Įvairiose mugėse dažnai galima pamatyti du jaunus žmones, prekiaujančius riešutų kremu su intriguojančiu skelbimu „M.A.N. skanu“ – tai Akvilė ir Martynas iš Merkinės…
Šie du jauni žmonės grįžo iš užsienio, sukūrė savo nedidelį verslą ir kuria gyvenimą Merkinėje. Gražus Akvilės ir Martyno duetas. Ir į klausimus atsakė draugiškai. Lyg du šaltiniai į vieną upę subėgo.
Akvile, kur gimėte, kas – tėveliai, kuo dirbo, ką Jums padovanojo į gyvenimo kelionę? Kokius žaidimus žaidėte?
Akvilė: Gimiau Varėnoje 1991 metais, bet kūdikystė ir vaikystė prabėgo Kibyšiuose. Tėvams pasukus skirtingu gyvenimo keliu, išsikėlėme gyventi pas senelius, mamos tėvus, į Merkinę. Neilgai trukus, išsikėlėme gyventi į Alytų, ten pabaigiau vidurinę mokyklą. Po to – į Vilnių, įstojau į Vilniaus universitetą, kuriame baigiau matematikos bakalauro studijas. Mama Rasuolė Rutkauskienė dirbo nekilnojamo turto brokere, draudimo vadybininke, o šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Tėtis gyvena Kibyšiuose. Nuo seno užsiima žemdirbyste. Augina ekologines grūdines kultūras, skirtas pardavimui. Sau mėgsta pasiauginti vištų, avių, triušių, tad turi skanios ekologinės mėsytės ir kiaušinių.
Jie mus išaugino dorais vaikais, suteikė galimybę mokytis aukštojoje mokyk-loje. Visa šeima žaisdavome parduotuvę, dėliodavome „puzles“. Tekdavo eiti su tėvais į laukus, į daržus. Teko jiems padėti, bet spėdavome su sese laukuose ir dainuoti, pašokti. Taip pat žaisdavom sugalvotus žaidimus.
Akvilė mugėje prekiauja riešutų kremu, pagamintu Merkinėje. 2024 m.
Kokius žaidimus žaidėt?
A. Kai būdavom laukuose su tėvais, tai teko bulves kepti lauže, tiesiog bėgiodavom per dūmus, kai degindavo bulvienojus. Taip pat rinkdavome gražias laukų gėles, iš kurių pindavom vainikus, darydavom puokštes. Rinkdavom akmenukus, iš kurių statydavom tvoras, savo smėlio tvirtoves. Paauglystėje, labai gerai pamenu, kai eidavome į panemunę ganyti karvių su seneliu, su juo kūrendavome laužus, kepdavome lašinius, žvejodavome. Taip pat prisijungdavo ir draugai, su kuriais maudydavomės Straujos upelyje
Martynai, o kur Jūs gimėte, kas – tėveliai, kuo dirbo, ką Jums padovanojo į gyvenimo kelionę? Kokius žaidimus žaidėte?
Martynas. Gimiau 1993 m. Varėnoje, bet nuo kūdikystės augau Merkinėje, iš kurios iškeliavau, tik baigęs 12 klasių Merkinės V. Krėvės Mickevičiaus vardo gimnazijoje. Tėvas Vaclovas Kriukonis buvo istorijos mokytojas Merkinės vidurinėje (vėliau gimnazijoje) bei kurį laiką dirbo Merkinės muziejaus direktoriumi. Mama Ramutė Kriukonienė dirbo Merkinės dailėje dekoruotoja, vėliau pardavėja, virėja, o šiuo metu – Merkinės slaugos ligoninėje. Labiausiai įsiminę žaidimai buvo stalo žaidimai ir „puzlių“ dėlionės.
Prisimenu Jūsų tėvelį. Kartu su bendraminčiais organizavome pirmuosius Sąjūdžio mitingus Merkinėje. Jis kalbėdavo kaip istorikas… Įdomūs buvo laikai: pilni nerimo, nežinomybės ir vilties gyventi laisvoje Lietuvoje. Martynai, o kokie prisiminimai lydi iš mokyklinių laikų? Kur studijavote po vidurinės mokyklos?
M. Kadangi Merkinėje mokiausi visus dvylika metų, teko vienaip ar kitaip pa-bendrauti su visais mokyklos mokytojais. Vieno kažkurio konkrečiai išskirti negalėčiau, tačiau bendrai, manau, kiekvienas mokytojas per tuos metus suteikė tam tikro supratimo apie bendravimą, kiekvieno žmogaus išskirtinį požiūrį į darbą. Dar ir dabar kartais prisimeni tokias legendines frazes kaip „Vieta, laikas, saikas“. Ar tas, kaip vienas mokytojas visada kartodavo „Kai užaugsi, suprasi“. Ir taip, nors tada ir neatrodė, kad kažkada tai vėl prisiminsi ar pagal tas nerašytas taisykles gyvensi. Tačiau kartais gyvenime taip nutinka, kad būtent tų, kurių dažnai nenorėdavai klausyti, išgirsti ir girdi ateityje. Baigęs dvylika klasių įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti išmaniųjų įrenginių technologijų. Tačiau studijų nebaigiau ir 2013 m. pradžioje, smalsumo vedamas ir norėdamas užsidirbti, išvykau į Jungtinę Karalystę.
O kur apsigyvenote Jungtinėje Karalystėje, kur ir kuo dirbote?
M. Apsigyvenau emigrantų pamėgtame mieste pavadinimu Spalding. Pradžioje teko pakeisti keletą ne itin patikusių darbų, kol galiausiai pirmųjų emigracijos metų pabaigoje įsidarbinau riešutų skrudinimo įmonėje. Kaip vėliau paaiškės, čia išdirbau 6 metus. Būtent šioje darbovietėje ir prasidėjo mano kelionė į gyvenimą su riešutais. Kaip ir daugelio emigrantų kasdienybė išeivijoje buvo ilgos valandos darbe. Per visus darbo metus teko pereiti ir išmokti visus įmonėje esančius procesus, tokius kaip pakavimas, gamyba, produktų kokybės užtikrinimas, dokumentacija ir t.t.
O kaip susipažinote su Akvile, kur įvyko pirmasis pasimatymas?
M. Su Akvile artimiau susipažinom, kuomet pradėjau mokytis Vilniuje, per tuometinį socialinį tinklą „One.lt“. O pirmas pasimatymas įvyko 2014 m. rudenį, man grįžus atostogų į Lietuvą. Pirmas pasimatymas įvyko Merkinės centre ir, kaip įprasta merkiniškiams, ėjome pasivaikščioti link Nemuno.
Akvile, o ką Jūs tuo metu veikėte?
A. Kaip sakė Martynas, susipažinom socialiniuose tinkluose. Tuo metu studijavau taikomąją matematiką paskutiniame kurse, tačiau po kelių mėnesių jis išvyko į Jungtinę Karalystę, tad bendravimą palaikėme per tuos pačius socialinius tinklus. Laukiau, kol grįš atostogų, tuomet, kaip sakė Martynas, – susitikome pirmam pasimatymui Merkinėje. Maždaug po pusmečio iš paskos Martynui į Jungtinę Karalystę 2015 m. išvažiavau ir aš pati. Apsistojau pas Martyną, Spalding‘e. Teko pakeisti keletą darbų, tačiau gan greitai radau savo vietą vienoje vietinėje maisto gamybos įmonėje, kurioje ir praleidau visus metus, kol susilaukiau sūnaus.
Vaiko gimimas – tai ne tik didelė šeimos, artimųjų šventė, bet ir pokyčiai šeimos gyvenime…
M. 2020 m. pradžioje, prieš gimstant sūnui, priėmiau sprendimą pakeisti darbovietę ir dirbti trumpesnes darbo valandas bei daugiau laiko būti su šeima. Praėjus metams po sūnaus gimimo, supratome, kad laikas pasirinkti: kur tęsime savo gyvenimą – emigracijoje ar grįšime į Lietuvą. Pasirinkimą priėmėme gan greitai ir užtikrintai. Grįžtame į Lietuvą! Taip, jau tais pačiais metais, per 4 mėnesius nuo sprendimo priėmimo, grįžome į Lietuvą ir nė akimirkos to nesigailime.
Ar grįžote jau žinodami, ką darysite, kur panaudosite savo gyvenimo patirtį, iš ko gyvensite?
M. Dar gyvendami Anglijoje ir planuodami grįžimą, vis galvojome, ką norime veikti, kur grįšime, kuo užsiimsime. Ir vieną vakarą, išėjus pasivaikščioti, vėl atnaujinome diskusijas, ką veiksime grįžę. Ir abu kartu vieningai sutarėme, kad norime pradėti kažką savo. Kažką tokio, ko nėra aplinkui. Kadangi, nors ir pakeitęs darbą, vis dar gan dažnai sapnuodavau savo buvusį darbą su riešutais, tai buvo kaip ir gyvenimo dalis, to gyvenimo nebegyvenant. Gal tai ir buvo ženklas, kad reikia kažko imtis būtent šioje srityje? Galbūt. Pradėjus galvoti, ką galime veikti, jei užsiimtume veikla su riešutais, ilgai neužtrukome. Gaminkime riešutų kremą! Kadangi ir patys mėgėjai, ir aplinkui kažko panašaus nė su žiburiu nerasite, nuo pat pirmų minučių supratome, kad idėją turime, lieka ją įgyvendinti.
Po idėjos sukūrimo, praėjus apie trims mėnesiams, grįžome į Lietuvą. Pradžiai grįžome į Kibyšius, pas Akvilės tėvą , kiek vėliau persikraustėme į Merkinę. Antrą mėnesį po grįžimo iškėlėme vestuves, pakrikštijome sūnų Nojų ir likusią vasara tiesiog mėgavomės savo sugrįžimu į namus.
A. Atėjus rudeniui ir pradėjus galvoti apie darbus, ką veiksime, ko norime, Martynui vėl sugrįžo mintys apie riešutų kremų gamybą, tik šį kartą jau ne tik idėjomis, bet ir veiksmais. Kadangi tiek verslo specifikos (nuo didelės įmonės iki labai smulkaus verslo), tiek maisto gaminimo standartai skiriasi, reikėjo turimas žinias pritaikyti iš naujo. Konsultacijos, informacijos rinkimas, idėjų sąrašas vis pildėsi. Didžiausias galvos skausmas buvo – KUR? Reikėjo patalpų, reikėjo konkretaus plano. Ir kaip dažnai gyvenime nutinka, svarbiausia – išlaukti savo akimirkos ir jos nepaleisti. 2022 m. pradžioje vyko verslumo skatinimo renginiai Merkinėje, finansuojami „Merkinės fabriko“. Viena iš mokymo temų buvo planavimas, būtent tai, ko trūko vystant savo idėjas. Klausant temas ir galvojant, kurį planavimo modelį pasirinkti ir taikyti, įstrigo pats paskutinis „Kartais geriausias planavimo modelis daryti taip, kaip galvojate, kad reikia daryti“. Mes juk pradedame nuo mažų sau malonumą teikiančių dalykų, tai kodėl turime apsikrauti kažkuo, kas visą šią veiklą padarys rutina, kuri galiausiai nužudys visą malonumą? Lydimi šių minčių dar tą pačią dieną skelbimuose pamatėme nuomojamas patalpas Merkinės centre. Galvojimo nebuvo daug – imam. Jau kitą dieną nuvykome apžiūrėti patalpų ir suderinti detalių. Maždaug po mėnesio, sulaukę gamybinės įrangos, gavę visus leidimus, pagaminome patį pirmą riešutų kremo stiklainį!
Kas sunkiau – sugalvoti verslą, pagaminti ar realizuoti produkciją? Kaip sekasi šioje darbų karuselėje?
M. Mintis apie verslo kryptį atėjo gan paprastai, nes žinojome, kurioje sferoje galime save realizuoti geriausiai. Pati gamyba su pasirinktomis visų tinkamiausių riešutų rūšimis sekėsi irgi gan puikiai, tame sunkumų nematėme, nors ir tenka praleisti ilgas valandas gaminant. Sunkiausiai sekasi su realizacija. Nors ir pačiose pirmosiose mūsų mugėse pardavimai tikrai nebuvo labai optimistiškai nuteikiantys, puikiai supratome, kad tam reikia įdirbio. Kuomet jau sutraukėme grįžtančių klientų ratą, pasidarė šiek tiek leng-viau. Prekyba mugėse tikrai nėra tokia lengva, kaip gali atrodyti pirkėjams. Dažnai palapinėje per tris prekybos dienas tenka praleisti 30 valandų ir ilgiau. O sudėjus ir pasiruošimą, vykstantį prieš prekybą, susidaro gan ilgos darbo valandos. Vis dėlto riešutų kremų gamintojų konkurencija juntama. Todėl smulkiems gamintojams nėra lengva įsilieti į rinką, bet galimybes matome.
Dirbate dviese? Kur ir kaip realizuojate produkciją? Ar nesigailit grįžę į Lietuvą, į Merkinę?
A. Gamyba ir realizacija daugiausia užsiima Martynas. Akvilė prisideda idėjomis, finansų skaičiavimu ir palaikymu, taip pat sudalyvauja vienoje kitoje mugėje. Produkciją realizuojame daugiausia mugėse visoje Lietuvoje. Tenka dalyvauti ir didžiausiose Lietuvos mugėse, tokiose kaip Kaziuko mugės, sostinės dienos arba tautų mugė, kur savo prekes pristatome ir susidomėjusiems užsieniečiams. Turime keletą partnerių, kurie mūsų produkcija platina turguose ir savo smulkiojo verslo parduotuvėlėse. Taip pat turime internetine parduotuvę adresu www.manskanu.lt. Būna labai smagu, kai klientai grįžta, būtent susisiekdami asmeniškai ir, pravažiuodami pro Merkinę, čia užsuka būtent dėl mūsų riešutų kremų.
M. Ar nesigailime grįžę į Lietuvą, į Merkinę? Labai tvirtai galime pasakyti, kad tikrai ne. Gal labiausiai pasiilgsti ten paliktų draugų, gerų prisiminimų, vis dėlto laiko buvo praleista daug. Tačiau tikrai nesigailime ir džiaugėmės, priėmę sprendimą grįžti būtent į Merkinę.
Ar galima išgyventi iš tokio smulkaus šeimyninio verslo?
M. Kol kas tai tikrai nėra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios galėtume išgyventi. Tik pradėję veiklą, davėme sau atitinkamą laiko tarpą, per kurį norime įsivažiuoti ir pažiūrėti, ko galime pasiekti. Žengiant į trečius gamybos metus, matome savo tobulėjimą ir sritis, kur galime pasistengti labiau. Vieną dieną tai gali tapti ir pagrindine mūsų veikla.
Kas džiugina Merkinėje ir skaudina viešame gyvenime? Ko trūksta, ką palinkėtumėt?
A. ir M. Grįžus labai smagu matyti Merkinę atsigavusią. Prisimenant, kaip prieš išvykstant atrodė Merkinė ir kaip nyku čia būdavo turistų ir užeivių atžvilgiu, tai grįžus matomas visai priešingas vaizdas. Pagaliau miestelis vėl klesti, gražėja ir traukia žmones kaip ir senais laikais. Vienintelis dalykas, kuris liūdina, ir norėtųsi, kad sugrįžtų į senas vėžes, tai miestelio šventės. Tokios, kokios jos būdavo prieš 20 metų. Su šimtais, jei ne tūkstančiais žmonių prie piliakalnio, šurmuliuojančios mugės per atlaidus ir Joninės aplink laužą, kurių galėdavo pavydėti likusi Dzūkija.
Labiausiai trūkstamas dalykas – paštomatas, tiek vietinių verslų, tiek vietinių gyventojų taip laukiamas, tiek ilgai žadamas, bet visada tik pažaduose ir liekantis objektas.
O palinkėti norėčiau, kad per ateinančius 10 metų Merkinė suklestėtų taip, kaip ir per praėjusį dešimtmetį. Manau, tai būtų neapsakomai didelis šuolis į viršų visam mūsų kraštui.
Merkinei pasisekė, kad grįžote. Sėkmės jums, kuriant Merkinę
P.S. Kokių tik riešutų kremo negamina Akvilė ir Martynas. Glotnūs ir traškūs, burnoje tirpstantys, ant liežuvio galo nesilaikantys. Kai paragausi, net sapne jų norėsi: anakardžių, migdolų, pistacijų, lazdynų, karijų ir žemės riešutų kremai – gryni ir paskaninti kokosu, medumi ar aguonomis. Ne tuščioj vietoj jų vizija gimė. Iš gyvenimo patirties ir noro kažką skanaus ir išskirtinio sukurti. Ir jų šeimyninio verslo pavadinimas intriguojančiai skamba „M.A.N. skanu“… Skanu tai skanu, bet ne tik man, nes M.A.N. – tai Martynas, Akvilė ir sūnus Nojus. Kūrybingi šie jauni žmonės.
Algimantas Černiauskas
Brolių Černiauskų nuotr.
