Lietuvybės nešėjas – Perlojoje klebonavęs Ignas Šopara

Ignas (kai kur Ignotas ar Ignacas, ar Ignasius) Šopara – kunigas, knygnešys, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvybės skleidėjas. Šiais metais minimos jo 160 metų gimimo ir 130 metų kunigystės sukaktys. Išskirtinę asmenybę prisiminti pakvietė Perlojos istorijos muziejus…

”Visi Lietuvos žmonės, mokykitės su didžiu noru lietuviškai skaityti ir rašyti. Kur eidami, kur būdami, visur pasirodykite esą tikri lietuviai, nesidrovėkite lietuviškai kalbėti, giedoti ir melstis, meskite gėrę degtinę, siurbę alutį, meskite rūkę pypkes, užmirškite vaidus, kerštus ir visokius tarp savęs nesutikimus. Vietoje skatiką pragėrus, laikykite – taupykite jį, sutaupę noriai aukokite lietuviškiems reikalams: dvasiškų, morališkų ir kitų geros pakraipos knygų ir laikraščių platinimui.<…> Eidami tarnautų į miestus ir plaukdami per jūres marias Amerikon, nesigėdinkite lietuviškos kilmės. Tegu lietuvis visur būna lietuviu. Taip darydami, pasirodykite viešai esą tikri Lietuvos vaikai,”- rašė kunigas Ignas Šopara. Puikus kvietimas ir šiandien. Rodos, kad rašyta mūsų dienų visuomenei.
I. Šopara gimė 1864 m. kovo 29 d., kitur rašoma, kad gimė balandžio 10 d., Perlojoj ant jo paminklo užrašyta kovo 29 d., todėl šią datą imame kaip pirminę. Gimė Juozapo ir Konstancijos (Liaudinskaitės) šeimoje, Martynaičių kaime, Kartenos parapijoje, Kretingos rajone. Mokėsi Rucavoje, Palangoje, Liepojoje, o 1888 m. įstojo į katalikų dvasinę seminariją Peterburge. Tris kursus baigęs, paliko Peterburgo kunigų seminariją, grįžo į Lietuvą ir paskutinį kunigystės studijų kursą baigė Vilniaus seminarijoje. 1894 m. buvo įšventintas kunigu. Šventimus suteikė lietuvis vyskupas Antanas Pranciškus Audzevičius.
Pirmoji kun. I. Šoparos parapija buvo Švenčionys. Tačiau po metų mirė vyskupas lietuvis, ir I. Šoparai prasidėjo blaškymo po parapijas laikas. Porą metų pavikaravęs ir pasipraktikavęs Švenčionių parapijoje, I. Šopara iškeliamas į Ceikinius filialistu, netrukus į nedidukę Kalvių parapiją Trakų dekanate – klebonu, tačiau kalbėjimas lietuviškai ir mokymas lietuvių kalba katekizmo vėl bloškia į baltarusišką Drujos parapiją ir vėl vikaru. Perkeltas į lietuvišką Labanoro parapiją klebono pareigoms, pats I. Šopara prašosi perkeliamas, nes nerandąs sutarimo su dvarininkais, kurie kalbėjo lenkiškai. Vyskupas jį perkelia į Lydą ir paskiria vikaru, bet ir čia bajorai priešinasi. Vyskupas supyksta ir aštuoniems mėnesiams suspenduoja kunigą I. Šoparą. I. Šopara imasi viešumo ir spausdina „Varpe“: „buvau pas mūsų vyskupystės p. Administratorių, norėdamas ypatiškai pasiteirauti ir su juo pasikalbėti dėl mano atstatymo. Tada kunigas Administratorius prie manęs ir prie kunigo Šekero, keturiems valstiečiams su ašaromis prašant jo paskirti jiems kunigą lietuvį ir leisti melstis Dievui Kalvių bažnyčioj prigimta kalba, t.y. lietuviška, taip atsiliepė (lenkiškai): „Mano mieli, jei nemokate lenkiškai, tai nedidelis daiktas; neikite bažnyčion, neikite išpažinties; bažnyčią aš uždarysiu, o parapiją priskirsiu prie kitos, tai ir bus galas“, o į mane atsisukęs tarė: „Jei tu drįsti dar lietuviškai kalbėti su žmonėmis, tai aš atimsiu kunigystę“. Situacija išties sudėtinga.
1903 m. kun. Šopara paskiriamas Ivijės vikaru, po poros metų Varanavo Baltarusijoje klebonu, vėliau Gielčyno klebonu, kur kunigas jautėsi atsidūręs tremtyje. Ne kartą kunigas kreipėsi į vadovybę prašydamas grąžinti jį į Lietuvą, kol pagaliau 1909 m. jis paskiriamas Ceikinių klebonu. Tačiau čia jo laukė surusėjęs dvarininkas Golovnia, kuris visaip kaip engė kleboną ir skundė carinei valdžiai. Dvarininkas skunde rašė, kad I.Šopara kursto žmones prieš rusų valdžią, ragina stačiatikius pereiti prie katalikybės. Atsakydami į tai parapijos lietuviai skundė dvarininką Golovnią, kad jis išnaudoja jų vaikus, liepia veltui atlikti jo ūkio darbus. Gubernatorius pareikalavo, kad vyskupas iškeltų kunigą iš Ceikinių.
1910 m. kunigas Ignas Šopara paskiriamas į Perloją, tačiau negalėdamas perduoti parapijos nepalieka Ceikinių. Rugsėjo mėn jis areštuojamas ir uždaromas į Lukiškių kalėjimą. Kaip užstato už jį pareikalauja 5000 rublių. Pagrindinę užstato dalį surinko perlojiškiai, prie jų prisidėjo patriotiški kunigai ir užstatą įnešė Petras Ciūnys, Juozapo sūnus.
Nors kunigas I. Šopara buvo išleistas, bet teismas vis tiek turėjo įvykti. Teigiama, kad už kun. I. Šoparą liudijo net rusai: anstolis, urėdas, mokytojas ir ponia. Tik 1915 m. kaltinamasis I. Šopara buvo išteisintas.
Patekęs į lietuvišką Perloją I. Šopara nenustojo rūpinti Vilnijos kraštu, rašė į spaudą, ragino bendraminčius kunigus neapleisti jo pažadintų parapijų. „Taigi sektųsi pavaikščioti po tuos kaimus ir atieškoti visus tuos mano mokinius ir juos pakratyti, kad jie nemiegotų. Todėl nepagailėk savo triūso ir pavažiuok tenai,“ – jau būdamas Perlojoj 1911 m. rašė kun. I. Šopara.
Perlojoj klebonaudamas Ignas Šopara nuveikė daug ūkiškų darbų, nors švietimas ir dvasiniai reikalai buvo svarbiausi jo uždaviniai. Buvo pastatyta špitolė (parapijos namai, prieglauda), baigtas statyti ir įrengtas klebonijos namas, įrengė ledainę, pastatė svirną, kluoną ir užveisė sodą.
Perlojoje pakeitęs kun. Juozą Čapliką, kun. Ignas Šopara iš jo perėmė ir rūpinimosi naujos bažnyčios statybai renkamų lėšų užduotį. Jau 1913 m. klebonas rašo, kad yra surinkta pusė reikiamos sumos bažnyčios statybai, trys vagonai plytų, keturios duobės kalkių ir reikiamas kiekis akmenų, medienos. 1914 m. kun. I. Šopara informuoja, kad išsirūpino naujos mūrinės bažnyčios plano patvirtinimą ir leidimą ją statyti. Tačiau I pasaulinis karas sugriovė perlojiškių planus, o 1915 m. klebonas skundėsi vyskupijos valdytojui, kad „šie darbai, ilgametis bylinėjimasis ir nemaži asmeniški nuostoliai, patirti dėl dabartinio karo, privedė mane prie didelio skurdo bei pastatė į kritišką padėtį.“ Valdytojas pažadėjo tai turėti omenyje ir Šoparą iškelti iš skurdžios ir varganos parapijos, bet užmiršo.
Dėl iškėlimo vėl kun. I. Šopara kreipėsi tik 1918 m. pabaigoje, kai Vilniaus vyskupijai vadovauti buvo paskirtas vyskupas Jurgis Matulaitis. Į jį Šopara jau kreipėsi lietuviškai parašytu raštu. Po pusės metų 1919 m. birželyje buvo perkeltas į jo prašomą parapiją – Dusmenis. Į Perloją buvo paskirtas kunigas Leonas Petkelis, tuo metu ypač tinkantis kovingai Perlojai. Su Dusmenimis Šoparai labai nepasisekė, nes tais pačiais metais jo parapija buvo okupuota lenkų, kurie visaip kaip persekiojo lietuvybės mylėtoją kunigą. Tik 1920 m. kun. Šopara buvo perkeltas į lietuvišką parapiją Nemaniūnus. 1927 m. iškeliamas į Kernavę, kurioje rado daugybę etnografinių daiktų, didžiulį bažnyčios archyvą. Pasisakydamas spaudoje skatino istorikų susidomėjimą. Tačiau ten ištiko nelaimė: pasibaidė arklys, klebonas buvo sužalotas ir nebeatsigavo. 1929 m. buvo perkeltas į Akmens parapiją, pabuvęs metus, sugrįžo į Perloją. Perlojoje apsigyveno vargonininko, Perlojos respublikos sekretoriaus Zigmo Jonyčio namuose, kurio šeima juo rūpinosi iki mirties.1931 m. gruodžio 15 d. mirė. Palaidotas Perlojoje, gale bažnyčios.
Perlojiškių ypač vertintas ir mylėtas kunigas Ignas Šopara buvo vienas ryškiausių lietuvybės skleidėjų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. jo 1905 m. Vilniuje išleistas „Trumputis lietuviškai – rusiškas kalbamokslėlis“ buvo ne tik naudingas vertimui iš vienos kalbos į kitą, bet tai – tarsi preliudija lietuviškos gramatikos, bandymas susisteminti kalbą. Šoparos nepailstamas bendradarbiavimas su lietuviška spauda ragino nepasiduoti nutautinimui, saugoti ir branginti lietuvių kalbą.
Marija Lūžytė