2022 metų rudenį prieš pat Grybų šventę Margionyse iki pamatų supleškėjo šio kaimo pasididžiavimas – Klojimo teatras, o štai praėjusios savaitės šeštadienis (rugsėjo 7-oji) tapo ypatinga diena – savo ir gausių rėmėjų pajėgomis atstatę sudegusį Klojimo teatrą, margioniškiai sukvietė į jo atidarymą…
Karo metais vaidyba buvo ne tik pramoga
Margionių klojimo teatras mena dar lenkų okupacijos laikus, nes jo istorija prasidėjo 1929 metais, kai šviesaus atminimo Margionių pradžios mokyklos mokytojo Teofilio Sukacko suburta vietinių sodiečių grupė suvaidino pirmąjį spektaklį pagal Antano Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.
Kultūrinė veikla Margionyse buvo gyva iki Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939 metų), kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, o dalis aktorių buvo paimti į armiją. Karo prievolininku anuomet tapo ir margioniškis poetas, dramaturgas, kaimo etnografijos ansamblio dainininkas bei dainų kūrėjas Juozas Gaidys.
Pirmojo Margionių režisieriaus Juozo Gaidžio nuotrauka, papuošta Lietuvos vėliavos spalvų juostomis ir ąžuolo lapais
Gerai žinomas ir margioniškių labai gerbiamas J. Gaidys pakliuvo į nacių karo belaisvių stovyklą, bet vėliau iš jos pabėgo ir grįžo į gimtuosius Margionis, o 1941 metais Kazio Saulevičiaus kluone pastatė savo pjesę „Ašarų pakalnė“, taip pat rašė bei režisavo kitus spektaklius ir sunkiais karo metais atgaivino teatro veiklą. Ši graži tradicija iškart prigijo, nes žmonėms vaidyba buvo ne tik pramoga, bet ir tam tikra pasipriešinimo prieš tuometinės valdžios vykdytą lietuvių persekiojimą bei lenkinimą išraiška.
1992 metais kaimo šviesuoliui J. Gaidžiui išėjus į Amžinatvę, vienintele teatro vadove tapo Marcinkonių kaimo bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė. Teatro aktoriai – paprasti, bet neprasti – kaimo žmonės vaidinimams ruošdavosi savo trobose. O štai 1993 metais Margionyse iškilo kluonas Klojimo teatrui. Žmonėms tai buvo didelė šventė, visi džiaugėsi, kad bus, kur susirinkti, repetuoti ir vaidinti.
Kaip sako patys margioniškiai, kaime turbūt nėra nė vienos šeimos, kurios nariai nebūtų vaidinę Klojimo teatre. Artistai jame surengė daugybę nuotaikingų pasirodymų, kuriuos stebėjo ne tik mūsų kraštiečiai, bet ir kiti garbūs svečiai, kaip antai garsusis Lietuvos režisierius Oskaras Koršunovas.
Sausakimšas kluonas visų nesutalpino
2022 metais, ankstų rugsėjo 10-osios rytą, Margionių pušynuose turėjo įvykti tradicinis Grybų šventės grybavimo čempionatas. Jo išvakarėse kaimo bendruomenė stropiai ruošėsi sutikti grybautojus – sukūrė specialią šventinę programą, plušėjo visą dieną, gražindami Klojimo teatro prieigas. Tačiau naktį prieš pat renginį viskas paskendo dūmuose – nors 5 ugniagesių autocisternos bandė kovoti su ugnimi, dėl neaiškių priežasčių kilęs gaisras iki pat pamatų sunaikino Klojimo teatro kluoną.
Kai tąkart į Margionis atvyko „Merkio kraštas“, ore vis dar jautėsi degėsių tvaikas, o žvelgdami į Klojimo teatro nuodėgulius kaimo žmonės vos sulaikė ašaras, pasakodami apie juos užklupusią nelaimę. Tačiau nė vienas margioniškis tuo metu neabejojo, kad jų klojimas – vėl stovės (apie tai rašėme 2022 metų rugsėjo 16 dienos „Merkio krašto“ straipsnyje „Ugnis Margionims išplėšė širdį“).
Vien savomis jėgomis ir finansais atstatyti kluoną margioniškiams būtų buvę labai sunku, tad, emocijoms šiek tiek nuslūgus, jie nutarė rinkti paramą pelenais pavirtusio Margio-nių klojimo teatro statyboms – piniginėms aukoms banke atidarė specialią sąskaitą.
Gaisravietėje tą patį Grybų šventės rytą apsilankęs rajono meras Algis Kašėta irgi pažadėjo iš rajono biudžeto skirti pinigų, o aplinkos ministras Simonas Gentvilas – parūpinti pigesnės medienos (apie tai rašėme 2022 metų gruodžio 16 dienos „Merkio krašto“ straipsnyje „Aplinkos ministras margioniškiams pažadėjo pigesnės medienos“ ir 2023 metų sausio 31 dienos „Merkio krašto“ straipsnyje „Medienos duos beveik dovanai, bet dovana gali užtrukti“).
Ir štai po skaudaus smūgio praėjus vos dvejiems metams, margioniškiai vėl turi kur susiburti draugėn – šių metų rugsėjo 7 dieną, minint Klojimo teatro 95-metį, iškilmingai duris atvėrė kruopščiai iš naujo atstatytas klojimas. Jei nežinotum, nė nepasakytum, kad šioje vietoje prieš porą metų didžiulis gaisras viską sunaikino.
Į atidarymą susirinko įspūdinga minia žmonių – ir jaunų, ir senų, o pirmoji juos pasveikino tautiniais drabužiais pasipuošusi charizmatiškoji Margionių klojimo teatro vadovė R. Avižinienė. Margionių kaimo bendruomenės pirmininkei Vilijai Šimkonytei, rajono merui A. Kašėtai ir Seimo nariui Juozui Baubliui perkirpus simbolinę raudoną juostelę, o Marcinkonių parapijos klebonui Broniui Krakevičiui – pašventinus naująjį statinį, publika po audringų aplodismentų sugužėjo į ką tik atidarytą klojimą, dar vis kvepiantį medžiu.
Žiūrovų buvo tiek daug, kad gana erdvus klojimas beregint prisipildė. Visi ten buvusieji nė netilpo, net ir pastačius papildomų suolų, tad maždaug dvi dešimtys svečių renginį stebėjo tiesiog stovėdami tarpduryje, o kiti – už durų.
Neįkainojama dovana – žmonių bendrystė
Įprasmindami Klojimo teatro atstatymą, jo prieigose margioniškiai pasodino medelių – ąžuoliukų, pušelių, šermukšnių ir kadagių, kurių šaknys vaizduoja tvirtą žmonių bendrystę. „Tai simbolinė padėka jums visiems, kurie aukojo, ištiesė pagalbos ranką, pildė mūsų aukų stiklainį paramos renginių metu, savo įmonių ar draugų rate organizavo palaikymo akcijas, pervedė dalį gyventojų pajamų mokesčio. Jums žaliuos tvirtas ąžuolas – kaip vienybės ir stiprybės simbolis“, – kalbėjo Margionių kaimo bendruomenės pirmininkė V. Šimkonytė.
„Antrasis ąžuolas – margio-niškiams, nes be mūsų visų susitelkimo, vienybės, sunkaus, kartais varginančio, o kartais – smagaus komandinio darbo visa tai nebūtų įvykę“, – pridūrė Klojimo teatro artistas, Margionių kaimo bendruomenės narys Vytautas Jeremičius.
Margionių kaimo bendruomenės nariai nuoširdžiai dėkojo ir kitiems geradariams, nelikusiems abejingais jų nelaimei, – AB „Lytagra“, UAB „Dzūkijos miškas“, UAB „GRAND Solutions“, IĮ „Volugnis“, UAB „Taurus miškas“, UAB „Kamilės gilė“, folkloro ansambliui „Kupolė“, UAB „Grifs AG“, UAB „Skogran“, MB „Eaugalai“, UAB „Cosmica servisas“, UAB „Placenta“, UAB „ICG Farma“, UAB „Sareme“ ir Valstybinių miškų urėdijai. Taip pat – Seimo nariui J. Baubliui už tarpininkavimą, parūpinant reikalingos medienos, bei aplinkos ministrui S. Gentvilui – už sprendimą skirti valstybinio miško išsikirtimui lengvatinėmis sąlygomis.
Už triūsą atstatant klojimą atsidėkota pastato pamatus klojusiai Karolio Urbono komandai, rąstines sienas rentusiems bei stogo konstrukcijas montavusiems broliams Eduardui, Vaidui ir Sigitui Vaitkevičiams bei Linui Čaplikui, stogo dangos darbus atlikusiai įmonei „Skrynupio mediena“, elektros instaliaciją ir priešgaisrinės bei apsaugos sistemą klojime įrengusiai UAB „RASR“, vidaus darbus vykdžiusiai Justino Naujalio komandai, suolus ir stalus sumeistravusiam Linui Krušui, Klojimo teatro aplinkos gerbūvio darbus atlikusiam Donatui Suchankai, už padovanotus pieštus Margionių klojimo teatro artistų paveikslus – Valdui Pilkauskui, už be jokio atlygio nuaustą tautinę juostą – Marijonai Tamulevičienei, už padovanotus akmenis Klojimo teatro pamatams – Gintarui Stankaičiui, už padovanotą šiaudinį sodą – Marijai Liugienei.
Prisiminimai apie Juozą Gaidį
Gausiai susirinkusiems žiūrovams koncertavo tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“, o kūrybiški Margionių klojimo teatro artistai suvaidino legendinį spektaklį pagal Juozo Gaidžio parašytą pjesę „Ašarų pakalnė“.
„Šį spektaklį išsirinkome ne be reikalo. Jeigu ne šis paprastas kaimo žmogus, pirmojo Margionių teatro klojimo nebūtų buvę. Nes būtent jis anais laikais ėjo pas tuometinį apylinkės pirmininką ir prašė kluono, kad aktoriai turėtų kur susitikti. Prašė ir vadovo, kad jam padėtų, nes jis jau buvo senas. Ir kai atvažiavau į Marcinkonis, apylinkės pirmininkas man pasakė nuvažiuoti į Margionis ir pasižiūrėti, ko gi tas diedukas nori. Atvažiavau, o čia – stebuklas. Visi susirinkę pirkioj, išsidalinę roles, o man tereikėjo suorganizuoti, kad aktoriai ateitų į repeticiją, kad turėtų transportą, jeigu reikėtų kažkur nuvažiuoti. Tą minutę supratau, kad nereikia jiems trukdyti, kad reikia jų klausyti ir mokytis, kaip viską organizuoti ir suburti žmones. O viso to buvo galima išmokti iš Juozo Gaidžio“, – apie šviesaus atminimo kaimo režisierių, kurio nuotrauka kabo pagarbioje klojimo vietoje, kalbėjo Margionių klojimo teatro vadovė Rimutė Avižinienė.
Prisiminimais taip pat dalijosi atidarymo iškilmėse dalyvavusi J. Gaidžio dukra Asta Gaidytė-Jeckelevičienė. „Pjesė „Ašarų pakalnė“ pirmą kartą suvaidinta karo išvakarėse – 1941 metų birželio 20 dieną. Kabelių bažnyčioje tuomet vyko Jėzaus Širdies atlaidai, o ta proga Margionių artistai suruošė vaidinimą, kuriame vaidino pats Juozas Gaidys. Prieš pat vaidinimą jis pasisveikindavo su žiūrovais, o paskui kreipdavosi į jaunimą: „Mielas jaunime, mylėkite savo motinas, mylėkite savo tėvynę Lietuvą, kad mūsų brangi tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir prasmingais darbais. Mūsų gyvenime yra trys skausmų priežastys, kas atneša žmonijai skausmus, vargus ir karčias ašaras, – tai alkoholis, karas ir tautos pavergimas“. Mūsų namuose dažnai susirinkdavo kaimynai, kaimo žmonės. Kalbėdavosi jie iki išnaktų ir dainuodavo, dainuodavo… Daugiausia tėvelio sukurtas dainas. O aš, būdama dar visai mažytė, atseit, miegodavau, bet iš tiesų klausydavau ir klausydavau…“, – pasakojo A. Gaidytė-Jeckelevičienė, itin jautriai sudainavusi keletą savo tėvelio kūrybos dainų.
Kalba Margionių klojimo teatro režisieriaus Juozo Gaidžio dukra Asta Gaidytė-Jeckelevičienė (dešinėje), šalia – Margionių klojimo teatro vadovė Rimutė Avižinienė
Margionių klojimo teatro atidarymo proga artistus ir kaimo bendruomenės narius pagarbiai pasveikino rajono meras Algis Kašėta, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovas Eimutis Gudelevičius, Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotoja Rima Žilinskienė, Marcinkonių daugiafunkcio centro direktorė Lina Černiauskienė, asociacijos „Grūdos kraštas“ pirmininkė Rūta Petrauskaitė, Darželių kaimo bendruomenės pirmininkė Inga Grigienė, Marcinkonių seniūnė Eglė Ikasalienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Vita Vadoklytė bei Seimo nariai Angelė Jakavonytė ir Juozas Baublys.
Klojimas sudegė, bet teatras liko gyvas
1988 metais kartu su garsiuoju režisieriumi J. Gaidžiu teatrui vadovauti pradėjusi dabartinė šio teatro vadovė R. Avižinienė po iškilmių „Merkio kraštui“ sakė vis dar su siaubu prisimenanti 2022 metų rugsėjo 10-osios naktį, kuomet ugnis visiškai suniokojo didžiausią kaimo kultūros paveldo vertybę. „Kai sudegė klojimas, mums tai buvo tarsi laidotuvės. Visi verkė, lyg būtų palaidoję artimąjį. Stebuklas, kad klojimas atstatytas. Už tai didžiausia padėka kaimo bendruomenei, nes klojimas jiems buvo labai svarbus. Jeigu jiems nebūtų rūpėję, šiandien klojimo neturėtumėm“, – sakė R. Avižinienė.
Tuo tarpu su „Merkio kraštu“ bendravusi Margionių kaimo bendruomenės pirmininkė Vilija Šimkonytė papasakojo, kad šio unikalaus Klojimo teatro atstatymui išleista maždaug 147 tūkst. eurų: 80 tūkst. eurų iš rajono biudžeto skyrė savivaldybė, likusiąją dalį suaukojo juridiniai ir fiziniai asmenys, taip pat skyrę dalį gyventojų pajamų mokesčio. Pasak pirmininkės, dar liko keletas neužbaigtų darbų. Pavyzdžiui, klojimo pamatus reikia apdėti akmenimis.
„Daugiausia pinigų reikėjo rąstų rentimui, tai kainavo maždaug 39 tūkst. eurų. Drebulinę stogo dangą gavome nemokamai, tai – juridinių asmenų parama. Daugelio mums aukojusių žmonių pavardžių viešai skelbti negalime dėl asmens duomenų apsaugos. Tačiau mes juos žinome ir branginame. Įmonėms galėjome padėkoti atskirai ir jas pagarsinti, kadangi tai yra viešas objektas“, – aiškino V. Šimkonytė.
Statybvietėje negailėdami jėgų bei laiko išsijuosę plušėjo ir patys kaimo bendruomenės nariai. „Pastaruosius dvejus metus talka tapo mūsų raktiniu žodžiu. Pirmiausia, ką patys padarėme, tai susitvarkėme gaisravietę. Paskui kaimo vyrai nužievino rąstus, betonavo įėjimą, pamatuose išgręžė vėdinimo angas, sumontavo kameras. Taip pat išsipjovėme lentas kluono vidaus darbams, sukrovėme medieną, kad ji išdžiūtų, ir dar daug ką nuveikėme. Klojimas iškilo toks pats, koks buvo prieš gaisrą, – tokio pačio dydžio, toje pačioje vietoje. Vienintelis dalykas, ko nebeturime, – plonų pušinių rąstelių sienelės scenoje, vietoje jos pakabinome užuolaidas, o visa kita išliko taip pat. Netgi gavome senovinius medinius vežimo ratus šviestuvams. Juos padovanojo buvusi Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė. Apskritai jos pastangos atstatant klojimą – neįkainojamos“, – kalbėjo pašnekovė.
Net ir po skaudžios netekties Margionių klojimo teatro artistai neišsibėgiojo kas sau, bet ir toliau visus džiugino savo pasirodymais. „Po gaisro maždaug mėnesį paliūdėjom, o tada kibom į darbus. Turėjome daug išvažiuojamųjų spektaklių, kai kurie iš jų buvo labdaringi, jų metu rinkome paramą klojimo statyboms. Kai būdavo šalta, repetuodavome Marcinkonių kultūros centre, o vasarą kultūros židinys persikraustė į Luko ir Rūtos Povilauskų kluoną. Jie mums geranoriškai leido ten ne tik repetuoti, bet ir renginuką suorganizuoti“, – prisiminė Margionių kaimo bendruomenės pirmininkė V. Šimkonytė, pridūrusi, kad nors klojimas sudegė – teatras liko gyvas ir gyvuos toliau.
Evelina Kuliešė
