Lietuvišką grybų verslą kausto „visiška nežinomybė“

Taip dabartinę situaciją, prasidėjus karui Ukrainoje, įvardijo Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos, jungiančios dešimt mūsų šalies įmonių, prezidentas Virginijus Varanavičius…

Pagrindiniai miško gėrybių tiekėjai – Rusija, Baltarusija ir Ukraina

Dauguma Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijai priklausančių 10 šalies įmonių, kaip „Merkio kraštui“ sakė šios asociacijos prezidentas ir vienos iš tų įmonių – UAB „Vipreka“ – vadovas Virginijus Varanavičius, ilgus metus iki karo bendradarbiavo su Rusija, Baltarusija, taip pat ir su Ukraina.

„Tie trys regionai ir buvo pagrindiniai mūsų tiekėjai, – kalbėjo asociacijos prezidentas ir verslininkas. – Kai kurios mūsų įmonės, pavyzdžiui, varėniškė UAB „Adex Lt“, ten yra įsteigusios savo filialus, daug investavusios į verslą. Maisto produktų embargo kol kas nėra, bet, kai dabar tokia situacija, dėl ateities irgi nėra jokio aiškumo. Randasi problemų verslininkams ir su bankais, kurie tapo ypač atsargūs ir nevykdo finansinių operacijų, jei nusprendžia, kad tokia veikla neatitinka jiems priimtino rizikos lygio.“

O štai „Swedbank“, kurį pirmiausia paminėjo V. Varanavičius, dėl taikomų sankcijų Rusijos Federacijai ir Baltarusijos Respublikai jau pranešė nebevykdysiąs mokėjimų pervedimų visomis valiutomis į Rusiją bei Baltarusiją nuo šio trečiadienio, taip pat nutrauksiąs ir iš šių šalių gaunamus mokėjimus nuo gegužės 6 dienos.

Pašnekovas taip pat neatmetė galimybės, kad Rusijoje plėtotas mūsų grybininkų verslas gali įkliūti į spąstus, į kokius jau yra įkliuvusios kai kurios Lietuvos įmonės: joms nebeleidžiama nutraukti savo veiklos Rusijoje, nes ši vadovams grasina kalėjimu ir turto konfiskacija, o tęsti tos veiklos įmonės nebegali, nes Rusijos bankuose jų, kaip užsienio kapitalo įmonių, sąskaitos yra užblokuotos.

Šie metai grybininkams bus gana sunkūs

„Reikės žiūrėt, ieškot alternatyvų, – optimizmo stengėsi neprarasti Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos prezidentas V. Varanavičius, nors pripažino, kad tos alternatyvos kol kas labai neaiškios. – Truputį dirbom su Serbija, Rumunija, buvusios Jugoslavijos šalimis, bet jos –  ne išeitis, o Lietuvos miškuose tiek grybų ir uogų neužauga, kiek mūsų įmonėms reikėtų, tad vietinės žaliavos tikrai neužteks…“

Be to, pasak verslininko, nebėr ir tiek grybautojų bei uogautojų, kas mūsų miškuose surinktų visas tas gėrybes – jau porą metų žmonės nebesivargina eiti miškan, kad papildomai užsidirbtų.

„Jaunimas neina, žmonėms, turintiems nuolatinį darbą, nebėr kada – nebent per atostogas, kitiems gal pašalpų užtenka ar sveikata nebeleidžia, – svarstė V. Varanavičius. – Gal tik šita situacija, kai viskas brangsta ir žmonėms ims trūkti pinigų, pataisys reikalus…“

Tas pats, anot pašnekovo, ir su grybų perrinkėjais – praktiškai ateina tie patys, daugiausia pensinio ar priešpensinio amžiaus varėniškiai.

„Bandom pritraukt žmonių net iš Šalčininkų ar Eišiškių, iš rajono kaimų, kažkiek kompensuot atvažiavimo išlaidas, bet jiems pasiekt darbo vietą, tarkim, iš Dubičių, vis tiek sudėtinga, o nemokamų Varėnos autobusų maršrutų prie kiekvieno nepritaikysi, – kalbėjo verslininkas. – Šie metai grybininkams, kaip ir visam Lietuvos verslui, ypač susijusiam su minėtu užsieniu, mano nuomone, bus gana sunkūs. Apskritai manau, kad miško grybų ir uogų verslas po truputį nyksta…“

Diana Zubavičienė