Ma­gi­jos triu­kų ne­trūks­ta ir Varėnos rajone

Ma­tui­ziš­kis Ro­kas Trunc iliu­zi­jos me­ną puo­se­lė­ja jau pen­ke­rius me­tus – sten­gia­si nu­ste­bin­ti žmo­nes triu­kais iš kor­tų, mo­ne­tų ar dar ki­tų prie­mo­nių. Ry­šių su vi­suo­me­ne stu­den­tas iki šiol ve­da ren­gi­nius ir žai­džia krep­ši­nį, ką da­rė dar be­si­mo­ky­da­mas Ma­tui­zo­se ir Va­rė­no­je. Ta­čiau Ro­kui ge­riau­siai seka­si at­kreip­ti dė­me­sį į sa­ve, pa­da­rant ma­gi­jos triu­ką. Apie ma­gi­jos subtilybes ir as­me­ni­nę pa­tir­tį prieš sa­vai­tę su „Mer­kio kraš­tu“ kal­bė­jo­si 20-me­tis Ro­kas Trunc

Ro­ko ke­tu­ri dar­bai ir stu­di­jos

Dirb­ti ke­tu­ris skir­tin­gus dar­bus at­ro­do ne­įma­no­ma, ta­čiau Ro­kas Trunc tai įsten­gia. Vai­ki­nas pa­sa­ko­ja kiek­vie­ną die­ną dir­ban­tis vis ki­tur: jis yra par­da­vė­jas-kon­sul­tan­tas, pa­da­vė­jas, iliu­zio­nis­to asis­ten­tas ir ren­gi­nių ve­dė­jas. pla­nuo­da­mas dar­bo die­nas ir de­rin­da­mas gra­fi­ką bei lais­va­die­nius Ro­kas be pro­ble­mų vi­sur su­spė­ja.

Pa­si­rin­kęs stu­di­juo­ti ry­šius su vi­suo­me­ne Ro­kas džiau­gia­si „pa­tai­kęs tie­siai į de­šim­tu­ką“. Bet vai­ki­nas ne­slė­pė, kad pir­mo­sio­mis stu­di­jų sa­vai­tė­mis jau­di­no­si ne­ži­no­da­mas, kaip jis iš­si­skirs iš 140 ben­dra­kur­sių. Vis dėl­to Ro­kas bu­vo ak­ty­vus – per pa­skai­tas ėmė ro­dy­ti ma­gi­jos triu­kus, juo­kau­ti su dės­ty­to­jais, dis­ku­tuo­ti ir be per­sto­jo už­da­vi­nė­ti klau­si­mus.

Ma­tui­ziš­kis pri­si­pa­ži­no kur­se ga­vęs „ma­gi­jos ber­niu­ko“ eti­ke­tę ir vie­nu me­tu mąs­tė pa­bėg­ti nuo šio įvaiz­džio, ta­čiau su­pra­to, kad triu­kai su­tei­kia ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis: „Kai man rei­kia įsi­lie­ti į nau­ją ap­lin­ką, iš­si­trau­kiu kor­tų ka­la­dę ir pra­de­du ne­pa­pras­tais bū­dais mai­šy­ti kor­tas. Žmo­nės at­krei­pia dė­me­sį ir pa­klau­sia: „Ką čia da­rai? Ar mo­ki triu­kų?“

Ma­gi­ja su­si­do­mė­jo spon­ta­niš­kai

Kor­tų triu­kais Ro­kas Trunc pra­dė­jo do­mė­tis 9-oje kla­sė­je – kar­tą nar­šy­da­mas „You­tu­be“ įsi­jun­gė „Ame­ri­kos ta­len­tų“ nu­ga­lė­to­jo Ma­to Fran­co ma­gi­jos pa­si­ro­dy­mą, ku­ria­me vy­ras de­ta­liai aiš­ki­no, ką da­rė. Tai­gi vai­ki­nas pa­si­ė­mė kor­tas, at­kar­to­jo ma­go veiks­mus, ir jam triu­kas pa­vy­ko. Nuo ta­da Ro­kas in­ten­sy­viai žiū­rė­jo vaiz­do įra­šus, ku­riuo­se ro­do­mi ma­gi­jos triu­kai, mo­ky­da­vo­si jų ir tre­ni­ruo­da­vo­si. „Už­si­ka­bi­nau ir man pa­ti­ko tas (žmo­nių – aut.) ste­bi­ni­mo efek­tas“, – pa­žy­mė­jo ma­tui­ziš­kis.

Kiek įgu­dęs ro­dy­ti triu­kus nau­do­jant kor­tas, Ro­kas nu­spren­dė da­ly­vau­ti Va­rė­nos ta­len­tų kon­kur­se „Va­ka­ro žvaigž­dės 2017“. „Toks de­biu­tas… Iš­ei­ni į sce­ną pir­mą kar­tą – ne­ži­nai, ko ti­kė­tis, iki ga­lo ne­ži­nai, kaip ta ma­gi­ja vei­kia. Ran­kos dre­bė­jo, teks­tas py­nė­si“, – patirtą emo­ci­jų ka­ti­lą per­tei­kė jau­nuo­lis. 

Tai­gi Ro­kas ran­kų ne­nu­lei­do bei sa­vo sėk­mę „Va­ka­ro žvaigž­dė­se“ ban­dė ir ki­tą­met, nors, kaip pats sa­ko, ne­la­bai ir pa­to­bu­lė­jo per tuos me­tus. Ta­čiau prieš ir po abie­jų pa­si­ro­dy­mų ta­len­tų kon­kur­se Ro­kas su­si­lau­kė pa­lai­ky­mo iš ki­to Ro­ko – Ber­na­to­nio, gar­saus iliu­zio­nis­to Lie­tu­vo­je, apie ku­rį mū­sų pa­šne­ko­vas su­ži­no­jo žiū­rė­da­mas „You­tu­be“ prieš pen­ke­tą me­tų.

Po kiek lai­ko pra­de­dan­ty­sis iliu­zio­nis­tas Ro­kas pri­sis­ta­tė pa­žen­gu­sia­jam ir Ame­ri­kos ma­gų šou be­si­fil­ma­vu­siam iliu­zio­nis­tui Ro­kui Ber­na­to­niui. „Pa­ra­šiau di­džiau­sią li­ta­ni­ją, pu­sę iš­try­niau, vėl pa­ra­šiau – kiek stre­so bu­vo!“ – jau­du­lio ku­pi­na pa­tir­ti­mi da­li­no­si ma­tui­ziš­kis. Po­kal­bis po po­kal­bio ėmė megz­tis ry­šiai, Ro­kas Trunc vis la­biau to­bu­lė­jo kaip jau­na­sis iliu­zio­nis­tas, o jau šian­dien dir­ba kaip Ro­ko Ber­na­to­nio asis­ten­tas, ku­rio pa­rei­gų spek­tras pla­tus: nuo mais­to at­ve­ži­mo iki ope­ra­to­riaus ste­bė­ji­mo fil­ma­vi­mo stu­di­jo­je.

„Man pa­tin­ka, kai vis­kas ei­na pa­gal pla­ną, bet taip nie­ka­da ne­bus“

Daž­niau­siai jau­na­sis iliu­zio­nis­tas triu­kams nau­do­ja kor­tas, kny­gas ir mo­ne­tas. Iš kny­gų ga­li skai­ty­ti min­tis, jas per­kel­ti ki­tur, plė­šy­ti pus­la­pius, o mo­ne­tas ga­li pra­dan­gin­ti ar ap­keis­ti vie­to­mis. „Sten­gie­si ap­im­ti kuo dau­giau, nes jei už­si­cik­lin­si tik su kor­tom, tai bū­si kaip krep­ši­nin­kas, ku­ris pa­tai­ko tik baudas”, – pa­brė­žė Ro­kas.

Pas­ku­ti­nį kar­tą au­di­to­ri­ją Ro­kas ma­gi­jos triu­kais ste­bi­no šį bir­že­lį – ati­da­rė vai­kų sto­vyk­lą Pa­ne­vė­žio šiau­ri­nė­je bib­lio­te­ko­je. „Į la­ga­mi­ną įsi­dė­jau daug kor­tų. Kaip lenk­ty­ni­nin­kai ve­ža­si pa­dan­gas, taip aš – kor­tas“, – apie prie­mo­nes triu­kams šmaikš­ta­vo Ro­kas.

„Kai at­ėjau pas vai­kus, jie bu­vo su­si­gū­žę, ne­drą­sūs ir ne­ži­no­jo, kas bus. Bet, dar ne­pa­da­rius nė pir­mo­jo triu­ko, jie ėmė šauk­ti: „Aš ži­nau, kaip pa­da­rei!“ O kaip pa­bai­gei triu­ką, jau ne­be­ži­no“, – su šyp­se­na kal­ba Ro­kas. Jo ma­ny­mu, iliu­zio­nis­tams sun­ku dirb­ti su vai­kais, nes šie ne­jau­čia ri­bų.

Nors Ro­ko daž­nai pra­šo pa­aiš­kin­ti, kaip jam pa­vyks­ta at­lik­ti triu­kus, jis ne­ga­li at­skleis­ti to­kių pa­slap­čių. „Kai ma­nęs klau­sia, kaip tai pa­da­riau, ir pa­pra­šo pa­kar­to­ti triu­ką, aš pa­sa­kau, kad mo­ku sau­go­ti pa­slap­tis“, – pa­šnabž­dė­jo jau­na­sis iliu­zio­nis­tas.

Ta­čiau Ro­kas Pa­ne­vė­žy­je ne­su­tri­ko. pa­si­tai­kė ir ne­ti­kė­tų aki­mir­kų, kai po pa­si­ro­dy­mo vai­kai pa­tys pa­pra­šo kaž­ką pa­da­ry­ti, pa­vyz­džiui, pra­dan­gin­ti ser­ve­tė­lę. „Tu vi­siš­kai ne­si tam pa­si­ruo­šęs – tie­siog im­pro­vi­zuo­ji. Ben­drau­da­mi po pa­si­ro­dy­mo jie bū­na smal­sūs ir džiaugs­min­gi“, – sa­ko Ro­kas.

Ro­kas da­li­ja­si po­žiū­riu apie ma­gi­ją

Pa­sak vai­ki­no, vy­res­ni žmo­nės ma­gi­ją vis dar įsi­vaiz­duo­ja su iš­trauk­tais triu­šiais iš ke­pu­rių ar­ba ša­lia iliu­zi­jos – „DiArchy“. Ta­čiau jau­nuo­me­nė ma­gi­ją ma­to pa­žan­ges­nę. Net toks triu­kas, kai pa­tri­na­ma ta­tui­ruo­tė ir iš jos iš­skren­da gy­vas dru­ge­lis, pa­ties Ro­ko tei­gi­mu, jau­no­sios kar­tos jau ne­be­ste­bi­na, bet tam­pa da­bar­ti­ne kla­si­ka.

„Bū­da­mas „stand-up“ ko­mi­kas tu „ba­je­rius“ tu­ri ge­rai pa­pa­sa­ko­ti, kad žmo­nės iš ta­vęs juok­tų­si. Aš triu­ką ga­liu nu­si­pirk­ti, jį pa­ro­dy­ti, ir žmo­nės man vis tiek plos.“ Ro­ko ma­ny­mu, jei jis ir „iš gat­vės“ at­ėjęs žmo­gus at­lik­tų pa­pras­tą triu­ką, re­zul­ta­tas bū­tų la­bai pa­na­šus. „Gal aš pa­si­ro­dy­čiau kiek plas­tiš­kes­nis ir cha­riz­ma­tiš­kes­nis, bet mes abu su­lauk­tu­me plo­ji­mų“, – sa­ko Ro­kas.

„La­bai ge­rai, kur esu da­bar“

Lip­ti ant sce­nos, ben­drau­ti su žmo­nė­mis ir pla­tų pa­žin­čių ra­tą tu­rė­ti no­rin­tis 20-me­tis di­džiuo­ja­si, kad ga­li sa­ve re­a­li­zuo­ti ir jam ne­rei­kia dirb­ti ko­kio­je nors par­duo­tu­vė­je „už­gniau­žus sa­vo sva­jo­nes“.

„Vi­są gy­ve­ni­mą aš au­ko­jau moks­lus, kad da­ly­vau­čiau ren­gi­niuo­se, pa­bū­čiau kie­me su drau­gais ar pa­žiū­rė­čiau „You­tu­be“ ir su­ži­no­čiau nau­jų da­ly­kų“, – sa­ko Ro­kas. To­kiu bū­du jis, kaip pats tei­gia, iš­mo­ko ben­drau­ti su skir­tin­ga pub­li­ka, nes ga­li vys­ty­ti po­kal­bį įvai­rio­mis te­mo­mis.

Ro­kas po 10 me­tų sa­ve ma­to da­ran­tį tai, kuo šian­dien gy­ve­na, tik „šim­tą kar­tų ge­riau“. „No­rė­čiau bū­ti kū­rė­jas, dirb­ti su ren­gi­niais, ra­šy­ti sce­na­ri­jus ar bū­ti pro­diu­se­ris. Įsi­vaiz­duo­ju sa­ve spau­dos at­sto­vu kaž­ko­kiai įmo­nei, no­rė­čiau bū­ti „Žal­gi­rio“ (ko­man­dos – aut.) at­sto­vas spau­dai“, – sa­vo at­ei­ties per­spek­ty­vą po 10 me­tų brė­žia Ro­kas.

O di­džiu­lė Ro­ko sva­jo­nė bū­tų tap­ti „ne­mir­tin­gam“. Kaip pats sa­ko, žmo­gus mirš­ta du­kart – kar­tą, kai pa­lai­do­ja, ir an­trą, kai žmo­nės nu­sto­ja sa­ky­ti ta­vo var­dą. Tai­gi Ro­kas no­rė­tų, kad už tam tik­rus gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus apie jį bū­tų kal­ba­ma ir po mir­ties.

Ry­tis Ska­ma­ra­kas