Marytė Stacevičiūtė. Užteks kalbėt, einu siuvinėt

Maryte, jūs esate iš senos giminės, iš Merkinės kaimo. Kada gimėte, kas buvo Jūsų tėveliai, kiek brolių, seserų augo šeimoje?
Mano senelis gyveno pačioje Merkinėje, kai dalino žemes Lietuvoj prieš karą, gavo sklypą ir išsikėlė į Merkinės vienkiemį. Taip ir buvo iki paskutinių pervardinimų. Buvo vienkiemis, patapo Merkinės kaimu su Vienkiemių gatve. Buvo kaimynystėje Laparaisčio kaimas, patapo Merkinės kaimo Laparaisčio gatve. Gimiau 1951 m. Merkinės vienkiemyje, tuometinėje kolūkiečių šeimoje. Mama Antosė dirbo sezoninius lauko darbus, tėtis Jonas dirbo ūkio stalių dirbtuvėse, o vasaros metu – laukuose. Atlyginimai buvo labai maži, o dar tų laikų sovietiniai apribojimai – buvo galima turėti vieną karvę, vieną prieauglį, dvi kiaules ir 10 vištų. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, koks buvo šeimos, auginančios penkis vaikus, pragyvenimas. Vyriausias brolis Juozas baigė tuometinį Alytaus mechanikos technikumą, gyvena Trakuose. Antrasis brolis Vytautas, įgijęs profesinį išsilavinimą, dirbo Alytaus medvilnės kombinate, gyvena Alytuje. Jaunesnioji sesuo Ona baigė kažkada buvusį politechnikumą Vilniuje, gyvena Kaune. O pats jauniausias buvo Stasiukas, tegul būna lengva jam Dzūkijos žemelė. Aš buvau vidurinioji. Broliai anksti namus paliko, tuo metu buvo galima išeiti iš septynių klasių ir tęsti mokslus technikume ar profesinėje mokykloje. Kadangi namuose išbuvau, kol baigiau vidurinę mokyklą, man tekdavo didelė dalis namų apyvokos darbų: prinešti malkų, vandens, ravėti daržus, ganyti karves ir panašiai, kartais dėl neatidėliotinų darbų net į mokyklą neleisdavo.
O kur jūs mokėtės? Kokius Mokytojus prisimenat?
Mokslų pradžia – Gudakiemio pradinėje mokykloje, kuri buvo privačiose patalpose Milių namuose. Gražiai prisimenu namų šeimininkę Malviną Miliuvienę. Kai žiemą visiškai sužvarbusi ateidavau į mokyklą, ji mane sušildydavo ant didelės krosnies. Ten vienoje patalpoje mokėsi keturios klasės, dabar jau tai neįprasta. Net negaliu prisiminti, kiek mūsų buvo… Apie 25-30 vaikų vienam kambary. Mano klasėje buvom gal 7-8. Mokiausi labai gerai, bet Gudakiemio pradinėje mokykloje labai dažnai keitėsi mokytojai. Per ketverius mokslo metus teko turėti tris mokytojus. Atmintyje, kaip pati geriausia, išliko mano pirmoji mokytoja Vanda Mockevičienė. Vėliau ji dirbo Nedzingėje ir dabar ten gyvena. Palaikom šiltus ryšius, bendraujam, kartais aplankau, net nežinau, ar dar teko gyvenime sutikti šiltesnį, nuoširdesnį žmogų. Ji buvo atsidavusi savo darbui nuo pat pirmos dienos. Mokslus tęsiau Merkinės vidurinėje mokykloje, kurią baigiau 1968 m.
O kas toliau?
1970 m. baigiau Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą, vėliau neakivaizdiniu būdu studijavau Kauno žemės ūkio akademijoje, įgijau buhalterio-ekonomisto specialybę. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo dirbau žemės ūkio srityje, pradedant eiline apskaitininke ir baigiant vyr. buhaltere. Nuo 1990 m. dirbau AB Matuizų plytinėje vyr. finansininke. 2011 m. tapau senjora, išėjau į užtarnautą poilsį ir pagaliau įgyvendinau savo viso gyvenimo svajonę – atsidėjau siuvinėjimui.
Grįžkime į vaikystės laikus. Kokius žaidimus žaidėte vaikystėje namuose?
Nedaug mums laiko likdavo žaidimams, bet jų buvo. Brolis Juozas, kiek prisimenu, buvo rimtuolis ir su mumis nežaisdavo. Tai aviamodelius klijuodavo, tai fotografija užsiimti bandė. Mudvi su sese Onute tai vis žaisdavom su lėlėmis, o tos lėlės tai pačių pasiūtos. Žinoma, didžioji „siuvėja“ buvau aš, sesers nedomino rankdarbiai. Brolis Vytautas prie mūsų žaidimų prisijungdavo, jis mums „namus“ pastatydavo, o jei supykdavo, – mūsų lėles ant klojimo stogo sumėtydavo. 
Labiau iš vaikystės išliko gal tai, kad mūsų namai buvo traukos centras. Čia išeiginėmis dienomis susirinkdavo visas vaikų būrelis. Iš Laparaisčio (dabar Laparaisčio gatvė) ateidavo Bingelio vaikai, Bilinskiukai, Večkiai, iš Gudakiemio ateidavo mano bendraamžių mergaičių. Dažniausi žaidimai būdavo slėpynės (su gražia skaičiuote apie žyduką), „akla višta“, gaudynės, „skelbiu skelbiu karą“… Vėliau, ūgtelėję, bent kartą per vasarą mes susiorganizuodavome piemenų dieną. Mano tėvai leido mums rinktis su sąlyga, kad nebus jokių negerų dalykų: pykčių, muštynių, keiksmažodžių (aš niekad iš tėvo nesu girdėjusi keiksmažodžių, tuo labiau rusiškų). Ta piemenų diena būtinai būdavo sekmadienis. Pasidarydavom naminio limonado, mama iškepdavo pyragą, kiek buvo įmanoma tais laikais, paruošdavo užkandžių.
O piemenų dienoj dainuodavot? Dauguma mūsų jaunystėje bandėme rašyti eiles, bet poetais tampa vienetai. Kada Jūsų akimis „gimė“ vienkiemio poetas Stasys?
Na, su dainavimu sunkiau. Žaisdavom, šokdavom, mama žingsnelių pamokydavo, muzikos tai neturėjom, patys kažką talalavom. Tokius pasišokimus organizuodavomės ir žiemą, tėvai užleisdavo didįjį kambarį, ir vienintelis jų reikalavimas buvo gražiai apsieiti. Žaisdavom tokį žaidimą, neprisimenu, kaip jis vadinosi – „pas ką žiedas žydi, pas ką rūta kvepia“. Į žaidimą įsijungdavo ir tėvai. Tų žaidimų ir daugiau buvo, bet nelabai prisimenu. O kartais bandydavom kažką suvaidinti, tėvus ir močiutę žiūrovais susodindavom.
Stasiukas, kaip jauniausias, mamos vis palepinamas buvo, bet šiaip, kol mažas, buvo geras vaikas. Manau, kad poeto gyslelė pas jį nuo mažumės buvo. Aš neprisimenu jo žaidžiančio su vaikais. Jis vaikščiodavo, pasiėmęs kokį pagaliuką į ranką, ir vis kažką stuksendavo į akmenis, tai, žiūrėk, sėdi kur užlipęs ant didžiausio akmens ir kažką galvoja. Vienas iš pirmųjų jo pomėgių buvo aviamodelizmas. Dalyvaudavo tuometinio žurnalo „Sparnai“ skelbiamuose konkursuose, su vienu iš savo aviamodeliu laimėjo antrą ar trečią vietą. Poezija prasidėjo dar mokantis vidurinėje mokykloje. Neprisimenu, kurioje klasėje buvo, kai rajoniniame laikraštyje buvo pradėti spausdinti jo eilėraščiai. Maištinga siela jame nubudo, tik pabaigus vidurinę mokyklą, išvažiavus į Vilnių studijuoti. Atrodė, kad jis nuo grandinės atitrūko. Mokslai baigėsi jau po pirmojo semestro, o tada tarybinė armija ir t.t.
Maryte, potraukis siuvinėti Jus lydi nuo vaikystės. O kaip ir kada pasinėrėte į siuvinėjimo kryželiu darbus, kas buvo pirmasis mokytojas?
Rankdarbius mėgau nuo pat ankstyvos vaikystės, o pradžiamokslis buvo iš motinos. Išmokau nerti vąšeliu, virbalais megzti ir, žinoma, siuvinėti. Sunkiau buvo su siūlais. Mama su daržovėmis, uogomis važiuodavo į Druskininkus, pardavusi mūsų gėrybes, parveždavo vieną kitą „matkiuką“ siūlų. Su tuo siuvinėjimu turėjau labai atmintin įsirėžusį nuotykį. Gindama karves į ganyklą nešdavaus ir siuvinį. Ganydavom „an rytų“ – 5 valandą jau lauke. Mama į maišiuką įdėdavo kokį kuklų užkanduką. Atsisėdus užsnūdau, o karvytė nuo manęs niekur nėjo ir tiesiog sunemniojo mano maišiuką su visu užkandėliu ir siuviniu. Ojoj, kiek ašarų buvo, ir tėvams bijojau pasakyti, bet labiausiai išgyvenau, kad kas atsitiks karvei, nes ji prarijo adatą. o jai nė motais ta adata buvo. Viskas buvo gerai, tik siūlus sunemniojo. Kur ganėm? Kol laukai buvo užsėti, šeimos ganydavom karves pavieniui, pamiškėm, bet kai nuimdavo javus, tada visi aplinkiniai sugindavom į vieną bandą, tada jau mum laimė. Žaisdavom su penkiais akmenukais, mįsles mindavom, gaudynių lakstėm. Gyvulius gindavom iki Ežeraičių – ten buvo Janulyno ir Toceko sodybos. Jie buvo išvežti į Sibirą, teliko pamatai ir dideli sodai.
Vėliau pasiuvinėdavau vaikus augindama, bet įgyvendinau savo svajonę tik išėjusi į pensiją. Man pasisekė, aš į pensiją išėjau 60-ies ir, galima sakyti, jau apie 13 metų siuvinėju savo malonumui ir žmonių džiaugsmui. 
Na, dabar tikrai užteks kalbėt, einu siuvinėt.
Algimantas Černiauskas
Brolių Černiauskų nuotr.