Taip praėjusį penktadienį kalbėjo Merkinės krašto muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas, minint 142-ąjį lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtadienį jo tėviškėje Subartonyse, kur buvo įteikta 3-ioji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija žurnalistei, scenarijų ir tekstų autorei Ilonai Skujaitei – už romaną „Karo nuotaka“…
Pagerbė rašinių konkurso prizininkus ir jų mokytojus
Spalio 18-osios popietę Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtojoje sodyboje – memorialiniame muziejuje Subartonyse buvo paminėta 142-oji šio mūsų kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko, politinio veikėjo, profesoriaus, Nacionalinio epo pradininko gimtadienio sukaktis. Į šventę taip pat atkeliavo rajono meras Algis Kašėta, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Stasė Bingelienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė, Merkinės krašto muziejaus direktorius Žygimantas Buržinskas, Alytaus, Lazdijų rajonų ir Druskininkų savivaldybių atstovai bei daug kitų svečių.
Šventinė programa prasidėjo sodybos kieme, kur buvo pasveikinti rašinių konkurso „Piliakalnio legenda“ prizininkai. Konkurso koordinatorė, Krėvės sesers Monikos anūkė, Subartonių muziejaus muziejininkė Laimutė Raugevičienė pasidžiaugė, kad šiemet sulaukta 15-kos puikių darbų iš Varėnos, Alytaus ir net Kelmės rajono mokyklų.
5-6 klasių grupėje 1-ąją vietą pelnė mūsų rajono „Merkio“ (buvusios Merkinės Vinco Krėvės) gimnazijos mokinė Miglė Baranauskaitė ir Alytaus Dzūkijos mokyklos mokinys Ignas Lankininkas, 2-ąją vietą – „Merkio“ gimnazijos mokinė Dominyka Bakanauskaitė, 3-ąją vietą – Alytaus Šaltinių progimnazijos mokinė Vytautė Trakimaitė ir Alytaus Dzūkijos mokyklos moksleivės Patricija Zenevičiūtė bei Solveiga Eidukevičiūtė.
7-9 klasių grupėje 1-oji vieta skirta Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos mokiniams Ugnei Jagminaitei ir Tomui Railai, 2-oji vieta – „Merkio“ gimnazijos mokiniui Emiliui Jakavoniui, 3-oji vieta – Alytaus Šaltinių progimnazijos mokiniams Arui Petrosian ir Ugniui Daraškevičiui.
9-10 klasių grupėje 1-osios vietos laimėtoja tapo Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinė Saulė Patricija Matulevičiūtė, 2-osios vietos – Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinė Kamilė Gvildytė, 3-iosios vietos – „Merkio“ gimnazijos mokinės Faustė Varanavičiūtė ir Ugnė Petraitytė. Visiems konkursantams buvo įteikti diplomai ir knygos – Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“.
Vlado Turčinavičiaus knygomis „Dainavos žynys istorijoje“ taip pat apdovanotos mokinius konkursui ruošusios mokytojos: Rita Černiauskienė ir Asta Tarailienė iš mūsų rajono „Merkio“ gimnazijos, Renata Dudzinskienė iš Alytaus Dzūkijos mokyklos, Janė Zelenienė iš Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos, Ina Grigūnaitė-Skrabulienė iš Alytaus Šaltinių progimnazijos ir Aušra Vaitkevičienė iš Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos. Apdovanojimų ceremoniją paįvairino Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis“ dainos.
6 kandidatai literatūrinei premijai gauti
Vėliau šventė persikėlė į gimtąjį Vinco Krėvės sodybos namą, kuriame 1966 metais buvo įkurtas memorialinis muziejus.
Dar 2020 metais, rekonstravus V. Krėvės memorialinį muziejų, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė sakė, kad V. Krėvės vardo premija būtų svarbus paskatinimas rašančiai bendruomenei bei simbolinis jo sugrįžimas į gimtinę (apie tai rašėme 2020 metų spalio 27 dienos „Merkio krašto“ straipsnyje „Vinco Krėvės-Mickevičiaus muziejaus atidarymo iškilmės“). Kad dzūkams reikia turėti Vinco Krėvės vardu pavadintą premiją, maždaug prieš 9-erius metus pirmasis prakalbo rašytojas Romas Sadauskas.
2022 metų pradžioje Alytaus regiono plėtros taryba (ją sudaro Alytaus miesto ir rajono, taip pat Druskininkų, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybių atstovai) įsteigė 5 tūkst. eurų dydžio premiją už naują per praėjusius dvejus kalendorinius metus išleistą meniškai vertingą literatūros kūrinį, atspindintį žymaus mūsų krašto rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybos dvasią. Šia literatūrine premija jau yra apdovanotas humanitarinių mokslų daktaras istorikas Bernardas Gailius už knygą „Kraujo kvapas“ ir rašytojas Donaldas Kajokas už prozos kūrinių trilogiją („Kazašas“, „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, „Skudurėlių šventė“).
Šiemet vertinimo komisija (Alytaus Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aldona Dumbliauskienė, Lazdijų rajono Šeštokų mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros vyriausioji mokytoja Aurelija Paciukonienė, Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Renata Jaskelevičienė, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus muziejininkė Laimutė Raugevičienė, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja) Inga Videikaitė bei Alytaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Laimutė Zavistauskienė) rinkosi iš 6-ių kūrinių: Aldonos Dudonytės-Širvinskienės „Išdavystė“, Laimono Teodoro Inio „Gyvenimu ir meile tikiu. Biografinės sakmės“, Česlovo Skaržinsko „Ženklai“, Ilonos Skujaitės „Karo nuotaka“, Nijolės Marytės Šerniūtės „Vilkų Kampo Eliza“ ir Petro Venclovo „Rožių kvapas – pelynų kartumas“.
Komisijos sprendimu Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija atiteko žurnalistei, komunikacijos specialistei, televizijos laidų bei dokumentinių filmų scenarijų kūrėjai Ilonai Skujaitei už debiutinį istorinį romaną „Karo nuotaka“, pasakojantį apie Suomijos kunigaikštienę, Švedijos karalienę Kotryną Jogailaitę ir jos vyrą – Švedijos princą bei Suomijos kunigaikštį Joną Vazą.
„Tegyvuoja Dainava“
Prieš įteikdamas laureatei keramikės Aušros Deltuvienės specialiai šiai progai sukurtą skulptūrėlę pagal Krėvės apsakymą „Skerdžius“ – „Skerdžiaus Lapino ragą“, rajono meras, istorikas A. Kašėta kalbėjo, kad romane aprašomą istoriją apie įsiliepsnojusį žiaurų karą su Maskva galima lyginti su pastarųjų metų įvykiais Ukrainoje:
„20-ojo amžiaus pradžioje Krėvė pats rinko medžiagą apie Merkinėje mirusį Vladislovą Vazą. O literatūrinę premiją laimėjusios knygos pagrindinė herojė yra būtent Kotryna Jogailaitė, kuri buvo Vladislovo Vazos močiutė. Knygoje labai vaizdžiai su tragizmo šešėliu atpasakotas Kotrynos Jogailaitės likimas, nes ne kiekvienai karalienei 5-erius metus teko praleisti kalėjime. Ši knyga – puiki proga prisiliesti prie mūsų istorinių asmenybių ir jų dramatiškos istorijos. Be to, tai siejasi su šių dienų aktualijomis, kadangi Ivano Rūsčiojo laikai labai primena Putino Rusiją. Tai, ką rusų kariai šiuo metu daro Ukrainoje, labai panašu į tai, ką darė Ivano Rūsčiojo kariuomenė Vilniuje – žudė ir griovė. Mums, istorikams, tai yra viena iš baisiausių patirčių Lietuvos kraštui“.
Atsiimdama garbingą apdovanojimą šiųmetė premijos laureatė I. Skujaitė padėkos kalbą pradėjo V. Krėvės padavimo „Milžinkapis“ žodžiais:
„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia – Dainavos šalis. Nors esu kilusi iš Molėtų krašto, sutinku su kiekvienu gerbiamo rašytojo žodžiu. Jeigu visa tai, ką jaučiu Dainavos kraštui, reikėtų sudėti į vieną žodį, jis būtų – milžinkapis. Man Dainavos šalis – milžinų žemė, ne veltui Krėvė rašė apie tikrus, iškilius žmones. Rašant knygą apie Kotryną Jogailaitę, Gediminaičių dinastijos atstovę, tai buvo tarsi paminklo kūrimas, kadangi istorija buvo trinama iš mūsų atminties, todėl labai svarbu statyti milžinkapius, pilkapius. Krėvės knygas irgi būtų galima pavadinti tam tikrais milžinkapiais. Gauti Vinco Krėvės vardo premiją, ir dar tokiame nuostabiame Dainavos krašte iš Dainavos krašto žmonių, man yra labai didelė garbė ir palaiminimas, kad rašau ne veltui, nes rašytojui svarbiausia, kad jo knygas skaitytų. Kai kūriau knygą apie Kotryną Jogailaitę, man svarbiausia buvo, kad ji nebūtų nuobodi ir pasiektų žmonių širdis. Taigi noriu visiems padėkoti. Tegyvuoja Dainava“.
V. Krėvę aplankė kapinaitėse
Po sveikinimo žodžių ir palinkėjimų renginio dalyviams muzikinį pasirodymą dovanojo bei V. Krėvės gyvenimo istoriją su vaidybos elementais įdomiai papasakojo folkloro ansamblis „Kukalis“ ir Merkinės kultūros centro mėgėjų teatras „Dilgynė“. Muziejaus panamėje rajono meras A. Kašėta, literatūrinės premijos laureatė I. Skujaitė ir muziejininkė L. Raugevičienė tradiciškai pasodino jau 3-ąjį šermukšnį, kuris, pasak L. Raugevičienės, saugo gimtuosius Krėvės namus nuo negandų. V. Krėvė aplankytas ir Subartonių kapinaitėse. Jis mirė 1954-aisiais Amerikoje ir buvo palaidotas Putnamo lietuvių kapinėse Konektikuto valstijoje. Tik 1992 metais Vinco Krėvės ir jo žmonos Marijos Onos Krėvienės palaikai buvo atvežti ir perlaidoti tėviškės žemėje – Subartonių kapinėse, šalia tėvų, seserų ir brolių. Ant kapo, kurį puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta ąžuolinė skulptūra „Dainavos šalies dainius“, svečiai padėjo gėlių ir uždegė žvakelių.
Ta proga Merkinės krašto muziejaus direktorius dr. Ž. Buržinskas kalbėjo: „Krėvę dažnai vadinu tarpukario Merkinės influenceriu (nuomonės formuotoju – aut.), nes tai buvo pirmasis žmogus, sugebėjęs aktualizuoti Merkinę kaip kraštą, kaip istorinį centrą. Tačiau jo nuopelnų yra kur kas daugiau – ir politinių, ir karinių (…) Tikimės, kad Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus toliau sėkmingai gyvuos. Kita vertus, gaila, kad dingo Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos vardas. Galbūt kada nors pavyks tai atkurti. Norisi Krėvės vardą minėti stipriau, pavyzdžiui, sukurti maršrutą, jungiantį Merkinę su Subartonimis. Taip pat laukia Vazos namo tvarkymo darbai. O juk Vazos name Krėvė mokėsi, tai buvo viena pirmųjų jo mokyklų, tad ir ten reikėtų jį paminėti, kad jis būtų kuo labiau matomas. Krėvės vardo premija – be galo svarbus dalykas. Šiame krašte jo įdirbis labai didžiulis, tad neleiskime jo palikti kažkur paraštėse, nes tai būtų neteisinga. Šiandien esame čia ir lenkiamės prieš Vincą Krėvę“.
Specialiai „Merkio kraštui“
O štai ką apie save ir savo kūrybinį kelią „Merkio kraštui“ papasakojo pati šių metų Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinės premijos laureatė I. Skujaitė.
Kuo Jus, gerbiamoji Ilona, patraukė ši istorinė asmenybė – Kotryna Jogailaitė?
Įsigilinusi į Kotrynos Jogailaitės istoriją supratau, kad tiesiog negaliu jos nepapasakoti ir kitiems. Ši mintis mane tiesiog apsėdo ir nepaleido beveik 7 metus. Ko gera, tai ir vėl – pašaukimas. Man atrodo, labai svarbu iš užmaršties į mūsų istorinę atmintį sugrąžinti šią nepaprasto likimo karališką moterį, patyrusią daugybę išbandymų, bet nepalūžusią. Ji sugebėjo iš nemylimos tapti geidžiama, iš kalinės – Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.
Pamačiusi jos portretą, tapytą prieš beveik 500 metų, nepatikėjau, kad ši baugšti karalaitė išsigandusios stirnos akimis – būsima karalienė, bet iš tiesų ji buvo nepaprastos tvirtybės moteris. Kotrynai Jogailaitei nuolat teko balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, nes ji gyveno vykstant nuožmiam Livonijos karui, kai caras Ivanas Rūstusis su didžiule kariuomene užpuolė šalis prie Baltijos jūros. Maža to, po vestuvių ji atsidūrė pačiame Šiaurės karo tarp Švedijos ir Danijos epicentre, tačiau tai, kas vyko jos asmeninime gyvenime, sukrečia dar labiau. Taigi karalaitė Kotryna man primena tą paslaptingą katę, turinčią devynis gyvenimus, kuri neva užmušta vėl sugeba stryktelėti ant kojų, arba gyvatę, kuri išsinėrusi iš savo senos odos tampa dar gražesnė.
Man buvo labai svarbu „prakalbinti“ šią nebylią karalaitę iš paveikslo, kad ji nepratylėtų dar 500 metų. Apskritai manau, kad mūsų istorijoje ir dabartiniame gyvenime yra per daug užtildytų moterų, taip ir neišdrįsusių peržengti savo baimių, įgyvendinti svajonių ar kūrybinių projektų, kuriais dega jų širdys. Kotrynos Jogailaitės pavyzdys gali įkvėpti drąsiai siekti savo svajonių ir nepalūžti sunkiausiais gyvenimo momentais.
Kodėl pasirinkote būtent istorinio romano žanrą?
Mano nuomone, Kotrynos Jogailaitės istorija netelpa į jokį dokumentinį žanrą, nes istoriniai šaltiniai dažniausiai „nutyla“ pačiose įdomiausiose vietose. Pavyzdžiui, nors karalaitė Kotryna buvo viena geidžiamiausių nuotakų Lietuvos istorijoje, aplink sukosi daugybė jaunikių, bet ji taip ir neištekėjo beveik dvidešimt metų, iki 36-erių, lyg būtų užkeikta. Ir kai pagaliau jai pasipiršo 11 metų jaunesnis, gražus ir turtingas Švedijos princas Jonas Vaza, ji savo broliui Žygimantui Augustui pareiškė, kad ji nenori keisti savo statuso ir ištekėti. Taip pat kronikos rašo, kad kai į Vilnių piršlyboms atvyko Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Rūsčiojo pasiuntiniai, Kotryna buvo užtinusi nuo verkimo. Man pasidarė labai smalsu, ką ji galėjo tuo metu jausti ir galvoti, todėl ir nusprendžiau rašyti būtent istorinį romaną, nes šis žanras leidžia, remiantis tikrais faktais, pabandyti sumodeliuoti, ką galėjo galvoti ir jausti ši istorinė asmenybė.
Kaip ieškojote informacijos savo knygai?
Šį procesą lyginu su prabangaus sutrūkusio perlų vėrinio rekonstrukcija. Karalaitės Kotrynos gyvenimo istorija jungia keturias šalis: Lenkiją, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Suomiją ir Švediją. Svarbiausius jos gyvenimo įvykius, lyg perlus, teko surinkti po karoliuką ir suverti į vientisą pasakojimą. Atspirties taškas buvo Valdovų rūmų muziejaus prieš beveik dešimt metų surengta konferencija, skirta Kotrynai Jogailaitei ir jos karališkoms vestuvėms, vykusioms Vilniuje. Į ją buvo susirinkę nemažai istorikų iš minėtų šalių, jie skaitė labai įdomius pranešimus. Susidomėjusi šia istorija supratau, kad informacijos lietuvių kalba yra mažai, o norint sužinoti, daugiau teks skaityti kitomis kalbomis.
Pradėjau skaityti lenkiškas ir rusiškas knygas, lankiausi Suomijoje ir Švedijoje, kalbėjausi su tų šalių istorikais, gilinausi į švediškus šaltinius, išverstus į anglų kalbą, o naudodamasi dirbtiniu intelektu bandžiau skaityti švediškas knygas. Mano tikslas buvo chronologiškai sudėlioti Kotrynos gyvenimo kelionę, kur ji vyko, kas jai piršosi, kokie nuotykiai lydėjo. Viską aprašiau kiek įmanoma tiksliau, nenutoldama nuo istorinių įvykių ir neišgalvodama jos biografijos faktų, kurių nebuvo. Jei aprašomu laikotarpiu karalaitė Kotryna gyveno Vilniuje – romano veiksmas irgi vyksta Vilniuje. Kai ji išvyksta į Suomiją ar Švediją – veiksmas irgi rutuliojasi ten. Vadinamosios pilkosios zonos, tie momentai, kai, aprašant įdomų įvykį, tampa neaišku, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė Kotryna, pareikalavo literatūrinės išmonės.
Iš kokio krašto esate kilusi pati, kuo užsiimate?
Mano tėviškė – Inturkė, Molėtų rajone. Nuo vaikystės augau klausydamasi legendų apie Kotrynos Jogailaitės motiną – karalienę Boną Sforcą. Inturkėje stovi bažnyčia, kurią 1555 metais fundavo karalienė Bona. Mokytojai dažnai pasakodavo, kad karalienė Bona labai mėgo medžioti, o aplink Inturkę, už Vilnių jaunesnę tik 50 metų, tuo metu buvo karališki medžioklės plotai. Pasakojama, kad kartą medžiodama šiose vietose karalienė pasiklydo, liko viena, pradėjo melstis ir prisiekė: jei liks gyva, nesudraskyta plėšrūnų, ji toje vietoje pastatys bažnyčią. Dvariškiai karalienę Boną surado, fundacinis raštas iš tiesų buvo parašytas. Tiesa, istorikai tvirtina, kad tai – tik graži legenda, nes nėra duomenų, kad karalienė iš tiesų čia lankėsi ir medžiojo. Simboliška, kad parašiau knygą apie jos dukrą karalaitę Kotryną.
Šiuo metu gyvenu Vilniuje, esu žurnalistė ir komunikacijos specialistė, įsimylėjusi Lietuvos istoriją. Dirbu žurnale „Karys“, taigi turiu galimybę rašyti man įdomiomis karo ir istorijos temomis.
Evelina Kuliešė
