Kur žiūri rajono valdžia?

Štai su tokiu klausimu praėjusią savaitę į „Merkio krašto“ redakciją kreipėsi net 6 mūsų skaitytojai, pasigedę elementarios tvarkos Varėnos miesto gatvėse ir populiariame Žiežulio paplūdimyje, taip pat – didesnio dėmesio neįgaliesiems bei senyvo amžiaus žmonėms, o bene labiausiai piktinosi, kad savivaldybė leido surengti net trijų dienų trukmės ralio varžybas mūsų miškuose…

Prie Žiežulio ežero ir Vytauto gatvėje

Pirmoji redakcijoje apsilankė mūsų skaitytoja, nebeištvėrusi, kaip ji sakė, netvarkos pagrindiniame Žiežulio ežero paplūdimyje, kur yra pastatyti du mediniai lieptai.

„Tie lieptai aplūžę, baisu ant jų lipti – antai buvo atvežę ukrainiečių vaikus nusimaudyti, tai viena mergaitė įlūžo mano akyse, teko traukt ją už pažastų, – pasakojo moteris. – Ežero pakrantė visa apžėlusi, tėra vos keli siauri priėjimai prie vandens, o jau prie jo prieiti sunkiai vaikštantiems žmonėms ar neįgaliesiems su vežimėliais išvis nėra jokių galimybių–visur smėlis, dar kažkoks griovys iš akmenų. Ir nė vieno suoliuko! O juk neįgalūs žmonės vasarą irgi nori pabūti prie vandens.“

Dar redakcijos interesantė atkreipė dėmesį, kad miško takeliai, vedantys nuo miesto pakraščio link Žiežulio ežero, užversti medžiais, ir tiltelį per upelį „Žiežulio take“ jau reikia remontuoti, nes ant jo neseniai prisėdęs garbaus amžiaus poilsiautojas nuvirto nuo to tiltelio kartu su atsiknojusia lenta.

„Žmonių čia eina begalės, ir per pandemiją ėjo, ir dabar – vasarą, visi traukia į mišką, o miškas nesutvarkytas“, – piktinosi redakcijos interesantė. – Kur žiūri rajono valdžia?..“

Antrasis mūsų interesantas varėniškis Adomas pastebėjo, jog dalį pagrindinės Vytauto gatvės pėsčiųjų šaligatvio (tarp J. Čiurlionytės menų mokyklos ir buvusio komunalinio ūkio pastato) užgožė kupliai želiantys krūmai, tad pėstiesiems belieka eiti dviračių taku, o tai nesaugu.

„Anksčiau paskambindavau Varėnos seniūnui Lukminui, tai jis iškart viską sutvarkydavo, o dabar Lukminas nebedirba, – paaiškino redakcijos interesantas ir dar pridūrė, jog būtų gerai, kad garsiai birbiančiu valdišku „dyzeliuku“ atvažiavę darbininkai gėles toje pačioje Vytauto gatvėje laistytų ne pusę penkių ryto, o nors kiek vėliau.

„Kai būna karštos naktys, negalima nė langų atsidaryt – paryčiui pažadina visus iš miego, o jei kas turi mažų vaikų ar serga, išvis turbūt neišsimiega, – kalbėjo vyras, pats gyvenantis toje gatvėje, iš abiejų pusių apstatytoje daugiabučiais ir individualiais gyvenamaisiais namais.

„Baisu, ką jie daro…“

Kiti trys redakcijos interesantai iš Barčių, Matuizų ir Zervynų baisėjosi „lietuviško Dakaro ralio“, kurį suorganizavo viešoji įstaiga „Bekelės fiesta“, o išreklamavo rajono savivaldybė savo oficialioje interneto svetainėje bei „feisbuko“ paskyroje, padariniais.

„Miško keliukai nuo Barčių link Kamorūnų – išmalti taip, kad baisu pažiūrėt – vieni grioviai, – pasakojo barčiškis Kęstutis. – Be to, ralistai važiuoja be „glušitelių“ – baisus kriokimas, o dūmų kvapas jaučiasi net Barčiuose. O juk miškas – gamta su žvėreliais, paukšteliais, be to, dabar – grybų ir uogų sezonas, žmonės nori pagrybaut, pauogaut, iš to užsidirbt ar šiaip pailsėt miške… Tai ką sau rajono valdžia galvoja, leidusi šitaip draskyti mišką? Ir kas paskui tuos išraustus kelius, įdomu, sutvarkys? Nes, kai anąkart vyko ralis, niekas nieko netvarkė…“

Mindaugas iš Matuizų irgi labai piktinosi ralistų subjaurotais miško keliais tarp Giraitės ir Beržupio kaimų bei Varėnos.

„Ar juos nors kiek kontroliuoja rajono valdžia, ar nė kiek? – abejojo vyras. – Svarbiausia, kad ten, kur vyksta ralis, nėra nė lopinėlio valdiško miško, visur – privatūs miškai. Tai kaip dabar savininkams privažiuot prie tos savo nuosavybės, ją tvarkyt? Keturračiais po mišką draudžiama važinėt, aplinkosaugininkai taip pat baudžia, jei randa ant miško paklotės trumpam pastatytą lengvąjį automobilį, ne tas neva gamtą labai teršia, o čia prašau – trijų dienų ralį mūsų miškuose surengė! Kas atsakys už tą betvarkę – Kašėta su Verbicku?..

Pyko ant rajono valdžios bei ralistų ir zervyniškis Kęstutis, negalėjęs savo automobiliu įvažiuoti į subjaurotą miško keliuką už geležinkelio pervažos 8-ajame kilometre nuo Varėnos į Marcinkonis.

„Negana miškovežiai miško kelius išmala, dabar dar ir ralistų varžybas suorganizavo, tad lengvuoju automobiliu įvažiuoti į tokius kelius – jokių šansų, – liudijo pašnekovas. –Be to, tokios varžybos labai sutrikdo miško rimtį, išbaido paukščius, žvėris, ir žmogus ten labai nesmagiai jaučiasi. Baisu, ką jie daro… Ar jau nebegalėjo kur kitur, ne mūsų miškuose, tas varžybas suorganizuot? Ir kaip rajono valdžia apskritai jas leido?..“

Bala ant perėjos, apleistos gyvatvorės ir kapinių lankytojų pageidavimai

O štai varėniškė Danutė Draugelienė pati parašė laišką, į kokias negeroves, jos nuomone, rajono valdžia turėtų pagaliau atkreipti dėmesį:

„Dar prieš keletą metų mes, Savanorių g. 22 daugiabučio kaimynai, kreipėmės dėl pėsčiųjų perėjos ties Varėnos autobusų stotimi, kuri po kiekvieno lietaus skęsta baloje. Vaikai ir suaugę stengiasi apeiti tą balą ir pereiti gatvę, kur perėjos nėra, taip priversti pažeisti Kelių eismo taisykles. Jeigu negalima įtaisyti šulinio, kur subėgtų lietaus vanduo, gal perėją vertėtų padaryti ties „Maksimos“ parduotuve aukščiau, šiek tiek paasfaltavus?..

Taip pat vertėtų pagalvoti, kaip pasirūpinti gyventojais, viešuoju transportu lankančiais naująsias Varėnos kapines. Nors autobusas ir išleidžia keleivius prie kapinių Vytauto gatvėje, pagyvenusiems žmonėms iki pat jų taip pat toli nueiti. Ar nebūtų galima nors vieną dieną per savaitę Varėnos parko autobusu juos nuvežti iki pat kapų ir po poros valandų parvežti? Labai palengvintumėte kapus lankančių dažniausiai pagyvenusių žmonių būtį…

Tą patį galima pasakyti ir apie autobusus, važiuojančius į sodų bendrijas. Į sodus žmones nuveža, bet grįžti iš sodo reikia 16 val. Daug darbo žmonės turi sode, ir viską mesti 16 val.? Kaip reikia suspėti?! O jeigu būtų galimybė parvažiuoti 18 ar 19 val., tada ramiai, pailsėdamas žmogus daug ką nudirbtų ir patenkintas grįžtų namo.

Mūsų valdininkai, visur važinėjantys automobiliais, gal nė neįsivaizduoja, kaip žmonės be mašinos gyvena.

Kai nugriovė buvusį vaikų darželį „Pumpurėlis“, kur daug metų dirbau, žmonės man sakydavo: „Tai, auklėtoja, kas iš mūsų darželio liko, kas iš mūsų kiemo liko…“ Man ir dabar skaudu žiūrėti į apleistą gyvatvorę, kurią savo rankomis darbuotojos, jaunos būdamos, sodinome. Sodinukus gavome net Raudondvario medelyne, o dabar gyvatvorė apleista, invaziniai medžiai auga joje. Niekam nerūpi bent apgenėti gyvatvorę, kad malonu būtų žmogui pro ją eiti. O gyvatvorės Varėnoje daug kur apleistos…

Danutė Draugelienė“

Diana Zubavičienė