Kadaise buvusios laisvai prieinamos vieno iš gražiausių Lavyso ežero pakrantės kraštiečiams liko tik prisiminimuose, mat beveik visa teritorija aplink ežerą šiandien yra privatizuota, o kai kurie sklypų savininkai už poilsį pakrantėje užsiprašo net ir mokesčio; tuo tarpu viešiesiems gyventojų poreikiams likusiame tik viename nedideliame žemės sklype šalia dulkančio kelio irgi buvo įkaltas ženklas „privati valda“, dėl ko Varėnos rajono gyventoja kreipėsi į merą, Marcinkonių seniūną ir į „Merkio krašto“ redakciją…
Kur bepažiūrėsi, visur – „privati valda“
Skaitytoja Vilma savo laišką siuntė rajono merui Algiui Kašėtai, Marcinkonių seniūnui Viliui Petraškai ir „Merkio krašto“ redakcijai, keldama klausimą, „kuris aktualus visiems aplink Lavyso ežerą esantiems kaimams ir gyvenvietėms – ar bus Lavyso ežeras prieinamas žmonėms, kurie neturi pasistatę ant ežero kranto namo, pirties ir panašiai?“
„Visą gyvenimą (40 metų) atvažiuodavome pasimaudyti prie ežero karštomis vasaros dienomis ar po darbų. Su laiku visos pakrantės tapo privačiomis, kol liko tik vienas mažytis gabaliukas žemės prie pat žvyrkelio, vedančio į Žiūrus. Pliažiukas nėra idealus, nes vasarą ten nuolat važinėja mašinos ir kelia dulkes. Bet tiek užteko išsimaudyti, nes krantas ten negilus, galėdavo maudytis ir maži vaikai, be to, nebūdavo dumblo, nes besimaudančių aplinkinių kaimo gyventojų iš tiesų buvo daug. Praėjusiais metais tas mažas plotelis buvo aptvertas ir įkaltas stulpas – privati valda. Ant pakrantės atsirado kažkoks nedidelis statinys (šiemet jis stovi patrauktas, nes vedžiojama elektra). Vis tiek žmonės ateidavo ten išsimaudyti, nors ir taip buvęs mažas žolės gabaliukas dar sumažėjo. Galiausiai šiemet jau visas žolės plotas buvo perkastas, iš žolės kyšo elektros laidai, ir panašu, kad ten bus padaryta dar viena privati valda, į kurią niekas iš aplinkinių negalės patekti. Ar gali ant ežero kranto atsirasti statiniai, kurių ten niekada gyvenime nebuvo? Ar bus padaryta prieiga paprastiems žmonėms, kurie gyvena aplink ežerą?“ – savo laiške klausia redakcijos interesantė. Moteris įsitikinusi, kad ant ežero kranto dabar statomi anaiptol ne laikini statiniai, mat iš po žemės jau kyšo laidai, tvarkoma santechnika.
„Mere, parašykite, kodėl visos prieigos aplink ežerą tapo privačios, be galimybės ateiti išsimaudyti aplinkiniams gyventojams? Ar yra galimybė padaryti viešą pliažiuką ar mažą krantelį maudynėms? Jūs apylinkes puikiai pažįstate, tad turėtumėte žinoti, apie ką aš kalbu“, – prašo skaitytoja, prie savo laiško pridėjusi ir nuotraukų.
Skundą persiuntė Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai
Beje, „Merkio krašto“ pirmiausia pakalbintam vietos valdžios atstovui, Marcinkonių seniūnui Viliui Petraškai nebuvo naujiena, kad prie Lavyso viešpatauja žemės savininkai, o visuomenės reikmėms nebeliko net mažiausio lopinėlio pakrantės su paplūdimiu. „Nei seniūnija, nei savivaldybė žeme nedisponavo, mes patys kreipdavomės į Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrių, jeigu reikėdavo kokios nors aikštelės ar dar ko nors, kad suformuotų tam sklypą. Anksčiau, jeigu koks sklypas buvo parduodamas, tai atsiųsdavo savivaldybei, seniūnijai, pasiteiraudami, galbūt tai būtų reikalinga visuomenės poreikiams. Tačiau taip buvo daroma labai seniai. Dabar mes praktiškai nieko nežinome. Ten matininkai tvarkė, kurie taip pat dabar ten turi sklypų įsigiję“, – dėstė seniūnas.
Paskambinome rajono merui A. Kašėtai, kuris irgi jau buvo perskaitęs redakcijos interesantės atsiųstą laišką. Paklausėme ir jo, nuo kada Lavyso ežero pakrantės visos iki vienos tapo privatizuotos ir kodėl aplinkinių gyvenviečių žmonėms neįrengtas paplūdimys, kur žmonės galėtų nevaržomai poilsiauti. „Privatizavimo planai buvo sudaryti dar prieš man tampant meru, todėl tiems procesams neturėjau jokios įtakos, o tuometinei valdžiai tiesiog reikėjo palikti vietą viešajai maudyklei, bet taip nebuvo pasielgta ir dėl to visi sklypai dabar yra privatizuoti“, – apgailestavo meras.
Moters skundą dėl statybų ant Lavyso ežero kranto meras sakė jau perdavęs atsakingiems specialistams, kurie savo ruožtu turėtų iki galo išsiaiškinti visas aplinkybes. „Šią vietą aš puikiai žinau, ten vasaromis ir pats maudydavausi su šeima, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu ta pakrantė turi savininką. Mano žiniomis, jų yra buvę netgi ne vienas. Moteris laiške kelia ir kitą klausimą: ar viskas ten vyksta teisėtai? Kaip supratau iš architektės, ten bus statomi vadinamieji rekreaciniai pastatai (viešbučių ir poilsio paskirties pastatai, kuriuose teikiamos apgyvendinimo paslaugos: turizmo centrai ir bazės, poilsio namai, viešbučiai, kempingai, nakvynės namai, moteliai, svečių namai, vasarnamiai– aut.) ir gydymo paskirties pastatai (sanatorijos, sveikatingumo kompleksai – aut.). Toje vietoje yra juosta, kur galima juos statyti, bet kyla abejonių, ar tikrai yra laikomasi tų visų reikiamų atstumų nuo kelio ir nuo ežero. Dėl šventos ramybės ir kad įsitikintumėm, laišką perdavėm Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai“, – tvirtino A. Kašėta.
Apie bendruomenę nepagalvojo buvusi valdžia
Nors aplink didelį Lavyso ežerą, atrodo, visi galėtų išsitekti, karštą vasaros dieną paprasčiausiai ant smėlio pasitiesti rankšluostį ir pasidžiaugti saule nei aplinkinių gyvenviečių gyventojai, nei kiti rajono žmonės jau neturės kur. „Man belieka tik apgailestauti, kad tuometinė valdžia, kai buvo rengiami planai, nepagalvojo apie bendruomenę ir apie visuomeninį interesą, kad tai yra populiari vieta, pamėgta ne tik aplinkinių kaimų, bet ir kitų Varėnos rajono gyventojų. Daug kam rūpėjo, kad maudynių vieta prie Lavyso ežero atsirastų, bet, deja, neatsirado“, – sakė rajono meras A. Kašėta.
Tiesa, prie kiekvieno didesnio natūralaus vandens telkinio yra nustatytos pakrantės apsaugos juostos – dažniausiai nuo 2,5 iki 10 m pločio, kuriose užtikrinamas laisvas bent 5 metrų pločio priėjimas visuomenei. Apie tai kalbėjo ir rajono meras A. Kašėta, užsiminęs ir apie galimus trukdžius: „Visi sklypai išdalinti, todėl gyventojai tegali vadovautis ta taisykle, kad per 5 metrus nuo kranto galima praeiti ir tuo pačiu pasimaudyti, to niekas negali uždrausti. Konkrečiai laiške (ponios Vilmos – aut.) minėtos vietos atžvilgiu, ar viskas ten vyksta pagal įstatymą, išsiaiškins Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Bet jeigu atsitiks taip, kad ten atsiras kažkokie statiniai, tada bus sudėtingiau naudotis smėlėta pakrante negu anksčiau“, – aiškino rajono meras.
„Žmonės nesikreipė, ir jiems to nereikėjo“
Nuo 1997 iki 2015 metų rajonui vadovavęs tuometinis meras, dabartinis rajono tarybos narys Vidas Mikalauskas, „Merkio krašto“ paklaustas, ar iš tiesų nebuvo atsižvelgta į bendruomenės interesus dėl Lavyso, iš pradžių pasiūlė klausti A. Kašėtos, esą „jis geriau žino“. Bet vėliau pašnekovas patarė pasikalbėti su jo dabartiniu tarybos kolega, nuo 2003 iki 2007 metų dirbusiu Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, Algiu Miškiniu. „Aš neprisimenu, reikėtų tikslinti, bet man atrodo, kad turėjo būti ta vieta maudynėms. Tai buvo administracijos darbas“, – pakomentavo V. Mikalauskas.
O štai ką „Merkio kraštui“ dėl viešojo paplūdimio prie Lavyso atsakė buvęs vykdomosios valdžios atstovas A. Miškinis: „Matomai, kad žmonės nesikreipė, ir jiems to nereikėjo. Patys vietiniai gyventojai susigrąžino savo žemes, jas išsipardavė ir dabar jau kelia problemas“.
Tuo tarpu dabartinis rajono savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas „Merkio kraštui“ dar kartą patvirtino, kad vieta bendruomenės maudynėms Lavyse iš tiesų nebuvo numatyta. „Prie kiekvieno tvenkinio bendruomenė turi turėti galimybę prieiti. Bet šiandien yra kaip yra, o „nacionalizuoti“kažką greičiausiai nėra galimybių – tai turėtų būti labai svarbus objektas, kad savivaldybė inicijuotų tokį procesą dėl paėmimo visuomenės poreikiams. Tačiau nemanau, kad maudymosi vieta būtų itin svarbus objektas“, – svarstė administracijos direktorius. Vienintelis kelias, anot A. Verbicko, teliktų prašyti šalia Lavyso ežero gyvenančių žmonių, kad šie leistų bendruomenei laisvai naudotis pakrante.
Paplūdimio nebus, bet yra vieša maudykla
Ir kai jau, regis, visiškai buvo aišku, kad vietos paplūdimiui prie Lavyso nėra ir nebus, „Merkio kraštui“ perskambinęs A. Miškinis patikino, kad visgi kažkokia vieta bendruomenei susirinkti yra. „Sereičikas (buvęs rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas Gintautas Sereičikas – aut.) pasižiūrėjo ir, kiek suprato, tai matininkų kažkiek sumažintas, bet toks sklypas yra. Ten yra urėdijos miškas ir tam plote yra sklypelis visuomenės poreikiams. Nuo Mergežerio pusės“, – aiškino A. Miškinis.
Kad viskas būtų dar aiškiau, paskambinome Valstybinių miškų urėdijos Varėnos regioninio padalinio vadovui Tomui Bazevičiui, kuris patvirtino, kad „nedidelis žemės gabaliukas yra“. „Urėdija valdo tą žemės sklypą. Čia yra stovyklavietė, miško baldai – šiek tiek „pavargę”, ne šiuolaikiški, bet yra. Žmonės laisvai gali čia atvažiuoti“, – sakė T. Bazevičius.
Valstybinių miškų urėdijos Varėnos regioninio padalinio vado T. Bazevičiaus nurodyta vieta prie Lavyso, kur žmonės galėtų atvažiuoti nusimaudyti, tarybos nario A. Miškinio aiškinimu, – nuo Mergežerio pusės
„Merkio kraštas“ kreipėsi ir į Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT). NŽT Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Aušrinė Lisauskienė elektroniniu paštu atsakė, kad žemės sklypai prie Lavyso ežero buvo suformuoti ir nuosavybės teisės žmonėms atkurtos 2000-2006 metais. Pasak A. Liskauskienės, naudotis vandens telkiniu ir eiti jo pakrante gali visi, taip pat galėtų naudotis pakrantėje pastatytu lieptu. Tačiau draudžiama eiti per privatų žemės sklypą ne apsaugos juostos ribose, taip pat – stovyklauti privačioje valdoje, nes tai būtų nuosavybės teisės pažeidimas.
„Informuojame, kad prie Lavyso ežero yra numatyta ir naudojama visuomenės poreikiams vieša maudykla Valstybinių miškų urėdijai patikėjimo teise valdomame 2,2898 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. 4400-0503-0254)“, – laiške rašė NŽT atstovė.
Tačiau „kažkur miškuose“ dabar oficialiai įkurdinti pliažą, A. Kašėtos nuomone, būtų vėjais išmesti pinigai, mat meras suabejojo, ar prastais miško keliais ten kas nors iš viso važiuotų. O kad savivaldybė imtųsi oficialiai formuoti paplūdimio zoną, tam reikėtų rajono tarybos narių kvorumo. Paplūdimyje turėtų būti numatytos automobilių stovėjimo vietos poilsiautojams, persirengimo kabinos ir panašiai. A. Kašėta dar pabrėžė, kad paplūdimys turėtų būti visiems patogiai pasiekiamoje aplinkoje. „Jeigu tame urėdijos sklypelyje reikėtų paskirti pliažui vietą, tai, visų pirma, kas ten važiuotų? Ieškoti jo kažkur miškuose, tarp privačių žemės sklypų… Be to, ten nėra susiformavęs joks pliažas. Privažiavimas blogas, miško keliais sunku tą vietą rasti. Buvo bendruomenei įprastos vietos šalia kaimo, ten galėjo įrengti, bet niekas apie tai nepagalvojo. Kokia prasmė viduryje miškų padaryti pliažą, kai visi mieliau norėtų atvažiuoti ten, kur patogu? Ir dabar situacija tokia, kad nėra kur įrengti, kad būtų patogu, erdvu, kad žmonės turėtų kur pasistatyti automobilius. Mes galėtume derinti ir formuoti, jeigu tik būtų prasmė. galime kitam sezonui bandyti išmesti pinigus į vėją, bet reikia, kad žmonės naudotųsi, o ne padaryti butaforiją ir sakyti, kad įrengėm“, – kalbėjo rajono meras.
Apie statinius ant ežero kranto aiškina NŽT
Su „Merkio kraštu” bendravusi NŽT specialistė atkreipė dėmėsį, kad draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai, statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime.
Už paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos statoma ne daugiau kaip viena ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnė kaip 4,5 metro asmeninio naudojimo pirtis be rūsio sodyboje ar kitos paskirties žemės rekreacinių teritorijų naudojimo būdo žemės sklype, statomi elingai, numatyti savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane ar saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytoje rekreacijai skirtoje teritorijoje.
Statant naujus arba rekonstruojant esamus pastatus sodyboje, draudžiama mažinti 50 metrų atstumą nuo paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai arba statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime.
Evelina Petrušytė