Iš Alfonso Vaišvilos parašytos knygos „Studijos užsienyje ir jų kuriama Lietuva (XX amžiaus pradžia)“, kurią ką tik išleido Mykolo Romerio universitetas…
I Organizacinė, steigiamoji dalis
I skyrius. Sąveikavimo su Vakarų kultūra koncepcijos kūrimas
- Savikvieta studijuoti Vakarų universitetuose.
Lietuva, būdama carinės Rusijos okupuota, buvo veikiama tai imperijai būdingų problemų, pirmiausia Rusijos imperijoje XIX a. pabaigoje prasidėjusių socialinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimų. Jiems slopinti valdžia stiprino represijas, persekiojo politiškai aktyvėjančią Lietuvos moksleiviją, įvairiai varžė ir universitetų veiklą. Be to, po Stolypino reformų 1906–1907 m. buvo įvesta priimamų į universitetus studentų kvota, kliudžiusi patekti į universitetus tautinių mažumų atstovams ir radikaliau nusiteikusiam jaunimui. Tai darė studijas Rusijos universitetuose nepatrauklias, o kai kuriems – ir neprieinamas. Pavyzdžiui, Jonui Šliūpui 1883 m. buvo uždrausta stoti į bet kurį Rusijos universitetą (https://lietuvai.lt/wiki/Jonas_%C5%A0li%C5%ABpas). Dėl anticarinės veiklos pašalinti iš Rusijos imperijos universitetų lietuviai turėjo tik vieną galimybę – tęsti studijas Vakaruose, kiti ten vyko vengdami tiesioginių rusų valdžios persekiojimų, ypač už dalyvavimą 1905 m. revoliucijos įvykiuose, o atvykę į Vakarus, stengdavosi pagal galimybes lankyti (nors ir trumpai) kurį nors universitetą, treti specialiai vyko į Vakarų universitetus pažinti kitokį, laisvesnį gyvenimą, pagilinti savo specialybės žinias ar išnaudoti ten esančias palankias sąlygas organizuotai veikti savo tėvynės naudai.
Patekę į Vakarų universitetus jie patekdavo ir į priešingą Rusijos universitetams akademinę aplinką, žymiai laisvesnę. Tai kėlė jų entuziazmą. Štai rašytojas Jonas Biliūnas, pašalintas „per studentų riaušes“ iš carinės Rusijos Dorpato (Tartu) universiteto ir ką tik įstojęs į Vokietijos Leipcigo prekybos mokyklą, o vėliau – į to paties miesto universitetą, entuziastingai ragino savo tautiečius vykti studijų į Vakarų universitetus:
Jeigu tau tik nerūpi karjera ir turi nors kiek pinigų, važiuok į užsienį… Nors tik vieną pusmetį pabūsi, bus naudingiau, ne kaip Maskolijos universitetuose išsėdėsi dvejus metus. Jeigu turi patrauklumą prie savo kalbos ir literatūros, tai čia išmoksi tą kalbą ir literatūrą mylėti ir jos dirvoje darbuotis; jeigu mėgsti politiką, tai čia surimtėsi, nustosi klajoti ir lekioti padebesiais. Pagaliau čia tikrai išmoksi mylėti ir guodoti mokslą, suprasi jo vertę. Tikrai išmoksi guodoti savo ypatą ir branginti jos laisvę, čia tikrai suprasi maskolių valdžios šunybes, jas labiau atjausi…“ (Draugas, 1904, nr. 2).
Panašiais žodžiais į Lietuvos moksleivius 1904 m. kreipėsi ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, pažadėjęs jiems Vakarų universitetuose, šalia kokybiškų studijų, rasti įkvėpimo pavyzdžių ir Lietuvos socialiniam gyvenimui moderninti didesnio socialinio teisingumo linkime:
“<…> šiandien, kuomet jau prasidėjo visoje Rusijos viešpatystėje toks didelis judėjimas prieš carą ir ponų piniguočių valdžią ir kas kartą vis auga ir auga, – kur geriausiai galima susipažinti su to judėjimo pamatais? Be abejonės, ne paverstuose į policijos urvus Rusijos viešpatystės universitetuose, o Vakarų Europoje, kur dabar yra susitelkusios geriausios teorinės to judėjimo spėkos, kur prieinamos visokios knygos, laikraščiai, visokie susirinkimai, referatai. Pagaliau būdamas Vakarų Europoje, paragauji žmogus laisvės ir be jos nebegali gyventi. Savo akimis pamatai Vakarų Europos tvarką, matai, kaip daug toliau viskas nužengta, negu mūsų tėvynėje; bet viskas tai buvo pasiekta kova, baisia kova su ginklais rankose; skaitai kruvinus jos revoliucijų istorijos lakštus ir dar labiau užsidegi žmogus… Grįžta jaunuomenė tėvynėn, stoja į pirmutines kovojančiųjų eiles. Kad taip tikrai yra, jau pamatė ir rusų valdžia ir labai šnairuoja į visus tuos, kurie lanko Vakarų Europos universitetus… Ir kam iš tikrųjų rūpi žmonių išliuosavimas iš prietarų ir ponų piniguočių nasrų, tas turi rūpintis tokius žmones auklėti… O tokius žmones pas mus pirmiausia išauklėja Vakarų Europa ir už tai mes turime atkreipti į ją kuo didžiausią atydą”56.
Juozas Petrulis irgi ragino Lietuvos jaunimą vykti į V. Europos universitetus „pakvėpuoti sveiku oru Platono soduose“57, „pasisemti mokslo iš tyro, biurokratijos nesudrumsto šaltinio“58, nors tas kelias ir būtų erškėčiais klotas. „Pasiviešėję, grįžkime į tėviškę ir sėkime šviesą, atsineštą nuo anų dievaičių“59. Lektūra, kaip Vakarų idėjų pažinimo forma, mažiau pasitikėta. Pirmenybė teikta tiesioginiams kontaktams, teikiantiems galimybių ne tik giliau ir visapusiškiau pažinti Vakarų tautų kultūrinius ieškojimus ir laimėjimus, kitų tautų dvasią ir buitį, bet ir įsigyti emocinių pasiryžimų jas įgyvendinti Lietuvoje. - Sąmoningumo siekis santykiuose su Vakarų kultūra. Šie privačiai suvokiami studijų užsienyje tikslai keitėsi ir plėtėsi, atsikūrus Lietuvos Nepriklausomai valstybei, kai atsiskleidė tokių studijų reikšmė ne tik atskiro asmens dvasinei raidai, bet ir valstybei. Savarankiškam gyvenimui ir savarankiškai kūrybai kylanti tauta skubėjo kuo greičiau „kultūriškai apsiginkluoti“ (S. Šalkauskio terminas) – perimti į priekį pažengusių tautų laimėjimus ir tai daryti kuo trumpiausiu keliu, kuo mažesnėmis laiko ir jėgų sąnaudomis, visa tai savinantis iš pirminių ir įvairių šaltinių.
Siekiant šioje srityje sąmoningumo ir veiksmingumo, kurta ir sąveikavimo su kitų tautų kultūromis koncepcija. Ji turėjo atsakyti į klausimus, kaip elgtis šios plačiai atsiveriančios kitokios kultūros atžvilgiu, ką ir kokiu mastu iš jos perimti, kaip ją derinti su lietuviškąja tapatybe, kad pasisavinti kitų tautų mokslo, technikos, ekonomikos laimėjimai, socialinio susitvarkymo pavyzdžiai nenaikintų tautos savitumo, neblokuotų pačių lietuvių originalios kūrybos, o ją skatintų, aprūpintų veiksmingesnėmis priemonėmis, stiprintų tautos pasitikėjimą savo jėgomis, modernintų jos gyvenimą, nes iš Vakarų plito ne tik pažangos idėjos. Kitaip sakant, studijos užsienyje skatino spręsti nuolatinę priešybių vienybės (kultūrų perimamumo-originalumo, naujumo-konservatyvumo, tautiškumo-kosmopolitiškumo (šiandien sakytų – globalumo) problemą.
Imta viešai skelbti: „norint pakelti savo šalies kultūrą, reikia pirmiau turėti žmonių, persiėmusių aukštesnę kultūrą“60. „Būtume neišmintingiausi žmonės (…), jei pradėtume ieškoti ir išradinėti tai, ką kiti seniai išrado, kuo mes lengvai galime pasinaudoti“61. „Tik nei vienos idėjos a priori nepasmerkdami ir iš visų mokydamiesi galime greičiausiai surasti savo kelius į laimėjimus“62. „Į viską (…) žiūrėti plačiai pravertomis akimis, sužinoti, kas jau padaryta kitų tautų ir kas mums naudinga“ (J. Galdikas)63. Tikėta, kad „kelioms kultūroms susitikus, bus daugiau proto darbo, daugiau ginčų, svarstymų, palyginimų“64. Vakarų šalių pasiekti įvairiose srityse mąstymo ir ūkininkavimo būdai, mokslinė ir meninė sąmonė, įvairiopa buities kultūra… laikyti pavyzdžiais, kuriais norima sekti, savo pačių kūrybą aktyvinti. Raginta versti į lietuvių kalbą ir geriausius pasaulio literatūros veikalus…65, steigti savo valstybines institucijas (ypač universitetą), orientuojantis į geriausiai organizuotų užsienio institucijų pavyzdžius (pavedimas S. Šalkauskiui)66. - Studijos užsienyje – paskata atpažinti ir spręsti savo problemas. Per studijas užsienyje ėjo į Lietuvą įvairaus radikalizmo dvasia. Pirmiausia jos teikė galimybių lyginti ir per tai grįžtamuoju ryšiu pasižiūrėti į save: ko gi esi vertas tu pats, tavo ir tavo tautos pasiektas žmoniškumo, socialumo, kūrybingumo lygis? Kaip jis sąveikauja, pasimatuoja su tų pačių vertybių tarptautiniais standartais? „Pirm negu ką nors imsime iš Rytų ar Vakarų, mes turime geriau pažinti pačią Lietuvą…“67.
Todėl patekęs į Vakarų Europą Lietuvos akademinis jaunimas, vos tik peržengęs Lietuvos sieną, „susirgdavo lyginimo liga“: „stebi pro traukinio langą tvarkingai išdirbtus Vakarų Europos laukus, elektra nušviestus miestus ir kaimus ir instinktyviai prisimeni tamsoje skęstančią Lietuvą“68. Šis lyginimas atskleisdavo Lietuvos ir paties lygintojo asmenines problemas, darė jas aiškiau suvokiamas, į akis krintančias. „Aš dabar daug mažiau beišmanau apie visokius dalykus, nes pamačiau savo menkystę tarp tų milžiniškų proto ir sielos kūrybos paminklų, kuriuos Prancūzija paveldėjo iš savo pasiaukojusių sūnų“, prisipažino J. Miltinis viename iš savo laiškų C. Griniūtei69. „Keliaudamas ir skaitydamas senovės tautų istorijas, pamačiau, kokias nesąmonės skelbiamos mūsų vadovėliuose“70. „Jaučiuosi kitaip, negu Kaune ir apie skulptūrą visai kitą supratimą įgijau. Mane dabar juokas ima, kai matau skulptorius senoviško muštro (…)“. – rašė 1926 m. Vincas Grybas, studijuojantis skulptūrą Paryžiuje pas Emilį Antuaną Burdelą (1851–1929)71.
Per šį lyginimą išryškėdavo ir Lietuvos stiprybės, susilaukiančios tarptautinio pripažinimo. Juozas Keliuotis: „Aš besigilindamas į Vakarų kultūrą, vis daugiau pastebiu Lietuvos perlų. Mes, nematę svetimų kraštų, dažnai per daug garbiname svetimus žmones ir svetimą kultūrą. Mes dažnai nematome savo kultūros turtų“72. „Pažindami tik savo kraštą, savo žmones, mes neįvertiname tų brangenybių, kurias mes turime namie“ (A. Poška). Juozas Miltinis, 1932 m. aprašydamas pasisekusį lietuvių pasirodymą, vykusį liaudies meno šventėje Nicoje (Prancūzijoje), vertino kaip progą geriau suvokti savo tautos kūrybos vertę ir svarbiausia – padidinti pasitikėjimą savo pačių kūrybinėmis galiomis ir savo kūrybos verte: „Gilų įspūdį visiems padarė lietuvių dainos tarptautinėje liaudies meno šventėje. Visi kritikai jas gyrė ir jomis žavėjosi. Pasaulio dienraščiai gausiai iliustravo savo puslapius lietuviškais kostiumais. O prieš parodą lietuviai svyravo ir abejojo, ar jie galės rimtai pasirodyti toje tarptautinėje šventėje. Lenkai ir rusai įtikinėjo, kad geriau būtų, kad lietuviai visai nepasirodytų, nes susikompromituosią. Bet kai pasirodė, tai buvo triumfas“73.
Panašų įspūdį užsieniečiams padarė ir dailininko Adomo Varno parengtas „Lietuvių Kryžių“ albumas, sudominęs Paryžiaus Sorbonos profesorius. Vienas iš jų Henri Fasillon netrukus skaitė Sorbonos universitete net dvi paskaitas apie lietuvių kryžių stilių, sakė norįs ta proga suorganizuoti tarptautinę tautodailės parodą, kad galėtų palyginti įvairių tautų tautodailę. Šio profesoriaus paskaitų sudominti kai kurie Sorbonos studentai panorę rašyti šia tema diplominius darbus74. Romen Rolanas žavėjosi K. M. Čiurlionio kūryba ir apie tai laiške rašė kauniečiui Jonui Šukiui75. Prieš 1909 m. kelis metus studijų tikslais Lietuvą lankęs Leipcigo univ. etnologas ir fiziologas prof. Aleksandras Dorič (Alexander Doritsch), autorius svarbaus veikalo apie lietuvių dialektologiją76, irgi rašė lietuvių dvasią keliančius žodžius: „Nėra Europoje žmonių geresnės širdies, geresnio charakterio už lietuvius. Kad nebūtų prakeiktų arielkų ir alaus, tai galėčiau sakyti, kad lietuviai pagal savo gerą širdį yra ideališkiausia tauta ant svieto“77. Tai rodė, jog ne tik Lietuva atranda V. Europą, bet ir Vakarai – Lietuvą78. Kita vertus, užsienio universitetuose išgirstos naujos idėjos, matomi toliau į priekį pažengusių kraštų socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo pavyzdžiai per lyginimą su ano meto Lietuvos tikrove ne tik atskleisdavo jos problemas, bet ir skatino pasiryžimą jas spręsti, rodė principinius jų įveikimo būdus. Todėl vieni ragino „mylėti Lietuvą tokią, kokia yra, kad per mūsų meilę ji pasidarytų kitokia” (J. Kossu-Aleksandriškis)79, kiti plieskėsi ryžtu „duosim žaro tam puvėsių laužui” (J. Miltinis)80. Kartu raginta savintis kitų tautų patyrimą ne pasyviai, ne gatavus jo pavidalus, o per savo pačių kūrybą, atsižvelgiant į Lietuvos tradicijas bei galimybes, aprūpinant savo kūrybą našesniais metodais, idėjinėmis paskatomis… Pasyviai kopijuoti patyrimą kitų tautų, gyvenusių ir gyvenančių pagal visai kitas istorines sąlygas ir galimybes, „būtų mums ne tik nenaudinga, bet kai kuriais atvejais pražūtingas dalykas”81. “Sekimas kitų mokyklų pavyzdžiu, rašė 1928 m. pedagogas Z. Kuzmickis, yra tik tautos silpnumo, tautos nepasiruošimo savaimingai gyventi ir progresuoti įrodymas. Stipri kultūringa tauta gali kiek pasimokyti iš kitų tautų mokyklos praktikos, bet ji niekados neseks svetima mokykla, nes jos mokykla turi būti surišta su tautos dvasia, su jos papročiais ir palinkimais, su jos literatūros ir dailės tarpimu ir augimu“82. „Informuodamiesi, kas kitur daroma, niekada neturime norėti visą ištisai persodinti savo dirvoje“83, „nėra receptų tautiškai kultūrai kurti; kūryboje nėra modelių. Svetur: Rytuose ir Vakaruose galima rasti impulsų, motyvų, techniškų žinių, bet ne modelių kopijoms. Imitacija ir plagiatais kultūra nesukuriama. Kūrybos pagrindas – originalumas bei savarankiškumas“84. „Tauta kuria pati iš savęs, bet (…) iš kitų tautų ateina literatūra, filosofija, visuomeninės politinės idėjos, ateina siužetai ir motyvai – ir visa tai atėję veikia kaip skatinamieji, gaivinantieji ar marinamieji faktoriai“85. „Iš kitur pasisavintą idėją galima taikyti mūsų sąlygomis tik tada, kai ji būna mūsiškai visiškai perdirbta ir priderinta vietos ir laiko reikalavimams“86. Pasak J. Vabalo-Gudaičio, iš kitų tautų galima perimti kai kurias išorines formas, bet pačią mokyklą turime kurti patys. Ypač tai buvo pabrėžiama mene: „Jei Čiurlionis būtų kūręs nečiurlioniškai, o repiniškai, aivazoviškai, mateikiškai ar skriabiniškai, jis jokios reikšmės neturėtų. Už tai, kad jis išdrįso būti savimi ir sugebėjo būti savimi, pasaulis jį brangina… Jei mūsų rašytojai bijos savo lietuviškumo pareikšti, jie niekada nieko įdomaus nesukurs“ (J. Herbačiauskas). Šitaip rodytas ne tik gebėjimas istoriškai mąstyti, bet ir pripažinimas, jog „organiškas naujos kultūros pasisavinimas reikalauja ne tik daug laiko, bet ir didelių kūrybinių pastangų. Paskubomis pasisavinami tik išviršiniai rūbai, bet ne gyvoji kultūros dvasia“87. - Vengiant vienos tautos kultūrinės įtakos. „Mokytis mums reikia iš įvairių šaltinių, juo labiau, kad visa tai, ko mums reikia išmokti, nėra surinkta vienos kurios nors tautos lobyne tobuliausiu pavidalu“88. „Trūkstant (…) tiesioginių kontaktų su keletu tautų ir jų kultūriniais židiniais, mes pakliūvame į kurios nors tautos tendenciją arba tebesinaudojame jau visiškai degeneravusiais dalykais“. – rašė Bombėjaus universiteto studentas Antanas Poška89. Buvo pabrėžiama, jog per didelė vienos kurios nors šalies įtaka kenkia tautos kultūriniam savarankiškumui (Židinys, 1932, nr. 3, p. 275).
Prisilaikyti šios nuostatos praktikoje nebuvo lengva. Iki 1932–1933 m. Lietuvos specialistų rengimas užsienyje ir bendra kultūros orientacija buvo nukreipta į Vokietiją, kurios kultūrinė įtaka Lietuvai turėjo aiškią persvarą prieš kitas tautas. Tai, kad iš pradžių daugiausia Lietuvos jaunimo studijavo Vokietijos universitetuose, lėmė tradiciniai ryšiai, artima kaimynystė, bendra iki 1922 m. valiuta, santykinai nebrangus pragyvenimas Vokietijoje, taip pat Lietuvos vyriausybės ekonominė politika, prognozavusi, kad Vokietija bus pagrindinis ir ilgalaikis Lietuvos ekonominis partneris. Vokiečių kalba Lietuvos vidurinėse mokyklose dėstyta kaip pagrindinė užsienio kalba. Be to, manyta, kad vokiečiai gamtos mokslų ir medicinos srityje yra daugiau pasiekę negu kitos tautos (Medicina, 1922, nr. 1, p. 84).
Ištrūkti iš vyraujančios Vokietijos įtakos Lietuvai susidarė sąlygos nuo 1922 m., įvedus savo nacionalinę, konvertuojamą valiutą-litą – sukūrus finansines prielaidas lietuviams išplėsti savo studijų užsienyje geografiją. Todėl po 1923 m. vis daugiau Lietuvos jaunimas ėmė pasirodyti ne tik kitų Vakarų Europos šalių universitetuose, bet ir tolimosios Indijos Bombėjaus, Kalkutos, Artimųjų Rytų (Jeruzalės), įvairiose Amerikos mokyklose (Čikagos, Vašingtono, Ekvadoro Kuenkos, Brazilijos Cujabos, Hondūro ir kt.).
Alfonsas Vaišvila
56 Kapsukas, V. Raštai, t. 1, Vilnius, 1960, p. 187–188.
57 Benediktas Audra [Juozas Petrulis], Laiškas iš Paryžiaus. – Draugas, 1904, nr. 2, p. 96.
58 Lietuvos žinios, 1912, nr. 81, p. 4. Ano meto lietuvių spauda rašė, kad Rusijos pasą turintis lietuvis, norintis įsimatrikuliuoti į kurį nors Vokietijos universitetą, pirma turi gauti policijos leidimą, o ji žinias apie asmenį perduoda Rusijos policijai. Jei ši neprieštarauja, asmuo priimamas į universitetą (Vokiečių policijos bičiulystė su maskolių valdžia (Draugas, 1904, nr. 2).
59 Benediktas Audra, Laiškas iš Paryžiaus. – Draugas, 1904, nr. 2, p. 96.
60 Lietuvos mokykla, 1924, p. 330–332.
61 B. S. (Balys Sruoga). Mūsų kultūrinės orientacijos reikalu. – Vairas, 1933, nr. 7–8, p. 309.
62 Andrašiūnas, A. Mūsų visuomenės idealai. – Naujoji Romuva. 1938, nr. 37–38, p. 690.
63 Draugija, 1910, Nr. 40, p. 348–349.
64 Lietuvos žinios, 1912, nr. 81. p. 4.
65 Sruoga, B. Lietuvos atstatymo reikalu. – Lietuva, 1919 06 25.
66 Mūsų senovė, Kaunas, 1922, 4–5 sąs., p. 2.
67 Tamošaitis, I. Humanitarų uždaviniai ateities Lietuvoje. – Vairas, 1933, nr. 4, t. 7, p. 500, 502, 504.
68 Lietuva, 1923.
69 Juozo Miltinio laiškas C. Griniutei iš Paryžiaus, 1932 08 15. – LNMMB, F29-1314.
70 Bombėjaus (Indija) universiteto studentas A. Poška. – Jaunoji Lietuva. 1937, nr. 3.
71 Vinco Grybo laiškas Petrui Rimšai iš Paryžiaus, apie 1926 m. – Jurbarko V. Grybo muziejus.
72 J. Keliuočio laiškas S. Nėriai iš Grenoblio 1926 12 13. – LNMMB F4-1430.
73 „Naujosios Romuvos“ klubo posėdis. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 146, p. 835.
74 Šlapelis, Ig. Adomas Varnas ir jo darbuotė. – Pradai ir žygiai. Meno kritikos žurnalas, 1926, nr. 8, p. 193.
75 Jono Šukio atsiminimai, autoriaus užrašyti 1984 06 25 Kaune, Utenos 5-4 (Autoriaus archyvas).
76 Doritsch, Alexander, Beiträge zur litauischen Dialektologie. Herausgegeben von der litauischen literarischen Gesellschaft in Tilsit, 1911, Otto von Mauderode.
77 Atviras laiškas redakcijai. – Viltis, 1909, nr. 126.
78 Lietuva savo pokario laisvės kovomis, ypač griaunant XX a. monstrą – Sovietų Sąjungą, irgi pasirodė galinti teikti sektinų pavyzdžių ir kitoms tautoms, tų pačių tikslų siekiančioms. Vakarai ir šiandien priversti pripažinti, jog Lietuva realistiškiau negu jie patys kartais suvokia politinę situaciją Rytų Europoje, ypač santykiuose su Rusija, kaip tai pasirodė pastarosios agresijos Ukrainos atžvilgiu kontekste.
79 Kossu-Aleksandravičus, J. Darysime Lietuvą patys. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 146, p. 851.
80 J. Miltinio laiškas G. Griniutei iš Paryžiaus, 1932 08 15. – LNMMB, F29-1314.
81 Didysis Lietuvos metraštis. Kalendorius 1936 metams. Kaunas, 1936, p. 87.
82 Kuzmickis, Zg. Mūsų tautinė mokykla. – Švietimo darbas, 1928, nr. 6, p. 613.
83 Liaugminas, A. Prancūzų reformuotos vidurinės mokyklos dvasia. – Tautos mokykla, 1939, nr. 12, p. 273.
84 Keliuotis, J. (Diskusija apie literatūrą). – Naujoji Romuva. 1933, nr. 117, p. 310.
85 Sruoga, B. Min. str. – Vairas, 1933, nr. 7–8, p. 306.
86 Andrašiūnas, A. Min. str.
87 Keliuotis, J. Politikos etika. – Naujoji Romuva, 1931, nr. 12, p. 273.
Šį kartą daugelis Lietuvoje orientavosi į Vakarus, darant išvadas iš savo liūdnos viduramžių patirties, kai Vakarų kultūra kartu su krikščionybe daugeliu atvejų buvo periminėjama ne per savo kūrybos skatinimo, spartinimo poreikius, o gatavu pavidalu. Štai 1579 m. įsteigiamas Vilniuje universitetas, statomi prabangūs kunigaikščių ir didikų rūmai, į juos įžengia Italijos Renesanso dailė ir architektūra, vakarietiška prabanga, bajorų manieros, vakarietiško mąstymo ir pasaulėžiūros stilius, bet daugiau kaip išorybė, o ne kaip lietuvio kuriančios dvasios rezultatas. Todėl ne tiek lietuvių kultūrinio augimo, kiek iš šalies atėjusios katalikiškosios pasaulėžiūros aptarnavimo poreikiai steigia universitetą, ne lietuvių kalba jame skamba, ne lietuviai jame dėsto (bent pradžioje), ne lietuviškų problemų svarstymas jame dominuoja. Auga gotikiniai, renesansiniai, manieristiniai, barokiniai naujojo kulto ir didikų rūmai, bet ir čia Lietuvos bajoras ne kūrėjas, o tik užsakovas, vartotojas. Pirmą kartą savo istorijoje lietuvis (bent diduomenė) ima gyventi savo daiktinėje būtyje, kuri jau nėra tiesioginis jo kuriančios dvasios pasireiškimas. Todėl ta būtis jam ima atrodyti tarsi už jį didesnė, tobulesnė ir dėl to – vertingesnė. Jo dvasią ima gožti tuose daiktuose sudaiktinta svetimųjų dvasia kaip sugebanti manifestuotis sudėtingesniais ir praktikos požiūriu efektyvesniais kūriniais. Jų naudojimas ne tik neskatino lietuvio kūrybinio aktyvumo, bet tam tikrose ribose darė jį savotiškai nebūtiną. Todėl lietuvis iš kūrybos subjekto vis labiau darėsi svetimųjų kultūrų vartotoju. O vartotoją visada ženklina didesnis ar mažesnis kultūrinis (kūrybinis) pasyvumas. Be to, labiau vartoti, negu kurti linkusi dvasia ilgainiui nustoja būti pati sau vertybė. Ji nustoja didžiuotis savimi, nes tiesiog neturi kuo, nes vienintelis dalykas, kuriuo gali didžiuotis kultūringas žmogus – tai jo paties kūriniai. Neturint kuo pasididžiuoti, imama linkti prie svetimųjų kuriančios dvasios, kad bent išoriškai su ja susitapatintų, savo reikšmingumą formaliai padidintų ir galiausiai – virstų paskata emigruoti iš lietuvybės…
Tai buvo suvokta nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Todėl šį kartą ryžtasi keliauti į Vakarus nusiteikus ne kopijuoti gatavus pavyzdžius, o ieškoti paskatų ir metodų savo kūrybinėms galioms suaktyvinti, sustiprinti (Plačiau žr. Vaišvila, A. Lietuva ir asmenybė kryžkelėje, Vilnius: Mokytojų kvalifikacijos institutas, Kultūrologijos katedra, 1992 p. 26–32).
88 Sruoga, B. Min. str., p. 315.
89 Poška, A. Mokslui ir tėvynei. – Jaunoji Lietuva, 1937, nr. 3, p. 149–150.