Penktadienis, 6 spalio, 2023
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienos,,Man vaikas – lygiavertė asmenybė, kuri tik mažiau metų šioje žemėje gyvena”,...

,,Man vaikas – lygiavertė asmenybė, kuri tik mažiau metų šioje žemėje gyvena”, – teigia Živilė Vaškytė-Lubienė, garsi žurnalistė, dviejų vaikų mama

Ištisos Lietuvos kartos augo girdėdamos kultines frazes ,,Mylėk kaip dūšią – krėsk kaip grūšią”, ,,Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda”, na, o ,,beržinė košė“ net nebuvo laikoma smurtu… Živile, kokia buvo pačios vaikystė, ar teko ragauti „beržinės košės“?

Aš esu iš tų laimingųjų, kurių nemušė vaikystėje. Augau tikrai saugioje aplinkoje, gražioje šeimoje. Vienintelį kartą patyriau fizinį smurtą – vaikų darželyje, kai man auklėtoja taip timptelėjo už ausies, kad ji… įplyšo. Pamenu, kad kraujavo, ilgokai negijo. Auklėtoja vis tiek staugė ant manęs. O viso to sulaukiau, kai atbėgę plautis rankų vaikai tyčia atsuk karšto vandens srovę. Gi aš, priėjusi ir pakišusi rankas po ta srove, suklykiau. Tai auklėtoja traktavo kaip šūkavimą, triukšmavimą ir neklausymą. Buvom išauklėti kaip kareiviai – besąlygiškai paklusti suaugusiajam. O aš savo vaikus mokau, kad ir suaugęs gali klysti ir padaryti didelių klaidų, todėl, jeigu jauti, kad jis elgiasi neteisingai, neprivalai paklusti, bet turi jam, net ir suaugusiam, pasakyti, kad jis neteisingai elgiasi.

Kaip patys auklėjate savo vaikus? Ar priskirtumėte save prie griežtų ir reiklių tėvų, ar prie demokratiškų, liberalių?

Aš esu prieš smurtą. Koks jis bebūtų. Daug skaitau, domiuosi ir žinau, kad vaikams tai taip sminga į širdį… Sužaloja juos visam gyvenimui. Vaikai dažniausiai net nepamena, už ką susilaukė bausmės, bet puikiai pamena su smurtu atėjusius jausmus ir skausmą. Labai noriu apsaugoti vaikus nuo to. Esu ne kartą jau ir darželį pakeitusi, nes, mano supratimu, ten buvo naudojamas psichologinis smurtas, kartais net ganėtinai subtilaus lygmens, kai vaikas nesupranta, kas vyksta, bet blogai jaučiasi. Stengiuosi vaikus auginti laisvai, atvirai, mylinčiai. Daug laiko su jais praleidžiu, stengiuosi skirti kuo daugiau dėmesio, mesti buities darbus ir eiti piešti drauge ar ieškoti „lego“ detalės. Tie kasdieniai, bet jaukūs užsiėmimai suartina mus. Daug ir dažnai kalbamės, man labai patinka jų klausytis, žaviuosi, kaip jie mato pasaulį, kaip jį jaučia. Pastebėjau, kad dukra prieš miegą linkusi savo nerimus arba nemalonias mokykloje ar kieme patirtas emocijas išlieti, išsipasakoti. Išklausau, nuraminu, papasakoju situaciją iš savo gyvenimo.

Niekada nesipykstate? Negaliu patikėti…

Žinoma, būna dienų, kai daug dirbu, jaučiu didelį nuovargį ir jau pajuntu, kaip kyla pyktis dėl vaikų išdykavimų. Bet jau išmokau išeiti iš kambario, atsitraukti. Pakvėpuoju, primenu sau, kad čia yra mano nuovargis ir mano emocijos, ne vaikų. Ir tada grįžtu ramiai pasikalbėti. Vaikai juk nekalti, kad užsikroviau daug darbo ar per mažai valandų miegojau. Stengiuosi visada galvoti apie juos ir jų akimis matyti, visada paaiškinti, kodėl manyje kilo pikta emocija, kaip aš su ja stengiuosi susidoroti, kad jie dėl to – visiškai nekalti, atsiprašau vaikų, apkabinu ir ilgai myluoju. Dažnai vaikams kartoju, kad pyktis gimsta galvoje, suburbuliuoja ir išgaruoja, o meilė gyvena ir ramiai sau būna širdyje. Noriu, jog vaikai suprastų, kad net jei aš susinervinau, mano meilė jiems nė kiek nesumažėja. Vaikams tai labai svarbu suprasti ir jausti. Man vaikas – lygiavertė asmenybė, kuri tik mažiau metų šioje žemėje gyvena. Tad jaučiu pagarbą ir didžiulę atsakomybę.

Psichologai turbūt pasakytų, kad esate tobulas pozityvios tėvystės pavyzdys?

Kuo daugiau skaitau, bendrauju su žmonėmis, kurie patyrė vaikystėje traumų artimoje aplinkoje ar augo su nebrandžiais tėvais, turinčiais asmenybės sutrikimų, matau, kaip giliai tie vaikai yra pažeisti ir kiek daug jiems kainuoja iš to išsikapstyti. Ir daugeliu atveju visiškai išlipti nepavyksta. Tad tėvystė yra didžiulė atsakomybė, reikalaujanti sąmoningumo ir besąlygiškos meilės. Auklėju vaikus laisvai. Nevaržau jų. Yra dalykų, kurie privalomi, ir mano vaikai tai žino. Tai dantų valymas, laiku ėjimas miegoti, televizoriaus ribojimas, saldumynų kontrolė ir pagarbus bendravimas. Mes daug kalbamės su vaikais, ir jie žino, kad tos ribos nubrėžtos vardan jų sveikatos, gerovės ir saugumo. Apskritai neturiu savyje noro kontroliuoti, valdyti. Aš – už laisvę. Bet ji turi nekenkti pačiam vaikui ir šalia esančiam.

Konfliktų būna kiekvienoje šeimoje. Kaip savo šeimoje sprendžiate konfliktines situacijas?

Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta konfliktų. Man patinka viską ramiai išsiaiškinti, bet ne visada tai įmanoma. Mano vyras – emocingesnio būdo. Jam kartais sunku priimti mano siūlymą išlaukti, kol atslūgs emocijos, ir ramiai pasikalbėti. Man visada norisi ramiai apgalvoti, išjausti savo emocijas, mintis susidėlioti, apgalvoti kito žmogaus galimą mąstyseną ar jauseną ir tada jau aptarti viską. Tad būna, kad vyras nori čia ir dabar išsipasakoti, išlieti emocijas, o šalia – vaikai. Tada aš jį stabdau, nes žinau, kad mažieji, pajutę įsiaudrinusią aplinką, gali pagalvoti, kad jie kažkuo kalti. Net jei ta situacija yra emocingas pasakojimas apie kažkieno sukeltą nemalonią situaciją darbe, susijusi su kitais žmonėmis, aš vis tiek nenoriu, kad vaikai toje emocinėje „audroje“ būtų.

Ir pavyksta tas emocines „audras“ suvaldyti?

Vaikams pasakau, kad dabar mes eisime su tėčiu į kitą kambarį pasikalbėti, nes jis nori, kad aš išklausyčiau, bet kalba garsiai, tad kad jums netrukdytume, padarysime tai kitame kambaryje. Būna, kad paskui vaikai klausia: ar viskas gerai? Tada susėdam, ir aš jiems viską paaiškinu, kaip kas ir kodėl įvyko. Mes esame šeima, visi esame lygiavertės jos dalys, tad aš niekada nenumoju ranka, kad, ai, čia tik vaikai, ai, jie nieko nesupranta. Jie viską supranta. O jei ir nesupranta taip, kaip mes, jie viską puikiai jaučia. Vaikai tokie empatiški…

Pykčių, nekalbadienių mūsų su vyru šeimoje nebūna. Būna skirtingų nuomonių, matymų, susiginčijame, bet išsakome savo pozicijas ir ieškome sąlyčio taškų, nes abu žinome, kad norime būti kartu ir gyventi taikiai. Vertybės – tos pačios, gyvenimo matymas – toks pat. Tik prigimtys mūsų skirtingos ir skirtingose šeimose esame užaugę. Iš to ir kyla kartais skirtingas tos pačios situacijos matymas.

Lyčių lygybės principas šeimoje – kiek Jums tai yra svarbu? Kaip dalijatės „valdžia“ savo šeimoje?

Kai kalbame apie šeimą, aš apskritai nesuprantu sąvokų „valdžia, vadovas, kova, viršesnis, menkesnis“. Šeimoje ne vieta „sostų karams“. Aš esu už partnerystę. Už vienam kito pajautimą ir palaikymą. Galima kovoti už namų sienų, bet namie turi būti taika ir santarvė. Man šeima yra užuovėja, ramybės, supratimo, meilės, pagarbos ir buvimo savimi erdvė. Namie aš laikau gal ir daugiau kampų, nes daugiau laiko leidžiu su vaikais, daugiau buities gula ant mano pečių. Nors ir vyras puikiai tvarkosi, likęs vienas su vaikais. Visi esminiai sprendimai priimami drauge, pasitarus. Ir nėra net minties, kad kažkuris yra aukščiau kito. Nesiskirstome nei pagal lytį, nei pagal pareigas ar uždarbį. Neįmanoma dėti ir lygybės ženklo, nes mes – skirtingi ir situacijos būna skirtingos. Geriau pasikalbėti ir išsakyti, kas slegia, koks nepasitenkinimas apima. Pasikalbi ir supranti, kad šalia esantis žmogus labai vertina tai, ką darai, tik ne visada pasako, be to, jis pasiruošęs padėti, bet juk minčių neskaito, ir jam reikia pasakyti, kuo konkrečiai jis gali pagelbėti. Žodžiu, amžinoji klasika – reikia kalbėtis.

Smurto artimoje aplinkoje Lietuvoje labai daug. Kaip manote, kodėl taip yra?

Labai norėčiau, kad būtų kitaip, kad visi vaikai augtų nesužaloti nei fiziškai, nei psichologiškai. Širdis man kas kartą nusirita, kai išgirstu apie mušamus vaikus, ir labai sunku man priimti politiką – grąžinti vaiką į smurtautojų šeimą. Matyt, mūsų visuomenėje tas sovietinis auklėjimas tiek pridarė žalos, suleido tiek geluonių, kad taip lengvai ir be skausmo jų neištrauksime. Juk dar nedaug tų metų tepraėjo nuo tuometinės normos, kad „už vieną muštą du nemuštus duoda“, „beržinės košės neragavęs – ne žmogus“, „be diržo – nesupras“ ir pan. Tiek metų tai buvo ne tik pateisinama, bet ir skatinama. Juk sovietmečiu vaikas net nebuvo laikomas žmogumi. Vaikas buvo visiškai pavaldus suaugusiajam, be teisės į savo nuomonę ar savarankiškumą. O juk dažnai vaikas tebuvo galimybė gauti didesnį butą. Dabar, kai pagalvoji, plaukai šiaušiasi. O tada buvo normalu. Buvo normalu savaitiniai darželiai, vasaros stovyklos, kai tėvai vaiką atveža birželį, o pasiima prieš rugsėjį. Aš, ačiū mano tėvams, to išvengiau. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, su kokiu nesaugumo jausmu užaugo ta tėvų „numesta“ vaikų karta. Aš džiaugiuosi, kad požiūris į vaikus keičiasi, kad tėvai sąmoningėja. Viliuosi, kad užaugsime kaip civilizuota visuomenė ir gebėsime daryti esminius pokyčius, kurie nepaliks vietos smurtui ar jo toleravimui.

Kaip mes – kaip visuomenė – galime sau padėti ir paspartinti netoleranciją smurtui?

Turbūt didžiausia problema mūsų visuomenėje – neigiamas požiūris į psichologinę pagalbą ir jos prieinamumas. Mūsų šalyje, kur tiek traumuotų ir traumuojamų žmonių, būtina tokia pagalba. Ji turi būti prieinama ir nemokama. O dabar situacija tokia, kad net ir tas, kuris ryžtasi eiti pas psichologą ar psichoterapeutą, išgirsta atsakymą, kad galima užsiregistruoti tik po kelių mėnesių ar pusmečio. Ir kalbu apie mokamas paslaugas. Tai, ką suteikia valstybė, apskritai sunku įvertinti kaip pagalbą. Specialistai vis skelbia tuos sukrečiančius skaičius, vis bando atkreipti dėmesį, bet dar turbūt teks nemažai palaukti, kol juos išgirs. Gaila, kad į tai žiūrima pro pirštus, kad nėra visuotinio požiūrio į minėtąsias paslaugas, kurios yra gyvybiškai svarbios ir būtinos. Juk būtent tai padėtų mums, kaip visuomenei, augti. Tie, kurie gydosi, ieško, kaip sau padėti, nes nenori savo vaikams būti tokiais tėvais, su kokiais užaugo, nori pokyčių ir jiems ryžtasi. Nors tai ir labai sunkus kelias. Bet kitaip pokyčiai neateis. Žmogus turi rūpintis savo vidumi, savo siela. Tada jis, būdamas sveikas, galės kurti sveikus santykius ir puoselėti sveiką gyvenimą visomis prasmėmis. Tik taip, pradėjus nuo savęs, galima kažką užauginti. Bet kiek yra tokių norinčiųjų? Dauguma labiau susitelkę į pinigus, daiktus, į tai, ką jie turi ar neturi, negu į tai, kaip gyvena, kaip jaučiasi, kaip elgiasi su kitais.

Koks būtų Jūsų ,,pirmosios pagalbos” receptas, patarimai smurtą artimoje aplinkoje patiriančiam žmogui?

Geriausias patarėjas – tas, kuris tai išgyveno. Aš tos patirties, ačiū Dievui, neturiu ir nenorėčiau turėti. Bet jei manęs kas klausia – yra taip buvę – siūlau atsitraukti. Išeiti iš aplinkos, kurioje smurtaujama. Taip, dažniausias atsakymas yra: kur aš eisiu, neturiu, kur eiti. Bet visada yra išeitis. Ir eiti yra kur. Yra specialių centrų patiriantiems smurtą, yra vienuolynų, kur tikrai žmogui stengiamasi padėti. Suprantu, kad nelengva tokį žingsnį žengti, bet tai yra būtina. Ir siūlyčiau skambinti pagalbos telefonais, kur teikiama specialistų pagalba, ieškoti, kas išgirstų, suprastų ir paskatintų keisti gyvenimą. Svarbiausia – nebijoti ateities, kuri atrodo neaiški, nebijoti patirti nepatogumą, nes jis laikinas. Kai žmogus žengia žingsnį, tikiu, kad Dievas jam atsiunčia pagalbą.

Daiva Pocienė

Projekto „Nors skirtingi – mes lygūs“ socialinių veiklų koordinatorė

Užs. Nr. 351

Ankstesnis straipsnis
Kitas straipsnis
Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai