Lina Kavaliauskienė – Stravinskaitė. Skaudžiausia, kai niekuo negali padėti

Jie kuria Merkinę…

Lina, kur Jūs gimėte, kas Jūsų tėveliai? Kur mokėtės, kaip ir kada atsiradote Merkinėje?
Gimiau 1965 metais Alytaus raj. Valėniškių kaime. Mama – Marijona Žukevičiūtė – Stravinskienė, tėvas – Antanas Stravinskas. Tėvai buvo paprasti darbininkai, dirbo įvairius darbus. Merkinėje gyvenu nuo 1978 m., o iš vaikystės prisiminimų labiausiai įsimintini, kai nebūdavo autobuso, visi kelių kaimų vaikai skubėdavome keliauti pėsčiomis į mokyklą, kad tik nepavėluotume į pamokas, nors tekdavo eiti septynis kilometrus, ir beveik visuomet atvykdavome laiku. Tuo laiku mokiausi Makniūnų aštuonmetėje mokykloje nuo 1975 m iki 1978 m. Vidurinės mokyklos mokslus baigiau 1983 metais Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje. Dabar – Merkinės Vinco Krevės gimnazija. Didžiausią įtaką padarė gal klasės auklėtojas Silvestras Pūtys, kuris mane išmokė būti pareiginga, sąžininga ir atsakinga.
Ką studijavote, kur mokėtės, baigusi mokslus Merkinėje?
Po vidurinės mokyklos 1983 m. įstojau į Vilniaus medicinos mokyklą studijuoti medicinos seselės specialybės – tuo metu taip ji vadinosi. Baigiau 1985 m. ir grįžau dirbti į savo kraštą. 1985-08-01 pradėjau dirbti Merkinės ligoninės terapijos skyriuje medicinos sesele. Nuo 1999 m. mes, medicinos seselės, tapome bendrosios praktikos slaugytojomis. Nuo 2002 m. balandžio 1 dienos buvau paskirta vyresniąja slaugytoja Merkinės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje ir Merkinės ambulatorijai. Dirbu iki šiol.
Kai pradėjote darbą Merkinės ligoninėje, čia buvo tik vienas skyrius– terapinis. Kas jam vadovavo? Gal prisimenat, kiek tuo metu skyriuje buvo lovų? Ar sunki buvo darbo pradžia?
Kai aš pradėjau dirbti, buvo tik vienas terapinis skyrius su 50 lovų pacientams, nors prieš tai Merkinėje buvo ir vaikų skyrius1. Vyr. gydytoja tuo metu buvo Zita Dancevičienė (Burbienė), skyriaus vedėja – Marijona Vainauskienė, o vyriausioji seselė – Valerija Čyrienė. Dirbau budėjimuose palatine sesute pagal sudarytą darbo grafiką kartu su kita sesute, tad darbo pradžia, sakyčiau, buvo nesunki, tik nedrąsi. O kadangi skyriuje dirbo šaunios sesutės, visuomet galėjai pasitarti ar paprašyti jų pagalbos, paklausti. Kolegės visuomet padėdavo, padrąsindavo. Tuo metu ligoninė buvo įsikūrusi prie piliakalnio, buvusioje dvarvietėje, o nuo 1994-12-01 persikėlėme į Merkinės centrą, naujai pastatytas patalpas ir likome su 30 lovų terapiniu skyriumi.
Kai pradėjote dirbti, Jūsų pareigos labai gražiai skambėjo: seselė… Keitėsi ne tik pavadinimas (slaugytojos), bet ir Jūsų pareigos. Koks vardas Jums mielesnis: seselė ar slaugytoja? Kodėl? Kaip ir nuo kada keitėsi Jūsų pareigos? Kokie rūpesčiai slegia dabartiniame darbe?
Man patinka abu pareigybių pavadinimai, tik slaugytojos pavadinimas gal kiek tikslesnis, kadangi mes slaugom savo pacientus, jiems padedam, užklupus ligai, negaliai. Į mano dabartines pareigas visų pirma įeina užtikrinti pacientams kokybišką slaugos paslaugų gavimą pagal kiekvieno poreikį. Turiu prižiūrėti bendrą tvarką, švarą, be to, užsakinėti medikamentus ir kitas medicinines priemones. Nuolat stebėti, kad ligoniai gautų kokybišką ir visavertį maitinimą. Šiuo metu vadovauju 46 darbuotojams. Reikia domėtis ir jų profesiniu tobulėjimu, bet, svarbiausia, stebėti, kad būtų suteiktos kokybiškos medicininės paslaugos. O viso to siekiant, reikia nuolat bendrauti su ligoniais, jų artimaisiais ir darbuotojais.
Didžiausi rūpesčiai tai, kad trūksta specialistų. Žmonės atvažiuoja pas mus į darbą, į Merkinę, iš Alytaus miesto ir rajono, Kauno ir Vilniaus…
Koks įvykis darbe buvo skaudžiausias ir koks įvykis ar įvykiai paliko maloniausius prisiminimus?
Man darbe skaudžiausia, kai negali niekuo padėti žmogui, negali išgelbėti jam gyvybės. Tokių atvejų esama mūsų darbe, kai darai viską, o nepasiseka. Bet kaip malonu ir gera, kai žmogui pagelbsti, ir jis tau padėkoja pasakydamas nuoširdų ačiū.
Jei ne paslaptis, keletą žodžių apie šeimyninį gyvenimą: kas vyras, kur dirba? Vaikai?
Esu ištekėjusi už merkiniškio Algio Kavaliausko. Turiu du vaikus ir tris vaikaičius: dukra Algina, sūnus Kęstas, vaikaičiai Edvinas, Žilvinas ir Rokas. Vyras yra darbininkas, dirbantis įvairius darbus. Dukra Algina – virėja, dirba Merkinės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, sūnus išvykęs į užsienį, gyvena ir dirba Anglijoje. Du vaikaičiai jau dirbantys: vienas – pasienietis, kitas – policininkas, o trečiasis – dar moksleivis.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės, kuriant Merkinę.

Gailestingoji seselė, medicinos sesuo, slaugytoja
Tinklaraštyje SLAUGYTOJAMS.LT galima paskaityti apie slaugytojų darbo aktualijas, problemas, o straipsnyje „Slaugos istorija Lietuvoje“, galima susipažinti ir su šios profesijos istorija. Gailestingoji sesuo V. Monkutė, Nepriklausomoje Lietuvoje baigusi seserų kursus Londone, kviesdama Lietuvos moteris pasirinkti šį nelengvą kelią, rašė: „Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno. Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. Kada baigiasi daktaro platus kelias, lieka seselės siauras takelis“.
Ir tais laikais, ir šiais tame siaurame takelyje reikia ne tik paimti už rankos, paglostyti, bet ir pamaitinti, pasirūpinti, kad ligonis gautų gydytojo paskirtus vaistus, jį perrišti, išmaudyti, o kartais ir išlydėti į Amžinybę. Sunkus, sekinantis darbas. Netikit, kad sunkus? Pabandykite.
Per tuos šimtmečius, kai žmonės, kuriais nebuvo kam rūpintis, glausdavosi špitolėje2. Keitėsi ir rūpesčio, pagalbos lygis, apimtys, nuo išmaldos iki valstybės rūpesčio, savanorystė išaugo į profesiją, kuri, bėgant metams, keitė ir pavadinimus: gailestingoji seselė, medicinos seselė, slaugytoja (maždaug nuo 2001 m.) Man asmeniškai šiek tiek gaila to senojo pavadinimo: gailestingoji seselė. Vargas laukia visuomenės, kuri atsisako žodžio gailestingumas. Kada prasidėjo tas gailestingumo sąvokos atsižadėjimas? Anksčiau nei 1983 metais, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje išleistoje knygoje „Dorovės sąvokos“ nė su žiburiu nebuvo galima surasti žodžio „gailestingumas“ interpretacijų ir aiškinimo. Toje visuomenėje, darniomis ir amžinai jaunomis kolonomis žygiuojant į šviesų komunistinį rytojų, vietos gailestingumui nebuvo ne tik svetimiems, bet ir saviems.
Algimantas Černiauskas

2 Iš špitolių išaugo ligoninės. Vilniuje 1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė vėliau tapo pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. – didžiausia 150 lovų Gailestingųjų Seserų špitolė, vėliau vadinama Savičiaus špitole. Merkinės muziejaus direktorius istorikas Žygimantas Buržinskas sakė, kad špitolė buvo ir prie Merkinės bažnyčios, bet iš jos ligoninė neišaugo.