Iš Alfonso Vaišvilos parašytos knygos „Studijos užsienyje ir jų kuriama Lietuva (XX amžiaus pradžia)“, kurią ką tik išleido Mykolo Romerio universitetas…
Įvadas
Metodologinė tarptautinio bendravimo prasmė. Visais laikais žmonės veržėsi į tarptautinį bendravimą, siekė pažinti kitas tautas, jų pasiektą kultūros lygį, tą lygį pasiekti padėjusius metodus, visuomeninio gyvenimo formas, mąstymo būdus. Tai seniai žinomos tiesos. Ir to siekta ne dėl paprasto smalsumo, o su labai giliu kultūriniu tikslu – ne tik praplėsti asmeninio pasaulio ribas, bet ir rasti kitų tautų istoriniame patyrime naujų idėjų, metodų, pavyzdžių ar paskatų savos šalies kūrybinėms galioms pažadinti, sustiprinti. Iš sąlyčio su kitomis tautomis kyla naujos idėjos, sumanymai apie galimybę kitaip tvarkyti savo gyvenimą. Todėl į tarptautinį bendravimą visais laikais žiūrėta kaip į būtiną nacionalinės kultūros plėtros formą.
Viena iš bene labiausiai reikšmingų tokio kultūrinio bendravimo formų yra akademinės studijos įvairių šalių universitetuose, teikiančiuose ilgalaikę ir įvairiapusišką galimybę plačiam sąlyčiui su tos šalies kultūriniu kontekstu. Tokiam bendravimui priklauso ir lietuvių keliavimas į Vakarų Europos universitetus 1900–1940 m.
Atsigręžti į šių studijų istoriją mus skatina bent dvi priežastys. Pirma, atgavus Lietuvai Nepriklausomybę 1990 m., prieš mus vėl atsiveria pasaulis ir mes – pasauliui, t. y. galimybė ne tik vėlei sugrįžti į laisvų tautų bendrystę, bet ir apmąstyti mūsų tautos jau turėtą turtingą, kelis šimtmečius kauptą tarptautinio akademinio bendravimo patyrimą, kad visa tai apmąstydami galėtume susikurti ir šiuolaikinei Lietuvos raidai adekvačią tokio bendravimo koncepciją. Antra, to reikalauja ir besiplečiantys Lietuvos kultūrinio palikimo tyrimai, aiškinantis, iš kokių šaltinių ir kaip į Lietuvos kultūrą įvairiais laikotarpiais ėjo įvairios idėjos, konceptualios orientacijos, kūrybą skatinantys kitų civilizacijų pavyzdžiai, kas buvo betarpiški jų iniciatoriai ir nešėjai, į kokią Lietuvos kultūros kokybę transformavosi šios idėjos ir t. t.1
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, neišvengiamai tenka susidurti su jau minėtu XX a. pradžios Lietuvos kultūros reiškiniu, kaip masinės Lietuvos akademinio jaunimo studijos Vakarų Europos universitetuose, kurios buvo vienas iš pagrindinių kanalų, per kurį ano meto Lietuva gana plačiai ir intensyviai importavo iš Vakarų Europos daugelį gyvenimo pavyzdžių, veiklos metodų ir stimulų savo kūrybai aktyvinti, stiprinti, jos našumui ir kokybei kelti, savo politinį, ekonominį, buitinį gyvenimą moderninti. Kultūros ištakų pažinimas reikalauja paaiškinti ir daugelio ano meto Lietuvoje plitusių filosofinių, gamtamokslinių, ekonomikos, pedagogikos, meno idėjų ir srovių, socialinio gyvenimo formų ir struktūrų, politinių, visuomeninių sąjūdžių atsiradimo priežastis bei aplinkybes, atsekti, kokių užsienio profesorių idėjinėje įtakoje vyko ten studijavusių lietuvių kvalifikacinė, asmenybinė savikūra.
Lithuania apud exteros studiosa. Šiuo požiūriu žiūrint į Lietuvos kultūros istoriją, galima joje įžvelgti du nuostabiai panašius laikotarpius: 1) XVI amžiaus renesanso, reformacijos sąjūdis ir 2) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių nacionalinis atgimimas. Nors juos vieną nuo kito skiria ištisi istoriniai šimtmečiai, skirtingi civilizacijos išsiplėtojimo laipsniai, skirtinga lietuvių tautos tarptautinė padėtis, bet tarp jų buvo ir daug kas bendra. Juos jungė ne tik lietuvių tautinės savimonės pabudimas, bažnytinės raštijos lietuvių kalba pasirodymas, bet ir intensyvus naujų idėjų, mąstymo būdų, gyvenimo pavyzdžių importavimas iš Vakarų Europos per ten studijuojantį Lietuvos akademinį jaunimą.
Lietuvių keliavimas į Centrinės ir Vakarų Europos universitetus mokslo ir naujovių ieškoti prasidėjo jau nuo XIV amžiaus pabaigos, tiesiogiai paskatintas Lietuvos krikšto, per kurį Lietuva gręžėsi į krikščioniškąją Vakarų kultūrą, kuriai artimiau pažinti ir įgyti sąmoningos krikščionybės sąmonę Lietuvos bajorai ir siuntė savo jaunimą į Vakarų universitetus.
Šios kelionės iš naujo suintensyvėjo ir išsiplėtė XVI a. Ir tai vėl buvo susiję su ta pačia krikščionybe. Tik šį kartą su joje prasidėjusiu religinio, socialinio atsinaujinimo judėjimu (reformacija). Dabar keliauta į Vakarų universitetus parsivežti radikalių šio judėjimo idėjų, kurių dalis skelbė religinę toleranciją, visų lygybę prieš Dievą, kiekvieno tikinčiojo teisę aiškinti Šv. Raštą, saiką kaip etiško elgesio principą, kritikavo luominį išskirtinumą…
Kiekvienas, kuris turės progos susipažinti su XVI ir XVII a. pradžios Centrinės ir Vakarų Europos universitetų (Krokuvos, Karaliaučiaus, Prahos, Leipcigo, Heidelbergo, Vitenbergo, Liuveno, Paryžiaus, Bolonijos, Paduvos, Leideno…) matrikulomis, galės pajusti šio keliavimo geografiją ir mastą2.
XIX a. šią tradiciją iki 1832 m. tęsė Vilniaus universitetas, kurio daugelis profesorių buvo ne tik susipažinę su žymių ano meto Vakarų Europos mokslininkų veikalais, bet ir tiesiogiai pas juos studijavę. Vienas iš jų Juzefas Goluchovskis, dėstęs filosofiją Vilniaus universitete 1823-1824 m., studijavo filosofiją 1821 m. Vokietijos Heidelbergo ir Erlangeno universitetuose pas pasaulinio garso filosofus F. Šelingą ir G. Hėgelį, ilgai ir artimai su jais bičiuliavosi, ypač su Šelingu. F. Šelingo įtakoje jis parašė ir Šelingui dedikavo savo veikalą „Filosofijos santykis su tautų ir atskirų žmonių gyvenimu“ (Philosophie in ihrem Verhältnisse zum Leben ganzer Völker und einzelner Menschen, Erlangen, (1822)3.
Studijos užsienyje teikė galimybių pažinti ir ankstesnių laikų lietuvių keliavimo į užsienio universitetus istoriją. L. Veržbavičius 1929 m. rašė, jog jis, ieškodamas Bazelio bibliotekoje medžiagos savo disertacijai, netikėtai aptikęs 1563 m. Bazelio universiteto matrikulose studentų užsieniečių sąrašus, tarp jų ir lietuvių (lituanorum) sąrašą, atskirą nuo lenkų. Jame išvardyti 7 lietuviai: 1. Joannes Kiszka, 2. Christophorus Zieniviczius, 3. Nicolaus Dzievaltovskis, 4. Joannes Svieczickis, 5. Joannes Lissovskis, 6. Mathias Varpuczanskis, 7. Gregorius Vosgelius. Iš jų Joannes Kiszka – Vitebsko vaivados Teodoro Kiškos ir kunigaikštytės Onos Radvilaitės sūnus. Visi jie laikyti labai gerais studentais, ypač Kiszka, Zienoviczius ir Dzievaltovskis. Jiems „cloris ac generosis adolescentibus Lituanis“ garsus tų laikų prof. C. S. Curio dovanojo 1563 ir 1564 m. dvi savo knygas apie Ciceroną ir Livijų4. Apie ano laikotarpio LDK lietuvių studijas užsienyje mini ir Prancūzijos Lunéville miesto aukštosios karo akademijos rūmuose bent iki 1940 m. buvusi viena iš salių vadinta „Lietuvos sale“. Mat Lenkijos ir LDK karalius Stanislovas Leščinskis kartu buvo ir Lotaringijos kunigaikštis. Lunéville mieste – paskutinėje Lotaringijos hercogų Leščinskių sostinėje jis buvo įsteigęs Lenkijos karalystės ir LDK jauniems bajorams karo mokyklą. Lietuviai, nepanorę maišytis su lenkais, atsiskyrė nuo jų ir joje mokėsi atskirai. Apie tai ir liudijo ši salė5. Zenonas Blynas-Vetusius, studijuodamas Romos universitete, domėjosi ir Italijoje viduramžiais studijavusiais lietuviais. Jis nurodė Romoz Sapienza universitete ir Nazzareno kolegijoje doktorantų knygoje įrašytų lietuvių studentų vardus: Melchioras Radamina, kun. Jurgis Ancuta, Vilniaus vyskupo Motiejaus brolis, autorius garsios brošiūros Jus plenum religionis catholicae in Regino Poloniae et M. D. Lithuania“, padariusios įspūdžio 1719 m. seime, kun. Ignacas Oskierka, vėliau Vilniaus kapitulos kanauninkas, kun. Antanas Giedraitis, Ignas Masalskis, būsimasis Vilniaus vyskupas6.
A. Šapoka, studijuodamas Prahos universitete ir pasinaudodamas vietiniuose archyvuose ir bibliotekose saugomomis įvairių V. Europos universitetų matrukulomis, parengė ir 1935 paskelbė pirmąjį platų straipsnį apie lietuvių studijas viduramžių V. Europos universitetuose7. Tokios tematikos straipsnio Lietuvoje dėl šaltinių stokos jis nebūtų galėjęs parengti.
Apie viduramžių ir XIX a. pradžios lietuvių studijas užsienyje įvairaus tipo informacijų ir tyrinėjimų yra paskelbę: Vaclovas Biržiška8, J. Puzinas9, Z. Ivinskis10, A. Tyla11, Rinata Subotkevičienė12, Dainora Pociūtė13, Rūstis Kmuntavičius14 ir kiti. Lenkų istorikas M. Kosman ragino tyrinėti viduramžių laikotarpio lietuvių studijas užsienyje grįžtamojo poveikio lietuvių kultūros raidai požiūriu15. Būtent šiuo požiūriu humanizmo idėjų plitimą Lietuvoje XVI amžiuje per lietuvių studijas užsienio universitetuose tyrinėjo M. Ročka (1966 m.)16, filosofinių idėjų plitimą Lietuvoje XVI-XVII a. – prof. R. Plečkaitis17, reformacijos raidą Lietuvoje – Ingė Lukšaitė18…
Antra tokia Lietuvos akademinio jaunimo keliavimo į užsienio universitetus banga stebima XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai kartu su minėtu lietuvių tautinio atgimimu, o vėliau ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ėmė formuotis nauja kultūrinė lietuvių sąvimonė, grindusi savo orientaciją į Vakarus irgi katalikybės tradicija, surišusia Lietuvą dvasiniais ryšiais su Vakarais19, persmelkusi pagrindines jos kultūros ir civilizacijos formas. Iš čia – bendra išvada: mes priklausome Vakarų Europos civilizacijai ir privalome „pasivyti Europą ir pasijusti jos lygiaverčiais nariais“20. Be to, studijos užsienyje iki 1915 m. kartu buvo ir viena vadavimosi iš carinės Rusijos jungo kovos formų, nes tai buvusi „dvasinio kilimo, kovos su priespauda ir tamsa gadynė21. Iki I pasaulinio karo 82 proc, lietuvių studijavo carinės Rusijos universitetuose ir tik mažuma Europoje – 10 proc., Amerikoje – 8 proc.22
1 Dėl tų pačių priežasčių savo jaunimo akademinėmis studijomis užsienio universitetuose domisi ir kitos tautos: vengrai (Nagy, Jukunda, Ungarische stidenten an der Uniwwersität Marburg 1571–1914, Marburg, 1974), baltarusiai (Dvarčasin, J. Belarusy na Praskim universitece. – Zapiski Belarusago institutu Hebyki i Masšaztva, t. 2, nr. 2, New York, 1913), ypač lenkai: Kollenbach, J. Polacy w Bazylei w wieku XV w. – Arciwum do dziejów literatury i oświaty w Polsce, t. 4, Kraków, 1890; Barycz, H. Sto lat polskich studiów i podroży kulturalnych do Genewy (1550–1650). – Przegląd humanistyczny, t. IX, 1965; Barycz, H. Polacy na studjach w Rzymie w epoce Odrodzienia (1440–1600). – Archiwum komissji do dziejów oswiaty i szolnistwa w Polsce, t. IV, Kraków, 1938; Bersohn Mathias, Studenci Polacy na uniwesitecie bolońskim w XVI i XVIII wieku, Kraków, 1890 ir daugelis kitų.
2 Karaliaučiaus universitete 1544–1624 metais iš Lietuvos studijavo 210 studentų, Ingolštate 1577–1631 m. – 47, Krokuvos universitete 1607–1642 m. – 176 ir kt. – Žr. Die Matrikel der Universität Königsberg i. Pr. Herausgegeben von G. Erler. Bd. I, III. Leipzig, 1900 ir 1917; Czaplewski P. Polacy na studyach w Ingolsztacie. Poznan. 1914. Album studiosorum Universitatis Cracovensis (1607–1642), t. 4, Cracoviae, 1950; Minkevičius, J. Nuosaikusis Vitenbergo vienuolis ir krikščioniškoji revoliucija. – kn: Būtis ir laikas. V., 1983, p. 111. Lietuvos ambasadorius Italijai V. Černeckis 1927 sakė radęs Florencijos Palazzo Vecchio rūmuose senąjį Lietuvos žemėlapį, spalviniai tapytą ant sienos vienuolio Ignazio Danti 1563 m. arba vienuolio Stefano Buonsignori 1575 m. Ant žemėlapio italų kalba trumpai aprašyta anų laikų Lietuvos gamyba ir jos gyventojai. Žemėlapio viršuje – užrašas didelėmis raidėmis „Livonia et Littuania“. – Lietuva, 1927, nr. 93, p. 4. Vilniaus univ. bibliotekoje (F3-2170) ir LMAVB (F9-8) saugomi lietuvių ir lenkų studentų klausytų Ingolštato universitete logikos ir praktinės filosofijos paskaitų užrašai.
3 Rickevičiūtė, K. J. Goluchovskio veikla Vilniaus universitete. – Problemos, 1972, nr. 1, p. 59.
4 Dr. Veržbavičius, L. Lietuviai Bazelio universitete 1563. – Lietuvos aidas. 1929 07 16, nr. 158 (642), p. 4.
5 Jaunoji Lietuva, 1929, nr. 9, p. 42.
6 Vetusius, Lietuviai Italijos universitetuose (Laiškas iš Italijos). – N. Romuva, 1932, nr. 36, p. 747–749.
7 Šapoka, A. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo? – Židinys, 1935, nr. 10, p. 316–327, Nr. 11, p. 417–430.
8 Vaclovas Biržiška, Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais”, Chicago: LIL (1987). Su A. Šapokos įvadu (vien tik studentų sąrašas: I dalis: Lietuviai studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII a., II d.: Lietuviai studentai Karaliaučiaus ir Dorpato universitetuose, 1801–1828 m.).
9 Puzinas, J. Kur gi ėjo Lietuvos jaunimas aukštąjį mokslą (viduramžiai). – in: Puzinas, J. Rinktiniai raštai, t. II, Lituanistikos instituto leidykla, 1983, p. 418–430.
10 Ivinskis, Z. Lietuviai Braunsbergo kunigų seminarijoje XVI-XVIII a. – Tiesos kelias, 1935, nr. 7–8, p. 407-413.
11 Tyla, A. Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013.
12 Subotkevičienė, R. LDK katalikų dvasininkų studijos užsienio universitetuose. Aukštojo mokslo pasirinkimo krypčių ir požiūrių kaitos tendencijos XIV a. pabaigoje – XVI a. 8 dešimtmetyje. – Lietuvos istorijos metraštis, 2012, t. 2, Vilnius: LII, 2013.
13 Pociūtė, D. Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje. Vytauto Didžiojo univ., Kaunas, 2005.
14 Kamuntavičius, R. Lietuva ir Šveicarija. Bendravimo istorija iki XVIII a. pabaigos. – Darbai ir dienos, 2005, t. 44, p. 125–145.
15 Kosman, M. Protestanci i kontreformacja. Warszawa, 1978, p. 8.
16 Ročka, M. Lietuviai studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje XV–XVI a., Vilnius, 1966.
17 Plečkaitis, R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Vilnius, 1975, p. 18–20; to paties, Lietuviai studentai senajame Prahos universitete. – Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 10, p. 14–16.
18 Lukšaitė, I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Baltos lankos, 1999.
19 Konstruktyviosios kritikos keliu. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 114, p. 218–219.
20 Kubilius, V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 30.
21 Gerulis-Kragas, J. Medžiaga kun. A. Vienažinskio bibliografijai. – Dirva-Žinyčia, 1904, nr. 10, p. 72.
22 Šilingas, S. Anketa tarp užsienių aukštųjų mokyklų moksleivių. – Aušrinė, 1912, nr. 15, p. 45–55. Ši statistika procentais, nežinant absoliutaus skaičiaus, neturėjo mokslinės vertės.
Lietuvių studijas V. Europos universitetuose XX a. pradžioje galima suskirstyti į du kokybiškai skirtingus istorinius tarpsnius: I iki nacionalinės valstybės atkūrimo (1900-1918 m.) ir II nacionalinės valstybės atkūrimo laikotarpis (1918-1940). Pirmajam tarpsniui būdinga tai, kad Lietuva, būdama carinės Rusijos okupuota, neturėjo laisvo sąryšio su V. Europa. Keliavimas į Vakarų universitetus dažnai buvo nelegalus pavienių moksleivių privatus reikalas. Todėl studijuota negausiai ir dažniausiai nesistemingai.
Kitą prasmę šios studijos įgavo nuo 1919 m., kai keliavimas į užsienio universitetus tapo valstybės sąmoningai skatinama, organizuojama ir žymia dalimi finansuojama akcija. 1918 m. lietuvių tauta atkūrusi savo teisę savarankiškai tvarkytis, susidūrė su begale problemų: krašto ūkis karo visais atžvilgiais sugriautas, nuniokotas23, krašto materialinės ir kultūrinės vertybės okupantų sunaikintos ar išgrobstytos, menkos intelektualinės krašto pajėgos ir tos išblaškytos… Viską reikėjo pradėti nuo pradžios ir dar gintis nuo besiveržiančių naujų priešų, pasivyti kultūringąsias tautas, šimtmečius laisvai gyvenusias. Valstybė visose srityse kentė „badą“ patyrusių savo žmonių šaliai atkurti24.
Kadangi kiekvieno socialinio prisikėlimo ir suklestėjimo subjektas visais laikais buvo ir yra pats žmogus, todėl skubėta rengti savo specialistus, gebančius dirbti pagal priešakinius tarptautinio darbo kokybės standartus. Tokių specialistų parengimas iš pradžių buvo galimas tik užsienio mokyklose, nes 1922 m. atidarytas jaunas Kauno universitetas dar nepajėgė šį poreikį patenkinti reikiamu lygiu. Naujai įsteigto universiteto moksliniam lygiui pakelti iš pradžių kviesta profesorių iš užsienio, tarp jų filosofus: Vosylių Sezemaną, Artūrą Baumgarteną, kultūrologą Levą Karsaviną, vokiečių kalbos lektorių Gottliebą Studerus, Juozą Eretą, matematiką Oto Folką ir kitus. Bet greit susivokta, jog Lietuvos nacionalinę kultūrą negalės sukurti svetimšaliai, kad ši misija pirmiausia priklauso nacionaliniams kadrams25, taip pat rengiamiems ir per studijas užsienyje.
Tyrinėjimų apžvalga. Studijos užsienyje XX a. pradžioje dėl suprantamų priežasčių domino ne vieną autorių. Jos vienaip ar kitaip minimos nagrinėjant atskirų mūsų mokslo ir meno atstovų kūrybines biografijas: V. Kubiliaus knygoje – apie K. Borutą (1980), J. Lankučio – apie V. Mykolaitį-Putiną (1986), T. Sakalausko – apie J. Miltinį (1981), J. Žekaitės – apie Šatrijos Raganą (1984), A. Samulionio – apie B. Sruogą, J. Santackienės ir A. Šiškienės – apie P. Slavėną (1983), S. Budrio – apie R. Antinį (1968), Z. Žemaitytės – apie D. Tarabildienę (1973), S. Pinkaus – apie L. Strolį (1966) ir kt. Iš jų išsiskiria Vytauto Kubiliaus studija „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, kur pirmą kartą XX a. pradžios lietuvių literatūra, jos idėjinės ištakos buvo tiriamos remiantis Lietuvos autorių plačiais ryšiais su Vakarų Europos literatūriniu procesu. Atskiromis lietuvių studijų užsienyje temomis rašė ir kiti autoriai26.
Po Nepriklausomybę atgavimo 1990 m. yra paskelbta monografijų ir straipsnių apie tuos užsienyje studijavusius asmenis, kurie nebuvo minimi sovietmečiu: apie Juozą Purickį, Domą Cesevičių, Igną Skrupskelį27, kun. Antaną Staniukyną28, Juozą Keliuotį29, Petrą Paulaitį, Kazį Pakštą30, Mariją Andziulytė-Ruginienę31, Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę32, Mečislovą Reinį33, Vytautą Soblį34, Joną Totoraitį35 ir kitus. Apie Fribūro ir Leveno universitetuose veikusias katalikiškojo akademinio jaunimo draugijas, jų rėmimo fondus vertingus tyrimus, remiantis pirminiais šaltiniais, yra atlikęs istorikas Algimantas Katilius36, Kęstutis Skrupskelis37, dailę studijavusių valstybės stipendininkų temą nagrinėjo Giedrė Jankevičiūtė38, Gražina Marija Martinaitienė39, akademinius, kultūrinius ryšius su Šveicarija – minėtas Jonas, Čepinskis, Irena Štikonaitė40, Ž. Kriaučiūnienė41, G. Jankevičiūtė42, S. Kupscytė43, Lietuvos kariškių studijas užsienyje – Feliksas Žigaras44.
Tačiau lietuvių studijos užsienyje, kaip vientisas, integralus ir daugiatemis reiškinys, grįžtamuoju ryšiu veikęs įvairias lietuvių tautos socialinio, mokslinio, kultūrinio, organizacinio gyvenimo sritis, nėra nagrinėjamos, ypač turinio – ten išklausytų paskaitų tematikos, atliktų įvairių kvalifikacinių darbų, ypač disertacijų, idėjinių orientacijų profesorių, pas kuriuos studijuota… požiūriu. To neaptarus, lieka neaišku, kurių užsienio profesorių įtaka, kokiu mastu ir kaip ilgai jautėsi užsienyje studijavusių lietuvių kūryboje, kaip joje santykiavo originalumas ir perimamumas. Liktų neaiškios ir priežastys daugelio Lietuvoje ano meto Lietuvoje pasirodžiusių valstybinių, socialinių struktūrų, mokslo ir socialinio susitvarkymo idėjų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijusi pati studijų užsienyje socialinė vertė.
Vengta šiuo požiūriu tyrinėti studijas užsienyje galbūt dėl labai įvairios tematikos, gausios empirinės medžiagos, kurią surinkti, apvaldyti, įvertinti ir susieti su Lietuvos įvairių gyvenimo sričių raida ir pažanga yra nemažas iššūkis kiekvienam tyrinėtojui. Tokio pobūdžio tyrimų stoka ilgą laiką turėjo ir kitas savo priežastis, pirmiausia politines. Iki 1990 m. (nepriklausomybės atgavimo) jie kirtosi su okupacinio režimo uoliai vykdyta Lietuvos kultūrinio izoliavimo nuo Vakarų kultūros politika ir prieštaravo okupanto siekiui vaizduoti tarpukario Lietuvą kaip neva „atsilikusią“45.
Ši studija yra autoriaus nuo 1975 m. vykdytų logikos ir filosofijos istorijos Lietuvoje XX a. pradžioje tyrimų tęsinys46. Aiškinantis įvairių ano meto Lietuvoje plitusių idėjų ištakas, kurių išsamesnis pažinimas vis dažniau vedė į lietuvių studijas Vakarų Europos universitetus, kaip į pirminį savo šaltinį. Tas ištakas buvo galima sukonkretinti tik nustatinėjant lietuvių užsienyje klausytų paskaitų temas, tas paskaitas skaičiusių profesorių idėjines orientacijas, analizuojant Lietuvos jaunimo ten rengtus ir gintus įvairius akademinius, mokslinius ir kitokius darbus, jiems vadovavusių profesorių pažiūras, studentų organizuotą veikimą, studijų geografiją, apytikrę statistiką, finansavimo šaltinius ir daugelį kitų klausimų. Tai sudaro šios temos sudėtingumą tiek empirinės medžiagos gausos, apsunkinto priėjimo prie kai kurių šaltinių, tiek ir metodologijos požiūriu: kokiu mokslinės abstrakcijos laipsniu ši gausi ir daugiatemė medžiaga turėtų būti analizuojama ir pristatoma, kad tyrimas „nepaskęstų“ empiriniuose faktuose ir kartu netaptų mažai informatyvia apžvalgine abstrakcija, tik bendrais požymiais nusakanti šį konkretų procesą.
Vienaip šis tyrimas buvo aktualus Lietuvai sovietmečiu, kai autorius ėmėsi šios temos, kitaip – Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai vėlei atsivėrė keliai į Vakarus. Sovietmečiu tai buvo ir netiesioginė režimo uždarumo, minėto ideologinio siekio vaizduoti tarpukario Nepriklausomą Lietuvą „atsilikusia“ kritika. Šiuo metu toks tyrimas gali būti aktualus kaip XX a. pradžios Lietuvos kultūros ištakų sisteminis pažinimas, kartu ir kaip istorinė medžiaga, kuriant nūdienos Lietuvos bendravimo su Vakarų kultūra koncepciją.
Autoriaus įdirbis šioje srityje. Kai kuriuos šia tema atliktus savo tyrimo 1976–1989 m. rezultatus autorius yra paskelbęs atskirais straipsniais47. Dėl susiklosčiusių po Nepriklausomybės atgavimo aplinkybių, autoriui teko keisti darbovietes, o kartu ir mokslinių tyrimų kryptį. Todėl šios rūšies tyrimus teko ilgam nutraukti, nežinant, ar kada nors atsiras galimybė vėl prie jų sugrįžti. Šiuo metu tokia galimybė yra, jos rezultatas – ši knyga. Per tą laiką, kai kurias šios temos potemes ėmėsi ir kiti autoriai, ją tyrinėję per savo mokslo srities specifiką. Jų rezultatais remiamasi.
Ši tema dėl savo svarbos ir daugiaaspektiškumo, manau, verta, kad jos imtųsi ne vienas tyrinėtojas, kad ji būtų tiriama konceptualiai ir įvairiais aspektais, nes tai buvo laisvei atgimstančios lietuvių tautos laisvo sąveikavimo su daugiašake Vakarų Europos kultūra istorija. Su šia kultūra Lietuva, kaip minėta, buvo save susaisčiusi jau priimdama krikščionybę. Todėl visada bus aktualu pažinti ir kritiškai įvertinti besikeičiančias šios sąveikos formas, aiškinantis, kokiu mastu ir kokiomis formomis vyko ir vyksta šis istorinis lietuvių tautos įsirašymas į Vakarų Europos civilizaciją vis kitomis istorijos sąlygomis. Tyrimo tikslas. Šioje studijoje autorius siekė monografijos lygio tyrimu suvokti Lietuvos akademinio jaunimo studijas užsienyje, kaip daugiateminį ir kartu vientisą kultūros reiškinį, kurio temų ir faktų įvairovę iš vidaus integravo strateginis tautos tikslas – kuo greičiau įsirašyti į Vakarų civilizaciją, pasinaudojant jos laimėjimais savo krašto pažangai skatinti ir spartinti.
Idėjinę (vertybinę) lietuvių studijų užsienyje orientaciją pirmiausia bandžiau suvokti per jos humanitarinių, socialinių mokslų (filosofijos, pedagogikos, sociologijos, jurisprudencijos…) dalį. Šis požiūris pasirinktas ne tik dėl to, kad jis tyrimo objektą labiau priartina prie autoriaus kvalifikacijų, bet ir dėl to, kad filosofija visais laikais buvo ir yra konkrečios tautos ir epochos „dvasinė (idėjinė) kvintesencija“. Be to, humanitariniai, socialiniai mokslai pirmiausia kelia žmogaus, kaip viso ko kūrėjo ir tikslo, problemą, į kurią galiausiai yra sufokusuoti visi mokslai ir jų pažanga. Kita vertus, šie mokslai ir gausiausiai buvo studijuojami užsienyje.
23 Pagal ano meto viešoje spaudoje paskelbtus duomenis, I pasaulinis karas buvo padaręs Lietuvai nuostolių už maždaug 3 milijardus 700 milijonų litų. Tai sudarė 12 Lietuvos metinių biudžetų, kuriuos Lietuva turėjo iki 1929 m. – Mūsų kalendorius, 1930, p. 53.
24 Razma J. Visuomenės dvasios krizė. – Vairas, 1937, nr. 12, p. 376.
25 Naujoji Romuva, 1933, nr. 114, p. 218.
26 Čepinskis, J. Šveicarijos parama Lietuvos mokslui. – Mokslas ir gyvenimas, 1992, nr. 1, p. 18–19; Ivinskis, Z. Apie studijas užsienyje. – Aidai, 1968, nr. 7, p. 213–226; Gaižutis, A. Arkivyskupas Mečislovas Reinys – neotomistinės filosofijos pradininkas Lietuvoje. – Soter, 2014, 51 (79), p. 7–14 [inter. šaltinis], Kriaučiūnienė, Ž. Lietuvos studentai tarpukario Europoje. – Tiesa, 1993 04 14; tos pačios, Lietuvos studentai Europos Aukštosiose mokyklose 1919–1940 metais. – Lietuvos istorijos metraštis, V., 1994, p. 91–108; Gerutis, A. Lietuviai Šveicarijoje. – in: Pasaulio lietuvių žingsniai (1958).
27 Skrupskelis, K. Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis. Versus Aureus, 2014, p. 117–153.
28 Kučas, A. Kunigas Antanas Staniukynas, Roma, 1965.
29 Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, V., 2004.
30 Eretas, J. Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odisėja (1893–1960). Vilnius, 2002.
31 Sliesoriūnas, F. Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė. – https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/105309/1/ISSN2029-7181_1999_V_40.PG_30-37.pdf.
32 Vaišvila, A. H. Wolfflin lietuvių menotyroje. – Krantai, 1990, nr. 6, p. 36–40; Marcišauskytė-Jurašienė, J. Įžymi, bet nepažinta. – Krantai, 2010, nr. 2, p. 46–51.
33 Gaižutis, A. Arkivyskupas Mečislovas Reinys – neotomistinės filosofijos pradininkas Lietuvoje. – Soter, 2014, t. 51, p. 7–14.
34 Dautartas, J. (sudarytojas), Vytautas Soblys: pirmajam Respublikos pedagoginio instituto direktoriui atminti. Mokslo straipsniai ir kūrybinis palikimas. Vilnius, 2015, LEU leidinys, 244 p.
35 Katilius, A. Jonas Totoraitis: biografija ir veikla, Vilnius: LII, 2022, 280 p.
36 Katilius, A. Lietuvių studentų katalikų organizacijos Vakarų Europos universitetuose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, 2012 01 06.- http://www.ausra.pl/0401/katilius.html; to paties, Kauniečių „Motinėlės“ draugija Kaune. – Kauno istorijos metraštis, t. 7, 2006, p. 85–102, to paties, Lietuvių studentų katalikų draugija Leveno universitete XX a. pradžioje. – LKMA metraštis, Vilnius, 2011, t. 34, p. 141–167, to paties, Mečislovo Reinio studijos. – LKMA metraštis, Vilnius, 2004, t. 24, p. 485–490; to paties, Fribūro universiteto draugijos „Lituania“ šalpos fondas. – LKMA metraštis, t. 36, Vilnius, 2012, p. 91–117; to paties, Fribūro universiteto lietuvių studentų „Rūtos“ draugijos kronika. – LKMA metraštis, 2016, t. 39, p. 225-327; to paties, Fribūro universiteto lietuvių studentų draugija „Lituania“ 1915-1934 m. – LKMA metraštis, 2020, t. 43, p. 45-65.
37 Skrupskelis, K. Ateities draugai, Vilnius, 2010.
38 Jankevičiūtė, G. Lietuvos respublikos stipendininkai užsienio šalių dailės mokyklose 1918–1940 m. – in: Lietuvos kultūros tyrinėjimai. Straipsnių rinkinys, 2 t., Vilnius: Margi raštai, 1996, p. 284–322.
39 Martinaitienė, G. M. Juozas Mikėnas. Gyvenimo ir kūrybos pradžia. – Lietuvos kultūros tyrinėjimai. Straipsnių rinkinys, 2 t., 1996, p. 227–283.
40 Štikonaitė, I. Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI-XX amžiuje. – Archivum Lithuanicum, Wiesbaden, 2004, t. 6, p. 213–216.
41 Kriaučiūnienė, Ž. Lietuvos studentai tarpukario Europoje. – Tiesa, 1993, 04 14; tos pačios, Lietuvos studentai Europos Aukštosiose mokyklose 1919–1940 metais. – in: Lietuvos istorijos metraštis, 1992 metai. Vilnius, 1994, p. 91–108.
42 G. Jankevičiūtė. Min. str.
43 Kupscytė, S. Lietuvos valstybės stipendininkų Prancūzijoje patirtys XX a. 3–4 dešimtmečiuose. – Kauno miesto metraštis, 2015, t. 15, p. 187–207.
44 Žigaras, F. Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema 1919–1940 m., II, Vilnius, 2018.
45 Vienas iš prieškario Nepriklausomos Lietuvos laivyno kūrėjų Bronius Krikštopaitis tuo klausimu rašė: “Šių dienų Lietuvos (sovietų okupuotos – A. V.), kaip vergės, spauda, vykdydama pikto ruso valią, negali nieko gero apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpio padarytą pažangą parašyti. Kas tuomet buvo gražaus pasiekta, ji priversta nutylėti, o atsidūrusi nenuginčijamų faktų akivaizdoj, turi pasiektus laimėjimus iškraipyti, sumenkinti ar suniekinti… kartu skiepija mažavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi kompleksą – esą lietuviai be rusų nesugebą savarankiškai gyventi, ekonomiškai tvarkytis ir kultūriškai klestėti“ (Krikštopaitis, B. Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų redakcija, 2015, p. 231).
46 Vaišvila, A. Logikos mokslas Lietuvoje 1900–1940 m. Vilnius: Mintis, 1980, 205 p.
47 Vaišvila, A. Lietuvos akademinio jaunimo užsienyje įgyti filosofijos daktaratai (XX a. pradžia). – kn; Istorija ir būtis. Straipsnių rinkinys, V., 1988, p. 290–313; to paties. H. Wölfflin lietuvių menotyroje. – Krantai, 1990, nr. 6, p. 36–40; to paties, Žygis į Vakarus. Lietuvių studijos Vakarų Europos universitetuose 1900-1940 m. – Švyturys, 1990, nr. 22, p. 10–11; to paties, G. Försterio talka lietuvių dorinei savikūrai. – Filosofija, sociologija, 1993, nr. 1, p. 78–85; to paties, Lietuva ir asmenybė kryžkelėje, Vilnius, 1992, p. 26–33. to paties, Vėliava–Tėvynės simbolis. Lietuvių studijos Friburgo universitete 1922 m. – Apžvalga, 1993, nr. 16.
Studijų grįžtamasis poveikis Lietuvos kultūrai laikytas esmine ir kartu bene pačia sudėtingiausia šios temos problema ne vien dėl savo techninės pusės (šaltinių ir temų įvairovė), bet ir būtinybės vienaip ar kitaip aiškintis koncepcijas tų užsienio profesorių, pas kuriuos buvo studijuota ir kartu atsekti, kokiu mastu ir pavidalu tos koncepcijos atsispindėjo lietuvių jaunimo, grįžusio į Lietuvą, rašiniuose, administraciniuose sprendimuose ir kituose darbuose. Čia aptariamos pažiūras tų užsienio profesorių, kurie turėjo žymesnio poveikio pas juos studijavusių lietuvių studentų idėjinei orientacijai. Šia prasme lietuvių studijų užsienyje tyrimas gali būti traktuojamas kaip tam tikras Lietuvos kultūrologinių tyrimų įvadas ir to laikotarpio Lietuvos kultūros įtakų struktūrizuotas ir kartu integralus suvokimas.
Šaltiniai lietuvių studijoms užsienyje pažinti. Tarp daugelio įvairių šaltinių, kuriais remiantis autorius analizavo Lietuvos akademinio jaunimo studijas Vakarų Europos universitetuose 1900–1940 m., minėtini šie:
- Užsienyje studijavusių Lietuvos studentų asmens bylos, stipendijų prašymų ir skyrimo, pačių studentų rašytos studijų ataskaitos Lietuvos ministerijoms, užsienio profesorių atsiliepimai apie pas juos studijuojančius lietuvius ir kiti archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. 391).
- Lietuvių studentų draugijų įvairiuose užsienio universitetuose steigimo, veiklos ataskaitos, posėdžių protokolai, skaityti referatai, Lietuvos spaudai rengti straipsniai ir kitokios veiklos dokumentai, susirašinėjimai su savo buvusiais profesoriais. Lietuvių katalikų studentų ateitininkų sąjungos Berlyne kuopos dokumentai, 1920–1924 (LCVA, f. 564, ap. 3, b. 269, 272, 362–362a), taip pat „Lietuvių jaunuomenės tautiškai moksliškos draugijos „Lietuva“ Belgijos Louainne (Lovene) dokumentai (LCVA, f. 564, ap. 3, b. 268); „Fribūro lietuvių studentų draugijos „Rūta“ dokumentai (f. 564, ap. 3, b. 268).
- Lietuvių studentų užsienyje šalpos dokumentai: „Lietuvos studentams šelpti Vokietijoje draugija“ (Verein zur Unterstüzung Litauischer Studierender in Deutschland) 1921-1923 m. (LMAVB, F184-220-221, 223, 226–227); Akademinės Fribūro lietuvių studentų draugijos „Lituanios“ susišelpimo fondas (f. 936, ap. 1, b. 3).
- Įvairiuose užsienio universitetuose lietuvių studentų klausytų paskaitų užrašai (konspektai): Grigaliaus universiteto prof. P. Hoeneno Kosmologijos paskaitų kursas 1932-1936 m (užrašytas K. Olšausko), Leveno universiteto Psichofiziologijos ir estetikos kursai (užrašyti E Stukelio), Antano Viskanto 1909–1915 Leveno ir Grigaliaus universitetuose klausytų paskaitų prancūzų kalba užrašai: Politikos ir parlamentarizmo klausimai Belgijoje 1909–1910 („Questions politiques et parlementaires l etat et les cultes a l Etranger et en Belgique 1909–1910, 56 lapai), Bažnytinė civilinė teisė, I–III, Teisės enciklopedija“, Tarptautinė privatinė teisė, Tarptautinis arbitražas XIX a ir kiti (LMAVB F239-11, 21). P. Brazio užrašytų Romos Angelicumo universiteto prof. J. M. Bocheńskio „Mokslų filosofijos“ (Matematinės logikos) paskaitų kursas, Valkenburgo kolegijoje psichologijos prof. J. Fröbes paskaitų konspektas (klausytojas nenurodytas), M. Pečkauskaitė užrašytų Züricho univ. prof. Försterio ir Saitschiko paskaitų, konspektai, Müncheno univ. prof. Baeumkerio „Logikos“ (1923), prof. Hildebrando „Pažinimo teorijos“ (1923/24) ir kitų paskaitų konspektai, užrašyti Balio Sruogos, teisininkės Gražinos Gustaitytės 1929–1930 m. įvairių teisės disciplinų (tarptautinės teisės, teisės kodifikavimo ir kitų) paskaitų užrašai Prancūzijos Grenoblio universitete (F12-4778-4782), C. Griniutės-Ivinskienės Berlyno universitete 1933 m. klausytų ekspresionizmo ir impresionizmo literatūroje ir mene paskaitų konspektai (LMAVB F29-1294-1295) ir kiti. Jie svarbūs tuo, kad iš jų galima spręsti ne tik kokiuose universitetuose, kokių profesorių, bet ir kokių idėjų klausyta, kaip jos buvo suvoktos, užrašytos.
- Užsienio universitetų informaciniai statistiniai leidiniai: Université Catholicque de Louvain. Annuaire, 1936; Verzeichnis der Behörden, Anstalten und Studierenden der Hochschule (Universität) Zürich, 1891–1940; Université de Fribourg: Autorités, professeurs et étudiants, 1899–1940 ir kiti. Įvairių užsienio universitetų daugelio metų matrikulos (Personalverzeichnis, Vorlesungsverzeichnis, Liste des étudiants…, Jahresverzeichnis an der deutschen Universitäten erschienen Schriften…). Tai šaltiniai Lietuvos studentų užsienyje skaičiui, dinamikai, geografijai, taip pat lietuvių studentų įvairiuose užsienio universitetuose parengtų disertacijų ir kitokių kvalifikacinių darbų bibliografijai sudaryti.
- Nemažiau svarbus šios temos šaltinis yra užsienyje studijavusių įvairių asmenų atsiminimai, autoriaus užraišyti 1978–1989 m.: pedagogų – Klemenso Ruginio, Onos Narušytės-Januševičienės, Uršulės Urniežiutės-Starkienės, Marijos Spetylienės, Emilijos Urniežiutės-Trukanienės, Ievos Andrulytės-Aleksienės, psichologų: Alfonso Gučo ir Jono Pankausko, kalbininko Jono Dumčiaus, artistės Gabrielės Avietinaitės-Gustainienės, filosofo Kazio Dausos, žurnalisto Juozo Keliuočio, matematiko Petro Katiliaus, ekonomisto Domo Cesevičiaus, menotyrininkės Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės, muziko Konrado Kavecko, teologo Jono Danylos ir kitų (iš viso 24 asmenų). Šie memorialiniai šaltiniai gerokai praplečia, sukonkretina kitokių šaltinių informaciją, padeda užpildyti jų spragas, susivokti, kokiomis betarpiškomis aplinkybėmis vyko vieno ar kito asmens studijos, su kuriais užsienio profesoriais artimiau bendrauta, kurių įtakos daugiau patirta, kokias emocijas kėlė pačios studijos užsienyje ir kokiems pasiryžimams jos skatino…. Atskiri lietuviai yra patys paskelbę įvairaus išsamumo atsiminimus apie savo studijas užsienyje: Kazys Pabėdinskas48, Bronius Krikštopaitis49, Juozas Jakštas50, Pranciškus Būčys51, Valentinas Gustainis52, Antanas Poška53 ir kiti.
Atskiras studijų šaltinis yra ir ikonografinis – užsienyje studijavusių Lietuvos studentų ir jų profesorių nuotraukų kolekcija, autoriaus surinkta. Remtasi ir gausia lietuvių spauda bei kitokiais šaltiniais, kurie bus nurodomi tekste.
Vykdant šaltinių paiešką, paaiškėjo, jog daug tokių šaltinių negrąžinamai prarasta, sunaikinta sovietinės okupacijos metais, kai 1940 m. ir ypač po karo okupacinio režimo represijos pirmiausiai užgriuvo politiškai aktyvią Lietuvos inteligentiją ir ypač išsilavinimą gavusią užsienyje54. Jau pats studijavimo užsienyje faktas neretai tapdavo represijų pretekstu. Bijota labiau išsilavinusių, demokratiškesnio gyvenimo patyrimą turinčių, daugiau pasaulio mačiusių žmonių. Kratų metu rasti Vakarų Europos universiteto diplomai ir kitokia su studijomis užsienyje susijusi medžiaga dažnai būdavo konfiskuojama kaip inkriminuojanti ir represijas pasunkinanti. Todėl kai kurie užsienyje studijavę asmenys slėpė šį savo biografijos faktą arba sąmoningai naikino savo asmeninius archyvus. Nemaža užsienyje mokslus baigusių asmenų 1944 m. emigravo į Vakarus, nemaža jų žuvo Sibiro lageriuose ir tremtyje, kartu su jais žuvo ir žymi dalis gyvosios šių studijų atminties55.
Nors šaltinių išsamumas visada lieka atvira problema, manau, kad autoriui pavyko pasiremti bent ta pagrindine pačių įvairiausių šaltinių mase, kuri leido suvokti bent pagrindines lietuvių studijų užsienyje XX a. pradžioje tendencijas, nustatyti jų santykinį mastą, grįžtamąjį poveikį lietuvių kultūrai, t. y. visa tai, kas reprezentavo šias studijas kaip savotišką Lietuvos kultūros reiškinį, dariusį apibrėžtą grįžtamąjį poveikį įvairių Lietuvos kultūros sričių pažangai ir specifikai. Studijos užsienyje žymiu mastu lėmė, kad Lietuva per santykinai trumpą laisvo gyvenimo tarpsnį buvo pasiekusi įspūdingos pažangos, aplenkusios istorinį laiką.
48 Pabėdinskas, K. Nuo Plungės iki Maroko (Apie elektrotechnikos studijas Grenoblio elektrotechnikos institute). Chicago, 1988.
49 Krikštopaitis, B. Jūrų keliais, Jūrų kapitono atsiminimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015.
50 Jakštas, J. Mano istorijos mokslo kelias, Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1992.
51 Būčys, P. Atsiminimai, I, Chicago, 1966.
52 Gustainis, V. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Kaunas: Spindulys, 1991.
53 Poška, A. Mano gyvenimo pasaka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
54 1941 m. birželio 14 d. sovietinių trėmimų į Sibirą metu, draugai buvo įspėję prof. Vincą Vilkaitį, 1920 m. baigusį Berlyno universitete botanikos studijas ir ten pat 1925 m. gavusį dr. laipsnį, pasislėpti. Kai enkavedistai atėjo suimti jį ir jo žmoną Stasę Orvidaitę-Vilkaitienę, irgi baigusią mokslus užsienyje, profesorius pareiškė : „Netrukdykite, man reikia eiti į seminarą. Manęs laukia studentai“….
55 Ieškant šaltinių būta ir kuriozų. Aplankius vieną iš užsienyje studijavusių palikuonį ir pasiteiravus nuotraukų iš jo tėvų studijų užsienyje, buvo atsakyta: „Ką tik sudraskiau ir įmečiau į šiukšlių kibirą, bet į konteinerį dar neišnešiau…“. Skiautes suklijavus, buvo atkurta Münsterio lietuvių studentų viešnagės pas lietuvius, dirbusius Münsterio priemiestyje, nuotrauka. Ji publikuojama šioje knygoje.
Alfonsas Vaišvila
