli Pamerkių. Žinoma, iš pradžių buvo baisu, nes kaime nėra tiek daug veiklos ir patogumų, bet tvirtai nusprendėme – kaip bus, taip bus. Į Vilnių visada spėsime sugrįžti, juolab kad susisiekimas labai patogus, be to, visai šalia mūsų yra traukinių stotelė.
„M. k.“. Prieš pusmetį įkūrėte mažąją bendriją „Elnio kopa“ ir Naujųjų Valkininkų gėrybių turgelyje pradėjote pardavinėti žvėrieną. Kodėl pasirinkote būtent prekybos verslą ir dar tokiu išskirtiniu maisto produktu?
Eimantas Aukštuolis. Pirmiausia įkūrėme bendriją, o prekiauti Naujuosiuose Valkininkuose pradėjome vasario pradžioje. Aš pats jau dešimtmetį esu medžiotojas ir priklausau medžiotojų būreliui „Valkininkai“, o kai gyvenau Vilniuje, medžioti atvažiuodavau būtent į Varėnos rajoną, taigi šis kraštas man niekada nebuvo svetimas. Draugai ir pažįstami visada prašydavo žvėrienos, jos gaminių ar skerdienos, o kadangi mūsų rajone ir apskritai visame Alytaus regione nėra žvėrienos pasiūlos, taip ir gimė verslo idėja. Po truputį pradedame bendradarbiauti su verslininkais iš kitų rajonų, tačiau būtų smagu susidraugauti ir su vietiniais.
„M. k.“. Kaip atrodo žvėrienos kelias iki Jūsų prekyvietės? Ar mėsa – vietinė?
E. A. Mano tėvai Žilinėliuose turi elnių ūkį, mėsos gauname iš ten bei iš kitų Lietuvos ūkių. Vežame tą mėsą perdirbti, o tada jau gauname gatavą produkciją. Stengiamės, jog žvėrienos gaminiai būtų paruošti taip, kad prieskoniai neužgožtų pačios mėsos skonio. Turime šaldytų, rūkytų, vytintų gaminių, greitai turėsime ir šviežios elnienos mėsos. Beje, greitai turėsime ir elektroninę parduotuvę.
„M. k.“. Sakoma, kad žvėriena gardžiuojasi tik medžiotojai, nes ši mėsa – brangi, prekybos centruose jos taip pat nerasi, tad ne veltui žvėrienos produktai vadinami delikatesais, o savo kasdieniam maisto racionui žmonės paprastai renkasi pigesnę mėsą – kiaulieną ar vištieną…
E. A. Sutinku, kad žmonėms, kurie valgo vištieną ar kiaulieną, žvėriena atrodo delikatesas. Bet tie, kurie valgo lietuvišką kokybišką jautieną, pavyzdžiui, brandintą, žino, kad žvėrienos kaina visiškai nesiskiria. Mūsų kioske, pavyzdžiui, pats brangiausias produktas turbūt yra vytinta elnienos išpjova, už 200 gramų – apie 13 eurų.
K. A. Kita vertus, kas sveikai maitinasi, į kainą turbūt nė nežiūri, ir galiu pasakyti, kad propaguojančių sveiką gyvenseną yra gana nemažai, nes kaip valgai, taip ir atrodai.
„M. k.“. O kokie žmonės dažniausiai užsuka į kioską – vietiniai ar pravažiuojantys? 
K. A. Jau turime vietinių gyventojų, kurie ateina beveik kiekvieną savaitgalį. Matyti, kad tam tikrų produktų jie jau nebeperka prekybos centruose, o perka pas mus. Beje, netoli yra Valkininkų sanatorija, tai žmonės ir iš ten ateina, jiems įdomu pabandyti kažką nauja. Turime šiltų kibinų su elniena, juos vietiniai žmonės ypač mėgsta, taip pat perka mūsų koldūnus, balandėlius, čeburekus… Labai džiaugiamės, kai žmonės sugrįžta ar parašo mums gražią žinutę, kad mūsų produktai jiems skanūs. Tai labai motyvuoja, jaučiame, kad einame teisingu keliu, nes paklausa šiuo metu tikrai yra, nors visada norisi, kad sektųsi dar geriau.
„M. k.“. Kokio žvėries mėsą ar gaminius Jūsų pirkėjai labiausiai vertina ir perka?
E. A. Kol kas prekiaujame stirnienos konservais ir elnienos gaminiais. Apskritai elnio mėsa turbūt labiausiai vertinama, nes yra ne tik skani, bet ir daug sveikesnė nei kiauliena ar vištiena, lengvai virškinama, maistinga. Elnio mėsoje beveik nėra riebalų, joje gausu geležies ir kitų elementų. Žmonės kartais netgi juokauja, kad visų medžiotojų bei jų šeimų kraujyje pakilęs geležies kiekis ir trūkumo niekada nebus.
„M. k.“. Automobilių išmetamųjų dujų nuosėdos, ko gera, gali patekti į laukinių žvėrių organizmą, o kur dar pramonės gamybos keliama oro tarša… Gamtoje taip pat yra ligų, pavyzdžiui, babeziozė, kuri irgi gali paveikti laukinio gyvūno sveikatą. Tad ar lietuviška žvėriena saugi?
E. K. Aptvaruose auginami žvėrys yra gerai prižiūrimi ir maitinami, todėl galiu pasakyti, kad tokių žvėrių mėsą valgyti tikrai saugu. Savo paties sumedžiotų žvėrių mėsos gaminiais neprekiaujame, nes miškuose – riboti ištekliai. Kitaip tariant, yra numatyta, kiek elnių galime sumedžioti, ir tokių kiekių verslui nepakaktų.
„M. k.“. Mieste, atrodytų, smulkiam verslui kurtis yra didesnės perspektyvos, o štai Jūsų nuomonė, kad kaime irgi galima atrasi plačias galimybes. Ar nesigailite nusprendę vystyti prekybą Naujuosiuose Valkininkuose?
E. K. Nesigailime, nes prekiaudami turgelyje prie kelio turime ir pravažiuojantį žmonių srautą, tai yra – miesto gyventoją. Kol kas dirbame penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, ir, kai dar nė nespėjame atidaryti kiosko, žmonės jau laukia, nori ką nors įsigyti. Bet kai atšils orai, dirbsime kiekvieną dieną, galėsime pasiūlyti elnienos šašlykų, marinuotų kepsnių…
„M. k.“. Ar turite planų ateičiai?
E. A. Netolimoje ateityje norime sukurti darbo vietų rajono gyventojams ir įsirengti savo gamybinį mėsos perdirbimo cechą.
„M. k.“. Kokį patarimą duotumėte jaunam žmogui, svajojančiam, bet nedrįstančiam apie nuosavą verslą provincijoje?
K. A. Nebijoti rizikuoti, o jeigu nepasiseks, visada galėsi pabandyti kitą kartą. Tačiau nepabandęs niekada nesužinosi, kas tavęs laukia už kampo. Reikia nebijoti ir bandyti, nes už to kampo galbūt slepiasi sėkmė. Taip pat labai svarbu turėti žmogų, kuris palaikytų, nes vienam visada yra sunkiau…
„M. k.“. Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės prekyboje.
Evelina Kuliešė